Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ADOLFAS DAMUŠIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Girnius   
1.    Mokslininkas ir visuomenininkas

Dr. inž. Adolfas Damušis lygiai reiškiasi dviejose plotmėse — ir moksliniame darbe, ir visuomeniniame gyvenime. Be abejo, plačioji visuomenė daugiau jį pažįsta kaip savo veikėją. Bet nemažiau jis yra ir mokslo žmogus, ir šiame krašte dirbąs mokslinių tyrimų srityje. Jo lygiai intensyvus reiškimasis dviejose plotmėse ir daro jį dvigubai įdomų. Tame pačiame asmenyje sutikti ir mokslininką, ir visuomenininką nėra dažna. Greičiau tai išskirtiniai atvejai.

Mokslinis darbas ir visuomeninė veikla principiškai nesikerta, bet ir tiesiog "nesigiminiuoja". Dauguma mokslininkų, užsidarę savo specialybėje, neranda nei laiko, nei intereso aktyviau visuomenėj reikštis. O iš tų, kurie pasižymi ir visuomenine veikla, dauguma paprastai savo srityje apsileidžia. Tai ir nuteikia į visuomeniškai aktyvius mokslininkus žiūrėti su nepasitikėjimu — jų visuomeninį veiklumą laikyti lyg jų mokslinio nekūrybiškumo išpirkimu. Vis dėlto tai nėra visuotinė taisyklė. Neieškant kitų pavyzdžių, pakanka prisiminti prof. S. Kolupailą, prof. K. Pakštą ar prof. S. Kairį. Nors jie taip pat buvo visuomeniškai judrūs, tai nesutrukdė jiems savo srityse likti kūrybiškais mokslininkais. Į juos rikiuojasi ir dr. inž. Adolfas Damušis, jungdamas savo asmenyje ir kūrybišką mokslininką, ir veiklų visuomenininką.

2.    Mokslo darbe

Lietuvoje mokslinę karjerą supo ypatinga pagarba, bet į ją prasimušti nebuvo lengva. Moksliniam darbui sąlygas praktiškai teikė tik universitetas, o jis tebuvo vienas ir gana kuklus tiek studentų, tiek mokomojo personalo skaičiaus atžvilgiu. Todėl, savaime suprantama, kietos varžybos turėjo vykti tarp tų, kurie norėjo atsidėti mokslinei karjerai. Ad. Damušiui kelią atvėrė tik jo paties gabumai ir darbštumas, o ne kokia favoritinė protekcija. Kiek dėl savo demokratinio nusistatymo jis buvo svetimas tuometiniam režimui, tiek dėl savo katalikiško nusistatymo jis buvo svetimas savo fakultetui. Iš tikrųjų, jis buvo vienas iš pačių pirmųjų ateitininkų paliktų akademiniam darbui technikos fakultete. 1934 baigusį cheminės technologijos studijas Vytauto D. universitete diplomuoto inžinieriaus laipsniu, jį savo asistentu pasirinko skirtingų pasaulėžiūrų, bet objektyvus žmogus prof. Pr. Jodelė, ilgametis universiteto prorektorius ūkio reikalams.

Dirbdamas universitete asistento darbą, Ad. Damušis toliau gilino savo studijas ir tam reikalui 1937-38 buvo išsiųstas į Berlyno ir Frankfurto universitetus. 1940 Vytauto D. universitete jis apgynė disertaciją "Aliuminio geležies deginių įtaka į portlandcemento susitraukimą" ir gavo inžinerijos daktaro laipsnį. Tais pačiais metais (1940) jis buvo pakeltas docentu, o 1942 išrinktas technologijos fakulteto dekanu, vos 32 metų amžiaus. Be disertacijos, jis paskelbė eilę studijinių straipsnių ir parengė cemento fabriko Skirsnemunėje projektą, įteiktą Energijos komitetui 1939. Cheminės technologijos studijomis tarnauti Lietuvos pramonei ir imtis jos tolimesnio ugdymo — toks buvo jauno mokslininko užmojis.

Vokietijoj dr. Ad. Damušis jungėsi į lietuviškojo švietimo darbą: vadovavo jo paties su kitais suorganizuotai Kempteno lietuvių gimnazijai, o vėliau mokytojavo Nūrtingeno lietuvių gimnazijoj.

1947 atvykęs į JAV, savo moksliniam darbui pasirinko nebe mokyklą, o pramonės tyrimų sritį, lygiai teikiančią sąlygas kūrybinei iniciatyvai. Dešimt metų dirbo Sherwin - Williams Co. Clevelande, o nuo 1957 įsijungė į Wyandotte Chemicals Corp. Detroite. Savo tyrinėjimus jis pradėjo skelbti jau nuo 1950. Dabar jo studijinių darbų sąrašas yra jau ištįsęs. Žinoma, plačiajai mūsų visuomenei jie nei žinomi, nei "įkandami". Tik neseniai ir mūsų viešumon prasiveržė žinios apie dr. Ad. Damušio mokslinį darbą, kai pernai išėjo jo redaguota ir veik pusę prirašyta knyga Sealants (331 psl.) apie rišuo-lius — naujas sintetines medžiagas, naudojamas tarpų užpildymui pastatuose, greitkeliuose ir kt. Šią knygą, išleistą vienos stambiausių JAV mokslinės leidyklos (Reinhold Publishing Corp.), mūsų žurnalo pereitame numery jau aptarė D. Šatas. Čia galime tik dar pridurti, kad ir kitai neseniai išleistai kolektyvinei knygai "Treatise on Coatings" (red. R. R. Meyers ir J. S. Lang, išleido Marcel Dekker, Inc., New York N.Y.) dr. Ad. Damušis parašė stambų, 80 puslapių, skirsnį apie uretano denginius (Urethane Coatings). Be to, jo vardu yra per 20 patentų JAV, Kanadoj, Anglijoj ir Prancūzijoj. Tikrai vertai Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija jį yra pakėlusi savo nariu mokslininku (1964).
3. Visuomenės gyvenime

Visuomeninę veiklą Damušis pradėjo ateitininkuose. Panevėžio gimnazijoj (baigė 1928) pasižymėjęs kaip iškilus moksleivių ateitininkų kuopos pirmininkas, buvo įtrauktas į centro valdybą, o 1930-31 mokslo metais pirmininkavo visai Moksleivių ateitininkų sąjungai. Tai buvo kaip tik tie metai, kai moksleivių ateitininkų veikla tuometinio režimo buvo uždrausta ir dėl to teko pereiti į pogrindį. Ad. Damušis sėkmingai sutelkė moksleivius ateitininkus naujomis veiklos aplinkybėmis, bet už tai 1931 buvo uždarytas į Varnių koncentracijos stovyklą.

1932 pavasarį Ad. Damušis studentus technikus ateitininkus subūrė į atskirą Grandies korporaciją. Į šios naujos korporacijos pagrindus jis padėjo draugišką susigyvenimą ir kartu organizacinį drausmingumą, profesinį ir drauge visuomeninį pasirengimą, ypatingai pabrėždamas socialinį sąmoningumą. Remdamasi šiais pagrindais, Grandies korporacija tapo vienu iš pačių gyviausių ateitininkuos vienetų.

1932 vasarą po Marijampolės pavasarininkų kongreso, tuometiniam režimui besigriebiant represijų prieš katalikus, ir Ad. Damušis buvo dviem mėnesiam ištremtas į tėviškę. 1933 metų rudenį jis buvo išrinktas pirmininkauti Vytauto D. universiteto studentų ateitininkų sąjungai.

Iš to meto autoritetinio režimo patirtas persekiojimas neišdildomai Ad. Damušiui įskiepijo demokratinius nusistatymus. Tačiau savo veiklą jis ribojo tik jaunimu, o į partinę veiklą nesileido. Į politinę veiklą jį atvedė tik vėliau Lietuvą užgriuvusios nelemtys. Kai užėję bolševikai tuojau pat suėmė jaunuosius katalikų politikus dr. Pr. Dielininkaitį ir dr. I. Skrupskelį, jaunimo akys savaime nukrypo į dr. Ad. Damušį. Apie jį susitelkęs jaunimas sudarė Kaune 1941 birželio sukilimo branduolį. Šio sukilimo pastatytoje vyriausybėje dr. Ad. Damušis buvo paskirtas pramonės ministru. Deja, ši vyriausybė vos po pusantro mėnesio turėjo sustabdyti savo veiklą, ir prasidėjo pogrindinė rezistencija prieš nacinį okupantą. Dr. Ad. Damušis aktyviai dalyvavo rezistencinėje veikloje LAF (Lietuvių aktyvistų fronte), vėliau LF (Lietuvių fronte). Vienas iš VLIKo organizatorių ir jo vicepirmininkas 1943-44. Gestapui susekus vieną rezistencinę grupę, su kuria dr. Ad. Damušiui buvo tekę palaikyti santykius, buvo ir jis suimtas. Areštuotas 1944 birželio 16 (savo gimimo dieną), jis buvo drauge su kitais kalintas įvairiuose kalėjimuose, kol pagaliau iš Bayreutho kalėjimo visus išlaisvino amerikiečiai 1945 balandžio 14.

Vokietijoje dr. Ad. Damušis vadovavo Ateitininkų Federacijos atkūrimui ir buvo išrinktas jos vadu Reino konferencijoje 1947 pavasarį. Kai tais pačiais metais jis išvyko Amerikon, tose pareigose pavadavo tarybos pirmininkas dr. A. Maceina. Ateitininkų Federacijos valdybą 1949 rudenį perkėlus į JAV, dr. Ad. Damušis vėl perėmė ateitininkijos vado pareigas ir rūpinosi jos organizaciniu sutelkimu išeivi-nėse sąlygose (ligi 1952). 1957-64 jis pirmininkavo Ateitininkų Federacijos tarybai.

Be ateitininkų, dr. Ad. Damušis lieka visą laiką susijęs ir su LFB (frontininkais). Nuo 1967 jis pirmininkauja LFB vyr. tarybai.

Taip pat jį sutinkame ALRK Federacijoj: 1948-52 buvo jos centro valdyboj vicepirmininkas, o 1954 rudenį buvo išrinktas jos pirmininku. Aplamai ši organizacija yra daugiau reprezentacijos, negu veiklos reikalas. Tačiau dr. Ad. Damušis sugebėjo ir ją panaudoti realiai veiklai —įsteigti jaunimo stovyklai Dainavai. Dr. Ad. Damušio rūpesčiu Dainava buvo įsteigta ir jo globoj, padedant susibūrusiems talkininkams, toliau plečiama.

Dainavos jaunimo stovykla akivaizdžiai ir liudija, ką dr. A. Damušiui reiškia visuomeniškai veikti. Tai ne tuščiai sukti organizacinę mašiną, posėdžiauti, garbės prezidiumuose sėdėti, prakalbas sakyti etc. Daugelis vadinamųjų visuomenės veikėjų jaučiasi veikią jau pačiu tokiu dalyvavimu organizacinėse ceremonijose. Kitaip su dr. Ad. Damušiu. Jam veikti — tai konkrečiai ką nors atlikti, kas reikalinga ir naudinga. Kaip savo moksliniame darbe jis eina nuo teorinių tyrinėjimų į praktinius pritaikymus, taip ir savo visuomeninėj veikloj jis stengiasi surasti konkrečių uždavinių, kurie šią veiklą paverstų realiu darbu.
4. Vadas, kurio ieško žmonės

Dr. Ad. Damušis ir į visuomeninę veiklą eina su mokslininkui būdingais nusiteikimais. Todėl, nors ir visą laiką dalyvaudamas visuomeniniame gyvenime, jis vis dėlto nėra tipingas visuomenininkas įprastine prasme. Dr. Ad. Damušio atveju nejaučiame tos specifinės motyvacijos, kuri daugumą nulemia į visuomeninį, ypač politinį, reiškimąsi. Veržimasis į priešakį, vertinant valdžią bei garbę, sudaro lyg visuomenininko prigimtį. Atvirai šią prigimtį regime amerikiečiuose, kur įprasta patiems išstatyti savo kandidatūras ir už save pačius vesti agitaciją. Pridengtai tie patys motyvai ir kitur yra lemianti paskata leistis į visuomeninį bei politinį reiškimąsi. Patys savyje šie motyvai nėra blogi, ir nieku būdu netenka jų smerkti lyg kažko nedoro. Tačiau ne jie lemia dr. Ad. Damušį: jei būtų reikėję amerikietiškai pačiam kelti savo kandidatūrą, vargiai būtume jį aplamai visuomeninėj veikloj sutikę. Užuot prie-šakin veržimosi, į visuomeninį darbą dr. Ad. Damušį lenkė objektyvus reikalas: reikia žmogaus, tai ir tenka sutikti. Žinoma, kad toks reikalas būtų matomas, savo ruožtu reikia ir visuomeninės pareigos jausmo (jautrios sąžinės), ir realaus idealizmo (kilnaus gyvenimo tikslų supratimo). Toks yra dr. Ad. Damušio visuomeninės veiklos pagrindas.

Galima šia prasme sakyti, kad yra dvejopų vadų: vieni patys veržiasi priešakin, antrų ieško patys žmonės. Dr. Ad. Damušis priklauso antrajai kategorijai: ne jis troško vadovauti, o kiti troško jį savo priešakyje turėti. Patys žmonės ieškojo dr. Ad. Damušio vadovybės.
Kuo dr. Ad. Damušis traukia žmones į save? Tik ne žodžiu, nors paprastai šiuo keliu išeinama į visuomenės priešakį ir tampama visuomenininku. Taigi, ir šiuo atvžilgiu dr. Ad. Damušis išsiskiria iš tipingųjų visuomenininkų. Atvirai kalbant, jis beveik stokoja kalbos dovanos tiek gyvo, tiek rašyto žodžio prasme. Iškilus kalbėtojas jis nėra — jo kalbų negaivina nei prigimtinė, nei išmoktinė iškalba. Taip pat sunkiai jis valdo ir rašytą žodį. Todėl, be savo specialybės rašinių, priklausančių profesiniam reiškimuisi, jis nedaug ką yra ir rašęs. Tačiau tai tik viena dalyko pusė. Kalbėti ar rašyti dr. Ad. Damušiui yra sunku ir dėl to, kad jis negali nei kalbėti, nei rašyti tuščiai. Nors jo žodis nėra emociškai paganius, bet visada jis yra turiningas, prisunktas minties, ir būtent — gana savarankiškai permąstytos minties. Užtat galutinai dr. Ad. Damušio kalbos vis vien nėra nuobodžios ir yra mielai visų laukiamos bei klausomos.

Mielai visada klausomas dr. Ad. Damušio žodis visų pirma dėl to, kad tai jo, Damušio žodis. Čia galutinė jo poveikio paslaptis: jis žmones patraukia pačiu savimi, savo asmenybės rimtimi. Dr. Ad. Damušio žodis pasiekia žmones dėl to, kad jis pats stovi už savo žodžių.
Ateidamas į visuomeninę veiklą iš mokslininko laboratorijos, dr. Ad. Damušis pasižymi realumu bei blaivumu. Svetima jam leistis į tuščią fantaziją ir bergždžias svajones. Jis žiūri, ką galima iš tiesų ištesėti, ir tik realiomis galimybėmis grindžia savo užmojus. Tačiau, antra vertus, jam lygiai svetima pabūgti tikrovės, pasimesti neviltyje ir defetistiškai kapituliuoti.

Blaivus realumas savaime dr. Ad. Damušiui reiškia ir nuosaikumą. Bet kokio ekstremizmo atžvilgiu jis laikosi kritiškai, nes regi visose kraštutinybėse slypintį negatyvizmą. Dr. Ad. Damūšiui yra sava ne griauti, o statyti. Tačiau nieku būdu dėl to jis nesirikiuoja į konservatorius. Visą laiką nuo studento dienų jis yra rūpinęsis socialiniu pažangumu ir savo vadovautose organizacijose žadinęs socialinį jautrumą.

Dainava

Savo ruožtu pozityvus nuosaikumas daro dr. Ad. Damušį svetimą ir bet kokiam militantiz-mui. Visokeriopi konfliktai lengvai įsižiebia ir savųjų tarpe. Gili įtampa buvo vieni prieš kitus pastačiusi ir mūsų katalikiškąją visuomenę. Nesistengdamas vaidinti neutralumo, dr. Ad. Damušis neslėpė, kur stovi. Bet drauge jis visą laiką stengėsi šios įtampos negilinti, o dėjo pastangų ją nugalėti. Dėl to "saviesiems" dr. Ad. Damušis kartais galėjo pasirodyti per mažai ryžtingas. Bet šiandien, manau, tie patys sutiktų, kad, gal būt, tais atvejais jis buvo tik išmintingas, o ne per mažai ryžtingas. Visi gi dabar matome: kai per laiką priblėso nesantaikos aistros, tai ir pati įtampa išblėso.

Dr. Ad. Damušis nėra linkęs į militantizmą nė tikrų idėjinių priešininkų atveju. Pirma, dėl to, kad daugiau jis vertina pozityvų savo idėjų gyvendinimą, negu triukšmingą, bet bergždžią kiršinimąsi. Antra, dėl to, kad aplamai jis daugiau pasitiki pagarbiu kalbėjimusi, negu piktu kandžiojimusi. Nesibaimindamas su niekuo kalbėtis, dr. Ad. Damušis nei kitus daro savo priešais, nei pats darosi kitų priešas. Tačiau nieku būdu tai nereiškia to stengimosi visiems įtikti, kuris galutinai žmogų daro tik niekam nepatikimą. Nieko nėra už tai svetimiau dr. Ad. Da-mušiui, niekada nesibaiminusiam išpažinti savo įsitikinimus ir dėl to patyrusiam visokeriopo persekiojimo. Kaip dr. Ad. Damušis pasitiki žmonėmis, taip galima juo pasitikėti. Gali jis atrodyti per taikus, perdaug kitiems atleidžiąs ar nesiskubinąs "reaguoti", bet niekada jie neužsi-mirš, neišduos draugų, nesileis į bravūrinius žygius, nieko nepaisydamas. Principingam žmogui, jam nebuvo nė galvon kada nors atėję ieškoti kituose populiarumo gerinimusi, taikstymusi, pataikavimu. Gerbdamas kitus, dr. Ad. Damušis nestokoja savigarbos. Ekumeninė dvasia jam reiškia ne sumišusį savęs pačių gėdijimasi, o krikščioniškąjį atvirumą ir žmonėms, ir klausimams.

Prisimindami dr. inž. Adolfą Damušį jo 60 amžiaus metų sukaktyje, linkime jam dar daug metų našiam darbui tiek mokslo lauke, tiek mūsų visuomenėje.
Juozas Girnius
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai