Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MYSTERIUM FIDEI Nauja Pop. Povilo VI enciklika PDF Spausdinti El. paštas


Prieš pat Vatikano II Susirinkimo ketvirtosios sesijos pradžią, 1965.IX.3 data, popiežius Povilas VI išleido naują encikliką, kuri prasideda žodžiais Mysterium Fidei (Tikėjimo Paslaptis), apie "Eucharistijos mokslą ir kultą".

Šios enciklikos pasirodymas prieš pat Susirinkimo paskutinės sesijos pradžią, be abejonės, turės nors ir netiesioginės įtakos tiems Susirinkimo Tėvams, kurie jau perdaug uoliai ėmėsi "aggiornamento". Naujas vėjas, papūtęs iš Susirinkimo, daugelį tiesiog apsvaigino. Jei palyginsime pvz. Susirinkimo sprendimus liturgijos atnaujinimo srityje su praktika, matysime, koks yra didelis skirtumas tarp Susirinkimo blaivių ir nuosaikių nutarimų ir tiesiog skandalingos praktikos kai kuriuose kraštuose, ypač Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, Belgijoje ir Olandijoje. Ką Susirinkimas tik "leido", praktikoje kai kurių kunigų neprotingu uolumu virto "privaloma". O kai kuriais atvejais nesivaržyta laužyti ir įstatymus. Bažnyčios teisės kanonai (1296 ir 1302) įpareigoja kunigus saugoti ir išlaikyti šventintus bažnyčios daiktus, o civiliniai įstatymai daugelyje kraštų klebonus laiko tik bažnyčios turto saugotojais, o ne savininkais. Tačiau kai kurių kraštų liturginės komisijos buvo priverstos konstatuoti, kad "pastaraimetais daugybė mažesnių bažnyčių yra išvalytos nuo meno kūrinių". Iš bažnyčių, keičiant altorių (atgręžiant jį į žmones), daug kur išmesta visa tai, ką per ilgus amžius žmonių pamaldumas ir pagarba Švč. Sakramentui gražiausio sukūrė. Todėl senienų krautuvės ir rinkos yra pilnos senoviškų meniškų kielikų, kryžių, žvakidžių, tabernakulių, smilkytuvų, šventųjų statulų ir paveikslų. Juos perka meną branginą pasauliečiai ir gabenasi savo butams papuošti. Neseniai Vatikano organas "L'Os-servatore Romano" piktinosi, kad buvę šventieji bažnyčių daiktai yra pavartojami profaniškiems tikslams. Gerai, jei dar tik butai papuošiami, bet kartais realybė jau prašoka visokią fantaziją. Prancūzų laikraštis "Arts" 1965.VI.2 numeryje įsidėjo nuotrauką: didelis šuo lenda iš būdos, o toji būda yra . . . romaniško stiliaus senovinis tabernakulis. Jo savininko intencija aiški: panieka.

Praktiką ėmė sekti ir "nauja" doktrina. Kai kurie teologai ėmė skelbti naują mokslą apie Eucharistiją ir šv. Mišias. Esą tikrosios Mišios yra tik "bendruomeninės" Mišios, kai jose dalyvauja tikintieji. Todėl "privatinės" Mišios neturi prasmės ir esančios nereikalingos (kai kur kunigai ėmė jų ir nelaikyti, jei nėra žmonių).
 
Mišios esančios "dangiškoji puota", kurios metu puotos šeimininkas Kristus vaišina puotos dalyvius savo kūnu ir krauju. Puotai pasibaigus, nėra nei šeimininko, nei puotos valgio. Todėl tradicinis Bažnyčios mokslas apie Kristaus realų buvimą kiekvienoje konsekruotoje ostijoje, kol ji yra nesugedusi duona, jau yra pakeičiamas: bažnyčiose esą nereikalingi puošnūs tabernakuliai, kuriuose laikomas Švč. Sakramentas, nereikalingos adoracijos, privatinės maldos ir pan. Iš tiesų, įėjus į ne vieną "sumodernintą" bažnyčią, jau sunku surasti, kur yra jos centras — Viešpats Jėzus Emanuelis (Dievas su mumis). Jis yra arba pakištas po altoriumi, arba paslėptas kur bažnyčios kampe, arba kartais net laikomas zakristijoje tarp kitų bažnyčios rakandų.
Šiomis naujovėmis pradėjo susirūpinti ir kai kurie vyskupai, kurie jau nepajėgia sutramdyti perdaug įsidrąsinusių kunigų, beieškančių naujovių. Neseniai Regensburgo vyskupas Gra-ber, atidarydamas naują seminariją, kalbėjo: "Didelis neramumas apėmė tikinčiuosius. Viskas atrodo svyruoja, griūva ne tik kulto, bet ir dogmų srityje. Vos vakar girdėjau, kaip vienos bažnyčios lankytojai paklausė klebono, kur dingęs tabernakulis, ir tas pažodžiui atsakė: puotos likučiai yra čia pat netoli — užrakinti sandėliuke" . . .

Prieš šiuos naujoviškumus praktinėje ir doktrinos srityje yra nukreipta ir pop. Povilo VI naujoji enciklika. Jos tema jau ryškėjo iš popiežiaus kalbos, pasakytos 1965.VI.10 Pizos eucharistiniame kongrese, kai jis pabrėžė, kad "Eucharistijos paslaptis yra kito pobūdžio — ne bendrosios logikos ir sąmonės, sukurtos pojūtine patirtimi, tačiau nepažeminanti žmogaus proto". Vienos audiencijos metu neseniai popiežius nusiskundė neprotingomis naujovėmis, ragino laikytis "aiškių idėjų ir sutarimo" ir apgailestavo, kad "daugelis nori tikėti, jog gera yra tik tas, kas nauja, tik tas, kas galima suderinti su šiolaikinio pasaulio patirtimi, ir todėl instinktyviai gimsta pagunda atmesti visa tai, kas vakar daryta ar manyta, noras atsipalaiduoti nuo teologijos ir tradicinės disciplinos, visa statyti klaustuko ženklan, tarsi tik šiandien reikėtų pradėti kurti ir steigti Bažnyčią".

Pirmiausia enciklika "Mysterium Fidei" pabrėžia, kad "Vatikano II Susirinkimas išreiškė naują ir iškilmingą išpažinimą kulto ir tikėjimo į neišsakomą Eucharistijos dovaną, kurią katalikų Bažnyčia gavo iš savo Sužieduotinio Kristaus ir kaip brangiausią turtą visuomet šventai ir rūpestingai saugojo". O "Susirinkimo Tėvai, rūpindamiesi liturgijos atnaujinimu, nieko kitoi ganytojišku uolumu savo ir viso pasaulio Bažnyčiai netroško, kaip tik tikinčiuosius paraginti, kad jie pilnu tikėjimu ir pamaldumu šioje švenčiausioje Paslaptyje aktyviai dalyvautų, ją kaip auką už savo ir viso pasaulio išganymą drauge su kunigu aukotų ir ja kaip dvasiniu maistu save gaivintų. Jei liturgija užima svarbiausią vietą Bažnyčios gyvenime, tai tos liturgijos tarsi širdis ir centras yra Eucharistijos paslaptis, nes ji yra gyvybės šaltinis, kuris nuvalo ir sustiprina gyventi ne sau, o Dievui, ir savo tarpe glaudžiausiais meilės ryšiais susijungti".

Toliau popiežius pabrėžia, kad Susirinkimo Tėvai nieko naujo neišgalvojo, o tik patvirtino mokslą, kurio Bažnyčia visuomet laikėsi ir kurį Tridento Susirinkimas iškilmingai paskelbė apie Eucharistijos Paslaptį. Popiežius tikisi "iš atnaujintos eucharistinės liturgijos gausių vaisių"; "visi, kurie nešioja krikščionių vardą", bus labiau patraukti į vienybę. Tų vaisių pradžią popiežius mato tame džiaugsme ir klusnume, su kuriuo katalikai priėmė konstituciją apie liturgijos atnaujinimą, o taip pat daugelyje naujų veikalų, kuriuose stengiamasi mokslas apie Švč. Sakramentą labiau surišti su Bažnyčia ir giliau ištyrinėti.

Taip pasidžiaugęs, popiežius konstatuoja, kad "ir šiame dalyke, apie kurį kalbame, kyla ganytojiško susirūpinimo ir neramumo rimti motyvai, apie kuriuos dėl Mūsų apaštališkos pareigos negalime toliau tylėti". Toliau popiežius pastebi: "Mums yra žinoma, kad tarp tų, kurie kalba ir rašo apie šią švenčiausią paslaptį, yra ir tokių, kurie apie privačiai laikomas Mišias, apie transsubstanciacijos (peresybinimo) dogmą, apie Eucharistijos kultą skleidžia tokias nuomones, kurios drumsčia tikinčiuosius ir jų galvose sukelia tikėjimo dalykuose sąmyšio, tartum kiekvienam būtų leista kartą Bažnyčios paskelbtą mokslą arba pamiršti, arba taip aiškinti, kad būtų pakeista ir susilpninta tikroji žodžių reikšmė ir sąvokų pripažinta jėga.

PREL. MYKOLAS KRUPAVIČIUS

spalio 1 sulaukė 80 amžiaus metų. Krikščioniškosios demokratijos Lietuvoje grindėjas ir žemės reformos pravedėjas, tremtyje ilgametis VLIKo pirmininkas, prel. Myk. Krupavičius lieka nepalaužiamas nei metu načtoc, nei svetimos aplinkos, ir visą laiką budi kovoje dėl Lietuvos, lietuvybės ir visų jam brangių idealų. Mūsų žurnale K.Mockaus straipsniu prel. M. Krupavičius buvo paminėtas 1950 nr. 8, o pernai metų (1964) rugsėjo nr. sukaktuvininko asmenj ir veiklą apžvelgė Pr. Alšėnas. žurnalo leidjjai ir redakcija sveikina Jubiliatą ir linki jam ilgiausių
metų.


Todėl nereikia, jei jau pavyzdžiais kalbėsime, "bendruomenines" Mišias taip iškelti, kad jau privatinės Mišios liktų bevertės; arba sakramento ženklo elementą taip perdėti, kad liktų vien tik simbolizmas, kurį visi pripažįsta esant Eucharistijoje, kuris tačiau pakankamai neišsemia Kristaus buvimo šiame Sakramente; arba diskutuoti peresybinimo paslaptį, nutylint ką Tridento Susirinkimas kalba apie stebėtiną pavertimą visos duonos substancijos į Kristaus kūną ir visos vyno substancijos į jo kraują, pavertimą aiškinant, kad tai yra tik "transsignificatio" (ženklo pakeitimas) arba "transfinalisatio" (tikslo pakeitimas); arba, pagaliau, skleidžiant ir į praktiką įvedant nuomonę, kad konsekruotose ostijose, likusiose po mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Mišių aukos, jau nėra ten Kristaus buvimo.

Kiekvienas mato, kad tokiose ir panašiose kursuojančiose nuomonėse dieviškosios Eucharistijos tikėjimas ir kultas yra nemažai pažeidžiamas.

Taigi, kad naujos eucharistinio pamaldumo bangos, apimančios visą Bažnyčią, viltis, kilusi iš Susirinkimo, nebūtų sutrukdyta sėjant klaidingas nuomones, nusprendėme apaštališkuoju autoritetu kreipti į jus, Garbingieji Broliai, ir atskleisti jums Mūsų mintį šiuo klausimu.

Tikriausiai Mes neneigiame, kad tie, kurie tokias nuomones skleidžia, neturėtų pagirtino noro tyrinėti šią didžiąją Paslaptį, atskleidžiant neišsemiamus turtus ir parodant jų prasmę naujų laikų žmonėms. Dargi pripažįstame ir aprobuojame tokį norą. Tačiau negalime aprobuoti tų nuomonių, kurias jie skleidžia, ir jaučiame pareigos įspėti apie tų nuomonių didelį pavojų tikrajam tikėjimui".

Popiežius primena, kad Eucharistija yra didžiausia paslaptis, arba, kaip liturgijoje sakoma, tikėjimo paslaptis. "Vien tik joje, kaip išmintingai sako Mūsų pirmatakas Leonas XIII, yra sukaupti dvasiniai turtai ir gausybė bei įvairumas stebuklų bei antgamtinės realybės reiškinių. Reikia tad, kad ypačiai šią paslaptį priimtume su nuolankiu nusiteikimu, nesivaikydami žmogiškų argumentų, kurie čia nieko nepasako, o tik tvirtai atsiremdami dieviškuoju Apreiškimu".

Čia popiežius nurodo, ką yra mokę šv. Jonas Krizostomas, scholastikos Mokytojai, ypačiai šv. Tomas Akvinietis. Jų mokslas yra tarsi kelrodė žvaigždė Bažnyčios moksle apie Eucharistiją. Saugojant tikėjimo grynumą, reikalinga išlaikyti ir tam tikras kalbėjimo būdas, "kad kartais, nerūpestingai vartojant žodžius, neateitų į galvą (nuo ko Dievas tesaugoja) klaidingos nuomonės apie didžiausias tikėjimo paslaptis. Čia primintinas rimtas šv. Augustino įspėjimas apie skirtingą filosofų ir krikščionio kalbėjimo būdą: 'Filosofai, rašo jis, kalba laisvai, be baimės užgauti religines ausis sunkiai suprantamais dalykais. Mes gi privalome kalbėti pagal nustatytas taisykles, jei norime išvengti, kad kalbos laisvumas nesukeltų bedieviškų minčių apie paties žodžio reikšmę'".

"Taigi kalbėjimo norma, kurią Bažnyčia ilgų amžių bėgyje, ne be Šv. Dvasios pagalbos, nustatė ir sustiprino Susirinkimų autoritetu, ir kuri buvo visą laiką tikėjimo tikrumo vėliava ir ženklas, turi būti šventai laikoma, ir niekas neprivalo savo galva ir naujų mokslų pretekstu ją pakeisti. Kas galėtų pakęsti, kad dogmatinės formulės, vartotos Visuotiniuose Susirinkimuose Švč. Trejybės ir Įsikūnijimo paslaptimis, būtų laikomos jau netinkamomis mūsų laikų žmonėms ir imtos savivališkai keisti? Panašiai negalima toleruoti, kad bet kuris privatus asmuo imtų savo nuožiūra kaitalioti formules, kurias Tridento Susirinkimas nustatė tikėjimui į Eucharistijos Paslaptį. Tos, kaip ir kitos, formulės, kuriomis Bažnyčia naudojasi nusakyti tikėjimo dogmoms, išreiškia sąvokas, kurios nėra susietos nei su tam tikra kultūros forma, nei su tam tikra mokslinio pažangumo faze, nei su viena ar kita teologine mokykla. Jos tik pateikia tai, ką žmogaus protui leidžia suvokti visuotinė ir būtina patirtis, ir tai išreiškia liaudies ar literatūrinės kalbos žodžiais. Todėl šios formulės yra suprantamos ir pritaikytos visų laikų ir vietų žmonėms. Galima, kas naudingai ir vyksta, tokias formules kartais aiškiau ir tiksliau išdėstyti, tačiau niekad skirtingai nuo to, kaip jos buvo vartojamos, kad, plėtojant tikėjimo tiesų supratimą, tikėjimo tiesa išliktų nepažeista". Jau Vatikano I Susirinkimas mokė, kad šventose dogmose 'reikia visuomet laikytis tos prasmės, kokią kartą pareiškė ir nustatė šventoji motina Bažnyčia, ir niekad nėra leista nuo jos atsitolinti gilesnio supratimo pretekstu".

Didelė enciklikos "Mysterium Fidei" dalis skirta išdėstyti tradiciniam Bažnyčios mokslui apie Eucharistijos Paslaptį kaip Kryžiaus Aukos pakartojimą, kurios vaisius yra nuodėmių atleidimas. Ji yra naujojo Testamento sandara. Ją Kristus įsakė kartoti ir atnaujinti už visus žmones ir jų dvasinius reikalus. Ji yra tikinčiųjų vienybės ženklas. Joje pats Kristus yra drauge kunigas ir auka: jis aukoja ir yra aukojamas. Tos aukos vertė yra begalinė, nes tai Dievo Sūnaus auka.

Čia popiežius nurodo kiekvienų (tad ir privatiškų) šv. Mišių vertę: "Toliau reikia pabrėžti išvadą, kuri iš šio mokslo seka, apie viešą ir socialinį kiekvienų Mišių pobūdį. Kiekvienos Mišios, net privačiai kunigo aukojamos, nėra privatus dalykas, o veiksmas Kristaus ir Bažnyčios, kuri šioje aukoje save pačią aukoja kaip visuotinę auką, skirdama ją viso pasaulio išganymui ir jam pritaikydama vienintelę ir begalinę Kryžiaus aukos vertę. Todėl kiekvienos Mišios yra aukojamos ne tik už kai kurių asmenų, bet ir už viso pasaulio išganymą. Iš to seka: nors labai tinka, kad Mišių aukoje aktyviai dalyvautų kiek galint didesnis tikinčiųjų skaičius, tačiau nereikia peikti, o tik pagirti privačiai laikomas Mišias, pagal Bažnyčios nuostatus ir tradiciją, vieno kunigo net ir su vienu patarnaujančiu ir atsakinėjančiu asmeniu, nes ir iš tokių Mišių plaukia didelė gausybė ypatingų malonių ne tik pačiam kunigui, bet ir visiems tikintiesiems, visai Bažnyčiai ir visam pasauliui — malonių, kurių negalima lygiai gauti vien tik priimant šv. Komuniją.
Tad su tėvišku rūpestingumu raginame kunigus, . . . kad, atsimindami iš vyskupo šventimų gautąją galią, aukotumėte Dievui auką, t. y. laikytumėte šv. Mišias už gyvus ir mirusius Viešpatyje, — kasdien laikytumėt Mišias vertai ir pamaldžiai, idant tuo būdu tiek patys, tiek ir kiti tikintieji krikščionys pasinaudotų gausiais vaisiais, plaukiančiais iš Kryžiaus aukos. Tuo būdu bus labai pasitarnauta ir žmonių giminės išganymui".

Toliau enciklika dėsto, kad negalima Mišiose išskirti Auką ir Sakramentą. Mišių aukoje konsekracijos žodžiais Kristus realiai ir tikrai lieka Sakramente, kaip dvasinis tikinčiųjų maistas duonos ir vyno pavidalais. Kristus yra Bažnyčioje, drauge su ja meldžia dangaus Tėvą, jis Bažnyčioje vykdo gailestingumo darbus per žmones (ką padarėte vienam iš tų mažiausių, man padarėte) ir taip toliau. Bet ypačiai Kristus yra Bažnyčioje, kai ši aukoja Mišių auką jo vardu, jis yra Bažnyčioje, dalinančioje Sakramentų malones, o labiausiai yra Eucharistijos Sakramente. Dėl to šis Sakramentas ir vadinamas švenčiausiu, kad savyje jis turi patį Kristų. Tai yra vadinamoji praesentia realis (realus buvimas), nes čia Kristus yra vienas — Dievas ir Žmogus. "Klaidingai tad aiškintų šį realų buvimą, jei kas įsivaizduotų garbingą Kristaus kūną visur esantį pneumatiniu (dvasiniu) būdu, arba suvestų jį tik į simbolizmą, tarsi šis švenčiausias Sakramentas būtų ne kas kita, kaip tik veiksmingas ženklas dvasinio Kristaus buvimo ir jo intymaus susijungimo su jo mistinio kūno nariais".

Tiesa, apie Eucharistijos simbolizmą, ypačiai sąryšyje su Bažnyčios vieningumu, daug yra kalbėję Bažnyčios Tėvai ir scholastikai. Tridento Susirinkimas, sutraukdamas Bažnyčios Tėvų mokslą, mokė, kad Išganytojas paliko Eucharistiją Bažnyčiai "kaip simbolį savo vienybės ir meilės, kurioje jis norėjo sujungti visus krikščionis .. ., dėl to yra simbolis to vienintelio Kūno, kurio jis yra Galva". Tačiau klaidinga šį "simbolizmą" aiškinti taip, kad Eucharistijoje pirmoje vietoje esąs tik ženklas Kristaus meilės žmonėms, o ne realus Kristaus buvimas. Čia popiežius vėl cituoja kai kurių Bažnyčios Tėvų mokslą. Pvz. Teodoras Mopsvestietis (m. 428) rašė: "Viešpats nesakė: tai yra simbolis mano kūno, šitas yra simbolis mano kraujo, o tik: tai yra mano kūnas, tai yra mano kraujas, mokydamas mus neimti dėmesin pateikiamų daiktų prigimties, o tik reikalaudamas tikėti, kad tie daiktai yra pakeisti į kūną ir kraują".

Pacitavęs Tridento Susirinkimo nutarimą apie realų Kristaus buvimą Švč. Sakramente, popiežius sumini Bažnyčios pasmerktas erezijas, kurios tai neigė, ir pabrėžia, kad Bažnyčia visais amžiais ne tik tikėjo Jėzaus buvimu Švč. Sakramente, bet ir atitinkamai jį duonos ir vyno pavidaluose garbino aukščiausiu, tik vienam Dievui teikiamu kultu (cultus latriae). Apie tai gražiai kalba šv. Augustinas: "Tame pačiame kūne Viešpats čia žemėje vaikščiojo, tą patį kūną davė valgyti mūsų išganymui; niekas tad tą kūną tenevalgo, pirmiau jo nepagarbinęs. Garbindami ne tik nenusidedame, bet dargi nusikalstame jį negarbindami".

"Šią aukščiausią (dievišką) pagarbą katalikų Bažnyčia teikė ir teikia Eucharistijos Sakramentui ne tik Mišių iškilmėse, bet ir šalia Mišių, konsekruotas ostijas rūpestingai saugoda-dama; jas tikinčiųjų pagarbinimui viešai išsta-tydama; procesijose, gausiai žmonėms lydint, nešiodama". Tokia buvo nuo pirmųjų amžių Bažnyčios praktika ir tradicija. Tai popiežius vėl paremia Bažnyčios Tėvais: "Šv. Kirilas Alek-sandrietis atmeta kaip kvailybę nuomonę tų, kurie teigė, jog Eucharistija nieko nepridedanti šventumui, jei jos yra kas pasilikę sekančiai dienai. Kaip jis sako, Kristus nesimaino, nė šventas jo kūnas nesikeičia, bet visuomet jame pasilieka jėga, galybė ir gaivinanti malonė". "Nereikia pamiršti, toliau aiškina popiežius, kad senovėje tikintieji, persekiojimų siautėjime arba dėl vienuoliško gyvenimo meilės išėję į tyrus, maitindavosi Eucharistija net ir kasdien, pasiimdami šv. Komuniją į savo rankas, jei nebuvo vietoje kunigo ar diakono. Tačiau tuo nenorime pasakyti, kad reikia keisti Eucharistijos saugojimo arba šv. Komunijos priėmimo būdą, nustatytą Bažnyčios ir šiandien dar galiojančiais įstatymais, o tik pasidžiaugti, kad ir šiandien Bažnyčios tikėjimas yra tas pats."

Enciklikos išvadose popiežius kreipiasi į dvasiškiją: "Tad prašome jus, Garbingieji Broliai, kad šį tikėjimą, kuris nesiekia nieko kito, kaip tik ištikimai išsaugoti Kristaus ir Apaštalų žodžius, griežtai atmetant visokias klaidingas ir žalingas nuomones, išsaugotumėte gryną ir nepaliestą jūsų globai ir rūpesčiui pavestų tikinčiųjų tarpe, ir negailėdami nei žodžio, nei darbo platintumėte bei palaikytumėte Eucharistijos kultą, j kurį galutinai susiveda visos kitos pamaldumo formos.

Kiekvieną dieną, kaip yra pageidaujama, tikintieji gausiai tedalyvauja aktyviai Mišių aukoje, gryna ir šventa širdimi maitindamiesi šv.Komunija ir dėkodami Viešpačiui už taip didelę dovaną.



Dienos bėgyje tikintieji teneapleidžia aplankyti Švč. Sakramento, kuris su didžiausia pagarba turi būti laikomas garbingiausioje bažnyčios vietoje, pagal liturginius nuostatus, nes aplankymas yra dėkingumo įrodymas, meilės ženklas ir deramas ten esančio Viešpaties Kristaus pripažinimas.

Yra gerai žinoma, Garbingieji Broliai, kad bažnyčiose ir koplyčiose laikoma Eucharistija yra centras religinės bendruomenės ir parapijos, dargi visos Bažnyčios bei visos žmonijos, nes joje po šventais pavidalais yra Kristus, neregima Bažnyčios Galva, pasaulio Atpirkėjas, visų širdžių centras, iš kurio visi dalykai ir kurs yra mūsų tikslas" (I Kor. 8, 6).
Seka, kad eucharistinis kultas stipriai patraukia širdis ir kultivuoja "socialinę" meilę, kuria privatinis gėris palenkiamas bendrajam; bendruomenės, parapijos, visos Bažnyčios reikalai tebūna mūsų visų reikalai; tad apimkime savo meile visą pasaulį, nes visur yra Kristaus kūno nariai.

Kadangi, Garbingieji Broliai, Eucharistijos
Sakramentas yra ženklas ir jungtis Mistiškojo Kūno vienybės, o tuose, kurie jį didesniu uolumu "arbina, sužadina veiklią bažnytinę dvasią, nesiliaukite tad tikinčiuosius įtikinėję ir mokę, kad, artėdami prie eucharistinės paslapties, išmoktų rūpintis visos Bažnyčios reikalais ir be paliovos maldautų Dievą, aukotų save kaip malonią Dievui atnašą už Bažnyčios taiką ir vienybę; kad visi Bažnyčios vaikai būtų viena ir turėtų tų pačių jausmų, nebūtų jų tarpe pasidalijimo, bet visi būtų tobuli tais pačiais jausmais ir ta pačia nuomone, kaip nori Apaštalas (I Kor. 1, 10); o kad visi tie, kurie dar nėra susijungę į tobulą vienybę su katalikų Bažnyčia, nors nuo jos ir atsiskyrę, tačiau nešioja krikščionių vardą, kuo greičiau, su Dievo malonės pagalba, ateitų drauge su mumis džiaugtis ta tikėjimo ir bendravimo vienybe, kurią Kristus paliko kaip savo mokinių pažinimo ženklą".

Toliau popiežius kviečia, kad vienybės mintimi melstųsi ir darbuotųsi vienuoliai, vyrai ir moterys. Kreipdamasis į "garbingas Rytų Bažnyčias", kuriose yra gilus tikėjimas į Eucharistiją, išreikštas liturginėse maldose bei teologų raštuose, popiežius džiaugiasi visu tuo ir giria jų uolumą Eucharistijos garbinime.

Baigdamas popiežius kreipiasi į Švč. Mergelę Mariją, iš kurios Kristus ėmė tą kūną, kurį dabar garbiname duonos ir vyno pavidaluose, į visus šventuosius, ypačiai į tuos, kurie pasižymėjo savo pamaldumu į Švč. Sakramentą, kad jų užtarimu pas gailestingumo Tėvą iš bendrojo Eucharistijos tikėjimo ir kulto išaugtų tobula visų krikščionių vienybė.



Kaip matome, enciklika "Mysterium Fidei" turi du tikslu: išdėstyti tradicinį Bažnyčios mokslą apie Eucharistijos Paslaptį ir įspėti dėl naujai pasireiškusių klaidingų nuomonių apie Eucharistiją, ypačiai apie realų Kristaus buvimą Švč. Sakramente ir klaidingą Švč. Sakramento garbinimo supratimą. Enciklikoj nėra nurodyta, kas ir kur tokias klaidingas nuomones skleidžia. Tačiau vos enciklikai pasirodžius spauda pirštu dūrė į Olandiją, nes faktiškai daugiausia naujoviškų balsų pasigirdo kaip tik Olandijoje. Pačių olandų jėzuitas Ernestas Schoemaeckers neseniai rašė: "Katalikų Bažnyčia (Olandijoje) pergyvena didžiausią savo istorijoje krizę nuo Reformacijos laikų; imta kvestionuoti kai kurios pagrindinės doktrinos, kaip kunigų celibatas, santuokinis gyvenimas, liturgija, išpažinties sakramentas ir net realus Kristaus buvimas Švč. Sakramente". Olandijos katalikybę tasai jėzuitas pavadino "labiau anti-romėniška, labiau antiklerikaline, labiau 'pažangia" negu rytų Europos 'progresistų' katalikybė".

Olandijos primas kardinolas Alf rink stojo ginti Olandijos katalikus nuo neteisingų priekaištų. Jis, vos atvykęs į Romą, 1965.IX.15 spaudos konferencijoje pareiškė: "Vyskupas Susirinkime yra savosios Bažnyčios tikėjimo liudininkas. Tai reiškia, kad jis yra savosios Bažny-jos troškimų ir aspiracijų liudininkas ... Vyskupas drauge yra tikėjimo sprendėjas (iudex fidei). Pagal savo asmeninę sąžinę, vyskupas privalo spręsti ir nustatyti, ar jo Bažnyčios tikėjimas yra dalis tikrojo Kristaus Bažnyčios tikėjimo ar ne. Be to, jis pagal savo sąžinę privalo vertinti ir spręsti, ar jo ganomųjų troškimai ir aspiracijos atitinka Evangelijos mokslą ir Bažnyčios reikalus".

Toliau, gindamas Olandijos katalikus, jis kėlė spaudos neatsakomybę: "Leiskite man žačiau protestuoti prieš negatyvų, vienašališką, iškreiptą rašymo būdą, kuriuo jau keli mėnesiai pasižymi tarptautinė spauda, rašydama apie olandų katalikus, praktiškai juos šmeiždama. Jei jums dar neaišku, apie ką čia kalbu, tai suminėsiu beveik visą paskutinio meto italų spaudą. Be kitko, žinokite, kad aš esu kurse, kas dedasi olandų katalikų tarpe, kas ten neigiamo, kokie trūkumai ir kaip kartais išreiškiamos nevisiškai priimtinos nuomonės, kaip nenorima užkirsti kelio laisvoms ir atviroms diskusijoms. Tačiau tokios spaudos žinios, kurios vienašališkai ir tendencingai apibendrina dažnai klaidingai suprastą tiesą, apkaltina visą bendruomenę ir pasiekia aukščiausio taško, skelbdamos didesniu ar mažesniu tikrumu gresiančią schizmą, tokios žinios padaro iš olandų katalikų tik karikatūrą. Susirinkimas Bažnyčioje yra visuomet kovos periodas, kada priešingumai pasidaro aštresni ir nuomonės susikerta. Dėl to krikščioniškoji meilė kartais gali atsidurti į pavojų. Galima taip pat pasakyti, kad tada padidėja ir schizmos galimybės. Tačiau, jei jau iš tikrųjų atsirastų kur nors schizma, tai ji gimtų visai dėl kitų priežasčių. Vienas prancūzų rašytojas yra pasakęs: jei iki šiol Bažnyčioje dar neatsirado schizmos, tai rodo, kad joje trūksta gyvastingumo". Čia pat kardinolas priminė kitą, jau ne kartą jo paties minėtą dėsnį: "Priešingai: jei, nepaisant visų diskusijų ir įtampos, buvo išlaikyta vienybė, tai yra kaip tik Bažnyčios gyvybingumo ženklas".

Toliau kard. Alfrink aiškina: "Tai, kas kituose kraštuose galvojama ar diskutuojama pasislėpus, pas mus pasirodo spaudoje. Betgi būtų klaidinga manyti, kad tuo būdu jau ir pačios problemos nėra, jeigu idėjos ir nuomonės neiškyla į paviršių. Tai būtų didelė klaida, kuri pakenktų pačiai Bažnyčiai. Reikia paklausti, ar atviros diskusijos, tegul kartais ir per toli nueinančios, nėra geresnės, negu paslėpta rusenanti ugnis. Visa naikinančio gaisro pavojus šiuo antruoju atveju yra kur kas didesnis".

Kalbėdamas apie Olandijos katalikų "antiromėniškus jausmus", kard. Alfrink padarė skirtumą tarp Romos ir Kurijos: "Jei antiro-mėniškumo žodis suprantamas kaip antipopiežiškumas, tai galiu visai ramia sąžine kategoriškai paneigti tokį supratimą. Reikalas yra visai priešingoje plotmėje. Bet jei norima suprasti, kad kai kurie olandų katalikai iškelia priekaištų, ir kartais gana aštria forma, prieš kai kuriuos Romos Kurijos aparato metodus ir prieš asmenis, kurie tuos metodus vartoja, tai tokiu atveju aš nenoriu ir negaliu paneigti. Būtų didelė klaida manyti, kad ši antiromėniška dvasia pasireiškia tik Olandijoje. Šios dvasios randasi visur, jos yra ir pačioje Romoje".
Kard. Alfrink neneigia, kad ir Olandijoje atsiranda tokių, kurie "padaro kvailybių", tačiau pastebi, kad tokių Olandijoje yra ne daugiau, negu kituose kraštuose, ir prideda: "Susirinkimas pajudino visus klausimus, ir nėra tokio objekto Bažnyčioje, kuris nebūtų diskutuojamas".

Teisingai toje pat spaudos konferencijoje amerikietis jėzuitas C. Murray, kalbėdamas apie religijos laisvę, pasakė: "Joks žmogus negali taigti, jog yra klaida tada, kai jis aiškiai žino, jog yra tiesa". Tarp kitų amžinųjų ir apreikštųjų tiesų Bažnyčia neturi jokios abejonės apie Kristaus realų buvimą Švč. Sakramente. Tad kam jas kelti ir drumsti tikinčiųjų tikėjimą? Apie tai kard. Alfrink nieko nepaaiškina.

(Pora redakcijos papildymų. — Atremti neteisingus priekaištus olandų katalikų teologams kardinolas Alfrink savo minėtoje spaudos konferencijoje pavedė domininkonui Edward Schillebeeckx, vienam iš žymiųjų dabarties teologų ir Olandijos vyskupų ekspertui Vatikano II Susirinkime. E. Schillebeeckx pastebėjo, kad, puolant olandų katalikų teologus, galvoje tur būt turimi kapucinas Luchesius Smits ir jėzuitas P. Schoonenberg, nes abu vartoja transsignifikacijos ir transfinalizacijos terminus, kurie užsimenami enciklikoje. Tačiau, E. Schillebeeckx pabrėžė, faktiškai abu šie teologai "lieka ribose doktrinos, kaip naujojoj enciklikoj išdėstė popiežius Povilas". Toliau E. Schillebeeckx tęsė: "Popiežius nepasmerkia transsignifikacijos ir transfinalizacijos terminų vartojimo, bet pabrėžia Kristaus buvimo ontologinę realybę. Tą ontologinę realybę taip pat moko ir šie olandų teologai, nors tai gali būti pradžioje jų ir nepakankamai pabrėžta". Galutinė E. Schillebeeckxo išvada yra: "dėl to enciklika neliečia olandų teologijos mokymų".

Tiek sensacijų ieškančioji pasaulinė spauda, tiek savais motyvais kai kuri pačių katalikų (ypač italų) spauda enciklikos pasirodymą be pagrindo šoko naudoti aliarmu dėl visos olandų katalikų Bažnyčios (savo tikėjimo gyvumu ir apaštališku uolumu olandų katalikai yra tarp pačių pirmųjų). Pačių olandų katalikų spauda pagrįstai nusiskundžia, kad ta pati spauda, kuri dabar stengiasi juos "garsinti" naujosios enciklikos proga, beveik nekreipė dėmesio į pozityvius faktus: neseniai Olandijos vyskupų paskelbtą ganytojišką laišką Eucharistijos klausimu ir už jį gautą popiežiaus Povilo VI pagyrimo laišką. Nelemtai savo tautiečiams ir apskritai katalikams pasitarnavo straipsnyje minėtasis E. M. J. Schoemaeckers, S. J., savo aliarmuojančiu rašiniu anglų jėzuitų žurnale "The Month". Dėl šio straipsnio Bredos vyskupas G. H. Devet rašė: "jo teigimų išeities taškas yra nepagrįstas tikrove ir vietomis beveik šmeižiąs. Tikrai jis nėra parašytas krikščioniško tarnavimo dvasia").
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai