Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NEPAPRASTAS EILINIS LITUANISTIKOS INSTITUTO SUVAŽIAVIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jurgis Gimbutas   
Septintasis Lituanistikos instituto suvažiavimas įvyko New Yorke — Brooklyne, Kultūros židinio namuose, 1979 gegužės 26-27. Nepaprastas, nes visa programa buvo skirta Vilniaus universiteto 400 metų sukakčiai. Eilinis, nes LI suvažiavimai vyksta kas dveji metai: kartais su Mokslo ir kūrybos simpoziumu (Chicagoje 1977) ar paskaitomis atskirai (Clevelande 1975). Vilniaus universiteto sukaktį iliustravo Broniaus Kviklio parengta paroda, kurios atidarymas įvyko suvažiavimo išvakarėse, gegužės 25. Jai buvo paskirta dalis didžiosios Kultūros židinio salės.

Parodoje buvo eksponuota keli šimtai lotyniškų, lietuviškų ir kitų kalbų knygų, brošiūrų, žurnalų, laikraščių, plakatų ir dokumentų nuo XVII amžiaus iki mūsų laikų. Tie rodiniai parodė, kas buvo spausdinama ar skaitoma senojoje Vilniaus akademijoje ir vėliau universitete. Kartu su daugybe fotografijų buvo pailiustruotas gyvenimas Vilniuje su specialiu dėmesiu lietuviškajai spaudai carinės ir Lenkijos okupacijų laikais. Pamatėme senąją ir naująją Vilniaus universiteto profesūrą, studentus, diplomų pavyzdžius ir svarbiųjų aktų kopijas.
Turtingam LI nario Br. Kviklio rinkiniui, papildytam iš Jėzuitų bibliotekos Chicagoje, apžiūrėti reikėjo kelių valandų. Paroda veikė iki gegužės 28. Penktadienio vakarą susirinkusiai dar negausiai New Yorko publikai ir Šešiems LI nariams parodos tvarkytojas redaktorius Paulius Jurkus pristatė buv. LI pirmininką dr. inž. Jurgį Gimbutą iš Bostono. Jis pakalbėjo apie lituanistikos kolekcionierių žurnalistą Bronių Kviklį ir jo surengtų parodų seriją, o Jonas Dainauskas iš Chicagos konkrečiau aptarė parodoje rodomas knygas. Tuo metu iš Clevelando atvykęs Lituanistikos instituto pirmininkas prof. Rimvydas Šilbajoris užbaigė kuklias parodos atidarymo formalybes trumpu pasveikinimu ir padėka įos rengėjams. Suvažiavimo talkos komiteto rūpesčiu svečiai buvo pavaišinti apatinio aukšto patalpose.

Lituanistikos instituto suvažiavimo atidarymą šeštadienio rytą, 10:30 valandą, pradėjo talkos komiteto pirmininkas Aleksandras Vakselis, Lietuvių Bendruomenės New Yorko apygardos pirmininkas. "Ne masėms skiriamas šis suvažiavimas, o labai svarbus", pastebėjo A. Vakselis ir pakvietė dr. Šilbajorį. "Mieli svečiai, brangūs lietuviai, Lituanistikos instituto suvažiavimas atidarytas nuo šio momento", deklaravo pirrninin-kas. Lietuvos generalinis konsulas Anicetas Simutis priminė sunkų Vilniaus universiteto kelią: "Buvo išnaudojamas Rusijos sau. Lenkijos sau, ir dabar sovietinė valdžia vykdo

Dr. Rimvydas Šilbajoris, Lituanistikos instituto pirm.
Nuotrauka V. Maželio

savo politiką dažnai prieš lietuvių tautos interesus". Gen. konsulas pasveikino institutą, galintį švęsti, bet nešvenčiantį 40-ties metų sukaktį nuo jo pradininko įkūrimo Lietuvoje. Dar sveikino tėvas Paulius Baltakis, OFM, šių namų šeimininkas, priminęs pogrindinį Vilniaus universiteto leidinį Alma Mater: '"Nėra tenai tikro džiaugsmo, nes jie negali kalbėti tiesos viešai, o priversti kalbėti prieš savo sąžinę ir įsitikinimus. Mes čia, kad ir negausūs skaičiumi, galime švęsti jubiliejų laisvėje ir tiesoje". Dr. Aldona Janačienė pasveikino Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos vardu, pasidžiaugdama, kad LI pritraukė naujų jėgų ir pasidarė mūsų gyvenimo žibintas. Suvažiavimo registraciją tvarkiusi Irena Banaitienė užbaigė sveikinimus Lietuvių Moterų Klubų Federacijos vardu. Tada pirmininkas Šilbajoris sugrąžino klausytojus į Lituanistikos instituto aktualijas: tarptautinėje Amerikos akademinėje atmosferoje turime ugdyti lietuvišką sąmonę. Mūsų uždaviniai yra analogiški su Vilniaus universiteto uždaviniais: tautos kultūros išvystymas ir tautos išlikimas. Prisiminęs esąs žemaitis, profesorius Šilbajoris jautė ryšį su anų laikų Vilniaus universiteto žemaičiais, kaip Simanas Daukantas ar Simanas Stanevičius. Ne vieną klausytoją sukrėtė baigiamieji Šilbajorio prakalbos žodžiai: "Jaučiu pasididžiavimą dirbti mažos tautos išlikimui, o tam reikia didesnės intelektualinės įtampos, kaip didžiųjų tautų mokslininkams".

Tuo tarpu susirinko daugiau publikos, ir lygiai 11 valandą, kaip numatyta, buvo pradėta paskaitų programa mažojoje auditorijoje apatiniame aukšte.

Istorikas Vincas Trumpa iš Wash-ingtono, D.C, skaitė temą "XIX amžiaus pradžios Vilnius Stanislovo Moravskio atsiminimuose". Per 50 minučių prelegentas atvėrė platų langą į gyvenimą Vilniuje ir aplamai Lietuvoje prieš pusantro šimto metų. Moravskio atsiminimų knyga buvo išleista Varšuvoje tik 1924 metais, o 1959 — jos antroji laida, kurią ir panagrinėjo Trumpa, papildydamas temą istorijos faktais ir savo komentarais. Moravskio atsiminimai nebuvo sulaukę dėmesio anksčiau turbūt dėl idėjinių premisų, užgo-žusių XIX amžių. Savo laiku tomis akcentuojamos pažangos idėjomis buvo užsikrėtę ir istorikai. Reikėję įrodinėti, kad ano laiko pažangos idėjomis gyvenusi ir liaudis kovoje už laisvę. Pats dr. Moravskis žvelgė į savo gyventojo amžiaus maištaujančią dvasią su tam tikru skepticizmu, o gal net ir su baime. Perbėgęs Moravskio biografiją, prelegentas stabtelėjo ties eile įdomių jo atsiminimų detalių. Moravskis buvo Adomo Mickevičiaus studijų draugas Vilniaus universitete. Užaugęs Dzūkijoje, studijavo mediciną, kurį laiką dirbo Petrapilyje. Grįžęs į tėviškę, gydė žmones, rašė ir rinko panemunio liaudies dainas ir etnografinius papročius, mokėjo lietuviškai. Moravskio atsiminima: įdomūs ne tiek apibendrinimais, kiek smulkiomis istorijėlėmis. Tarp kitko tenai yra detalių užrašų iš Vilniaus studentų filomatų — filaretų bylos, įėjusios į mūsų istorija.

Be pertraukos tuoj pat vyko istoriko bibliografo Jono Dainausko ii Chicagos paskaita "Vilniaus akademija Edukacinės komisijos veikloje" Tos temos fonas yra 1773-1795 metai. Tada 6,3% Lietuvos gyventojų buvo bajorai ("šlėkta") ir didikai Vilniuje buvo 24,175 gyventojai. Jėzuitai turėjo 31 mokyklą Lietuvoje ir 35 Lenkijoje. Vilniaus akademija buvo perduota Edukacinei komisijai, kuri buvo lyg ir švietimo ministerija, pirmoji Europoje. Pagal pa-

Dr. Jurgis Gimbutas ir dail. Viktoras Vizgirda Lituanistikos instituto suvažiavime. Nuotrauka V. Maželio

skelbtus Edukacinės komisijos posėdžių protokolus Krokuvoje 1966 metais ir vėliau Lenkijos Mokslo akademijos paskelbtus apie 1200 puslapių rankraščius Dainauskas parašė išsamų referatą, kurio tik dalį galėjo perskaityti per 50 minučių. Klausytojai gavo apytikrį vaizdą, kas darėsi XVIII-ojo amžiaus pabaigoje jau reformuotoje Vilniaus akademijoje, kuri buvo pavadinta Vyriausiąja Lietuvos D.K. mokykla. Edukacinei komisijai ilgiausiai pirmininkavo Vilniaus vyskupas Masalskis. Reformuotos akademijos rektoriumi pradžioje buvo sulenkėjęs prancūzas Che-valier, o nuo 1779 metų Počobutas. Tada išaugo ir akademijos medicinos mokykla, pasižymėjo astronomas Počobutas, Lietuvos augmeniją tyrinėjo Prancūzijoje mokytas botanikas Gilibertas. Edukacinė komisija žlugo su Lenkijos-Lietuvos respublikos galutiniu išdalinimu 1795 metais. Prelegentas užgriebė ir po to jau Rusijos valdžioje buvusį Vilniaus Imperatoriškąjį universitetą, tokiu vardu veikusį formaliai nuo 1803 metų. Universiteto uždarymas 1832 metais, Dainausko nuomone, gerokai apstabdęs Lietuvos lenkinimą.

Valandos pertraukai persikėlus į užkandinę, kartu tarp kitų svečių susitiko Lituanistikos darbų redaktorius dr. Vincas Maciūnas ir Lituanistikos instituto leidyklos direktorius prof. Tomas Remeikis. Jų pastarųjų metų bendro darbo vaisius, Lituanistikos darbų IV tomas, buvo atvežtas iš Chicagos ir pardavinėjamas suvažiavime. Gaila, kad į suvažiavimą negalėjo atvykti dr. Janina Rėk-laitienė, kurios suredaguotas 1977 metų LI Suvažiavimo darbų tomas taip pat buvo pateiktas suvažiavimo dalyviams. Abi knygas spausdino LI rėmėjo dr. Mykolo Morkūno spaustuvė Chicagoje. Registracijos mokestis suvažiavimo dalyviams ir svečiams buvo tas pats, po 10 dolerių. Į svečio prelegento dailininko Viktoro Vizgirdos klausimą "O kokios prelegentų privilegijos?" teko atsakyti, kad prelegentas "nutildo publiką savo paskaitos laikui". Prelegentų kelionių išlaidos galėjo būti apmokėtos, nes tam reikalui buvo gauta parama iš Lietuvių Bendruomenės Kultūros tarybos. Abi dienas priešpiečius ir kavą parengė ponios E. Mickeliūnienė ir Šležienė.

Popietinė paskaitų sesija truko nuo 1:45 iki 5:20 valandos, nors programoje buvo numatyta iki 6 valandos. Dr. Ramūnas Kondratas iš Smith-sonian Institution, Washington, D.C., buvo jauniausias prelegentas. Jo paskaita "Medicinos mokslai Vilniaus universitete XIX amžiaus pradžioje" atremta į tyrinėjimus, atliktus disertacijai Harvardo universitete. 1972-73 metais Kondratas visą pusmetį studijavo Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyje daktarų Frankų dienoraščius, surašytus prancūzų kalba penkiuose tomuose. Per 35 minutes prelegentas supažindino auditoriją su Vilniaus universiteto medicinos mokykla, įsteigta 1762 metais, miesto ligoninėmis ir gydytojų praktikos metodais. Dr. Kondratas pastebėjo, kad dar neseniai istoriografija datavo tos medicinos mokyklos arba fakulteto įsteigimą apie 20 metų vėliau, nei čia paminėta. Prof. Jonas Petras Frankas, buvęs Austrijos imperatoriaus gydytojas, ir jo sūnus Juozapas, irgi gydytojas, buvo iškviesti į Vilnių vilniečio Simanavičiaus. Frankų išsikėlimą iš Vienos nulėmė tenai pakitusios politinės aplinkybės ir labai dosnus atlyginimas, jiems pasiūlytas Vilniuje. Tuo metu Vilniuje buvo apie 35,000 gyventojų. Abu Frankai gavo katedrų vedėjų pozicijas. Jie pakėlė medicinos mokymo teoriją ir praktiką, įvedė klinikines studijas ir kitokias reformas. Jų dienoraščiuose užrašyti

Vilniaus universiteto 400 m. sukaktuvinės parodos atidarymas. Aiškina
J. Dainauskas. Nuotrauka V. Maželio

Paskaitų klausytojai. Detalė. Nuotrauka Pr.Giedgaudo


Lituanistikos instituto paskaitininkai. Iš kairės: dr. V. Maciūnas, S. Vaške-lienė, J. Dainauskas, V. Vizgirda, Br. Vaškelis, dr. J. Gimbutas, dr. D. Krivickas, G. Krivickienė, A. Mažiulis, dr. T. Remeikis, V. Trumpa, dr. R. Šilbajoris. Nuotrauka L. Tamošaičio

įdomių gyvenimo aplinkos detalių, kurias prelegentas įpynė į savo paskaitą. Davė studentų ir ligonių bei ligoninių statistiką. Aišku, kad šitokiai paskaitai parašyti reikėjo nemaža papildomų studijų. Be kitko, šiam prelegentui daug kas galėtų pavydėti puikios lietuviškos tarsenos ir žodingumo.

Bibliografė Stasė Vaškelienė iš Easton, Pa., skaitė apie "Vilniaus universiteto biblioteką pokario metais". Jos paskaita rėmėsi ne tik studijomis, bet ir asmeniška patirtimi, nes jai teko būti tos bibliotekos direktore 1963-1968 metais. Įvadui į temą prelegentė paskaitė bibliotekos istorijos santrauką nuo jos įkūrimo 1570 metais. Uždarius Vilniaus universitetą 1832 metais, didžioji bibliotekos dalis buvo pervežta į Rusiją, o likučiai pateko į Vilniaus viešąją biblioteką. Lietuviškos knygos kelias į tą viešąją biblioteką nuvo nenormalus. Pvz., 1865 metais paimta knygų iš sukonfiskuotųjų dėl spaudos draudimo, o nuo 1903 metų gaudavo lietuviškų knygų iš Amerikos. Dar kartą Vilniaus knygos buvo vežamos į Rusiją, evakuojant Lietuvą I pasaulinio karo metu, ir ne viskas buvo atgauta. Vilniaus universiteto bibliotekos lietuviškų knygų fondai išaugo 1939-1940 metais ir po to jau pastoviai auga. Karo metu teko kai ką paslėpti nuo sunaikinimo. Vis dėlto dingo senoji ekslibrisų kolekcija. Dabar bibliotekai kenkia kita anomalija: vadinamieji specfondai, t.y. visuomenei draudžiamų knygų išskyrimas. Biblioteka turėjo didelių rūpesčių, kai į jos rankraštyną pretendavo valstybinis archyvas, esąs Maskvos priklausomybėje. Ankstyvaisiais pokario metais universiteto administracijoje viešpatavo rusų kalba, ir nežinia kaip bus artimoje ateityje.

Stasė Vaškelienė suminėjo eilę bibliotekos pasiektų laimėjimų. Įsigytas Mažvydo katekizmo originaliosios laidos egzempliorius, ir eilė senųjų knygų atgauta iš Rusijos. Bet dar negrąžintos Žygimanto Augusto bibliotekos knygos, laikomos Leningrade. Labai vertingas esąs kartografijos rinkinys, turįs pasaulinių unikumų. Pastatyta gana moderni knygų saugykla. Pasiekta laimėjimų rankraščių ir lcnygų restauravime. Atre-stauravus buv. Šv. Jono bažnyčią, tenai įrengiamas "Pažangiosios mokslo minties muziejus" su ateistiniu atspalviu. Vilniaus universiteto bibliotekos knygų ir brošiūrų bei žurnalų bendras skaičius artėja į 4 milijonus. Įskaitomi ir duplikatai; to nedaroma Vakarų bibliotekose. Patvirtintas įtarimas, kad išeivių siunčiamos knygos pirmiausia konfiskuojamos partijos bibliotekai, paimant jas iš pašto ir nepranešant adresatui, kur dingsta jiems siunčiamos knygos. Jei Vilniaus universiteto biblioteka būtų pakelta į vadinamą pirmojo laipsnio kategoriją, gal gautų geresnį finansavimą, daugiau tarnautojų ir geresnių padauginimo bei komunikacijos priemonių. Stasės Vaškelienės paskaita buvo palydėta klausimais iš publikos, į kuriuos išsamiai atsakyta.

Dr. Stasys Goštautas iš Boston University kalbėjo savo naujai išstudijuotu klausimu "Ispanijos humanistas Petras Roizijus Vilniuje 1551-1571 metais". Tai temai prelegentas buvo rinkęs medžiagą Ispanijos ir Vilniaus archyvuose. Pirmiausia jis replikavo St. Vaškelienei: jei pastarojo karo metu okupantai Vilniuje degino kai kurias knygas, tai senovėje "heretikų knygų" kai kurie puslapiai būdavo išbraukomi rašalu, tai galima pamatyti išlikusiose XVI amžiaus knygose. Ispanologui Goštautui buvo malonu prisiminti, kad Mikalojaus Daukšos katekizmas, pirmoji lietuviška knyga, išleista Lietuvoje, buvo verstas iš ispanų kalbos O anas Jurgis Albinijus, pirmas r Vilniaus akademijos bibliotekos mecenatas, buvo Petro Roizijaus kolega. Šitaip priėjęs prie savo temos ir iš karto sudominęs klausytojus prelegentas peržvelgė, kokių privačių mokyklų būta Vilniuje, prieš" įsteigiant jėzuitų kolegiją. Kunigaikštis Radvila galvojęs, kad protestantizmas padėtų atskirti Lietuvą nuo Lenkijos. Dėl to jis rėmęs protestantiškas mokyklas, kaip Abraome Kulviečio. Ispanas Roizijus atvyko Į Lietuvą iš Krokuvos, kaip karaliaus Žygimanto Augusto teisinis patarėjas Vilniuje Roizijus įsteigė savo kolegiją pradžioje su 26 mokiniais. J u tarpe buvo keli studentai iš Ispanijos ir du būsimieji Vilniaus akademijos rektoriai. Roizijus dalyvav: Liublino seime, buvo unijos rėmėjas. Buvęs ironiškas, gobšus, kietas žmogus. Dr. Goštautas detaliau pa-nagrinėjo Roizijaus raštus. Jų esama daug: keturi prozos veikalai, susieti su Lietuva, ir apie 150,000 eilučių epigramų. Keturias savo knygas Ruizijus išspausdino Vilniuje. Tuo laiku Vilniuje buvę daug plėšikų, tai Roizijus ir parašė epigramą karaliui: "Diena, Auguste, yra Tavo, o naktis — plėšikų. Taip, karaliau, dangus padalino valdžią". Vis dėlto jėzuitai nepakvietė Roizijaus profesorium į akademiją, nors jis kartu buvo ir Šv. Jono bažnyčios klebonas. Buvo konfliktų, bandant perimti tą bažnyčią akademijai.

Po keturių koncentruotų tekstų paskaitų atvangai buvo pateiktas dailininko Viktoro Vizgirdos iš Cape Cod gausiai iliustruotas pranešimas Lietuvos dailės vingiai Vilniuje". Jis kalbėjo iš asmeniškos patirties, nes karo metu buvo Vilniaus Meno akademijos direktorius, o neseniai lankė Vilniuje daugelio dailininkų dirbtuves. Prelegentas trumpai per-elgė XVIII-XIX amžių Vilniaus menininkų darbus ir daugiau laiko skyrė paskutiniesiems dešimtmečiams. Jis pastebėjo, kad Lietuvos dailininkų darbuose yra išlikęs specialus braižas, išskiriąs lietuvių dailininkus iš kitų tautybių. Šis ir kiti Vizgirdos tvirtinimai buvo pailiustruoti trimis šimtais spalvotų skaidrių ekrane. Komentuodamas pa-eikslus ir jų autorius, prelegentas kalbėjo gerai išieškotomis frazėmis. Aptarė poslinkius, iliuzijų pasaulį : paslėpta širdgėla, išradingus užėjus. Jis iš eilės apžvelgė tapybą, skulptūrą, grafiką. Pabrėžė, kad ienas kitas dailininkas parafrazuojąs liaudies meną puošeivišku stiliumi". Buvo išryškinti okupuotos Lietu-s dailininkų prieštaringumai su renio reikalavimais, kai nori kurti pagal savo sąžinę, o reikia prisitaikyti prie užsakymų iš valdžios. Originalūs kūriniai ne visi ir ne visada patenka į viešumą. Pabaigai Vizgirda parodė pavyzdžių iš taikomosios dailės, kaip mozaikos, vitražų, kilimų, gobelenų ir keramikos. Dailininkai tiki, kad mažųjų tautų išsilaikymo laidas esąs jų kūrybinis gajumas, o jo Lietuvoje nestinga. Išvadoje pastebėjo, kad cialinio realizmo žlugimas pirmiausia pasireiškė Lietuvoje. Vizgirdos pranešimas tęsėsi valandą.

8 valandą vakaro pradėtas banketas didžiojoje salėje. Už šią iškilią šventę buvo mokama po 15 dolerių asmeniui. Susirinko vos apie 60 žmonių, susėdusių prie aštuonių stalų vakarienei. Programai vadovavo rašytojas Paulius Jurkus. Jo buvo dekoruota ir scena su LI emblema, "400", Vyčiu ir Gedimino stulpais. Dalia Sakaitė iš New Yorko skambino fortepijonu lietuvių kompozicijas. Vitalis Žukauskas, taip pat vietinis, pažėrė suvaidinto humoro ir dar pakvietė visus "Carmen" operos spektakliui už tuos pačius pinigus, ten pat. Cezaris Surdokas iš Balti-morės, Lietuvių Bendruomenės Kultūros tarybos atstovas, įteikė metinę dailės premiją skulptorei Elenai Ke-palaitei. Mecenatas: Lietuvių fondas. Atsitiktinai patyrėme skulptorės ryšį su Vilniumi: ji yra tenai gimusi ir lankiusi Stepono Batoro universitetą. Išskirtinos vertės darbai skulptūroje pelnė jai šią aukščiausią išeivijos dailės premiją.

Prof. Šilbajorio pakviestas, šiame bankete Lituanistikos institutą sveikino mums giminingos draugijos As-sociation for the Advancement of Baltic Studies (AABS) vardu inž. dr. Sigurds Grava. Žodinę banketo programą užbaigė Lietuvių Rašytojų d-jos pirmininkas dr. Leonardas Andriekus, OFM, primindamas, kad Aidų žurnalas skelbia lituanistikos straipsnius jau 30 metų ir laukia jų daugiau iš instituto narių, lygiai kaip ir prenumeratų.

Antroji suvažiavimo diena, gegužės 27-oji, buvo pradėta 11 valandą Lituanistikos instituto tarybos ir narių bendru posėdžiu. Buvęs pirmininkas Jurgis Gimbutas pasveikino naująjį instituto prezidiumą, perėmusį pareigas nuo šių metų pradžios. Iždininkas dr. Romas Misiūnas ir instituto leidyklos direktorius dr. Tomas Remeikis perskaitė finansines apyskaitas. Pranešė apie dvi naujas knygas, atvežtas iš spaustuvės Chicago-je, ir apie kitas knygas, jau parengtas spaudai. Svarbiausias mecenatas yra Lietuvių fondas. Devenių Kultūros fondas finansuoja profesoriaus Vaclovo Biržiškos vienos knygos išleidimą. Lituanistikos institutas jau turi "non-profit tax exempt" teisę. Posėdyje nutarta: 1) Pakviesti Stasę Vaškelienę redaguoti Lituanistikos darbus, nes dr. V. Maciūnas, suredagavęs du tomus, imasi kitų darbų. Čia pat buvusi St. Vaškelienė pakvietimą priėmė su rezervais.


Talkos komitetas, padėjęs surengti Lituanistikos instituto suvažiavimą ir Vilniaus universiteto minėjimą. Iš kairės: Aloyzas Balsys, Kazimieras Bačauskas, Vincas Padvarietis, Aleksandras Vakselis. Paulius Jurkus, Vitalis Žukauskas (programos dalyvis) su dr. Rimvydu Šilbajoriu.
Lietuvos gen. kons. Anicetu Simučiu ir Vliko garbės pirm, dr. Kęstučiu Valiūnu. Nuotrauka Liudo Tamošaičio


2) Pritarti pirmininko Šilbajorio susitarimui su dr. Bronium Vaškeliu, kad jis redaguotų šio suvažiavimo darbų tomą. Tai bus jau penktas tos serijos tomas, kiekvienas redaguotas kito redaktoriaus, bet techniškai visus parengė T. Remeikis. Leidžiama Lituanistikos instituto lėšomis be mecenatų. 3) LI leidykla imasi išleisti dr. Stasio Goštauto parengtą straipsnių antologiją apie M.K. Čiurlionį anglų kalba. 4) Padėkota dr. Remeikiui už ilgų metų darbą LI leidykloje ir prašoma jį tęsti tą darbą, kol pavyks sutelkti leidyklos komitetą. 5) Nebeįrašyti į instituto narių sąrašą tų trijų ar keturių narių, kurie nemokėjo nario mokesčio trejus metus (tokie yra statuto nuostatai). 6) Pardavinėti LI nariams instituto knygas su 30% nuolaida, nes tiek komiso duodama ir knygų pardavėjams. Skyrių vedėjai prof. Domas Krivickas (Teisės-sociologijos), prof. Stasys Goštautas (Menotyros), Jonas Dainauskas (Bibliografijos), prof. Bronius Vaškelis (Literatūros), Jurgis Gimbutas (už Tautosakos-kraštotyros sk. vedėją) padarė pranešimus apie tų skyrių aktualijas. Lietuvos istorikai turėjo atskirą posėdį, kuriame dalyvavo visi septyni istorikai, Lietuvių fondo užangažuoti parašyti akademinę Lietuvos istoriją. Apie 2/3 rankraščių jau parašyta. Lauktina spaudoje pranešimo apie to kolektyvo rengiamo veikalo turinį ir apimtį.

Popietinė paskaitų sesija pradėta 2 valandą toje pačioje auditorijoje. Dr. Juozas Jakštas iš Clevelando skaitė temą "Vilniaus universiteto vaidmuo, įtvirtinant katalikybę Lietuvoje". Programos apribotos akademinės valandos paskaitoje mūsų darbštusis istorikas jam būdingu preciziškumu nukėlė kTausytojus į anuos audringus laikus, kada Lietuvoje varžėsi protestantizmas su jėzuitų iš naujo stiprinama katalikybe. Dėmesio centre buvo Vilniaus akademija. Dr. Jakštas nesutinka su ankstesniuoju prelegentu dr. Goštautu, kad Radvilos, remdami protestantus, siekę atskirti Lietuvą nuo Lenkijos. Galbūt jie siekę daugiau politinės nepriklausomybės, bet ne tautų atskyrimo. Be kitų šaltinių, Jakštas rėmėsi 1973 metais Krokuvoje išleista knyga "r/oczątki Akademji Wi-lenskiej 1569-1600" apie jėzuitų kolegijos pradžią Vilniuje, parašyta kun. Ludwik Piechnik pagal du jėzuitų archyvus Romoje. Nuo 1574 metų jėzuitai kunigai sakė pamokslus Vilniaus katedroje ne tik lenkų, bet ir lietuvių bei gudų kalbomis. Prelegentas priminė prof. Pauliaus Rabikausko 1970 metais paskelbtą dokumentą apie vieną tokį pamokslininką, Vilniaus pirklio Jono Kumelio sūnų, studijavusį Romoje ir Vokietijoje. Tai buvęs pirmasis lietuvis jėzuitas pamokslininkas. Kitas lietuvis jėzuitas buvo profesorius Konstantinas Sirvydas, žinomas savo lietuviškais raštais. Tie ir kiti kunigai mokė katekizmo Vilniaus aikštėse lietuvių ir kitomis kalbomis. Panašių, plačiau nežinomų faktų dr. Jakštas pažėrė gausiai. Jo išvada: jėzuitai iš savo centro Vilniuje padėjo sustiprinti katalikybę Lietuvoje, ir to pasekmes matome dabar pogrindžio spaudoje, kur katalikybėje randama atspara lietuviškajai rezistencijai prieš sovietinį režimą.

Dr. Vincas Maciūnas iš Philadel-phijos, Pa., praplėtė savo anksčiau pasirinktąją temą į "Vilniaus universitetas ir lietuviškasis XIX-ojo amžiaus pradžios sąjūdis". Kaip visada, prelegentas pagrindė savo apibendrinimus faktų eile, o jie buvo perteikti to laiko gyvenimo fone. Klausytojai galėjo įsijausti į naujus vėjus to laiko Vilniuje. Universitetas atkuto XIX amžiaus pradžioje, pasiekė aukštą mokslinį lygį ir uždėjo savo antspaudą visam Lietuvos kultūriniam gyvenimui. Tačiau jo įtaka to laiko lietuviškajam sąjūdžiui buvo daugiau netiesioginė, nes universitete buvo įsistiprinusi lenkiška patriotinė dvasia ir jam nerūpėjo lietuvių kalbos gaivinimas, o juoba koks nors lietuviškos sąmonės žadinimas. Nebuvo įsteigta ir lietuvių kalbos katedra, kurią 1822 metais labai argumentuotai siūlė universiteto bibliotekininkas K. Kontrimas. Vis dėlto universitete buvo profesorių, kurie domėjosi ne tik Lietuvos istorija, bet ir lietuvių kalba. Jie turėjo paskatinančių ryšių su Dionizu Poška ir kitais ano meto lietuvių literatais. Universitete taip pat susirado nemažas būrelis studentų, kurie gyvai rūpinosi lietuvių kalba ir raštija. Jų lietuviškas nuotaikas ir užsimojimus geriausiai išreiškė studento Simano Stanevičiaus odė "Šlovė žemaičių", kurią prof. Vaclovas Biržiška buvo pavadinęs Vilniaus lietuvių studentų himnu. Čia ne santrauka, o tik kelios mintys iš dr. Maciūno 55 minučių paskaitos, kuri bus ištisai išspausdinta, kaip ir kitų šio suvažiavimo prelegentų paskaitos.

Vakare, 7:20 vai., buvo pradėtas iškilmingas Vilniaus universiteto 400 metų sukakties minėjimas, gausiai publikai užpildžius didžiąją Kultūros židinio salę. Ši suvažiavimo dalis buvo surengta Lituanistikos instituto talkos komiteto kartu su JAV Lietuvių Bendruomenės Kultūros taryba. Komiteto pirmininkui A. Vakseliui pakvietus į sceną LI pirmininką Šilbajorį vadovauti programai, į garbės prezidiumą scenoje buvo pakviesti: buvęs Vilniaus universiteto prorektorius prof. Domas Krivickas, Lietuvos gen. konsulas A. Simutis, buv. Vliko pirmininkas dr. Kęstutis Valiūnas, Aleksandras Vakselis ir tėvas Pranciškus Gied-gaudas, OFM, kuris paskaitė prasmingą invokaciją. Sugiedotas Lietuvos himnas be solisto ir be akompanimento.

Dr. Krivickas kalbėjo apie Vilniai universiteto vargus sovietinėje ir vokiečių karo okupacijose. Jam, ka:r teisės ekspertui ir patarėjui, teko dalyvauti trijuose Lietuvos tragiškuose momentuose: priverstiniame susitar-me su Lenkija, Klaipėdos atidavime Vokietijai ir "nepuolimo sutartyje' su Sovietų Sąjunga. Prof. Krivickas nušvietė kai kurias mažai žinoma aplinkybes, kuriose lietuviai peėmė Vilniaus universitetą iš lenkų, Blaškė jį pirmosios sovietinės okupacijos metais ir grūmėsi su vokiečiai* karo metu. Prorektoriumi jis buvo paskirtas Laikinosios Lietuvo vyriausybės. Profesoriai Z. Ivinskis, Juozas Zubkus ir Krivickas buvo vokiečių įkalinti Kauno kalėjime trimi dienoms už pasipriešinimą raginti studentus karinei darbo prievolei.

Kitas iškilmių kalbėtojas buvo gen. konsulas A. Simutis. Jis pasigėrėjo aukšto lygio paskaitomis, kurių klausėsi šiame suvažiavime, ir paskaitė ištrauką iš vilniškio pogrindinio Alma Mater leidinio, skirto šiai universiteto sukakčiai. Dr. K. Valiūnas kalbėjo apie studijų sąlygas vokiečių okupacijoje Vilniuje, apie to laiko pogrindinę studentų ir profesorių veiklą, apie pokario lietuvius studentus Tūbingene, kur jų buvo susitelkę per 600, Prancūzijos karinei valdžiai globojant. Pusvalandį trukusias turiningas prakalbas užbaigė iš salės į sceną pakviestas LB Kultūros tarybos atstovas Cezaris Surdokas, buvęs Vilniaus universiteto studentas. Jis pranešė, kad LB krašto valdybos nutarimu šie metai vadinami Vilniaus universiteto metais.

Sukakties iškilmės buvo apvainikuotos istoriko Simo Sužiedėlio iš Brocktono, Mass., vienos valandos paskaita "Vilniaus universiteto būdingieji tarpsniai". Šis prelegentas yra buvęs nepriklausomos Lietuvos Lituanistikos instituto Kaune bibliotekos vedėjas, nuo 1940 metų rudens Vilniuje to instituto mokslinis sekretorius, nuo 1941 metų Lietuvos Mokslo Akademijos sekretorius, o nuo 1942 metų Kauno universiteto istorijos adjunktas-profesorius. Pacituosime Sužiedėlio
paskaitos pradžią:

"Miela sveikinti gausų būrį svečių, atsiliepusių į Lituanistikos instituto kvietimą prisiminti Vilniaus universiteto ilgaamžę sukaktį. Jūsų malonus atsilankymas, paaukojant valandėlę laiko šiam iškilmingam posėdžiui, rodo Jūsų dėmesį ne tiktai senajam mokslo židiniui Vilniuje, bet ir čia dabar Amerikoje veikiančiam Lituanistikos institutui. Tai paskatinimas jo nariams toliau tęsti lituanistinį mokslo darbą, kiek tai leidžia mūsų gyvenimo sąlygos.

Lituanistikos instituto suvažiavimas New Yorke yra pirmasis ir kartu taip pat sukaktinis. Instituto pradžia laikome jo atidarymą Kaune prieš 40 metų. Tai buvo 1939 metų pavasarį. Tada jau brendo pasaulyje audringi įvykiai, kurie tų pačių metų rudenį Vilnių suglaudė su nepriklausoma Lietuva, deja, greitai netekusia savo laisvės. Tačiau Vilniaus universitetas bent trumpam laikui buvo tapęs grynai lietuvišku.
Toks jo tarpsnis buvo vienintelis visoje keturių amžių universiteto istorijoje."

Išeivijoje S. Sužiedėlis yra Lituanistikos instituto tikrasis narys nuo jo atkūrimo 1951 metais ir šešerius metus dirbo instituto prezidiume. Savo paskaitoje jis ne tik suglaudė 400 metų Vilniaus akademijos-universiteto istoriją, bet ir iškėlė daug kam nežinomų detalių. 1579 metų balandžio 1 karalius Steponas Batoras, ne lietuvis ir ne lenkas, o vengras, pakėlė kiek anksčiau įkurtąją Vilniaus jėzuitų kolegiją į akademiją, o popiežius Grigalius XIII tų pačių metų spalio 13 bule patvirtino tą akademiją (Academia et Universitas societatis Jesu) be apribojimų visiems mokslams. Abiejų minėtųjų aktų originalai yra išlikę Vilniaus universiteto archyve. Universitetas augo, klestėjo, smuko ir vėl atsigaudavo, kaip tarptautinio pobūdžio aukštoji mokykla, savo profesorių ir studentų. Akademijos metai buvę ypač reikšmingi senajai lietuvių raštijai, kaip rodo profesoriaus Jurgio Lebedžio tyrinėjimai. Po 1831 metų sukilimo uždarius universitetą, Lietuva buvo be aukštosios mokyklos ištisus 90 metų, kol pradėjo dirbti universitetas Kaune, sukurtas pagal statutą, surašytą Lietuvos Valstybės Tarybos Vilniuje 1918 metų gruodžio 5 dieną. Kauno universiteto profesūra ir absolventai sudarė pagrindą dabartiniam lietuviškam Vilniaus universitetui sovietinėje priespaudoje.

Akademinėje nuotaikoje labai tvarkingai pravestas septintasis Lituanistikos instituto suvažiavimas kelia lietuvių išeivijos pasitikėjimą savo intelektualinėmis jėgomis ir duoda pagrindą optimistiškoms viltims.
Jurgis Gimbutas




 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai