Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SOVIETINIO "LAISVUMO" KLAUSIMU PDF Spausdinti El. paštas
Parašė AI. Gimantas   
Vis dažniau pasitaikant progai trumpiau ar ilgiau, bet vis vien kiek galint plačiau pasikalbėti su iš Lietuvos atvykstančiais tautiečiais, miela pastebėti, kad daugely atvejų randama bendrų temų, aiškiai liudijančių, kad esama glaudaus ryšio, kurio negali nugalėti nei fiziniai atstumai, nei pagaliau toji relemtis, kuri gaubia kiekvieno lietuvio kasdieną tėvynėje. Tiesioginiai kontaktai bent jau dalinai prisidėjo prie to, kad abi atskirtosios tautos pusės, tėvynėje gyveną ir jos išeivija, pradeda vieni kitus bent kiek geriau, bent kieB: artimiau pažinti. Atvykstan-tiejii Iš Lietuvos patys galėjo įsitikinti, kad oficialiosios propagandos mašinos pieštieji vaizdai apie mus kaip karo nusikaltėlius, baisius žudikus, kruvinus veidmainius visiškai nepasitvirtino. Tegalėjo pasitvirtinti tik viena, bet nepalaužiamai tikra — išeivijoje gyveną tautiečiai ir toliau lieka ištikimi savajai tėvynei, dirba jos labui, jos žmonių gerovei. Grįžtantieji Lietuvon vis jau randa progų, tegu tik ir savo asmeninėj aplinkoj, apie tai papasakoti, liudyti. Ir tai jau yra kur kas svarbiau už bet kurią kad ir kaip priešingą komunistinę propagandą.

Viena, kas savotiškai nuteikia ir neramina išeivijos lietuvį, tai kai kurie teigimai, kuriuos tenka išgirsti iš kai kurių tautiečių, kurių šiaip jau nenorėtum nei laikyti, nei įtarti esant komunistinės propagandos ruporais, juo labiau, kai tas ryškėja ir pokalbiuose "tarp keturių akių" arba tarp labai artimų kraujo giminių, ši savotiška problema, kuri suteikia eilę neramių minčių, o gal net ir netikrų išvadų, tai faktas, kad dabartinę Lietuvos padėtį sovietijoje kai kurie asmenys nenorėtų vadinti okupacija. Mums, aišku, tai yra nemaža staigmena, kelianti ir nepasitenkinimo, ir rūpesčio. Mes norėtume daryti išvadą, kad, deja, okupantui pamaži pavyksta į-kalti, kad jo okupacija nėra jokia okupacija,  či  gal  ir  tiktų pravesti psichologinę analizę, neužmirštant totalinės "smegenų plovimo" technikos, kurią gana sėkmingai galima įdiegti žmonių pasąmonėje (plg. amerikinės reklamos magiją, kurią matome ir girdime per spaudą, radiją, televiziją).

Kaip tad kai kurie svečiai iš anapus bando mums teigti, kad Lietuva nėra okupuotas kraštas? Pasirodo, jie turi tam tikrus, logiškus ar ne, bet įdomius išvedžiojimus. Girdi, jei atėjūnus rusus vadinsi okupantais, pats tuoj atsidursi vergo vaidmeny. Pavergėjas, okupantas ir jo vergas, pavergtasis! Tas, esą, žalotų tautinę sąmonę, dalinai ir patį atsparumą, nes tokiose sąlygose vis rastųsi daugiau, kurie norėtų pakilti iš vergo padėties, būtų daugiau pataikūnų, gal net ir likusių tautiečių ar visos tautos reikalų sąskaita. Todėl, esą, pasirinkta kita kryptis: lygus su lygiu! Nesvarbu, kad esanti nuolatinė oficiali tendencija rusą vadinti vyresniuoju broliu, bet ir tam "vyresniajam broliui" kiekviena proga, kai kada ir pačia elgsena, kai kada ir tiesiu žodžiu, primenama, kad tiek Rusija, tiek ir kitos sąjunginės respublikos, pagal konstitucijos paragrafus, esančios visiškai lygios, su tomis pačiomis teisėmis ir pareigomis, tad tuo būdu ir rusas Lietuvoje negalėtų būti traktuojamas pirmuoju, vyresniuoju. Konstitucija garantuojanti lygybę visiems ir be jokių išimčių. Tuos konstitucijos žodžius, bent šiuo metu, kelti, net ir jais remtis, esą galima, ir represijų nesitikima.

žinoma, gyvenimo realybė nevi-sada diktuoja vien tik teigiamas to reiškinio puses, bet, sakoma, vengimas okupanto, okupacijos vardo minėjimo kaip tik kelia tautinį išdidumą, išlaiko lietuviškąsias nuotaikas ir bendruosius nusiteikimus. Didžiuojamasi, jei sporto ar kitų rūšių pasirodymą arenoje (nepaskutinėje vietoje, aišku, menas, teatras, literatūra, moksliniai pasiekimai)  lietuvis pasirodo pirmuoju, geresniu, pripažintu. Girdi, va, lietuvis, o ne rusas laimėjo, buvo geresnis, sumanesnis, susilaukė pripažinimo. Mes, pvz., čia linkę šaipytis iš lenininių premijų. Paprastai, sakome, va, okupantas savo padlaižiams numetė paauksuotą kaulą vergui pasidžiaugti. Anapus, pasirodo, ir į tą pačią premiją žvelgiama kiek kitomis akimis. Girdi, sovietinėje orbitoje tokio pobūdžio premija, pripažinimas, bent jau prestižo atžvilgiu, yra lygu Vakarų Nobelio laurams. Ir jei lietuvis ją laimi, gali didžiuotis visas kraštas, nes, štai, toje srityje savasis kaip tik pasirodė aukštesnis ir vertesnis už rusus, kurių kandidatų visada esama net ir per daug.

Mums, čia gyvenantiems, toks aiškinimas vargu suprasti ir jo motyvai pateisinti. Bet viena yra tikra, kad tokias ar panašias žinias, ateinančias iš ten, nederėtų tuoj pat išmesti atmatų dėžėn, bet reikėtų atvirai ir nuodugniai panagrinėti priežastis, prisidėjusias prie šiame rašiny minėtų pažiūrų susidarymo. Jei į jas bandysime žvelgti kaip į realią kasdienybę, turėsime sutikti, kad tokia kasdienybė diktuoja ir prisitaikymą. Tai būtų gana nesmagus faktų konstatavimas. Bet, kita vertus, revoliucinis žvilgsnis į istoriją primena ir tai, kad nėra vilties, kol vergas nejunta vergijos ir ją garbina laisve! Atseit, visa blogybė ta, kad tariamas ar tikras jautimasis laisvais jau verčia galvoti apie grimz-dimą vergo sąmonėn! Tai jau būtų itin tragiška ir mūsų tautai, jos išsilaikymo pastangose beveik pražūtinga. Tai, regis, bus gerai supratę šiandieniniai sovietinamos Lietuvos tvarkytojai, pamatę, kad minkštesnioji (iš jų pusės) politika išeivijos su kraštu santykių problematikoje jiems kur kas daugiau naudos neša už iki šiol praktikuotus visiško uždarumo reiškinius. Regis, tai jau ne joks mitas ir ne kokia fantazija, bet kasdienybės padiktuoti realūs faktai. Bet ir juos kiekvienu atveju derėtų traktuoti su deramu atsargumu, šios apžvalgos rėmai per siauri gilesniam tos problemos gvildenimui.
AI. Gimantas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai