Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Iliuzija (ištrauka) Poezija PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PETRAS PILKA   
Melsvai pilkas debesėlis
Plūduriavo vakaruos,
O jo drebantis šešėlis
Skendo perlų ežeruos.

Ir taip būtų sau kabėjęs
Visą naktį ant dangaus,
Bet laukuos pabudo vėjas
Nuo svirpimo įstabaus.

Žiba oras lyg stiklinis.
Toks vaiskus ir trapus.
Rodos, ims ir sidabrinis
Virpesys čia pat suduš.

Ir lyg gyvas aplink motto
Mirga švelniai ir ilgai —
Jie ir vėl neteko proto,
Tie vidurnakčio žiogai.

O jų smuikai iš kristalo
Ir iš aido pilnaties.
Eik per žemę ligi galo —
Niekur nėr tokios nakties!

Ir nutraukė vėjas skarą
Nuo plevenančių žvaigždžių —
Šiąnakt mišios be vikaro
Ligi pat trečių gaidžių.

Šaką atlošė, paleido,
Lėkė, slydo per šlaitus —
Rasa krito ant jo veido,
Tartum deimanto lietus.

Smilko liūnų lopinėliai.
Raistai purūs ir balti.
Margi pievų dobilėliai
Lyg iš marmoro kalti.

Aptrupėjęs šventas Jonas
Meldės vienas, o prieš jį
Pienių kilimas geltonas
Prigesintam žibesy.

Iš būrelio išsiskyrus,
Lyg išeinanti duktė,
Lelija grakščiai pasvirus
Iškvėpinta dekolte.

O jis lėkė ir siūbavo
Drėgnu molio arimu
Ir nesąmones dainavo
Savo dūžtančiu rimu.

Grioviais šoko ir upeliais,
Brido pievom ir laukais
Ir sau skambino varpeliais
Ružavais ir mėlynais.

Blyškiai mėnuo padažytas
Vos vos kilo iš vandens —
Tartum sietas, pastatytas
Ant nuskendusio akmens.

Bet vis delsė, kažko buvo,
Tartum laukdamas tylos.
Argi inkarai užkliuvo
Už nematomos uolos?

Tarp aukštų koralų sienų,
Marių landšafte giliam,
Žydi sodai  mėnesieną,
Lyg akvariume žaliam.

Ir ten vakaras nurimęs
Miega vienišas slėny,
Tartum senas padavimas,
Nutapytas vandeny.

Tai tenai į kelią didį,
Bangomis jį supdama,
Lydi, lydi, neišlydi
Jo gražioji mylima.

Ir tada, kai jis nuplaukia
Nesustodamas kely,
Ji iš ilgesio jį šaukia,
Rašo laišką jam smėly.

Ir pernakt žiedus jam mėto,
Kyla kekėm jie baltom —
Ir taip pradeda žydėti
Visi vandenys putom.

Niekas vardo jos nežino
Ir kurių dievų kaltė —
Rado saulė ir augino,
Ir taip liko jos duktė.

Su ja žaidė, ją nešiojo,
Namo grįžus iš dausų,
Švelnų patalą jai klojo
Iš spalvotų debesų.

Daug jai pasakų išsakė
Apie žemę; kur žmogus,
Užsidegęs vaško žvakę,
Tebegarbina stabus.

Kaip ten gobšas turtą žarsto
Rūsy savo purvinam —
Bet abu netilps į karstą,
Ir išeiti reiks vienam.

Nieko elgetos neturi,
Tiktai išverktas akis —
Be vilties dienas pražiūri,
Ir besapnė jų naktis.

Kito kranto nesuradę,
Tūno valkatos šalti —
Jų sudužo Eldorado,
Tik grabai nesukalti.

Kaip ten, žygyje užgesęs,
Vergas, pirmas iš visų,
Skuba turgun ir nunešęs
Meta sąžinę už sū.

Taip ji augo ir jai jaunai
Kažinkur tarp vandenų
Savo švilpas pūtė faunai
Ant nuskendusių kalnų:

Apie laimę, kuri skrenda,
Žymi valandas tikras,
Bet jos niekas nesuranda
Ir jos niekas nesuras.

Ji tik psalmei gražus rimas.
Ji tik vizija giesmės.
Ji tik degantis troškimas.
Bet ji vardas be prasmės.

Apie meilę, kurios mitas
Dar nežinomais laikais
Yra visas surašytas
Neišskaitomais ženklais.

O ji tik graži svajonė.
Aidas, šaukiąs du vardus.
Vien tik žydinti kelionė.
Ji tik žodis įstabus.

Kad praslinkę metai girdis,
Lyg eilėraščiai trumpi —
Bėga, sudega taip širdys
Ir iliuzija trapi.

Ir jai ilgu pasidarė.
Dangaus skliaustuose aukštuos
Užsidegdavo vakarę
Ir žiūrėdavo languos.

O toli kažkur gyveno
Ruduo rūmuose didžiuos
Ir, išdėstęs savo meną,
Rodė šlaitų pavyzdžiuos.

Pasiėmęs skardžią fleitą,
Vėjas liūdnas ir klaikus —
Gelsvas takas, kur jo eita
Tolyn tiesiai per miškus.

Gervės trikampiu sudėtos,
Ir jas klegant ties giria
Ant lazdelės drožinėtos
Piemens suko kepure.

Saulės pasakų daug tomų.
Viename jų, baltame,
Žiema žibančiu aksomu
Dengia žemę, ir jame —

Visas vakaras išbalęs.
Šerkšnas gruodžio pabaigoj,
Tartum deimantas sušalęs;
Neapsakomoj tyloj,

Lyg fontanai suledėję,
Žėri gluosniai, o prieš juos
Tiesios eglės pakelėje
Krenolinuose baltuos.

Taip ji augo, ir undinės
Jai dainuodavo ilgai —
Šoko valtys gintarinės,
Tartum prerijų žirgai.

O biržely vis keliavo
Mėnuo jaunas ir gražus,
Užsidegęs liustrus savo
Miniatiūriškai mažus.

Ir sustodamas žiūrėjo:
Ant viršūnių apversti
Tvenkiny beržai kabėjo,
Lyg iš drobės iškirpti.

Ant tvoros per naktį džiūvo
Smulkūs vyšnių mezginiai.
Tįso, tįso ir nugriuvo
Palei klėtį apyniai.

Sparnelius viršun suglaudę,
Tartum snaigės, ajeruos
Jau seniai drugeliai snaudė
Marškinėliuose marguos.

Gražiai šiąnakt apsivilko
Ramunėlė pakely:
Jos lapeliai balto šilko
Ir topazas vidury.

Čia tai nieko nepridėsi
Prie šio reginio žavaus —
Nebent mėlyną pavėsį,
Nukabinęs nuo dangaus.
 

Laima Jakutytė   Lietuvių liaudies daina
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai