Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AMERIKOS KATALIKYBĖ PDF Spausdinti El. paštas

Edward R. P. Sheehan, buvęs JAV ambasadorius Kaire ir Beirute, apibūdina amerikiečių katalikybę savo straipsnyje, išspausdintame "The Saturday Evening Post" žurnale, 1934 lapkričio 28.

Šiuo straipsniu autorius siūlo nebijoti savikritiškai pažvelgti į Katalikų Bažnyčios padėtį Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Kaip įžangą j Amerikos katalikybes apibūdinimą autorius pateikia nuomonę vieno žymaus italų arkivyskupo ir Vatikano pareigūno (kurio vardą nutyli), kuris, perskaitęs amerikiečių benediktino knygą apie modernišką Biblijos aiškinimą, išsitarė, kad amerikonai geri konjunktūristai, bet prasti teologai, nes Biblijoj pagal jų aiškinimą Dievo įkvėpimo (apreiškimo) beveik nesimato.

 

JAV priskaičiuojama apie 50 milijonų katalikų, yra 5 kardinolai, 30 arkivyskupų, 200 vyskupų, 60.000 kunigų, apie 180.000 vienuolių. 285 kolegijos ir universitetai su 22 000 parapijų. Ši didžiule katalikų bendruomene susideda iš įvairių tautybių ir rasių, tačiau ją dominuoja airių mažuma. Airių puritanizmas, atmieštas prancūzų jansenizmu, persunkia Amerikos bažnytines institucijas rigorizmu, užgožia tikinčiųjų asmenybę, suvienašalina auklėjimą, nutolsta nuo žmogaus prigimtinių savybių, šios įtakos poveikyje Amerikos dvasiškija atsilieka nuo gyvenimo ir savo mentalitetu neprilygsta pasauliečių inteligencijai. Dėl to jų mokomasis Dievo žodis yra nepatrauklus, pernelyg sausas ir nustojęs dialogo su klausytojais. Nereikia stebėtis, kad daugelis inteligentų pasitraukia iš Katalikų Bažnyčios.

 

Kunigų seminarijose neleidžiama jaunuoliams atskleisti savo asmenybės, bet stengiamasi juos suformuoti pagal vieną modelį. Pažangesni ir giliau žvelgia jaunuoliai dėl to konclfformizmo arba visai nesiryžta stoti į kunigų seminarijas, arba įstoję jas palieka. Autoriaus nuomone, bažnytinės vadovybės neapsižiūrėjimas atsakyti į gyvenamojo meto iššūkius yra viena iš svarbiausių priežasčių, mažinančių pašaukimų j dvasinį luomą skaičių.

Amerikos tiek parapijose, tiek kitose bažnytinėse institucijose yra sutelkta perdaug dėmesio administracijai ir per maža sielovadai. Su pagrindu autorius cituoja vyskupo Fulton J. Sheeno žodžius, taikomus bažnytiniams vadovams: "Dėl Kristaus meilės, liaukimės būti administratoriais ir tapkime sielų ganytojais".

Toliau autorius leidžiasi nuo bendro žvilgsnio į Amerikos katalikybę į paskiras bažnytines provincijas, vadovaujamas pačių aukščiausių bažnytinių hierarchijų — kardinolų.
Bostono regiono katalikybę, suformuotą pagal seną airišką tradiciją, autorius vadina airišku ghetto, kurio katalikiškas polėkis neprašoka parapinių ribų. Tačiau patį kardinolą Richardą Cushingą pristato kaip didį veiklos ir apaštalavimo dvasios žmogų. Jis yra kartu ir misijų apaštalas - rėmėjas didžiomis jo vyskupijoje surinktomis aukomis. Jis yra į-takingas ne tiktai tarp katalikų, bet taip pat tarp kitatikių ir netikinčiųjų. Jo vardą visi pagarbiai mini.

Tačiau pažangiausiu ir mokyčiausiu Amerikos Bažnyčios vadovu pristatomas St, Louis arkivyskupijos kardinolas Joseph Ritter. Tai yra kiaurai bažnytines problemas permatąs teologas, plačių užmojų iniciatorius ir naujo liturginio sąjūdžio promotorius. Jo globoje vyksta metinės liturginės savaitės, nauji liturginio atgimimo bandymai, ryšys su Europos liturginiais sąjūdžiais. Daugelį jo puoselėjamų liturginio atsinaujinimo minčių  priėmė  visuotinis  Bažnyčios

Vatikano II susirinkimas ir paskelbė Liturginėje konstitucijoje.

Čikagos arkivyskupijos kardinolas Albert Meyer apibūdinamas kaip išmintingas, atsargus, bet drįstąs žengti su nauju gyvenimu ganytojas. Ypatingai didelės reikšmės įvykiu autorius laiko kardinolo A. Meyerio leidimą jaunų kunigų sąjūdžiui veikti tarp negrų ir valkatų Čikagos priemiesčio Lavvndale rajone. To sąjūdžio pradininkas yra kun. Daniel Mallette, šv. Agotos parapijos administratorius. Jis gavo iš kardinolo leidimą atidaryti skurdžių rajone misiją, skirtą valkatoms, juodukams ir skurdžiams, iškrypėliams ir nelaimingų šeimų jaunuoliams globoti, auklėti, pratinti prie savarankiško darbo ir tvarkingo gyvenimo. Jis ieško jiems darbo, šelpia paliktus vaikus, suburia jaunuolius, visai nepaisydamas jų religijų bei rasių skirtumo. Tai lyg Paryžiaus kunigų darbininkų veiklos kopija.

Didžiai įtakingas Vatikano aukštose bažnytinėse sferose ir daug nulemiąs Amerikos dvasiškių pakėlimą į vyskupus ir aukštas administracines bažnytines vietas yra visiems žinomas Niujorko kardinolas Francis Spellman. Jis yra griežtas administratorius, bažnytiniams reikalams piniginio vajaus pravedimo žinovas, ištvermingas, bet tradicionalistas, teologijoje ir naujumų nemėgėjas. Jis net ir iš visuotinio dabar vykstančio Bažnyčios susirinkimo nesitikįs didelės pažangos (taip juokaudamas autoriui vizito metu išsireiškęs). Jį autorius apibūdina daugiau administracinių formų pagal tradicinį stilių vykdytoju, negu pastoracinio atgaivinimo puoselėtoju. Tačiau, nepaisant savo atstovaujamo konservatizmo, visuotinio Bažnyčios susirinkimo metu jis duodavęs savo balsą už pažangiuosius ir laikęsis vienybės su kitais JAV vyskupais ir kardinolais. Be to, autorius pabrėžia, kad kard. F. Spellmano valdomoje vyskupijoje labdaros sąjūdis yra plačiai sukles-tėjęs ir duoda daug paramos misijų tikslams.

Kard. F. Spellmano augziliaras ir per jo protekciją iškilęs iki arkivyskupo sosto vakarinėje Amerikos dalyje prie Pacifiko vandenyno yra Los Angeles kardinolas J. F. Mclntyre, kuris savo konservatizmu pralenkia net savo protektorių. Autoriaus nuomone, Los Angeles kardinolas yra dabartiniu laiku labiausiai kontraversinis asmuo. Greitas Los Angeles miesto plitimas, naujų parapijų steigimas, mokyklų kūrimas, rasinė problema yra tie jautrūs bažnytinio gyvenimo momentai, dėl kurių kyla nepasitenkinimo ne tik pasauliečių, bet ir dvasiškių tarpe. Bet iš tikrųjų tai yra daugiau nesusipratimo, negu realaus pagrindo dalykas. Daugeliu kitų požiūriu Los Angeles kardinolas yra labai uolus, rūpestingas ir tėviškas ganytojas. Kad neteisingai kardinolas yra pakaltintas negrams nejautrumu, rodo ir tas faktas, jog jis pastatydino labai gražią ir didelę aukštesniąją mokyklą Los Angeles negrų rajone, kurią gali lankyti mokiniai, neatsižvelgiant į jų religiją.

Į šį Edward R. F. Sheehano Amerikos katalikybės apibūdinimą atsiliepė kun. Joseph McGroarty "Tablet" (1964.XII.3) ir "The Wanderer" (1964.XII.17), nurodydaams žymius Amerikos katalikybes vertinimo trūkumus. E. Sheehan per daug sudramatinęs bažnytines situacijos konfliktėlius. Kai kurių dvasininkų ar klerikų nusiskundimai savo kurijomis esą grįsti daugiau jausmine nuotaika, negu objektyvia tiesa. Autorius iš keleto faktų per greitai darąs visuotinio pobūdžio apibendrinimus ir tuo būdu pateikiąs tik dalį tiesos. Tokių idealių kunigų, kokį autorius mato minėtame Čikagos priemiesčio Lavmdale skurdžių kapeliono kun. D. Mallette asmenyje, yra kiekviename Amerikos didmiestyje. Tik jie ramiai dirba jiems pavestos misijos darbą ir nenori būti spaudos reklamuojami. Prieš 25 metus Brukline įsikūręs Catholic International Council sąjūdis, besirūpinąs skurdžių ir negrų sielovada, išplito iki 50 skyrių įvairiuose JAV miestuose. Kiek baltųjų kunigų dirbą negrų parapijose be reklamos tylų misijų darbą, ano straipsnio autorius nesistengė nei sužinoti, nei skaitytojams pateikti.
 


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai