Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
EILĖRAŠČIAI PDF Spausdinti El. paštas

TAIKOS MALDA

I
Viešpatie Dieve, atleisk baltajai Europai!
Teisybė, Viešpatie, kad per keturis šviesos šimtmečius ji sėjo neapykantą ir šunimis lodino mano šalį,
ir krikščionys, atsižadėdami Tavo šviesos ir Tavo širdies nuolankumo,
savo stovyklas apšvietė mano pergamentais, kankino mano žynius, trėmė mano gydytojus ir mokytojus.
Jų parakas, žaibais sprogdamas, griovė sutvirtinimų ir lygumų išdidumą,
ir jų šaudmenys skrodė karalijos, plačias kaip šviesi diena, nuo Vakarų Rago ligi Rytų horizonto,
ir kaip medžioklės lauką, jie padegė neliečiamus miškus, tampydami Prosenolių ir dievybių ramias barzdas,
ir ]ų paslaptis jie pavertė savo lunatiškų buržujų sekmadieniniu pasilinksminimu.
Viešpatie, atleisk tiems, kurie juoduosius vadus padarė slapukais, o mano princus puskarininkiais,
mano šeimyną tarnais, mano ūkininkus kumečiais, o mano tautą proletarais.
Tu privalai atleisti tiems, kurie medžiojo mano vaikus kaip laukinius dramblius.
Ir jie botagų kirčiais juos išmiklino, ir iš jų padarė juodas rankas tiem, kurių rankos buvo baltos.
Tu privalai užmiršti tuos, kurie išvežė dešimtį milijonų mano vaikų savo laivų pūdyklose, kurie sunaikino du šimtus milijonų.
Ir jie paliko mane vienumoje senti mano naktų miškuose ir mano dienų savanose.
Viešpatie, mano akių stiklas apsitraukia garais,
ir štai, neapykantos gyvatė kelia galvą į mano širdį, ta gyvatė, kurią aš laikiau nugaišusia .. .

II
Užmušk ją, Viešpatie, nes man reikia tęsti kelionę, ir aš ypačiai noriu melstis už Prancūziją.
Viešpatie, tarp baltųjų tautų pastatyk Prancūziją Tėvo dešinėje.
Aš gerai žinau, kad ji irgi yra Europa, kad ji pagrobė mano vaikus kaip Šiaurės plėšikas jaučius, kad patręštų
savo nendrių ir medvilnės laukus, nes negrų prakaitas yra mėšlas.
Kad taip pat ji nešė mirtį ir patrankas į mano mėlynus kaimus, kad ji sukėlė manuosius vieną prieš kitą, kaip šunis besiriejančius dėl kaulo.
Kad prieštaraujančius ji laikė banditais, ir spiau-dė ant plačių polėkių galvų.
Taip, Viešpatie, atleisk Prancūzijai, kuri gražiai kalba apie tiesius kelius, o eina šuntakiais,
kuri mane kviečia už savo stalo, liepdama man atsinešti savo duoną, dešiniąja ranka ją man duoda, o kairiąja atsiima pusę.
Taip, Viešpatie, atleisk Prancūzijai, kuri nekenčia okupantų, o mane laiko po sunkia letena,
kuri triumjališkai pasitinka savo didvyrius, o senegaliečius laiko samdiniais, paversdama juodais Imperijos šunimis,
kuri yra Respublika, o užimtuosius kraštus atiduoda Didiesiems Koncesininkams,
ir iš mano Mesopotamijos, iš mano Kongo jie padarė didelį kapinyną baltosios saulės šviesoje.

III
Ak, Viešpatie, atitolink iš mano atsimimų tą Prancūziją, nuimk nuo jos veido mažybės ir neapykantos kaukę,
nes aš jaučiu didelę silpnybę Prancūzijai.
Palaimink tą supančiotą tautą, kuri dukart sugebėjo atpalaiduoti savo rankas ir išdrįso paskelbti vargšų viešpatnumą.
Kuri padarė iš vergų laisvus, lygius ir broliškus žmones.
Palaimink tą tautą, kuri man atvėrė, Viešpatie, Tavo Gerąją Naujieną, ir atmerkė mano sunkias blakstienas tikėjimo šviesai.
Ir atidarė mano širdį pasaulio pažinimui, parodydama mano brolių naujų veidų vaivorykštę.
O, laimink tą tautą, kuri plėšo savo pančius, ir kartu su ja visas Europos tautas, visas Azijos tautas, visas Afrikos tautas ir visas Amerikos tautas.
Kurios prakaituoja kraują ir kančias. Ir tarp tų milijonų bangų pažvelk į nerimstančias mano tautos galvas.
Ir leisk jų karštom rankom broliškai apjuosti žemę
po Tavo taikos vaivorykšte.



JUODOJI MOTERIS

Nuogoji moterie, juodoji moterie,
vilkinti savo spalva, kuri yra gyvenimas, savo
forma, kuri yra grožis!
Aš išaugau tavo šešėlyje; tavo rankų švelni glamonė
aptemdydavo mano akis.
Ir štai čia, Vasaros ir Vidudienio širdyje, aš tave
atrandu, pažadėtoji žeme, nuo to išdeginto kalno
viršūnės,
ir tavo grožis mane trenkia į patį širdies vidurį,
kaip erelio žaibas.
Nuogoji moterie, juodoji moterie,
prinokęs vaisius  žvilgančio  kūno, 
niūri juodo vyno ekstaze,
burna lyriškai nuteikianti mano
burną,
tyrųjų horizontų savana,
virpanti savana nuo ugningų Rytų vėjo glamonių,
išskaptuotas tam-tamas, švytįs tamtamas,
kuris kaip griaustinis dundi po laimėtojo pirštais,
tavo rimtas kontraltas yra Mylimosios dvasinė
giesmė.

Nuogoji moterie, juodoji moterie, aliejus,
kurio neraukšlėja joks vėjas,
ramus aliejus ant atleto šonų,
ant Malio kunigaikščio šonų,
dangiškų junginių gazele,
tavo nakties  odoje
perlai tampa žvaigždėmis.
Dvasios žaidimų malonumai, raudono aukso atspindžiai
ant tavo opalinės odos tavo plaukų šešėlyje,
nušvinta mano nerimas tavo akių artimose saulėse.
Nuogoji moterie, juodoji moterie,
aš apdainuoju tavo praeinantį grožį, formą,
kurią apgyvendinu Amžinybėje,
pirma nei pavydulingas Likimas tave pavers pelenais,
kuriais maitinsis gyvenimo šaknys.

TAM-TAMO GRĘŽIKAS

Nelemtas žmogau,
ieties smaigaly,
džiaugsmo gręžike,
aš turiu patikimą ginklą.
Mano titnaginis žodis, kietas ir aštrus,
tave sužeis:
mano šokis ir mano juokas, kliedįs dinamitas,
kaip bomba
sprogs.
Aš tave nudėsiu, juodasis varne,
tam-tamo gręžike,
mano gyvenimo žudike.

Išvertė P. Gaučys
 


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai