Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
RAKTAS, BET TIK PAŽANGIESIEMS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jonas Duoba   
ANTANAS RUBŠYS: Raktas į Naująjį Testamentą, Pirmoji dalis. Bendrija: Sąjūdis. Išleido Krikščionis Gyvenime, Put-nam, 1978.

Autorius savo žodyje rašo: "Mūsuose apie Šventąjį Raštą labai mažai rašyta. Esame ne tik neturtingi raštija apie Dievo žodį, bet ir atsilikę nuo kitų krikščioniškųjų tautų. Raktas į Naująjį Testamentą siekia bent dalinai šią spragą užpildyti. Veikale yra dvi dalys: Bendrija-Sąjūdis ir Bendrija-Organizacija. Siekiama būti ir moksliškai atsakomingu ir lengvai skaitomu. Norėta Dievo pokalbį su žmogumi aprašyti laiko ir vietos rėmuose. Užtat ir kreipta daug dėmesio į istorijos, Naujojo Testamento raštijos ir teologijos (galvojimo tikėjime apie Dievo užmojį ir veiklą Jėzuje Kristuje) sampyną" (10 psl.).

Tikrai labai mažai ką turime rašyta lietuviškai apie Šv. Raštą. Paprastai apie jį tebuvo rašoma tik jo vertimų įvaduose, o šiaip tik vienas kitas straipsnis laikraščiuose ar žurnaluose kokiu nors paskiru klausimu, neskaičiuojant knygų, kurios tik netiesiogiai liečia Šv. Raštą, kaip Kristaus arba šv. Pauliaus gyvenimai ir pan. Tad reikia džiaugtis, kad yra pasirodęs naujas veikalas, kurio pasirodys ir antroji dalis, paruoštas specialisto, dėstančio Šv. Raštą kolegijoje.
Tiek Šv. Rašto aiškinimai, tiek ir įvadai į jį turi ilgą istoriją. Iš pradžių buvo pasitenkinama tik Šv. Rašto aiškinimu. Vidurinių amžių teologai aiškino vien dogmatines ir moralines tiesas, kurios randamos Šv. Rašte. Kylant klausimams, lie-čiantiems Šv. Rašto įvado dalykus, jie atsakymo ieškodavo Bažnyčios Tėvų raštuose. Tuo laiku buvo naudojamas tik lotyniškas Šv. Rašto tekstas, ir daugumas visai nemokėjo senųjų Šv. Rašto kalbų. Panašiai buvo ir su pirmaisiais protestantais.

Su oratorijonų vienuoliu Ričardu Simonu, mirusiu 1712 m., prasidėjo nauja Šv. Rašto įvado era: jis panaudojo Šv. Raštui kritikos mokslą. Svarstė atskirų Šv. Rašto dalių autentiškumą ir nagrinėjo kritiška akimi kiekvienos Šv. Rašto knygos įvadinius klausimus. Iš pradžių jo aiškinimas buvo atmestas, bet pamažu jo žvilgsnis į Šv. Rašto knygas, naudojantis kritikos dėsniais, buvo priimtas katalikų ir nekatalikų aiškintojų.

18 šimtmečio viduryje protestantai, persiėmę racionalizmu ir atmetę Šv. Rašto antgamtinį elementą bei jo įkvėpimą, pradėjo Šv. Rašto knygas nagrinėti tokiu pat būdu, kaip ir senovės pasaulinius veikalus, rasdami tokiu būdu priemonę išskirti iš jo antgamtinį elementą. Jie išvystė vadinamąją aukštesniąją Šv. Rašto kritiką, kurią pradėjo, turėdamas geriausias intencijas, katalikas gydytojas J. Astruc, miręs 1766 m.

Kilus biblinio kritiškumo sąjūdžiui, buvo pakrypta į istorines, literatūrines ir bendrai kitokias raštų kritikos mokslo sritis. Tai iš dalies davė daugiau šviesos geresniam Šv. Rašto supratimui, bet, kai juo panoro pasinaudoti racionalizmas, kuris, atmetęs antgamtinio pasaulio pradą bendrai, atmetė visus antgamtinius pradus ir Šv. Rašte bei visą jo antgamtinį autoritetą, tai padarė didžiausią žalą. Racionalizmas stengėsi panaudoti visus galimus bet kokio mokslo davinius, kad būtų galima išskirti ir atmesti iš Šv. Rašto bet kokį antgamtinį elementą.

Paskutiniais dešimtmečiais evangelijų kilmei aiškinti ypač paplito ir iškilo vadinamasis formų istorijos metodas, pradėtas C.L. Schmidto. M. Dibelius ir R. Bultmanno, trumpiau sakant, nagrinėjąs ne tiek literatūrinių rūšių (formų) istoriją, esančią evangelijose, kiek evangelijų susidarymo (formacijos' istoriją, kitaip sakant, istoriją žodinės tradicijos, kuri buvo susidariusi prieš autoriams užrašant šią tradiciją. Jo pirmtakai irgi stengėsi tuo būdu išskirti iš evangelijų antgamtinį pradą, kuris buvo išskirtas jau iŠ anksto šio metodo galvosenoje pirmiau, negu to darbo buvo imtas: Sis nagrinėjimo metodas ypač pasižymi tuo, kad išdalina evangelijos tekstą į smulkiausius vienetus ir juos mėgina priskirti tam tikrai literatūrinei rūšiai arba tam tikram šaltiniui ir pagal tai jiems pripažįstamas autentiškumo laipsnis. Kaip smulkiai skirstyti ir kokiai literatūrinei rūšiai priskirti, priklauso nuo paskiro autoriaus, ir todėl gana įvairuojama. Formų istorijos aiškintojai stengiasi įvairius tradicinius davinius kuo mažiau sieti su Jėzaus gyvenimu ir laikyti daugiau priklausomus nuo pirmykštės krikščioniškos bendruomenės poreikių: misionieriško skelbimo, liturgijos, katechetinio mokymo, apologetikos, polemikos, bendruomenės vidinės drausmės ir panašių bendruomenės gyvenimo reikalų.

Iš šios apžvalgos galima matyti, kad "Raktas į Naująjį Testamentą" stengiasi pristatyti lietuviškai visuomenei formų istorijos metodu nagrinėjamo Naujojo Testamento apžvalgą. Dabar yra pasirodžiusi pirmoji dalis. Ji yra pavadinta: Bendrija-Sąjūdis. Netrukus turi pasirodyti ir antroji dalis, pavadinta Bendrija-Organizacija. Užėmęs tokią poziciją, autorius rikiuoja ton pačion kryp-tin ir jos skyrius: Bendrija ir jos savimonė, Bendrijos lopšys istorijoje ir t.t. Visų pirma yra nušviečiamas Naujojo Testamento raštų atsiradimo lopšys — pagoniškojo pasaulio dvasia ir jų artimesnė aplinka — Izraelis. Ypač naujesnių žinių yra pateikiama iš Kumrano ritinių raštų.

Davęs laikotarpio apžvalgą, kuriame atsirado Naujojo Testamento raštai, autorius toliau kalba apie naują žydišką bendruomenę, ją pavadindamas Naujosios Sandoros Bendrija (IV skyrius), ir čia jau pradeda kalbėti apie Naujojo Testamento knygas, pirma evangelijas, paskui apie šv. Pauliaus laiškus, šv. Jono apreiškimą palikdamas antrajai daliai. Visa tai aiškinama pagal formų istorikų metodą: tekstas išdalinamas Į smulkesnes ar stambesnes iškarpas pagal tam tikrą mastą, susidarytą pagal to laikotarpio literatūrinių rūšių kriterijų, ir pirmykštės bendruomenės poreikiams suteikiama ypatinga reikšmė Naujojo Testamento raštų susidaryme.

Panašiai yra ir toje knygos dalyje, kurioje kalbama apie šv. Pauliaus laiškus. Ir čia stumiamoji jėga priskiriama krikščioniškajai bendruomenei. Tiek krikščioniškai bendruomenei, kiek ir šv. Pauliaus gyvenimui geriau nušviesti imami šv. Pauliaus laiškai, o ne Apaštalų darbai, kaip kad daugelio buvo įprasta.

Čia ne vieta formų istorijos metodo kritikai. Jis davė naujos įžvalgos į įvairius Naujojo Testamento klausimus, į kuriuos anksčiau nebuvo kreipiama dėmesio, bet vis dėlto daugelis to metodo tvirtinimų tėra tik hipotezės, nes neturi dokumentuotų įrodymų. Ypač sunkiai galima kapoti į skirtingas literatūrines rūšis, remiantis stiliumi ar bendruomenės gyvenimo poreikiais. Šis metodas davė daug patogumo racionalistams išskirti antgamtinį pradą (stebuklus, Kristaus dieviškumą ir pan.), nes paskiras iškarpas iš teksto buvo galima priskirti tokiai literatūrinei rūšiai, kuri buvo tik išsireiškimo būdas, o ne tikrovės aprašymas, bet tai sudaryta dirbtinai, remiantis nepakankamai tikrais argumentais.

Tad ir "Rakte į Naująjį Testamentą", nors ne kartą tvirtinama, kad dalykai yra kritiškai ištirti, kad tas ar tas yra tikriausiai taip ar taip, jie telieka tik autoriaus nuomone, o ne visuotinai ir aiškiai įrodytu dalyku. Pvz., labai kategoriškai tvirtinama: "Nūdienų studijos atskleidė, kad visos evangelijos (Morkaus gali būti išimtis) buvo parašytos pirmo krikščioniško amžiaus pabaigoje, ir jų tiesioginiai autoriai nebuvo patys apaštalai" (112-114 psl.); arba: "... metodo dėka padarytos išvados buvo daugelio Naujojo Testamento tyrinėtojų kritiškai ištirtos ir pagrindiniai formų istorikų teigimai priimti" (142 psl.). Vis dėlto nėra viskas taip visų priimta. Lygiai dar mažiau kategoriškai galima tvirtinti, kad šv. Pauliaus laiškai 1 ir 2 Timotiejui, Titui ir Efeziečiams "tikriausiai buvo rašyti žymiai vėliau po Pauliaus mirties" (256 psl.). Čia tarp kitų autorių liepiama žiūrėti ir Lucien Cerfaux pas A. Robert & A. Feuillet, Introduction a la Bible, II, p. 521-530, kuris, išdėstęs įvairias nuomones, kaip tik parodo kitų ir savo kitokią nuomonę: "Tarp protestantų W. Machaelis, J. Behm, J. Jeremias gina autentiškumą (tų šv. Pauliaus laiškų). Katalikai pasiliko ištikimi autentiškume tezei. . . . Mes nematome jokio reikalo jos atsisakyti" (529 psl.).

Taigi tyrinėtojų nuomonės yra pasidalinusios, ir šiais laikais yra daug nesutinkančių su knygoje pristatomomis išvadomis. Todėl, nors knyga pasidalina su daugeliu naujesnių Naująjį Testamentą liečiančių dalykų, apie kuriuos, galima sakyti, lietuviškai nieko neturime, bet kaip tik dėl to, kad negalime patirti, prie kokių išvadų yra priėję kiti tyrinėtojai, knyga, kuri daugiausia pateikia gana kraštutines nuomones, pasidaro plačiai visuomenei mažiau suprantama ir tinkama. Su knygoje pristatytomis išvadomis rišasi ir daugiau Šv. Rašto klausimų, kaip Šv. Rašto įkvėpimas, neklaidingumas, jo knygų susidarymas (kanonas, nebūtinai knygoje duodama prasme, bet ir kaip knygų sąrašas, ne tik kaip tikėjimo ir gyvenimo taisyklė). Eiliniam skaitytojui šie klausimai liks neatsakyti. Daugeliui tad "Raktas' gali nieko neatrakinti, tik plačiau su-sipažinusieji su įvairiais Šv. Rašte klausimais turės naujesnės medžiagos ir sugebės padaryti savas išvadas.

Dar reikia pridurti, kad knygoje mėginama praturtinti Šv. Raštą ai bendrai ir teologiją liečiantį lietu vii] kalbos žodyną. Randame ne viena išieškotą ir mėgintą kitų pavyzdžiu įvesti į religinę literatūrą žodį. Pavyzdžiui, per visą knygą nuolat var tojamas žodis "kraitis", kuris dai apibrėžiamas įvairiais kitais pažymi niais: tikėjimo kraitis, evangeliji kraitis, Dievo išminties kraitis, žydų kraitis ir panašiai. Šiuo žodži. mėginama atstoti žodį "tradicija" arba "padavimas". Reikia labai abejoti, ar jis kada prigis ir atstos teologinį terminą "tradicija", arba "padavimas". Vietoje "Bažnyčios vartojama tik "Bendrija". Tas žodis taip pat vartojamas Tėviškės Žiburių Kanadoje, Šaltinio Anglijoje taip pat ir Australijoje, bet skirtingomis prasmėmis, vienur kaip Bažnyčia, kitur kaip sielovados taryba Lietuvoje, Marijampolėje, tokiu pavadinimu dar buvo įsisteigusi seserų vienuolija, kurioje tas žodis daugiau turėjo prasmę "bendruomenė'. Atrodo, kad ir šioje knygoje daug kur irgi turi šią prasmę. Taip pat vietoje "Šventasis Raštas" vartojama "Šventraštis". Jis atrodytų trumpesnis ir todėl patogesnis, bet jo forma turi kiek paniekinančio atspalvio. Reikėtų geresnio pakaitalo, tačiau šie dalykai yra kalbos vartotojų ir žinovų reikalas, ir reikėtų išgirsti daugiau pasisakymų.
Jonas Duoba


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai