Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DVASIA IR RAIDĖ PDF Spausdinti El. paštas


Žvilgsnis į Vatikano susirinkimą

1. Dvasios iškėlimas prieš raidę.
Šiais dviem žodžiais leidžiamasi ne abstrakčiai svarstyti, kas sudaro gyvą tiesą ir kas ją stingdo negyva raide, o konkrečiai pažvelgti į Vatikano II susirinkimo pradėtą Bažnyčios atsinaujinimo sąjūdį. Bet šie abstraktūs žodžiai nurodo, kad leidžiamasi ne į atskirus šiame susirinkime svarstomus klausimus, o bandoma suvokti jo bendrąją istorinę prasmę. Šiuo bendruoju visumos požiūriu Vatikano II susirinkimo dvasią visų pirma ir išreiškia ne kas kita, kaip pastanga iškelti dvasią prieš raidę.

Iš tiesų, kas norėtų tik raidiškai (išoriškai) vertinti Vatikano II susirinkimą, turėtų stebėtis, kodėl teikiama jam tokia istorinė reikšmė. Jau pasibaigė trys šio susirinkimo sesijos, rudenį prasidės ketvirtoji paskutinė sesija, o "apčiuopiamų rezultatų" tiek nedaug. Nors tiek ilgai ir tiek daug klausimų svarstyta, bet "rezoliucinių" nutarimų nedaug formuluota, ir jie nėra sensacingi. Praktinių potvarkių taip pat ne kažin kiek sulaukta, nors jais kai kur atsisakyta nuo senų šimtmetinių papročių. Vargu tenka laukti, kad ir paskutinė sesija bus šia prasme kitokia. Todėl, kas žiūrėtų tik į formalius "rezultatus", iš tiesų galėtų klausti, kodėl vis dėlto šis susirinkimas laikomas Bažnyčios istoriniu posūkiu. Bet tai tik liudytų, jog šio susirinkimo istorinės prasmės ieškoma visai ne ten, kur ji slypi.


Istorinė Vatikano II susirinkimo prasmė esmingai atsiskleidžia visų pirma ne formalinėmis "rezoliucijomis", o dvasine atvirybe. Nors formaliai priimtų deklaracijų nėra daug, bet nebuvo nė vieno reikšmingo dabarties klausimo, kuris nebūtų buvęs viena ar kita proga paliestas. Visi dabarties žmogaus ir žmonijos rūpesčiai rado savo vietą šio susirinkimo svarstymuose. Viskas svarstyta. Ir viskas svarstyta atvirai, nesibaiminant kritiško žvilgio nei į save pačius, nei į laiko rūpesčius. Tai ir atskleidžia šio Bažnyčios susirinkimo prasmę — pralaužti raidinį sustingimą ir siekti dvasinio atsinaujinimo. Todėl šio Bažnyčios susirinkimo dvasiai įžvelgti daug labiau yra būdingi ne formalūs nutarimai, o pats atviras visų klausimų svarstymas. Sausio numeryje mūsų žurnalas atreferavo vieną iš pačių pagrindinių šio Bažnyčios susirinkimo dokumentų — konstituciją apie Bažnyčios prigimtį. Bet kas galėjo iš jos išskaityti tą dvasinę įtampą, kurioje ji buvo sutarta, jei nebuvo anksčiau sekęs visos susirinkimo eigos?

Vatikano II susirinkimo dvasia sudaro istorinį posūkį Bažnyčioje nauju žvilgiu į pagrindines žmogiškąsias realybes: tiesą, laisvę, meilę (naujas žvilgis į šias žmogiškąsias realybes buvo sąlyga naujai pažvelgti ir į pačią Bažnyčią). Be abejo, Bažnyčios susirinkimas nesiėmė spręsti nei tiesos, nei laisvės, nei meilės kaip filosofinių problemų. Bet — ir tai svarbiausia — jis faktiškai alsavo šių rūpesčių gelme.

2. Tiesa ir formulės
Kaip suprantama tiesos esmė, taip ir į viską žiūrima. Kada tiesa suprantama raidiškai, savaime atsiduriama pavojun sustingti formalizme. Jaučiamasi ginant tiesos amžinumą, kai iš tikrųjų saugoma tik raidę. Visų pirma tiesa slypi ne sakiniuose ir formulėse, o žmogaus atvirybėje būčiai. Būdama žmogiškoji realybė, tuo pačiu tiesa yra avva tikrovė, o ne loginė abstrakcija. Būties neišsemiamybė niekada neleidžia galutinai nurimti. Visą laiką tiesa vra gilinama ir plečiama. Todėl, užuot skelbusi sustingimą, tiesos nelvgstamybė greičiau reikalauja neabsoliutinti jokių formulių ir jokių sistemų. Visas formules ir sistemas tenka visą laiką tikrinti, kiek iš tiesu jos atskleidžia tiesą, t. y. kiek jos žmogui atskleidžia būtį, o ne ją pridengia. Tik pati tiesa yra iš tikro nelygstama bei amžina, o ne visos tos formulės bei sistemos, kuriomis ji istoriškai ieškoma ir savo laikui išreiškiama. Trumpai tariant, suprasti tiesą kaip gyvą tikrovę, o ne tik kaip loginę formulę, — tai skirti pačią tiesą ir jos istorinę išraišką loginėmis formulėmis bei sistemomis.

Ši tiesos samprata iš pat pradžių gaivino Vatikano II susirinkimą, nes ja rėmėsi vadinamasis pastoralinis žvilgis, kuriuo buvo laisvinamasi nuo formalistinio legalizmo. Atidarydamas Vatikano II susirinkimą (1962.X.ll), popiežius Jonas XXIII savo kalboje jo "pastoralini charakterį" aiškiai apibrėžė šia distinkcija: "Senosios depositum fidei doktrinos substancija yra vienas dalykas, o būdas, kuriuo ji išreiškiama, yra kitas dalykas". Šiuo žvilgiu ir buvo vadovaujamasi, saugantis tiesos vienašališko sutapdymo su atskiromis sistemomis bei mokyklomis. Kaip Koelno kardinolas Fringsas tiesiog pasakė (svarstant apreiškimo šaltinių klausimą), "ne susirinkimo reikalas leistis i diskusijas tarp katalikų teologų". Panašiai kardinolas Bea kritikavo pateiktą schemą kaip "vienos teologinės mokyklos darbą". O Izraelio vyskupas Hakimas tos pačios schemos autorius kaltino "monopolizavus visuotinį tikėjimą savo asmeninio teologizavimo naudai", pabrėždamas, kad evangelinę tiesa negali būti išsemta ir aprėžta "jokia viena sąvokine sistema". Trečiojoj sesijoj Montrealio kardinolas P. E. Leger tą patį žvilgį išryškino ir filosofijai. Svarstant klausimą, ar tenka seminarijose teikti pirmenybę šv. Tomo Akviniečio teologijai ir filosofijai, jis tiesiog atrėžė, kad "vargas vieno mokytojo Bažnyčiai". Jis įsakmiai nurodė, kad tomizmas tėra viena iš daugelio filosofinių sistemų, kurios atviros Bažnyčiai, ir kad jokia filosofinė sistema negali būti autoritetiškai primetama, nors ji ir sutinka su Bažnyčios mokslu.

3. Laisvė ir tiesa
Taip žvelgiant į tiesą, visiškai kitoje šviesoje iškyla ir laisvės klausimas. Kada tiesa suprantama raidinėmis formulėmis, nuosekliai baiminamasi kiekvieno nutolimo nuo raidės kaip nutolimo nuo pačios tiesos. Jaučiamasi galutinės tiesos savininkais, kuriems nėra ko beieškoti, bet nejaučiama, kad toks savininkiškas tiesos saugojimas virsta tik baime mąstyti. Ne tik neregima, kokią vertę laisvė turi tiesos ieškojime, bet ir imama laisvę laikyti lyg kokia tiesos priešybe ir jos baimintis lyg kokio tiesai pavojaus. Kartojama, jog "tiesa išlaisvins", bet dažnai pamirštama, kad laisvės pažadas slypi ne raidėje, o tiesoje.
Tiesa iš tikro grindžia laisvę, bet tik tada, kai ji suprantama ne kaip sustingusi formulė, kurią pakanka tik išmokti, o kaip gyvas uždavinys, kuris niekada neleidžia nurimti. Visą laiką tenka tiesos ieškoti — ne dėl to, kad nebūtų jos randama, o dėl to, kad niekada jos neišsemiama. O neįmanoma tiesos ieškoti be laisvės. Tai ir atskleidžia tiesą ir laisvę ne kaip dvi priešybes, o kaip intymią vienybę. Tiesos ir laisvės intymi vienybė atsiskleidžia ir atskirame žmoguje. Ne mes apsprendžiame tiesą, o tiesa mus apsprendžia. Tačiau tiesa mus apsprendžia tik per mus pačius. Jokia prievarta negali žmogui tiesos atskleisti. Tik pats žmogus ir tik laisvai gali tiesai atsiskleisti. Nėra kito kelio į tiesą, kaip laisvė. Todėl, kas iš tikro vertina tiesą, tas lygiai vertina ir laisvę.

Praeities amžiais krikščioniškosios tiesos saugojimo rūpesti gožė nepasitikėjimas laisvės verte. Dabartinis Vatikano II susirinkimas šį nepasitikėjimą laisve griežtai pervertina. Formalus pasisakymas šiuo klausimu paliktas paskutinei sesijai. Daug kas dėl to buvo šokę reikšti savo nusivylimą ar net pasipiktinimą. Nėra ko aimanuoti dėl to, kad šis reikšmingas pasisakymas įvyks baigiamojoje sesijoje. Faktiškai ir dabar jau pakankamai aišku, kad laisvės dvasia gaivino Vatikano II susirinkimo darbus nuo pačios jo pradžios. Jau pirmojoje sesijoje Sienos arkivyskupas I. M. Castellano sugestionavo draudžiamųjų knygų sąrašo (Index librorum prohibitorum) panaikinimą. Trečiojoj sesijoj Belgijos kardinolas Suenens įspūdingai įspėjo prieš "kitą Galilėjo atvejį", jei nebus pasimokoma (šeimos moralės klausimu). O specialiai religinės laisvės klausimu ypač aiškiai pasisakė Bostono kardinolas Cushing, susilaukęs susirinkimo dalyvių absoliučios daugumos pritarimo. Svarbiausia, susirinkime viešpataujančią laisvės dvasią liudijo visa jo eiga: visais klausimais laisvai kalbama, ir uoliai ši laisvė buvo ginama (tuščia neigti, kad nebuvo susirinkime daug kur griežto pažiūrų išsiskyrimo).

J. E. PRANCIŠKUS BRAZYS, M.I.C. Europos lietuvių vyskupas

4. Meilė ir žmogiškasis atvirumas

Nuo gilesnio tiesos ir laisvės supratimo kelias veda ir į gilesnį meilės supratimą. Kaip pati krikščioniškosios moralės siela, meilė lygiai visais amžiais buvo pirmasis reikalavimas. Tačiau faktiškai krikščioniškoji artimo meilė visų pirma buvo suprantama labdara. Nėra klausimo, kad artimo meilė iš tiesų įpareigoja labdaros darbams. Bet tik per laiką buvo įsisąmoninta, kad lygiai artimo meilė savyje slepia ir platesnius socialinius įpareigojimus: Todėl tiek paskutiniųjų popiežių enciklikos, tiek Vatikano II susirinkimas kreipia savo dėmesį į visas socialines dabarties žmonijos žaizdas. Bet ypač šis Bažnyčios  susirinkimas  iškėlė  anksčiau  neįvertintą žmogiškojo   atvirumo   reikalą.   Ilgais   amžiais skirtingi bei priešingi įsitikinimai buvo sutinkami tik smerkimu ne tik šių įsitikinimų, bet ir pačių žmonių. (Nekalbu apie dar tragiškesnį nesusipratimą, kai buvo tikima, kad tenka nuo klaidų gintis inkvizicinėmis priemonėmis). Besibaiminant klaidų, buvo užsidaroma ir nuo žmonių, kurių įsitikinimai buvo laikomi klaidingais. Bet tai buvo tiek pat neteisus, kiek ir sterilus nusistatymas. Jokio nuoširdaus įsitikinimo negalima laikyti nusikaltimu. Todėl ir neteisu baimintis žmonių dėl jų skirtingo įsitikinimo. Priešingai, tai faktiškai virsta atsisakymu apaštalauti tiesą. Kaip galima pasiekti žmones, jei nuo jų bėgama? Nereikia jokio žmogaus baimintis, reikia su visais kalbėtis. Bet savo ruožtu su visais galima kalbėtis tik tada, kai į skirtingus įsitikinimus žvelgiama su pagarba, ieškant ir juose slypinčios tiesos, o ne sumariškai teregint klaidą. Antra vertus, kaip netenka kituose regėti tik klaidos, taip netenka savyje pačiuose regėti tik tiesą. Greičiau teisuoliškumas visada jau yra neteisus, nes niekas nėra be kalčių. Žodžiu tariant, vertinti tiesą nieku būdu nereiškia tik save pačius vertinti, o kitų nevertinti. Tiesos meilė neatsiejama nuo žmogaus meilės. O tikra žmogaus meilė lygiai kreipiasi į visus, nesiribodama "savaisiais". Tai ir yra ekumeninis žvilgis.

5. Viltys ir tikrovė
Kokia nauja šviesa ekumeninis žvilgis nušvietė visus klausimus Vatikano II susirinkime, nėra ko aiškinti. Visi regime, kiek skaidrių vilčių jis įžiebia. Gaivios evangelinės versmės išsiveržia Bažnyčioje pro amžiais susiklojusią istorinių nesusipratimų dangą. Broliška kalba pakeičia senąją priešybę tarp visų krikščioniškųjų bažnyčių. Vis gyviau broliškumo jausmas formuojasi visoje žmonijoje. Vatikano II susirinkime slypi didelė viltis tiek Bažnyčiai, tiek visam pasauliui.

Į ateitį kreipiame viltį, bet ateitis kuriama tik dabartyje. Jokia viltis nieko savaime ateičiai neužtikrina. Kiekviena viltis įsikūnija tikrove ar sudūžta miražu pagal tai, kiek ji iš tikro žmones išjudina iš kasdieninės rutinos, bet drauge juos sutelkia kasdienybėje ištesėti, kas buvo nušvitę vilties entuziazmu. Tikras entuziazmas neišsisemia šventine emocija, jį liudija tik kasdieninė akcija. Ne šventiniai susijaudinimo momentai, o visų dienų pilkoji kasdienybė lemia visas viltis.

Ar Vatikano II susirinkimo dvasiai pasiseks iš tikro pasiekti visus katalikus? Ar jo balsą lojaliai supras visi krikščionys? Ar krikščioniškasis broliškumas pajėgs išsiskleisti tarp visų, tikinčiųjų ir netikinčiųjų?

Būtų beprasmiška šiuos didelius klausimus abstrakčiai svarstyti. Jie yra prasmingi tik kaip klausimai mums patiems, tiek kiekvienam individualiai, tiek visai lietuviškajai bendruomenei.

Kiek mus pasiekia Vatikano II susirinkimas? Aplamai imant, ir mūsiškė spauda nemažai domisi, kas vyksta šiame susirinkime. Bet dažnai mūsiškės spaudos informacija apie Vatikano II susirinkimą buvo gana blanki. Dažnai vis buvo jaučiamas lyg savotiškas varžymasis, lyg kažkoks švelninimas ar pagaliau lyg tam tikras teisinimas. Labiausiai krito į akis dengimas fakto, kad beveik visais pagrindiniais klausimais šiame Bažnyčios susirinkime buvo aiškaus ir ne kartą tiesiog dramatiško skirtingų nusistatymų susidūrimo. Atvirai pripažinti šį susidūrimą reikia atsisakyti tų įprastinių kategorijų, pagal kurias "savo tarpe" negali būti nesutarimo. Bet kaip tik šiame susidūrime tarp "tradicinio mentaliteto" ir "istorinės sąmonės" (taip "konserservatorių" ir "liberalų" susirinkimo dalyvių skirtybę taikliai išsakė Kanados Sault Ste. Marie vyskupas A. Carter) akivaizdžiausiai matėsi šiame Bažnyčios susirinkime išryškėjusi samprata, kad tiesa nėra sustingusi formulė, o gyva istoriškai besiplėtojanti tikrovė. O pas mus vis dar sunkiai suprantama, kad žengti pirmyn nereiškia tiesos išsižadėti, o ją skaidrinti ir gilinti. Todėl viename pamoksle, skirtame paaiškinti naujuosius mišių liturgijos pakeitimus, girdėjau, kaip pamokslininkas stengėsi išsklaidyti klausimą, ar Bažnyčia, imdamasi pakeitimų, neprisipažįsta klydusi. Tai vis tas pats tiek tiesos, tiek klaidos traktavimas lyg akmenin įrėžtomis formulėmis.

Ne be pagrindo gal būt viename neseniai gautame laiške skaičiau žodžius, kad gyvename dar 30 metų prieš Vatikano II susirinkimą. Žinoma, bendruomenę sunku vienaprasmiškai apibūdinti. Be perdėjimo galima teigti, kad nevienas gyvena ne tik 30, bet ir 60 metų prieš šį Bažnyčios susirinkimą. Tai visi, kuriems tiesą saugoti lygu kiekvieną žingsnį nuo raidės įtarinėti tiesos išdavimu. Antra vertus, taip pat nevienas jau prieš Vatikano II susirinkimą buvo puoselėję tą tiesos, laisvės ir meilės sąryši, kurį taip akivaizdžiai išskleidė šis ekumeninis Bažnyčios susirinkimas. Tačiau "vidurkiškai", gal būt, anas 30 metų tarpas tarp Vatikano II susirinkimo ir mūsų visuomenės nėra perdaug perdėtas.

Šiaip ar taip spręstume dėl šio "tarpo", stovime prieš uždavinį atsiskleisti tai dvasiai, kuria Vatikano II susirinkimas imasi atnaujinti Bažnyčią ir iš istoriškai susiklosčiusios uždarumos išvesti į pasaulį.

6. Konservatizmo ir ekstremizmo pavojus
Nėra tai lengvas uždavinys. Atsiskleisti ekumeninei dvasiai — tai pačiam savyje šią dvasią įžiebti. Deja, šiai dvasiai įžiebti nepakanka su ja "susipažinti", lyg užduotą pamoką išmokti. Norint šiuo būdu pasisavinti ekumeninę dvasią, ji iš dvasios paverčiama tik nauja raide. Svarbu ne vieną raidę pakeisti kita, o prasiveržti pro visas raides.

Dvejopas yra pavojus naujai dvasiai sustingdyti raide. Pirmasis pavojus gresia tiems, kurie nori senomis kategorijomis suprasti ir tai, kas nauja. Neišsilaisvinant iš senų kategorijų, savaime tik sena matoma ir tame, kas nauja. Šiuo žvilgiu žvelgiant, jau iš anksto buvo žinoma, kad netenka ir iš Vatikano II susirinkimo nieko naujo laukti — bus pakartotos tos pačios tiesos ir bus pasmerktos tos pačios klaidos. Žodžiu tariant, viskas liks "tas pats" (lyg "tas pats" jau būtų tokia galutinė tiesa, nuo kurios tolti būtų lygu leistis klaidon!). Ir pasibaigus Vatikano II susirinkimui, šiuo žvilgiu bus viskas likę, kaip buvo anksčiau, nes bus regima ne pati nauja dvasia, o tik tam tikri "patvarkymai", kurie iš esmės nieko nekeičia (be abejo, Mišių aukos esmiškai visai nekeičia, kad iš dalies lotynų kalbą pakeičia gyvosios kalbos ar kad šiek tiek pertvarkomos maldos!). Bet kol bus matoma tik "tas pats", kas ir seniau buvo, tol bus ir pačių liekama tokiais pačiais — sustingusiais raidėj be dvasios. Vatikano II susirinkimo nebus jiems įvykę, nors ir būtų apie jį skaitę ir formaliai vykdytų jo potvarkius, įvestus religinėn praktikon.

Priešingo pobūdžio pavojus gresia tiems, kurie entuziastiškai sveikina visa, kas nauja, bet, begarbindami svangardizmą, konservatizmą tepakeičia ekstremizmu. Šis pavojus daug grėsmingesnis, nes jis suvedžioja ne tik kitus, bet ir save pačius. Manoma, kad jau gyvenama nauja dvasia ir kad ją skleidžiama, o tuo tarpu mėtomasi nuo vienos kraštutinybės į kitą. Čia vienur kovojama su tikru ar tik tariamu formalizmu dvasios vardan. Čia kitur tuo pačiu metu į viską žvelgiama taip formalistiškai, kad, užuot dvasios, pasidaroma tik raidės apaštalais. Čia vienur rodomasi liberaliu, plačiu, dialogo žmogumi. Čia kitur apsisukus pasirodomą tik nervingai agresyviu "jaunu piktu vyru". Čia vienur kovojama už laisvą mintį. Čia kitur tuo pačiu metu liejama pašaipa, kai tik susiduriama su skirtinga mintimi.
Visos kraštutinybės susisiekia. Susisiekia ir konservatizmas su ekstremizmu, ir tai sukuria tą maišatį, kurioj, seną dvasią pridengus nauja raide, tariamai kovojama už atsinaujinimą, žengimą pirmyn etc, o iš tikrųjų tik trypiama, erzinamasi ir savo energiją bergždžiai eikvojama.

7. Kasdienybėje . . .
Šie pavojai sustingdyti raide ir naują dvasią nelieka tik teorinės galimybės ir mūsų tarpe. Daugiau mažiau jų grėsmė drumsčia ir mus.

Konservatizmo pavojus gal būt būdingiausiai pas mus pasireiškia neišsilaisvinimu iš tų rūpesčių, kuriuos laikas jau seniai pralenkė. Kai esame šaukiami praregėti brolius visuose krikščionyse, mes vis dar rūpinamės savo pačių tarpe būti "tikresni" vieni už kitus. Ilgimės vienybės, bet, užuot kūrę jai pagrindą vienų antriems broliška pagarba, baiminamės palikti "apkasus". Todėl ir pats vienybės rūpestis nelemtai vis virsta tik bergždžių kartėliu.

"Avangardistinio" ekstremizmo grėsmė pasireiškia įvairiais pavidalais, kuriuos visus gal būt labiausiai charakterizuoja vienokios ar kitokios atsakomybės stoka ir iš dvasinio seklumo plaukiąs nebrandumas.

Kur tik kas pertempiama, ten iškreipiama ir to prasmė, kas savyje yra vertinga. Daug kur sutinkame tokių pertempimų ir ten, kur norima atstovauti naujai ekumeninei dvasiai.

Išlaikyti tiesai gyvai iš tikro reikia būti kritiškiems, ir būtent — visų pirma sau patiems. Bet kadangi daug lengviau būti kritiškiems ne sau patiems, o kitiems, tai daug lengviau būti priekabiems negu kritiškiems. Tada vietoj atsakingo kritiškumo ir atsiduriame prieš irzlų malkontentizmą (viskuo ir visur nepasitenkinimą), pašaipų pečiais gūsčiojimą ("keista", "nuobodu", "komiška" etc), naivų drąsos demonstravimą ("kalbos apie demokratijos pavojus Bažnyičoje yra labai neaktualios").

Krikščioniškajai ekumeninei dvasiai yra visiškai svetimi tiek pačių irzlumo, tiek kitais piktinimosi nusiteikimai. Kur tikrai skleidžiasi ekumeninė dvasia, ten skleidžiasi santaika, o ne erzelis diegiasi. O jei kur "ekumenizmo" pastanga neneša ekumeninės dvasios vaisių, reikia pervertinti save pačius, ar, besistengiant dvasiškai atsinaujinti, nebuvo "persistengiama". O iš tikro "persistengiama", kai dalykai pertempiami ir tuo pačiu iškreipiami, kritiškumui virstant irzliu priekabumu, laisvei — bendrosios atsakomybės nepaisymu, atvirumui — teisuolišku absoliutumu. Tie pertempimai gali būti aplamai nedideli, bet juo labiau jų gaila, kad ir tokie būdami jie sudrumsčia tas pastangas, kurios liudija gilų ir nuoširdų norą gyviau mūsų visuomenėje įžiebti ekumeninį atsinaujinimą.

Norime kuo plačiau žvelgti į gyvenimą, kuo giliau leistis tieson, kuo atviriau jos ieškoti drauge su kitais. Bet visa, kas didu, yra ir sunku. Todėl visus didžius siekius tenka grįsti savo pačių kuklumu ir sau patiems kritiškumu. Benorint per plačiam pasirodyti, yra pavojus išeiti ne tik į platumą, bet ir "iš krašto". Besineriant gelmėn, reikia apsižiūrėti, ar neieškoma jos seklumoj, kur galima tik galvą prasidaužti. Besiekiant atvirumo, tenka neužsimiršti, kad ne arogantiškumu ir teisuoliškumu pasiekiama žmones ir juos laimima dialogui.

Galime džiaugtis Vatikano II susirinkimu, bet neturime teisės patys savimi didžiuotis.
Gaivi evangelinę dvasis į mus apeliuoja iš šio Bažnyčios susirinkimo. Svarbu, kad ne apie ją paradiškai kalbėtume, o kad ji gelmingai kalbėtų iš visų klausimų, kuriuos liečiame. Antraip greit subanalinsime ligi mados tai, kas nėra dienos naujiena, rytoj nusibostanti, ir greit bergždžiai išeikvosime savo entuziazmą, kuris turi neišsekti nė kasdienybės pilkumoje.
 

 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai