Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PROF. STEPONAS KOLUPAILA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vladas Viliamas   


Su Stepono Kolupailos mirtimi lietuviai neteko žymaus mokslininko-profesoriaus, Lietuvos vandenų uolaus tyrinėtojo, šaunaus atstovo tarptautiniuose mokslininkų kongresuose, kruopštaus enciklopedisto, beveik visų lietuviškų žurnalų bendradarbio, didelio jaunimo draugo, — vyro, kuriuo patys galėjome pasididžiuoti ir drąsiai kitiems parodyti.

Šis šaunus vyras gimė gerokai sulenkėjusioje šeimoje 1892 m. rugsėjo 14 d. Tuminiškėse, Latgalijoje. Kiti šeimos nariai taip ir pasiliko lenkais. Pažinojau jo brolį Igną, lenką, kuris taip pat, kaip ir jo brolis Steponas, buvo pabėgęs nuo bolševikų invazijos ir 1953-56 m. laikotarpy gyveno New Yorke ir laikė lenkišką valgyklą. Jis vadinosi Kollupailo. Taip save vadinosi ir Steponas, 1911 m. aukso medaliu baigęs Mintaujos gimnaziją ir 1915 m. Geodezijos institutą Maskvoje. Jo pirmas mokslinis darbas — hidrometrijos vadovėlis rusų kalba, kaip ir eilė kitų darbų rusų kalba (pasirodžiusių 1923, 1925), buvo paskelbti S. I. Kollupailo vardu.

Už Kolupailos prielankumą Lietuvai pirmiausiai kalba jo 1916 m. vedimas lietuvaitės žmonos — Janinos Tomaševičiūtės iš Bublių bei 1921 m. atvykimas į Lietuvą ir jai visa širdimi atsidavimas. Prof. St. Dirman-tas, jo vyresnis mokslo ir vėlesnių dienų draugas rašo: "Vyko (į Lietuvą) be jokio tarnybos pasiūlymo, nemokėdamas kalbos, j karų nualintą naujagimę respubliką, kurioje tada dar nebuvo nei universiteto, nei kitokios augštos mokyklos, o vien tik visoki improvizuoti "kursai". (Draugas, 1964 m. balandžio 18 d.).

Pabuvojęs trumpai Dotnuvoje, nuo Lietuvos Universiteto įsikūrimo Kaune 1922 m. jis buvo to universiteto privatdocentas ir čia išaugo iki ordinarinio profesoriaus, D. U. sekretoriaus, statybos fakulteto dekano, hidrometrinio biuro vedėjo, Lietuvos Energijos Komiteto vandens jėgų skyriaus vedėjo, Pabaltijo hidrologinių konferencijų kuratoriaus ir daugelio kitų pareigų nešiotojo.

Prof. St. Kolupaila buvo nepaprasto darbštumo žmogus, pilnas vis naujų sumanymų, kruopštus ir preciziškas darbų atlikime. Jo akis greitai pastebėdavo klaidas ir kitų darbuose, ir jos buvo keliamos be jokio pasigailėjimo. Savo specialybėje buvo neginčijamas autoritetas. Taip jo žiemos upių debitams skaičiuoti metodas, maksimaliniams debitams skaičiuoti formulė yra plačiai žinomi už Lietuvos ribų ir dabar nenustoję vertės. St. Kolupaila buvo dažnas Lietuvos atstovas tarptautiniuose hidrologijos, geodezijos, energetikos ir kituose kongresuose. Juose jis paprastai pasireikšdavo su originaliais pranešimais, aktingu dalyvavimu diskusijose, suradimu nuoširdžių draugų. Jis nekartą buvojo Sovietų Sąjungoje, lanke 1936 m. JAV, Kanadą, o taip pat yra važinėjęs į Italiją, Ispaniją, Portugaliją, Maroką, Skandinavijos kraštus ir kt.

Profesorius yra labai daug rašęs. Jo darbų yra pasirodžiusių net dešimčia kalbų. Čia norime suminėti tik pačius svarbiausius, stambiausius jo rašto darbus, knygas: Hidrometrija, rusų kalba 1918 m., 268 p.; Nemunas ties Kaunu 1877-1929 m., 1929, 192 p.; Hidrometrinis metraštis 1925-1927 m., 1929, 407 p.; Lietuvos hidrologija, 1929 m., 58 p.; Nemuno matavimai Smalininkuose 1811-1930 m., 1930; Nevėžis, hidrografinė studija, 1936 m., 127 p.; Hidromet-rija, 2 tomai, 1, 1939, 396 p., II, 1940, 474 p.; Hidraulika, Kempten, 1947, 288 p.; Nemunas, 1940, 220 p. ir antra laida Čikagoje, 1950, 237 p. Paskutinis ir stambiausias jo darbas yra: Bibliography of hydrometry, Uni versity of Notre Dame Press, 1961, 975 p. Tai pati hidrometrinės literatūros bibliografija, apimanti 7370 pavadinimų, parašytų net 30 įvairių kalbų. Veikalas kruopščiai ir originaliai paruoštas ir sudaro jo darbų apvainikavimą. Bibliografiją jis rinko per visą savo gyvenimą. To veikalo dedikacija yra tokia: "šis veikalas skiriamas tėvų žemei — Lietuvai. To My Old Country Lithuania this Work is Dedicated". Tai iš tikrųjų gražus paminklas jam ir Lietuvai. Ten galima rasti ir jo mokslinių darbų bibliografija, kaip ir bibliografija kitų lietuvių hidrologų.

Bibliografijos ir visokios dokumentacijos rinkimą profesorius pradėjo dar Maskvoje būdamas. Jis pats rašo: ". . . tai buvo 1919 — šalčių, bado ir šiltinės metai . . . radau išmestą ant grindų vieną seno žemėlapio lapą. Tai buvo slapto topografinio 1: 21,000 žemėlapio lapas, kuriame buvo atvaizduotas Nemuno ties Nemaniūnais bruoželis. Dideliam mano nustebimui skersai Nemuną buvo pieštuku nubrėžta užtvanka ir plataus kanalo trasės pradžia. Pirmą kartą patyriau, kad Lietuvoje, tolimoje mano tėvynėje, buvo projektuojamas kažkoks kanalas . . . Nuo to laiko pradėjau rinkti visą prieinamą, Lietuvos teritoriją liečiančią medžiagą ... 1921 m. rugsėjo mėn. aplei-džiau Maskvą, pasiryžęs dirbti savo tėvynėje. Mano "kraitis" — atgabentos knygos ir rankraščiai — sudarė mūsų hidrologinio archyvo užuomazgą" (Nemunas, 1950, 20-21 p.).

Prof. St. Kolupaila pirmoje eilėje buvo mokslininkas, bet jam nebuvo svetima ir visokeriopa visuomeninė veikla, ypač susijusi su jo profesija. Jis buvo aktingas ir iškilus inžinierių, geodezistų, kulturtechnikų, geografų eilėse. Be galo mėgo lietuviškąjį jaunimą, ypač skautus ir su juo yra išmaišęs Lietuvos upes ir ežerus, organizuodamas plačias baidarėmis ekskursijas.

Teisingai pabrėžia St. Dirmantas, kad Kolupaila: "Buvo labai apsukrus ir mokėjo sunkioje padėtyje išmanevruoti" (t. p.) Tam patvirtinti nurodo eilę faktų, čia juos galima dar papildyti iš jo pasipasakojimų. Kai "Vilniaus" garlaiviui, plaukiojančiam Nemunu ir vežiojančiam lietuviškas ekskursijas, buvo sumanyta nupirkti pianinas, tai per kelerius metus jį valstybes kontrolės pareigūnai vis nubraukdavo, manydami; kad tam nereikia skirti pinigų. Tada, profesoriaus pasiūlymu, naujon sąmaton buvo įrašytas instrumentas tildyti triukšmui, ir taip pianinas buvo įgytas. Iš tikrųjų, vokiečiams užėmus Lietuvą, mūsų laikinojoj vyriausybėj buvo žmonių, kurie galvojo, kad ligtolinį dekaną reikėtų pažeminti. Tam tikslui pasišoviau aplankyti profesorių ir su juo pasikalbėti, pasiinfor-muoti. Nuvykęs į jo kabinetą, radau jį taisantį vokiečių generalinio štabo išleistą knygą, liečiančią žygį per Lietuvą. Jis ten rado nesamų per upes tiltų ir kitų klaidų. Be to, pasigyrė, kad po poros dienų skrendąs į Berlyną. Juo susidomėjo generalinis štabas ir kitu atžvilgiu. Pasirodė beturįs smulkų Volgos planą, kurio vokiečiai neturėjo, o jiems buvo labai reikalingas Volgos forsavimui. Laikinoji vyriausybė gavo žinių, kad prof. St. Kolupaila neliestinas.

Tragiškai išgyvenęs pasitraukimą iš Lietuvos ir atvykęs į Vokietiją, dirbo dr. A. Ott Kemptene laboratorijoje geodezinių ir hidrometrinių instrumentų tikrinimo ir gaminimo biure. Kemptene įsteigė augštuosius technikos kursus, dėstė Muenchene UNRROS įsteigtame universitete ir aktingai reiškėsi visuomeniniame darbe.

1948 m. Notre Dame universiteto, Indianoje, kviečiamas, prof. St. Kolupaila atvyko į JAV. Iš čia jis išvarė gilią darbų vagą. Savo universitetui įsteigė hidrometrinę laboratoriją, išleido jau minėtą knygą, paskelbė visą eilę mokslinių straipsnių žymiuose žurnaluose, dažnai dalyvavo įvairiuose moksliniuose suvažiavimuose su įvairiais pranešimais.

Paskutiniame man rašytame laiške iš 1964 m. vasario 11, taigi prieš du mėnesiu prieš mirtį, rašo: "As jau esu pensininkas, bet dirbu toliau. Baigų raidę ž mūsų enciklopedijai. Gavau iš Cornell un-to atvykti dviem savaitėm su ciklu paskaitų iš hid-rometrijos. Man tai didelė garbė po 49 metų akademinės karjeros — sulaukti titulo distinguished visiting professor.! Visa bėda — gavau trombozę kairėje kojoje, tenka sėdėti namie ir gydyti. Dar tikiuosi atsilaikyti".

Šiuo kartu išmanevruoti jau nepasisekė. Nupelnytos garbes vainikas liko neuždėtas. Teko amžinai atsigulti Čikagoje, Kazimiero kapinėse, kur Ilsisi ir jo artimas draugas a. a. įarof. K. Pakštas. Ramybės Viešpa-lyje!
Vladas Viliamas



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai