Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVOS VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS RUKŠA   
Vytauto Didžiojo universiteto likimas okupacijų metais

1939.X Sovietų Sąjungai grąžinus Vilnių Lietuvai, į 1939.XII perimtąjį iš lenkų Vilniaus universitetą 1940.1 buvo perkeltas iš Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinių mokslų ir teisių fakultetas, vasarą — matematikos - gamtos ir laikinai prie jo priskirtas naujai atidaryto medicinos fakulteto pirmas semestras. Teisių fakultetas Vilniaus universitete išplėstas į du: į teisės ir ekonominių mokslų fakultetą. Tad tolesnis šios buvusios Vytauto Didžiojo universiteto dalies likimas jau susijęs su Vilniaus universiteto likimu.

Okupavus Lietuvą Sovietų Sąjungai, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius prof. St. Šalkauskis buvo atleistas, jo vieton paskirtas prof. A. Purenąs. 1940.VII.25 išleistu įstatymu (veikusiu ankstyvesne, būtent VII.16 data) uždarytas teologijos - filosofijos fakultetas, mokomasis jo personalas atleistas. Lietuvos vyskupų konferencija 1940.VIII.28-29 pripažino, kad fakultetas uždarytas neteisėtai ir paskelbė jį veikiant toliau. Nepaisant visų kliūčių, toliau veikti tegalėjo tik teologijos skyrius. 1940.X.8 vyskupų konferencija nustatė šiam fakultetui vardą Facultas Theologica Kaunae.

Kai bolševikai buvo išvyti iš Lietuvos 1941, laikinoji vyriausybė tuoj grąžino universitetui Vytauto D. vardą, paliko visas bolševikų pertvarkytame Kauno universitete katedras, atkūrė teologijos fakultetą ir naujai įsteigė filosofijos fakultetą, kurį suorganizuoti pavedė to fakulteto dekanu paskirtam prof. Z. Ivinskiui. Filosofijos fakultete, be filosofijos dalykų, buvo dar lietuvių, vokiečių, anglų kalba ir literatūra, Lietuvos ir visuotinės istorijos skyriai, be to, bibliologijos ir žurnalistikos katedros. Prie filosofijos fakulteto buvo prijungtas ir fizinio auklėjimo skyrius (su keliomis katedromis), kuris anksčiau veikė atskira aukštąja mokykla. Šio fakulteto dėstytojų dalis buvo iš išlikusių neišvežtų buvusio teologijos - filosofijos fakulteto filosofijos skyriaus, kiti išrinkti nauji arba buvo kviesti iš Vilniaus universiteto.

Ryšium su represijomis už griežtą lietuvių tautos pasipriešinimą sudaryti SS dalinius drauge su kitomis aukštosiomis Lietuvos mokyklomis 1943.III.18 vokiečių valdžios buvo uždarytas ir Vytauto D. universitetas. Kiek vėliau universiteto mokslo personalui buvo leista dirbti prof. Stegmanno aprobuojamus mokslo darbus, tačiau studentams ir toliau buvo uždrausta lankyti universitetą. Galutinai Vytauto D. universitetas buvo likviduotas 1950, kai okupacinė rusų valdžia jį pavertė Politechnikos institutu.
---
Tęsinys iš kovo numerio.

Universiteto augimas

Norint teisingai įvertinti vos nepilnus du dešimtmečius savojoje nepriklausomoje valstybėje gyvavusios lietuviškosios alma mater pastangas ir pasiekas, tenka visų pirma neišleisti iš akių nepaprastai sunkių sąlygų, kuriose jai teko kurtis ir bręsti. Kai steigiamas buvęs Imperatoriškasis Vilniaus universitetas buvo paveldėjęs universitetinio turto ir personalo iš ankstesniosios aukštosios Lietuvos mokyklos ir, aptarnaudamas didžiulę Vilniaus apygardą su visa Lietuva, Gudija ir Ukraina su Kijevu (t. y. jau tuo metu turėjusia 8-9 milijonus gyventojų teritorija), buvo gan dosniai valdžios ir materialiai remiamas, naujam Lietuvos universitetui teko kurtis ir augti mažoje, teapėmusioje tik dalį net ir lietuviškos etnografinės teritorijos valstybėje, net be senosios sostinės, centrinio krašto kultūros židinio, karo nuniokotame, svetimos imperialistinės valstybės ilgai išnaudotame ir slopintame krašte, per 80 metų neturėjusiame net teisės turėti savo aukštąją mokyklą. Lietuvos universitetui kurtis ir plėstis buvo net žymiai sunkiau, — negu į panašią padėtį po I pasaulinio karo patekusių kaimynių Pabaltijo valstybių universitetams, nes Estija buvo paveldėjusi garsų Tartu universitetą, o Latvija nuo 1861 veikusį Politechnikos institutą Rygoje, — tad turėjo bent gerą dalį tinkamų universitetui patalpų, įrengimų, bibliotekų.
 
Vis dėlto nepaisant to, kad beveik viską teko pradėti "iš nieko", pirma aukštoji atsikūrusios nepriklausomos Lietuvos mokykla gan greit išaugo j rimtą, normaliai veikiantį universitetą. Kūrėsi ir augo Įvairios jo įstaigos, bibliotekos, gausėjo ir stiprėjo mokslo personalas, dar sparčiau daugėjo klausytojai. Universiteto mokomojo, technikinio ir pagalbinio personalo augimą per pirmąjį penkmetį vaizduoja ši statistiki-nė lentelė:

                       I      II     III     IV     V
1922    pav.    39     14     7      9      69
1922    rud.    69     33     16    21    139
1923    pav.    76     35    19    20    150
1923    rud.    104    42    30    37    213
1924    pav.    107    58    31    41    237
1924    rud.    112    62    34    43    251
1925    pav.    118    76    39    51    284
1925    rud.    125    83    40    54    302
1926    pav.    128    90    41    53    312
1926    rud.    133    86    43    56    318
1927    pav.    134    91    44    56    325
I — Vyr. mokslo personalas. II — Jaun. mokslo personalas. III — Techninis personalas. IV — Pagalbinis mokslo personalas. V — Visu

Patį mokomojo personalo branduolį pasisekė sudaryti iš lietuvių. Papildomai buvo kviečiami dėstytojai ir iš užsienio. Nemokantiems lietuvių kalbos dėstytojams pirmus dvejus metus buvo leidžiama dėstyti ir kuria svetima kalba, tačiau vėliau jie turėjo dėstyti jau bendra universiteto dėstomąja lietuvių kalba.

1922 į pavasario semestrą universitetas gavo iš Aukštųjų kursų 481 klausytoją. Kaip daugėjo klausytojų skaičius, rodo ši pirmojo penkmečio rudens semestrų klausytojų skaičiaus lentelė:

Fakultetai:           1922    1923    1924    1925    1926
Teol.-filos.             92      138      198      266    294
Ev. teol.                 —       —        —         6       10
Hum. mokslų        97       145      233     371      534
Teisių                 244      368      586     767       948
Mat.-gamtos        142      153     163     246       362
Medicinos           431      424      436     472      562
Technikos          162      152      179     240       354
Iš viso             1168     1330    1795   2368     3064

Toliau studentų skaičius artėjo prie 4000, kartais net peržengdavo šią ribą.
Tikrųjų studentų pirmojo penkmečio tautybių svyravimai procentais:

                  1922    1923    1924    1925    1926
Lietuvių       56,5    69,0    72,1    72,4    67,8
Žydų           41,8    28,6    24,8    23,6    27,8
Kitų tautų    1,7      2,4        3,1    4,0     4,4

Vėliau lietuvių studentų skaičius laikėsi arti 80 procentų.
Nors dėl įtemptų santykių su Lenkija 1922-23 dar buvo laikoma daug kariuomenės ir karininkų neatleidinėjo iš tarnybos, tačiau studentų skaičiui papildyti buvo išleistas įstatymas, pagal kurį baigę gimnaziją karininkai galėjo būti atleisti aukštojo mokslo eiti, o neturintiems brandos atestato karininkams buvo duodamos dviejų mėnesių atostogos ruoštis brandos atestatui.

Lietuvos universitetui pradžioje teko įsikurti keliose mokslo reikalams nepritaikytose patalpose. Pradžioje projektuota statyti visus pagrindinius universiteto pastatus Kauno priemiestyje kairiajame Nemuno krante Linksmadvario savininkų Juozo ir Jono Vailokaičių universitetui padovanotame 16 ha sklype. Prof. M. Songaila buvo sudaręs ir sklypo užstatymo projektą vienuolikai atskirų rūmų su studentų ir profesorių namais, tačiau vėliau nuo šio plano atsisakyta. Vis dėlto čia 1925-31 buvo pastatytas pirmas specialiai universiteto reikalams didelis fizikos - chemijos instituto keturių aukštų su pusrūsiu pastatas, atsiėjęs arti 2,5 milijonų litų. Nors rūmai buvo taikomi tik fizikos ir chemijos reikalams, tačiau į juos teko keltis ir visoms technikos fakulteto įstaigoms. Greta šių rūmų 1937 buvo pastatytas mechaninių laboratorijų paviljonas, kurio statyba, be vidaus įrengimų, atsiėjo apie 200.000 litų. Traukdamasi vokiečių kariuomenė šiuos fizikos - chemijos instituto rūmus susprogdino. 1929 Vytauto prospekte buvo pastatytos akių ir ausų klinikos. 1933 išaugo erdvūs medicinos fakulteto rūmai, atsiėję per du milijonus litų. 1936 buvo pradėtos ir 1939 baigtos statyti didžiulės moderniškos universiteto klinikos, atsiėjusios per 14 milijonų litų.

Iš žymesniųjų universiteto įrengimų ypatingai minėtinas prof. T. Ivanausko vadovaujamas Didžiuosiuose universiteto rūmuose išaugęs Gamtos muziejus ir 1923 Kaune, Aukštosios Fredos dvare, 76 ha plote įsteigtas botanikos sodas, iki 1941 priklausęs universitetui, nuo tada Mokslų akademijos Botanikos institutui. Jo vedėju iki 1940 buvo prof. K. Regelis, nuo 1940 prof. K. Grybėnas-Grybauskas (iki 1953).

1922 paaiškėjus, kad universitetui nėra vilties pasinaudoti kuria nors veikiančia biblioteka, 1923.1.1 buvo atidaryta universiteto biblioteka. Pradžiai ji gavo kelias dešimtis tomų aukų, toliau ji augo iš aukų ir švietimo ministerijos skiriamų lėšų. 1923 metų gale ji turėjo 24,000, 1924 — 30.969, 1925 — 39.448, 1926 — 44.698 knygų. 1941, drauge su fakultetinėmis bibliotekomis, jos knygų skaičius siekė per 300.000. Ji turėjo apie 3000 žemėlapių, 13.000 laiškų ir kitos rankraštinės medžiagos. Šios bibliotekos direktorium 1923-44 buvo prof. Vc. Biržiška.

V. Čepinskis, M. Romeris ir St. Šalkauskis

Universiteto pasiekos

Pagal dvejopą pagrindinę universiteto paskirtį mokyti ir moksliškai dirbti tenka visų pirma vertinti ir jo veiklos pasiekas, būtent, kiek jis paruošė studentus ir kiek pasitarnavo mokslo pažangai.

a) Mokymas
Mokymo atžvilgiu universitetai paprastai siekia, kad studentas ne tik profesijai reikalingų žinių ir kaip jas taikyti išmoktų, ne tik su tyrimo rezultatais susipažintų, bet ir jis pats betarpiškai dalyvautų mokslinio tyrimo darbe. Šis betarpiškas mokslinis tyrimas ir savarankiškas galvojimas yra pagrindinė mokslinės laisvės žymė. Šito siekė ir mūsų universitetas įvairiomis pratybomis, seminarų ir laboratorijų darbais. Apie šią universiteto paskirtį tekdavo studentams girdėti ir iš vadovaujančių universiteto profesorių, per rektorių inauguracines ar kitokias prakalbas. Bendrojo išmokslinimo buvo siekiama ir universiteto statutų bei paskirų fakultetų regu-liaminų nustatytųjų klausyti dalykų ir ypač gausių egzaminų reikalavimais.

Mūsų universiteto reikalavimas išeiti nemaža bendrųjų dalykų turi, bent iš dalies, tą patį tikslą, kurį yra užsibrėžęs ir vadinamasis Studium generale, dabar kai kuriuose vokiečių ir kituose universitetuose skaitomieji bendrieji kursai, skirti įvairių fakultetų studentams pagilinti jų bendrajam išsilavinimui, su tuo pagrindiniu skirtumu, kad Lietuvos universitete iš bendrųjų dalykų reikėdavo laikyti dar ir egzaminus, ir šie reikalavimai praktikoje dažnai nesiskirdavo nuo egzaminų reikalavimų iš pagrindinių dalykų. Egzaminų gausumas ir griežtesni jų reikalavimai, žinoma, yra tam tikra teigiamybė. Universitetas ruošdavo rimtus akademikus, ir Vytauto D. universiteto diplomas ir užsienyje buvo gerai vertinamas. Lietuvos sąlygose, pvz., ir inžinieriui praversdavo nuodugniau susipažinti ne tik su siauresne specialybe, bet ir su jai daugiau ar mažiau artimais dalykais, juoba kad dėl mažai teišsivysčiusios pramonės specializacija dar nebuvo taip toli pažengusi. Nekenkdavo ir būsimam gydytojui tvirčiau išmokti pagrindinius medicinos mokslo dalykus ne tik savo siauresnės specialybės, bet ir gretimesnių disciplinų. Klasiškas griežtų egzaminų atstovas buvo anatomijos prof. J. Žilinskas.

Vis dėlto egzaminų gausumas ir per dideli jų reikalavimai kartais virsdavo ir tam tikru stabdžiu normaliai studijų eigai, kaip rodo humanitarinių mokslų fakulteto pavyzdys. Šio fakulteto klausytojai, be dviejų savo specialybės dalykų grupių ir vienos svetimos, turėdavo išeiti ir išlaikyti egzaminus dar iš kokių dešimties visam fakultetui bendrų dalykų. Jei reguliarumo reikalavimas išeiti kai kuriuos bendruosius dalykus, pavyzdžiui bendrąjį lietuvių kalbos kursą ir lietuvių tautos istoriją (ypač pradžioje, kai daugumas studentų dar buvo išėję nelietuviškas mokyklas) ir buvo visai pagrįstas, tai, pavyzdžiui, prof. I. Jonyno reikalavimas iš visų fakulteto studentų tiek Lietuvos istorijos žinių, kiek iš specialistų, buvo jau perdėtas. Siekiantiems baigti universitetą (t. y. įgyti baigimo diplomą) studentams rengiantis egzaminams nekartą tekdavo žymiai daugiau įdėti darbo ir sugaišti laiko pašaliniams dalykams, negu savo specialybės. Nereikalavimas egzaminų minimumo, pereinant į aukštesniuosius semestrus, lengvino lankyti šį fakultetą ir dirbantiems mokytojo ar kitokį darbą, kartais net ir negyvenant Kaune. Tačiau nevienas, išklausęs visą universiteto kursą, nebepakeldavo sunkios egzaminų naštos ir nepasiekdavo normalaus studijų apvainikavimo baigimo diplomu.

Dar viena sunkinanti studijavimą aplinkybė buvo ta, kad studentai buvo perkrauti per dideliu paskaitų kiekiu. Jie maža laiko beturėjo paskaitų medžiagai suvirškinti, jai pergalvoti ar mąsliau paskaityti knygai. Taip pat perkrauti paskaitomis buvo ir dėstytojai. Kai kurie jų buvo apkrauti dar ir kitokiu darbu. Vis dėlto, nepaisant šių ir kai kurių kitų pasitaikiusių universiteto veiklos trūkumų, pirmąją savo paskirtį — paruošti išmokslintus akademikus valstybės ir tautos gyvenimui universitetas atliko sėkmingai. Jis paruošė kvalifikuotų inteli-gentinių jėgų administraciniam aparatui, mokykloms, literatūros gyvenimui, spaudai, ekonominėms ir kitokioms organizacijoms, laisvosioms profesijoms, žodžiu, visam viešam ir privačiam gyvenimui. Visas nepriklausomos Lietuvos gyvenimo kilimas buvo grindžiamas daugiausia šio universiteto auklėtiniais.

b) Mokslinis darbas

Vytauto D. universitetui neteko, tiesa, išgarsėti mokslais ar išradimais, bent tiek, kiek buvo kadaise pasižymėjęs Vilniaus universitetas. Sunki buvo kūrimosi pradžia, riboti ištekliai, per trumpas gyvavimo laikas. Tačiau mokslo personalas, nors ir džaniausia per daug apkrautas paskaitomis, nekartą dar ir administraciniu ar visuomeniniu darbu, dirbo rimtą mokslinį darbą. Nemaža dalis tų darbų buvo skelbiama fakultetų leidiniuose. Teologijos - filosofijos fakultetas leido J. Ereto redaguojamą "Athenaeum", Pr. Dovydaičio redaguojamą "Logos" ir "Soter" (šį pastarąjį nuo 1930 redagavo kun. P. Mala-kauskis). Pr. Dovydaitis dar leido ir redagavo gamtos ir jai artimų mokslų žurnalą "Kosmos". Humanitarinių mokslų fakulteto leidiniai: Pr. Skardžiaus redaguojamas "Archivum Philologi-cum", V. Krėvės-Mickevičiaus redaguojami "Darbai ir Dienos", "Mūsų Tautosaka", "Tauta ir Žodis" (I tomą redagavo K. Būga, toliau V. Krėvė - Mickevičius), "Humanitarinių mokslų fakulteto raštai" (I tomą redagavo A. Voldemaras, II A. Smetona, III V. Krėvė-Mickevičius), Iz. Tamošaičio redaguojamas "Eranus", L. Karsavino redaguojama "Senovė". Kitų fakultetų leidiniai: A. Pureno redaguojami "Matematikos Gamtos fakulteto darbai", A. Janulaičio redaguojami "Teisių fakulteto darbai" ir P. Avižonio redaguojami "Medicinos fakulteto darbai". Universiteto dėstytojai 1922-40 paskelbė ir šiaip į-vairių mokslo sričių veikalų, parūpino universitetiniams kursams vadovėlių. Kai kurie profesoriai rašė mokslinius straipsnius ir užsienio žurnaluose.

Kai kuriose lituanistikos mokslų šakose Vytauto D. universitetas toli pralenkė ir sulenkintai buvusios Didžiosios Lietuvos bajoriškai visuomenei skirtąjį Vilniaus universitetą. Kai Vilniaus universitete lietuvių kalbos mokslo katedros steigimo sumanymas ir baigėsi tik sumanymu, Vytauto D. universitete ne tik pati dėstomoji kalba buvo lietuvių, bet čia jau nuo pat pradžios ją dėstė ir patys didieji lietuviai kalbininkai, kaip davęs bendrinės lietuvių kalbos raidai naują linkmę J. Jablonskis ir žymiausias lietuvių kalbos mokslo atstovas K. Būga. Vėliau jų vietą užėmė šių kalbininkų buvę mokiniai užsienyje pasitobulinę kalbininkai Pr. Skardžius ir A. Salys. Didžiai nusipelnė lietuvių kalbos mokslui, ypač žodyno srityje, ir universitete profesoriavęs kalbininkas J. Balčikonis. Lietuvos universitete dėstė kurį laiką ir A. Sennas. Su paskaitomis mūsų universitete ar šiaip moksliškai bendraudami su universiteto kalbininkais lankėsi Lietuvoje ir žymūs užsienio kalbininkai, kaip Špechtas, Meillet, Stangas, Gerulis, Fraen-kelis. 1944 visi Lietuvos universitetų dėstytojai kalbininkai lituanistai pasitraukė į vakarus. Šalia Pr. Skardžiaus ir kitų "Lietuvių kalbos vadovo" ir vienos kitos studijos, kaip P. Joniko "Lietuvių kalbos istorijos", L. Dambriūno "Lietuvių kalbos veiksmažodžių aspektų", žymiausiais šių kalbininkų darbais vakaruose tenka laikyti A. Salio, L. Dambriūno, Pr. Skardžiaus ir P. Joniko rimtus mokslinius straipsnius Lietuvių Enciklopedijoje ir ypač dar 1929 M. Nieder-manno, A. Senno ir Pr. Brenderio pradėtąjį, dabar A. Senno ir A. Salio baigiamą leisti penkiatomį lietuviškai-vokišką "Lietuvių rašomosios kalbos žodyną".

Dar platesniu mastu dirbamas lietuvių kalbos mokslo darbas Lietuvoje. Tarp šių darbų ypatingai minėtinas toliau leidžiamas didysis "Lietuvių kalbos žodynas", ruošiamas lietuvių kalbos tarmių atlasas ir pradėtoji leisti tritomė lietuvių kalbos gramatika. Šiuos užmojus vykdyti įgalino Vytauto D. universitetas, paruošęs rimtų kalbininkų lituanistų, kurie savo ruožtu spėjo jau paruošti ir naujos kartos lietuvių kalbos mokslo darbininkų.

Iš lietuvių literatūros istorijos darbų ypatingai minėtini M. Biržiškos senosios lietuvių literatūros tyrinėjimai ir Vc. Biržiškos stambūs bibliografiniai veikalai. Pokariniu šių darbų tęsiniu tenka laikyti Vc. Biržiškos JAV išleistąjį tritomį "Aleksandryną", o Lietuvoje išleistą kolektyvinę tritomę (trečiojo tomo dvi knygos) "Lietuvių literatūros istoriją" ir kitus darbus. Lietuvių (ir slavų) literatūrą universitete dėstė ne tik literatūros istorikai, kaip M. Biržiška, J. Ambrazevičius, V. Maciūnas, J. Grinius, bet ir patys didieji lietuvių literatūros kūrėjai, kaip V. Krėvė-Mickevičius, B. Sruoga, J. Tumas-Vaižgantas, V. Mykolaitis-Putinas, pasireiškę taipgi ir literatūros istorijos darbais.

Vytauto D. universiteto dėstytojai buvo ir pirmieji lietuviai, davę platesnio masto įnašą kritiškai Lietuvos istorijos istoriografijai. Reikšmingi humanitarinių mokslų fakulteto dėstytojų, kaip J. Yčo, I. Jonyno, taipgi jaunesnės kartos, kaip A. Šapokos, J. Jakšto, J. Matuso, A. Avižonio istoriniai darbai. Svarbus I. Lappo, ypač Lietuvos Statuto tyrinėjimui, įnašas Lietuvos istoriografijai. Reikšmingi teologijos - filosofijos fakulteto dėstytojų A. Aleknos, J. Totoraičio, Z. Ivinskio Lietuvos istorijos darbai. Pasitraukę į vakarus universiteto istorijos dėstytojai, kaip Z. Ivinskis, A. Šapoka, J. Matusas, K. Avižonis, J. Jakštas, V. Trumpa, Pr. Čepėnas ir toliau dirba istorinius darbus. Jų, kaip ir jų buvusių auklėtinių, moksliniais straipsniais daugiausia remiasi Lietuvių Enciklopedija, istorinis žurnalas "Tautos Praeitis", Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos ir kiti leidiniai, susiję su Lietuvos praeities tyrinėjimu. Reikšmingi buvusio universiteto dėstytojo K. Jablonskio lietuvių teisės istorijos, ypač Lietuvos istorijos tyrinėjimai, kaip ir A. Janulaičio Lietuvos teisės istorijos darbai.

Sunkiau būtų vertinti buvusių universiteto auklėtinių (kai dėstytojų daugumas buvo pasitraukę į Vakarus) istorinius darbus pokario Lietuvoje, nes ten istoriko paskirtis nebe ieškoti istorinės tiesos, bet pačius istorinius faktus sumaniai pajungti imperialistiniams Maskvos siekimams.

Pažymėtini etnologo ir folkloristo J. Balio nuveikti moksliniai darbai, ypač jo vesto, tiesa, švietimo ministerijos žinioje buvusio Lietuvių tautosakos archyvo pasiekos. Proistorikas J. Pu-zinas ne tik pats atliko svarbių archeologinių kasinėjimų ir mokslinių darbų, bet ir per trumpą laiką, ypač humanitarinių mokslų fakultetui neįprastu tempu paruošė geroką būrį darbščių ir gabių proistorikų, kaip dirbančių Lietuvoje, taip ir pasitraukusių į Vakarus. Tarp šių yra ir pasižymėjusi proistoriniais darbais M. Alseikaitė -Gimbutienė.

Ilgametis humanitarinių mokslų fakulteto filosofijos katedros vedėjas filosofas, publicistas, visuomenininkas, tautininkų ideologas, taigi "daugiadarbis" dėstytojas Iz. Tamošaitis filosofinėmis temomis teparašė gausių straipsnių. Vien filosofijai atsidėjęs gilus filosofas V. Sezemanas ir lietuvių filosofinę literatūrą praturtino rimtu universitetiniu "Logikos" kursu ir kitais raštais. Fakulteto nutartas spausdinti J. Štraucho trijų dalių universitetinis filosofijos istorijos vadovėlis nebespėjo pasirodyti. A. Smetona pasireiškė eile straipsnių filosofinėmis temomis ir Platono dialogų vertimais. Nebe filosofijos katedros dėstytojas, gabiausiu fakulteto profesoriumi laikytas istorikas ir filosofas L. Karsavinas paskelbė monumentalų penkiatomį veikalą "Europos kultūros istorija" ir kitus darbus. Filosofinių veikalų parašė ir klasikinės katedros vedėjas V. Šilkarskis. Visiems filosofams, kurie pasiliko Lietuvoje, teko pakelti karčią tremtinio dalią Rusijoje. Iz. Tamošaitis, L. Karsavinas ir jaunas filosofas K. Dausa žuvo nepakėlę sunkių priverčiamojo darbo stovyklų sąlygų, kai garsėjęs tarp mokslo personalo narių sveikatingumu V. Sezemanas po keleto tremties metų dar buvo grįžęs iš Sibiro į Vilnių.
Raštais pasižymėjo ir gilūs teologijos - filosofijos fakulteto minty to j ai filosofai, kaip paskutinis nepriklausomos Lietuvos Vytauto D. universiteto rektorius St. Šalkauskis, Pr. Kuraitis, A. Maceina, (filosofijos fakulteto) J. Girnius.

Lietuvos meno ir lietuvių liaudies meno tyrinėjimais ypač pasižymėjo P. Galaunė ir J. Baltrušaitis.
Iš klasikinių filologų pirmiausia būtų minėtini klasikinio filologo ir kalbininko Pr. Brenderio lituanistiniai ir filologiniai darbai, katedros vedėjo V. Šilkarskio ir teologijos - filosofijos fakulteto prof. M. Račkausko raštai.

Čia prabėgom suminėti vardai ir jų raštai teapima tik, palyginti, nedidelę mokslinės universiteto dėstytojų veiklos dalį, daugiausia humanitarinių mokslų fakulteto, kuriame rašančiajam teko eiti mokslus ir šiek tiek dėstyti (tad buvo daugiau progos pažinti jo laimėjimus ir trūkumus, ir tai tik lituanistinius, su lituanistika ar su tautinės lietuvių kultūros ugdymu tiesiogiai susijusius darbus). Dar trumpiau buvo paliesti gan darbštaus teologijos - filosofijos fakulteto asmenys ir darbai. Ir kiti fakultetai yra padarę nemažą Įnašą mokslui. Pirmiausia čia   tektų   suminėti   iškiliųjų   mokslininkų
 
rektorių vardai. Universiteto rektoriais yra buvę: chemikas, ilgametis chemijos technologijos katedros vedėjas J. Šimkus 1922-23, fizikas ir fizinės chemijos prof., turėjęs ir platų filosofinį interesą V. Čepinsko 1923-24 ir 1929-33, teologas, buvęs Petrapilio kunigų akademijos prorektorius ir ėjęs rektoriaus pareigas, paruošęs teologijos - filosofijos fakulteto planą, fundamen-talinės teologijos katedros vedėjas ir fakulteto dekanas vyskupas Pr. Būčys 1924-25, suorganizavęs Kauno Aukštųjų kursų medicinos skyrių, oftalmologijos katedros prof. ir akių klinikos steigėjas ir vedėjas, parašęs kapitalinį veikalą "Akių ligų vadovas" P. Avižonis 1925-26, gausiais raštais pasižymėjęs, beveik sukūręs senosios lietuvių literatūros istoriją fakulteto dekanas M. Biržiška 1926-27, vienas žymiausių ir originaliausių Lietuvos teisės mokslininkų, Lietuvos konstitucinės teisės mokslo kūrėjas, valstybinės teisės katedros vedėjas M. Romeris 1927-28 ir 1933-39, buvęs Kijevo politechnikos instituto prof., cemento pramonės Lietuvoje tyrėjas, Vytauto D. universiteto klinikų ir kitų universiteto statybų veiklus vykdytojas, technikos fakulteto dekanas inžinierius technologas Pr. Jodelė 1928-29, našus filosofas ir pedagogas, taikęs filosofiją gyvenimui, savo pašaukimu laikęs vykdyti "tautinį auklėjimą per filosofiją", lietuviškosios filosofinės terminijos kūrėjas, ateitininkų ideologas, taip pat ir tautos ideologas, sprendęs kelius iškilti tautai iki nacijos rango, pedagogikos katedros vedėjas (teol. - fil. f ak.) St. Šalkauskis 1939-40, matematikos - gamtos fakulteto organinės chemijos katedros vedėjas, "Matematikos gamtos fakulteto darbų" ir kitų leidinių redaktorius chemikas A. Purenąs 1940-41, suorganizavęs technikos mokyklą Kaune ir joje direktoriavęs iki 1940, nuo 1922 taip pat dėstęs technikos fakultete mechaninės technologijos katedroje inžinierius technikas J. Gravrogkas 1941-44.

Vytauto D. universitetas gan greit buvo tapęs ne tik pačiu svarbiuoju mokslinio Lietuvos gyvenimo centru, bet ir žymiu kultūros, literatūros, visuomenės ir net politinio gyvenimo veiksniu. Juk universiteto profesoriai buvo ir šie žymieji visuomenininkai bei politikai, kaip M. Biržiška, L. Bistras, V. Čepinskis, Pr. Dovydaitis, J. Eretas, Stp. Kairys, P. Leonas, A. Purenąs, arkivyskupas M. Reinys, M. Romeris, A. Smetona, Iz. Tamošaitis, J. Tumas - Vaižgantas, A. Tumėnas, L. Vailionis, A. Voldemaras. Visose Lietuvos vyriausybėse buvo ministrų arba jų įtakingų patarėjų iš universiteto profesorių tarpo.

Baigiamoji pastaba
Vytauto D. universitetas buvo viena iš pačių pagrindinių priemonių tinkamai išnaudoti dideliam lietuvių tautos laimėjimui dvidešimties metų nepriklausomo gyvenimo laikotarpiui, brandinant tautos kultūrą. Jo reikšmė nesibaigė su nepriklausomybės praradimu. Nors žymi šio universiteto profesorių dalis ir pasitraukė svetur, tačiau aukštosiose mokslo įstaigose, kaip Vilniaus universitete, Mokslų akademijoje, neliko visai tuščios mokslininkų vietos, kad jas galėtų bet kas svetimas beatodairiškai užimti. Liko dar dėstytojų ir jų gerai mokslui paruoštų akademikų, ir šiandien tebedirbančių, nors ir varžomose sąlygose, tautai naudingą kultūros darbą.
Šio universiteto dėstytojai keletą metų sėkmingai dirbo Pabaltijo universitete Vokietijoje. Daugelis jų ir dabar dirba Lituanistikos institute, Lietuvių katalikų mokslų akademijoje ir kitokį mokslinį darbą. Daugiausia jų įnašais išleistas ir monumentaliausias Vakaruose lietuviškas veikalas Lietuvių Enciklopedija. Juk visi pagrindiniai jo redaktoriai, kaip Čepėnas, Girnius, Puzinas yra buvę Vytauto D. ar jo atžalos Vilniaus universiteto dėstytojai. Dėstytojas yra ir V. Maciūnas, XV tomo redaktorius. Šio universiteto auklėtinis yra ir redaktorius A. Bendorius. Be šio universiteto dėstytojų ir auklėtinių nebūtų buvę galima nė svajoti apie tokį leidinį.

Per pirmąjį pasaulinį karą, ypač po jo sekusioje taikos konferencijoje lenkai skelbė tezę, kad Lietuva nepribrendusi nepriklausomybei, nes lietuviai teturį saujelę inteligentų, kad visa tauta pasidavusi kultūrinei lenkų įtakai. II pasauliniokaro metu lenkų kalbininkas J. Ot-trębskis pareiškė, kad būsimojoje taikos konferencijoje lietuviai turį padėti pirmąjį lietuvių kalbos žodyno tomą ant konferencijos stalo, ir tuo būtų įrodyta aukšta lietuvių tautos kultūra, tad ir teisė į nepriklausomybę. Dabar, jau parafrazuojant šį posakį, galima būtų pasakyti, kad teisei į nepriklausomybę pakaktų dar geresnio įrodymo: patiesti ant konferencijos stalo XXXV tomą Lietuvių Enciklopedijos, juoba sukurtos ne visos tautos, bet tik "žūt pasmerktos tautos atplaišos". Tad šiandien lietuvių tauta jau yra nuėjusi geroką kelią nuo padėties, kurią anglas pavadintų "a forgotten tribe", link Šalkauskio nusakytojo "nacijos" laipsnio, ir šiame kelyje Vytauto Didžiojo universitetas yra suvaidinęs neįkainojamą vaidmenį, tiesdamas tvirtus pagrindus tautai išlikti ir siekti nepriklausomo gyvenimo.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai