|
Parašė Juozas Kėkštas
|
MELANCHOLIJA
Stebėti žalią medžio viršūnę,
o matyt joje tik juodvarnius
siūbuojant.
Praverti platų langą,
klausyt lakštingalų suokimo,
o girdėti žvirblius čirškiant.
Klausyti sambos, rumbos, tango,
o girdėti laidotuvių maršą.
Žingsniuot keliu, bet niekur nebeeiti.
Sustingti gluosniu paupy.
Tykų šlamėjimą panerti vandeny
ir niekad neišplaukti į paviršių . . .
Užmigti.
Be sapnų.
Be praeities. Be ateities.
Be nūdienos.
Kietai nutūpt mėnulyje
per galutinį žemės užtemimą.
Iškrisi iš klumpių.
NEBĖRA LAUROS
Petrarka!
Avinjono gatvelėse Lauros žingsniai užgeso.
Tremtinys Dantė
Nebegrįš į Florenciją
Ir prie Ponte Vecchio
Nesutiks savos Beatričės.
Nebe tie, nebe tie juk laikai.
Atominis
Širdžių suskilimas
Bei susmulkėjimas žodžių . . .
Visus vartus į Meilę uždarė
(dėmesio — meilę rašau iš didžiosios raidės!)
Todėl
LASCIATE OGNI SPERANZA — plaukia
Kaip į kietą dangų paremtas
Galingas mirties transparentas
Kai aplink žmonių širdys
Verkdamos kaukia.
Izoldos daina
Nebeguos jau Tristano!
Grąžinu jums gėlą savo ir kančią,
Sesės ir broliai,
Kurie džiaugsmo šioj žemėj nematėt —
Lasciate ogni speranza
Tutti ch'entrate . . .
Requiem aeternam
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
