Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŲ KALBOS DIALEKTOLOGIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. PRANAS SKARDŽIUS   
Kiekvienam lietuvių kalbos tyrinėtojui yra aišku, kad gilesnis lietuvių kalbos mokslas yra visai neįmanomas be pagrindaus mūsų tarmių pažinimo: tai yra, galima sakyti, pirmas ir svarbiausias šaltinis tiek pačiam mūsų kalbos garsų mokslui, tiek jos žodžių darybai bei morfologijai, tiek didžia dalimi ir jos istorijai; pagaliau tai yra labai svarbi priemonė ir bendrinei kalbai nuolat turtinti, gyvinti. Todėl, suprantama, žymesnieji mūsų kalbininkai, stengdamiesi giliau pažinti mūsų kalbą, tuojau yra ėmę rūpintis ir mūsų tarmių dalykais. Štai vysk. Ant. Baranauskas, mūsų pirmasis dialektologas, dėstydamas lietuvių kalbą Kauno Kunigų Seminarijoj, su klierikų pagalba yra surinkęs apsčiai, nors gana įvairios vertės, tarminių tekstų, — juos Fr. Spechtas yra gramatiškai apdorojęs ir paskelbęs savo darbe "Litauische Mundar-ten" (Leipzig, 1920-22), — ir šalia to, remdamasis pačios lietuvių kalbos duomenimis, pirmas yra rimčiau bandęs susisteminti Didžiosios Lietuvos, geriau pasakius — buv. Kauno gubernijos, tarmes, jų iš viso skirdamas net vienuolika. Taip pat mūsų tarmėmis yra gyvai domėjęsis ir jo gabus mokinys, Kazimieras Jaunius, kurio 1891-1899 m. paskelbtieji penkių (ukmergiškių, kauniečių, raseiniškių žemaičių, zarasiš-kių ir panevėžiečių) tarmių aprašai, dėl jo labai geros klausos, dar ir lig šiol tebėr didžiai vertingi. K. Būga, perkrautas begalės darbų ir, palyginti, trumpai tegyvenęs, nespėjo parašyti kokio nors specialesnio dialektologinio mūsų kalbos darbo, bet jis turėjo gana gerą supratimą apie mūsų tarmes, ir savo lietuvių kalbos dialektologijos paskaitomis jis mus, savo klausytojus, yra žavėte žavėjęs; tai iš dalies matyti ir iš jo trumputės mūsų tarmių apžvalgos, paskelbtos jo "Lietuvių kalbos žodyno" įvade.

Po K. Būgos mirties (1924 m.) mūsų tarmė-tyroj, kaip ir iš viso lietuvių kalbos moksle, buvo pasireiškusi tam tikra tuštuma — nebuvo nei vieno, kas būtų tuojau galėjęs toliau tęsti velionies darbą: šios srities darbininkai turėjo dar būti paruošti. Pirmieji iš šių naujokų, baigę užsieny mokslus 1929-30 m., tuojau negalėjo atsidėti vien tyrinėjimams: visų pirma jie turėjo patys kiek daugiau įsidirbti, paruošti sau naujų padėjėjų (iš jų du, Andrius Ašmantas ir Juozas Labokas, netrukus dar visai jauni mirė), o čia dar ant jų pečių gulo jau nuo seniau gerokai aptrikęs lingvistinių lituanistikos dalykų dėstymas universitete; be to, ir pati kalbinė praktika jiems apsčiai atėmė laiko. Pagaliau trūko ir plano: ilgai, beveik 10 metų, vyriausybė nesiryžo nieko daryti su K. Būgos žodynu, o paskiau jį išjungė iš universiteto ir jo leidimą skyrium suorganizavo; kurį laiką tie patys lituanistiniai dalykai buvo lygiagrečiai dėstomi dviejuose įvairiuose fakultetuose, o tai, žinoma, negalėjo būti visai našus darbas; pats Lituanistikos Institutas vargais negalais tik prieš pat karą tebuvo įkurtas, ir t.t.

Bet ir šitokioj padėty mūsų tarmėtyros darbas, kad ir pamažu arba su pertrūkiais, galėjo būti vieno kito varomas pirmyn. Čia visų pirma minėtinas Jurgis Gerulis (arba, kaip jis vokiškai rašydavosi, Georg Gerullis), vokiečių kalbininkas baltistas, bet kilimo klaipėdiškis lietuvis (iš Jogaudų kaimo, Vilkyškių par., Pagėgių aps.). Artimai bendradarbiaudamas su didžiai garsiu vokiečių fonetikų prof. Eduardu Sie-versu ir apsčiai pasinaudodamas iš savo pirmųjų dviejų mokinių, vieno salantiškio žemaičio ir kito rytiečio aukštaičio, ir pats būdamas vakarietis aukštaitis, jis ilgainiui įsitraukė į fonetiką ir mūsų tarmėtyrą. Šių studijų reikalais jis kelias vasaras atostogų metu keliavo po Lietuvą, tyrinėdamas įvairias mūsų tarmes. Mūsų kirčiai bei priegaidės specialiai bent du semestrus kas sekmadienis po porą valandų buvo svarstomi keturiese: Ed. Sieverso, paties J. Gerulio ir mudviejų su A. Saliu (žinoma, daugiausia kaip įvairių skirtingų tarmių tarties atstovų). Paskui jis, jau vienas, ir su kitų tarmių atstovais yra gerokai dirbęs. Visi svarbesnieji, ypač kirčių bei priegaidžių, dalykai jo buvo dar eksperimentaliai tiriami. Ir viso šio triūso vaisius buvo jo "Litauische Dialekstudien" (Leipzig, 1930), kuriomis buvo padėtas solidus pagrindas mūsų moderniajai tarmėtyrai. Čia jis pirmas pritaikė 1925 m. Kopenhagos fonetikų konferencijos nutarimus mūsų tarmių tekstams užrašyti, taip pat pagrindžiai aprašė šešias priegaidės (stumtinę, tęstinę, trumpinę, kirstinę, vidutinę ir laužtinę) bei garsyną ir trumpais tekstais vykusiai pavaizdavo vienuolika svarbesnių tarmių. Kitas jo didžiai vertingas darbas, drauge su norvegu Chr. S. Stangu atliktas, yra "Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose" (Kaunas, 1933). Šis veikalas yra ypač tuo svarbus, kad jame aprašoma lig tol mažai žinoma ir jau benyks-tanti Gilijos - Tovės apylinkių žvejų tarmė. Pagaliau, Švietimo Ministerijos pavestas, Jis Kaune 1931-33 m. buvo suruošęs kelis dialektogra-finius kursus, bet, naciams įsigalėjus Vokietijoj, šis darbas dėl politikos turėjo būti nutrauktas. Taip pat liko nebeišspausdintas ir jo didžiai svarbus Vilniaus krašto lietuvių (Zietelos, Lazūnų, Gervėčių) tarmių aprašas, kurio rankraštis karo metu yra žuvęs; vėliau žuvo taip pat ir pats autorius.

Nuo 1930 m. ligi antrojo pasaulinio karo daugiausia mūsų tarmėmis teko rūpintis A. Saliui, kuris jau nuo pat pradžios yra daugiau dėmesio kreipęs į tarmėtyrą. 1930 m. buvo išspausdinta jo disertacija "Die žemaitischen Mundarten" (Tauta ir žodis, VI), kuri tesudaro tik pirmąją, istorinę geografinę, numatyto platesnio darbo dalį; antroji dalis turėjo apimti pačias žemaičių tarmes, bet lig šiol jis jos dar nėra parašęs, 1929 m. rudens semestre specializavęsis eksperimentalinėj fonetikoj Hamburge pas G. Pancocelli-Calzią ir įkūręs fonetikos laboratoriją Vytauto D. Universitete, jis visą laiką ir dėstė lietuvių kalbos dialektologiją iš pradžios Teologijos - Filosofijos, vėliau Humanitarinių Mokslų fakultete. Jo universitete skaitytosios paskaitos buvo J. Laboko užrašytos ir rankraščio teisėmis išleistos 1935 m.; antras šių paskaitų pataisytas ir papildytas leidimas pasirodė 1946 m. Tūbingene, drauge su tarmių žemėlapiu, tuo pačiu, kuris buvo pridėtas prie jo ankstyvesnio straipsnio "Kelios pastabos tarmių istorijai" (Archivum Philologicum, IV, 1933). Šiame pastarajame straipsnyje jis nagrinėja istorines mūsų tarmių susidarymo priežastis ir laiką, o savo paskaitose, be to, dar plačiau paliečia dabartines jų ypatybes, sandarą, suskirstymą ir ribas. Kiek geriau jam pasisekė aprašyti žemaičių tarmes, kurias jis pats kaip žemaitis daugiau pažino ir, be to, daugiau tiesiogiai yra tyrinėjęs; daug blankesnis yra jo aukštaičių, ypač rytiečių, tarmių aprašymas, nes jų tiesiogiai ir nebuvo tiek išstudijavęs, kaip žemaičių.

Be J. Gerulio ir A. Salio, prieš antrąjį pasaulinį karą tarmėtyriniais lietuvių kalbos darbais yra dar pasireiškę trys asmenys: estų kalbininkas P. Arumaa, kurio Tartu 1931 m. pasirodė "Litauische mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend" (čia duodama, palyginti, gerų tekstų iš Gervėčių, Dieveniškių ir Zietelos su neblogais trumpais komentarais, nors jo transkripcija yra paini ir nenuosekli), lenkų kalbininkas J. Ostrębskis, pagrindžiai aprašęs Tverečiaus vis. Karališkių kaimo tarmės fonetiką ir morfologiją savo stambiame darbe "Wschodnio-litewskie narzecze twereckie" (Częšč I, Krakow, 1934) ir P. Jonikas, kurio 1939 m. Kaune buvo išspausdinta "Pagramančio tarmė" (čia sistemingai, naudojant modernią kopenhaginę transkripciją, aprašyta Ringių kaimo žemaičių dūninin-kų tarmė).

Po karo dialektologinis darbas Lietuvoj tuojau visu tempu negalėjo būti pradėtas: viena, dalis ankstyvesnių kalbininkų buvo pasitraukę į Vakarus; antra, tam darbui turėjo būti paruošta naujų darbininkų, o jiems paruošti iš pradžios trūko ir prityrusio lietuvio fonetiko dialektografo, kuris būtų galėjęs šiai paruošai vadovauti. Bet ilgainiui pamažu viskas gerėjo: kaskart vis daugiau ėmė rastis studijuojančiųjų, kurie savo diplominiams darbams arba kandidatinėms disertacijoms pasirinkdavo savo tarmių aprašymus. Tačiau lig šiol šių darbų ištisai beveik nėra išspausdinta; jų daugiausia tėra pasirodžiusios tik atskiros dalys įvairiuose moksliniuose leidiniuose. Pvz. Vlado Grina-veckio 1956 m. parašytoji kandidatinė disertacija "Šiaurės vakarų dūnininkų tarmių fonetinės ypatybės ir jų raida" dalimis buvo išspausdinta Vilniaus Valstybinio Pedagoginio Instituto Mokslo darbuose (1960, XI 41-110) ir kt. K. Morkūno "Rytų aukštaičių pietinės tarmės fonetika" išspausdinta 1960 m. "Lietuvių kalbotyros klausimų" trečioj o j knygoj; toj pat knygoj dar yra A. Jonaitytės "Šakynos tarmės daiktavardžių kaityba", E. Grinaveckienės "Mituvos upyno tarmės daiktavardis" (jos kandidatinės disertacijos "Mituvos upyno tarmės" 2-sios dalies skyrius), ir kt. Daugumas šių autorių vartoja daugiau ar mažiau įvairuojančią, dažnai net labai suprastintą transkripcinę rašybą. Be to, šiose ištraukose liečiami didžiai įvairūs ir metodiškai nevienodai dorojami įvairių tarmių dalykai.

Pirmasis, šitokioj įvairovėj pradėjęs siekti vienovės, yra Zigmas Zinkevičius, ukmergiškis, dabar docentas, kilęs iš Juodaūsių, 3 km. nuo Ukmergės, ir gimęs 1927 m. 1957 m. buvo išspausdinta jo kandidatinė disertacija "Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai". Nuo 1951 m. skaitydamas lietuvių kalbos dialektologijos kursą Universitete, o 1951-55 m. ir Pedagoginiame Institute, jis su savo studentais ilgainiui prisirinko apsčiai tarminės medžiagos, kuri pirmą kartą tarmių lyginamosios gramatikos būdu jo buvo surašyta 1958-61 ir iš esmės perdirbta 1961-64 m. Tuo būdu atsirado jo kapitalinė "Lietuvių dialektologija; lyginamoji tarmių fonetika ir morfologija" (Vilnius, 1966, 541 psl.), 1967 m. gegužės 4 d. jo apgintoji daktaro disertacija.

Iš kairės: prof. Ed. Siever-sas, prof. J. Gerulis, A. Salys ir Pr. Skardžius.

Šiame savo darbe autorius stengiasi duoti ko daugiau informacijos apie lietuvių kalbos tarmių garsus bei formas, ir todėl visą šį savo darbą jis laiko pirmuoju tarmių duomenų inventorizacijos bandymu. Visi fonetiniai šio darbo dalykai užrašyti tik iš klausos, be jokių eks-perimentalinių tyrinėjimų, ir todėl skirtingų tarmių garsai aprašyti "tik bendrais bruožais, grubiai išskiriant labai jau aiškius skirtumus". Darbo metu, tiriant atskiras šnektas, pagal reikalą buvo vartojama įvairi transkripcija, pradedant sudėtinga kopenhaginę ir baigiant labai suprastinta atlasine (t. y. vartojama lietuvių kalbos atlaso reikalams). Šioje knygoje visų pateikiamųjų tarmės pavyzdžių transkripcija yra autoriaus suvienodinta.

Pačios tarmės autoriaus skirstomos kitaip, negu jau buvo įprasta prieš karą ir iš tradicijos dar po karo plačiai buvo praktikuojama. Pagal jo drauge su A. Girdeniu sudarytą naują klasifikaciją žemaičiai ankstyvesnių dūnininkų, dounininkų ir donininkų vietoj skiriami į pietų, šiaurės ir vakarų žemaičius. Šiaurinė pietų žemaičių dalis vadinama varniškiais, o pietinė — raseiniškiais. Vakarinė šiaurės žemaičių dalis siūloma vadinti kretingiškiais, o rytinė — telšiškiais. Vakarų žemaičiai, kurių tarmė jau baigianti nykti, nebeskirstomi jokiais smulkesniais poskyriais. Aukštaičiai pagal žodžio pradžios arba vidurio ir žodžio galo balsy no (vokalizmo) santykį skiriami į vakarų, rytų ir pietų. Pietinė vakarų aukštaičių dalis vadinama kauniškiais, o šiaurinė — šiauliškiais. Šiaurinė rytų aukštaičių dalis laikoma panevėžiškiais, o pietinė — širvintiškiais. Ankstyvesnieji "rotinin-kai" siūlomi vadinti anykštėnais, o "dadininkai" —    kupiškėnais. Likusi rytų aukštaičių dalis galinti būti vadinama uteniškiais, o rytų dzūkai —    vilniškiais. Pietų aukštaičių pagal balsyną esą jau nebegalima skirstyti į patarmes; reikiant pagal priebalsy ną (konsonantizmą) dar esą būtų galima skirti "dzūkus". Taigi tuo būdu stambesnės tarmės vadinamos pagal pasaulio šalis, o patarmės — pagal stambiausią jų teritorijos miestą. "Mūsų siūlomoji klasifikacija, — rašo autorius, — remiasi ne izoliuotais faktais, o tam tikrais tarmių fonetinių — visų pirma, vokalizmo ir kirčiavimo (kirčio ir priegaidžių)
—bendrumais ir skirtumais". Kiek ši klasifikacija tiks praktikai ir apskritai tarmėtyrai, šiame apžvalginiame straipsnyje neįmanoma trumpai pasakyti; tai yra jau specialesnės dia-lektologinės diskusijos dalykas. Aš čia tik probėgšmais noriu pastebėti, kad man ji, ši klasifikacija, sukelia nemaža abejonių ir neatrodo visai akivaizdi. Pvz. ką tam reikalui sako žodis anykštėnas rotininko ir kupiškėnas dadininko vietoj? Paprastai kupiškėnu tevadinamas Kupiškio miestelio arba jo apylinkės gyventojas o ddda sako ir nekupiškėnai, pvz. skapiškėnai ir kt. Subatėnai, kupiškėnų kaimynai, yra punti-ninkai, rotininkai ir dėdininkai, ne dadininkai:
jie taria dėdea, su labai plačiu a atspalvio galūniniu e. Arba vėl: pagal autorių rytų dzūkai galį būti vadinami vilniškiais; taigi į šių vilniškių sąvoką turėtų įeiti ne tik Vilniaus krašto, bet ir visos buv. Seinų ir didžiosios Alytaus aps. dalies lietuviai? Kitas dalykas: ar dzūkai iš viso gali būti laikomi atskira aukštaičių tarme? A. Salys šį klausimą atsako visai teigiamai, o pvz. Ed. Hermannas, Nachrichten der Akademie der Wissenschaft in Göttingen, Phil. - Hist. Klasse, 1948, p. 138, buvo linkęs manyti, kad dzūkų nesančios atskiros, savaimingos tarmės. Pagaliau šioj naujojoj klasifikacijoj visiškai panaikinti vidurio aukštaičiai: tai irgi daug kam atrodys sunkiai suvirškinamas dalykas.

Pasirinkęs lyginamąją gramatinę dėstyseną, autorius tiek fonetikos, tiek morfologijos dalykus iš eilės dėsto ir aiškina paskirai, daugiausia juos vaizduodamas sinchroniškai, ne diachro-niškai. Todėl jis beveik visai nekalba apie tarmės garsų ir formų kilmę bei raidą; aprašomųjų dalykų jis neparemia ir mūsų senųjų kalbos paminklų bei kitų artimųjų giminingųjų (pvz. latvių, prūsų...) kalbų atitikmenimis. Taip pat daugelio būdingesnių fonetikos dalykų aprašymuose jis dažnai vietos taupymo sumetimais tuojau nenurodo ir jų geografinio ploto; tai jau iš dalies (ir kartais tik apytikriai) turi pats skaitytojas susirasti knygos gale pridėtuose 75 žemėlapiuose. Pagaliau pasigendama bendros, su-glaustinės visų mūsų tarmių charakteristikos, jų tarpusavinių santykių, taip pat jų tyrimo istorijos ir kt. Taigi, skaitydamas visą šią knygą, negauni bendro sintetinio mūsų tarmių sandaros, jų tarpusavinės sąsajos ir istorinės raidos vaizdo, kurį iš dalies A. Salys yra bandęs duoti savo dialektologinėse paskaitose.

Tačiau, šiaip ar taip, kalbamasis autoriaus darbas yra tos rūšies pirmas mūsų kalbotyrinėj literatūroj, ir, kiek žinau, tokio neturi nei mūsų kaimynai latviai; Martos Rudzites "Latviešu dialektologija" (Riga, 1964, 431 psl.), parašyta universitetinių paskaitų pagrindu, tik iš dalies tegali būti lyginama su šiuo darbu dėl savo primityvios transkripcijos, dėl konspektyvinio latvių tarmių aprašymo (tik su vienu paviršutinišku žemėlapiu) ir pagaliau dėl visos sistemos bei aprašomųjų dalykų analizės. Tai yra monumentalus, impozantiškas dar jauno mokslininko dialektologo veikalas, kuriam jis yra paskyręs beveik 15 metų, čia, žinoma, įskaitant jo ir gana painų K. Būgos "Rinktinių raštų" (1958-61) redagavimą. Ypač gerą įspūdį daro autoriaus santūrumas ir atsargumas. Pvz. pratarmėj jis aiškiai pasisako, kodėl dėl daugelio priežasčių ir aplinkybių jis tegalėjo parašyti tokį, o ne kitokį darbą; taip pat ir visame savo darbe jis svarsto ir sprendžia viską gana blaivai, kritiškai. Štai kalbėdamas apie kirčio atitraukimo priežastis, jis pasisako prieš VI. Gri-naveckio hipotezę, pagal kurią kirčio atitraukimą ne tik lietuvių kalbos tarmėse, bet ir latvių kalboje sukėlęs galūnių trumpėjimas; jis (Z. Zinkevičius), priešingai, mano, kad "galūnių trumpėjimas atskirose tarmėse greičiau galėjo būti kirčio atitraukimo pasekmė, negu priežastis", juo labiau, kad šis trumpėjimas "liečia visas tarmes, o ne kirtį atitraukiančią jų dalį".

Kita svarbi šio darbo ypatybė yra didžiai gausi pateikiamoji autentiška medžiaga, kurią pats autorius yra tiesiogiai ar su studentų pagalba surinkęs beveik iš visos dabartinės Lietuvos teritorijos, ypač pakraštinių (pvz. Vilniaus krašto ir kt.) vietovių, kur lietuvių kalba sparčiai nyksta arba jau baigia nykti. Todėl autorius, daugybe naujų faktų apsišarvojęs, galėjo nemaža ir naujų dalykų aikštėn iškelti. Pvz. seniau kai kurių kalbininkų (K. Būgos, Fr. Spechto ir kt.) buvo manoma, kad debeikie-čių pažįstama a-kamieno vs. nd. galūnė -ai (tam vyrai. . .) esanti iš senovės paveldėta; bet, kaip iš dalies jau K. Morkūnas, loc. cit. 33, spėjo ir dabar autorius visai įtikinamai įrodo, tai yra ne senovinė veldėmė, bet vėlyvesnis tarminis perdirbinys, būtent — šio linksnio galūnės pirmasis dėmuo (jis žymimas graikų alfa) yra ne senovinės, bet vėlyvesnės kilmės savotiškas, išblėsęs, pūstinis balsis (vok. Blahvokal), kuris fonetiškai yra kilęs iš senesnio u ir supuolęs su a; plg. dar tos pat vietovės paskai (su išblėsusiu galūniniu a) iš paskui ir kt.

Viso šio darbo pobūdis nėra vienodas. Pati geriausia ir turiningiausia dalis yra fonetikos skyrius (32-199 psl.), kurį sudaro kirčio bei priegaidės aprašai, vokalizmas ir konsonantiz-mas. Įdomus yra ir morfologijos skyrius, bet čia, turint mažiau tarminių duomenų, daug kas tik mozaiškai tepavaizduota; pvz. tarmių prieveiksmiams aprašyti daugiausia pasinaudota Kazio Ulvydo darbais, kurie betgi ne specialiai tarmėtyrai rašyti, arba nekaitomosios dalys aprašomos daugiausia remiantis tik spausdintais didžiojo "Lietuvių kalbos žodyno" I-VI tomais, kur tarmių reikalas, palyginti, apymenkiai te-atstovaujamas. Taip pat, atrodo, vienas kitas jo sprendžiamas dalykas gali būti abejojamas arba kitaip aiškinamas. Pvz. jis mano, kad žemaičiai ir daugelis ryt. aukštaičių paprastai išlaiką senovinę kirčio vietą, sakydami bėgte, bet šaukte, nešte, panašiai kaip vs. įn. baime šalia katė. Bet kadangi daiktavardžiai su priesaga -te šalia atitinkamų tos pat šaknies veiksmažodinių lyčių dažnai rodo priegaidžių kaitą (plg. bėgte arba bėgte, bėgte "bėgis": bėgti, apgautė "apgaulė": apgauti, pa-maūtės "apatinės kelnės": pamauti ir kt.), tai būdiniai bėgte, gautė, mautė (senoviniai įnagininkai) gali būti seni dalykai, o bėgte, gdute, mdute naujai pagal bendratis sudaryti arba pagal tai perdirbti iš bėgte ir kt. Neatrodo labai įtikima ir ta jo nuomonė, kad prieveiksmiai su galūne -yn galėtų būti kilę iš senovinių būdvardinių -ra-kamieno iliatyvų, plg. aukštyn šalia jo tariamo *aukštys "aukštis" (žinomieji mūsų kalbos šaltiniai tokių lyčių nepažįsta) ir pvz. M. Daukšos didynių (-yniui), žemynių (-yniui) ir kt. Taip pat yra dar klausimas, ar žem. daiktavardžio vokytis vokalizmą "galėjo nulemti niekuomet kirčio negaunanti pozicija", ar čia iš pat pradžios yra buvusi skirtinga žemaičių priesaga -ytis šalia aukštaičių -ietis; plg. dar žem. ežero vardą Dievytis ir šiaulytis, veliuonytis, latvių tarm. vdcitis "vokietis" ir kt. Ir tt. Bet tai nėra didžiai svarbus dalykas, — svarbiausia, kad pats autorius geriau už kitus žino, ko jo darbui trūksta. "Kruopšti visapusiška tarmės garsų ir formų analizė, panaudojant naujuosius struktūrinius tyrinėjimo metodus, — rašo jis, — yra ateities dalykas, ir nuo to anaiptol neatsisakoma. Bet tai yra ne vieno, o daugelio žmonių darbas. Per daugelį metų sukaupti duomenys tam ir skelbiami, kad į jų tyrinėjimą įsijungtų kuo daugiau žmonių. Didesnis skaičius dirbs, greičiau ir geriau padarys". Kiek girdėti, ir pats autorius yra pasiryžęs netrukus parašyti dialek-tologinį darbą, kur sintetinis mūsų tarmių vaizdas bus pateiktas pilnesnis, aiškesnis, ir tam tikri atskiri dalykai, kurie vienam kitam dabar atrodo abejotini ar nekaip reikiant pagrįsti, bus, reikia manyti, geriau, sėkmingiau svarstomi, sprendžiami. Linkime jam sėkmės!

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai