Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PREMIJUOTAS ROMANAS " KARKLUPĖNAI" PDF Spausdinti El. paštas
Vienas būdingiausių pastarojo dešimtmečio emigracijoje gyvenančių lietuvių rašytojų veiklos apraiškų buvo organizacinių reikalų iškėlimas į pirmąjį planą ir kone visiškas nesidomėjimas grynai literatūriniais klausimais. Organizacinės problemos dominavo literatūrinėse polemikose, suvažiavimuose etc. Kitaip sakant, pagrindinis dėmesys buvo skiriamas normalaus gyvenimo iliuzijos atkūrimui. Visi norėjo jaustis, lyg nieko nebūtų atsitikę, lyg laikas būtų sustojęs 1940 metų vasarą arba 1944 metų rudenį, lyg niekas nebūtų pasikeitę, nesuvokdami, kad istorijoje visi pasikeitimai yra tam tikra prasme amžini ir tuo pačiu fatališki. Psichologiškai, be abejo, tatai buvo pateisinama, bet kiekvienu atveju nerealu. Į paviršių išplaukė rašytojo-organizatoriaus tipas; kartu išbujojo mintis, jog rašyti gali kiekvienas. Organizacinio momento persvaros reiškiniu laikytina premijų gausa, išugdžiusi konkursinį rašytoją, kurio pagrindinis tikslas — premija. Konkurso laimėjimas, kaip žinoma, reikalauja tam tikros strategijos, mokėjimo įtikti "iš rašytojų, visuomenės ir premiją teikiančios institucijos atstovų" sudarytai jury komisijai, bet maža ką bendro teturi su literatūrine kūryba.

Mūsų nuomone, fatališkai klysta visi tie premijų bei mecenatų organizatoriai, kurie tiki (mes čia jokiu būdu nemanome abejoti jų intencijų kilnumu etc), kad literatūros lygį galima pakelti organizacinėmis priemonėmis. Tai akivaizdžiai rodo gana liūdnas dešimties ar daugiau metų balansas: keliolika blogų romanų, dramų ir beveik tiek pat akis badančių literatūrinių "teismo klaidų". Tiesa, būta ir išimčių, bet jos nieko iš esmės nepakeičia.

Prieš keletą metų šiuos žodžius rašančiajam taip pat teko dalyvauti vienoje jury komisijoje. Leidėjo jury komisijai pristatyti dalykai buvo žemiau kritikos. Posėdžio metu iškėlus mintį premijos visai neskirti, griežtai pasipriešino premiją skiriančios institucijos atstovas. Savo žodyje jis pabrėžė, jog premijos nepaskyrimas būtų finansinė katastrofa premiją skiriančiai institucijai, ta proga kiek ciniškai, bet neginčijamai logiškai primindamas, kad šiuo atveju jury komisijos uždavinys esąs atrinkti geriausią iš konkursui pristatytų "kūrinių". Premija buvo paskirta mažiausios blogybės pagrindu. Įteikimo šventės metu autorius pasakė iškilmingą kalbą, pagirdamas jury komisiją už jos gilią estetinę nuovoką, ir saugiai įsikūrė nesuskaitomų laureatų tarpe.

Taip pat norisi pastebėti, kad taip neatsakingai elgiantis su premijomis, tiesiog nepataisomai smuko pačios premijos institucijos prestižas — iki tokio laipsnio, jog šiandien iš tiesų sunku būtų rasti bent vienos premijos negavusį tikrą ar tariamą rašytoją.

Šios recenzijos objektas — Albino Baranausko romanas Karklupė-nuose (Albinas Baranauskas. Kark-lupėnuose. Premijuotas romanas. Lietuviškos Knygos Klubas, 1965), pernai laimėjęs metinį "Draugo" romano konkursą. Seniau, imdamas premijuotą knygą į rankas, jausdavaisi stovįs prieš kažką nauja, imdavai su pagarba, virpančiom rankom, šiandien toji pagarba virto abejingumu ir nepasitikėjimu. "Dar vienas laureatas!" tari sau, prisimindamas dešimtis anksčiau išgyventų nusivylimų.

Bet kritikas visuomet yra (o gal ir turi būti) savotiškas lengvatikis. Gal šį kartą bus kitaip? Gal pagaliau teks maloniai nustebti ir išgyventi nepakartojamą atradimo džiaugsmą? Imant Baranausko romaną į rankas, optimistiškai nusiteikti vertė ligšioliniai jo pasiekimai literatūros srityje. Jo debiutinės knygos (Sniego platumos, 1956; Kalvos ir lankos, 1959), kaip sakoma, teikė nemaža vilčių ateičiai. Jose Baranauskas pasirodė esąs stipriai raštingas pasakotojas ir anekdotinės novelės bei lyrinės peizažo apybraižos specialistas, pirmuoju atveju primenąs Čechovą, antruoju — Turgenevą. Abejonių kėlė tik jo pernelyg pabrėžtas konservatyvumas, stovintis ant literatūrinio atavizmo ribos. Kaip ten bebūtų, abi šios knygos sudarė pakankamai solidų pagrindą tolimesniam vystymuisi.

Deja, šį kartą teko skaudžiai nusivilti. Premijuotasis jo romanas, lyginant su aukščiau minėtomis knygomis, yra milžiniškas žingsnis atgal. Tiesiog sunku patikėti, kad tai chronologiškai vėlesnis darbas, šį jo romaną mes vadintumėm klasiškai gimnazistišku kūriniu, su visomis šios rūšies literatūrai būdingomis savybėmis. Viskas čia beviltiškai banalu ir sentimentalu: kažkoks seniai nuvytusių gėlių bei išgyvenimų rinkinys, nebegaliojančios ir gal būt niekad negaliojusios realybės dekoracijų likučiai. Banalybę meniškai pavaizduoti yra didelis ir sunkus menas, tuo tarpu banaliai vaizduoti gyvenimą yra didelis nusikaltimas ir  menui,  ir realybei. Baranausko romano tikrovė beviltiškai nuskriausta, nufanastinta. Skaitydamas Karklupėtuose   jautiesi lyg   klausytumeisi
eniai iš mados išėjusios plokštelės i: rba sėdėtumei vaško muziejuje, lurio figūros neapsirinkamai panašios į gyvus jų modelius, bet nepajėgia išreikšti jų paslapties.

Romano personažai ir jų veiksmai motyvuoti panašumo į tikrovę principu. Tatai gerokai apriboja vaizdavimo galimybes bei priemones. Autorius, be abejo, galėtų sakyti, kad visa tai lygiai taip atsitiko tikrovėje. Betgi tikrovė, kokią mes ją išgyvename, meniniu požiūriu, yra banalybės atitikmuo. Juliaus ir Janinos istoriją Baranauskas praveda iš tiesų gyvenimiškai, t. y. klaidingai, nes gyvenimiškos realybės dėsniai estetinėje realybėje negalioja. Rezultatas: nuobodi provincijos miestelio buities iškarpa, pavaizduota seno šeimos albumo technika: mirę veidai ir vardai, graudūs tik savo šiurpą keliančiu banalumu bei sentimentalumu, kuriuos būtų galima atgaivinti tik jų būties nepakartojamumo paslaptį atskleidžiant. Kalvaitis ir Janina čia tik du veidai iš nesulaikomai blunkančių šeimos fotografijų albumo; psichologija — primityvi, vadovėlinė; visa, kas apie juos knygoje pasakyta, ne tik kad neatskleidžia jų žmogiškos paslapties, bet dargi uždengia nuo mūsų akių neperregima banalybių migla.

Anksčiau jau buvome užsiminę, kad autorius stipriai raštingas. Už gerą kalbos mokėjimą, stilistinę nuovoką, žodžių prasmės niuansų pajautimą etc, įsivaizduojamoje rašytojų mokykloje aš jam nesvyruodamas išduočiau rašytojo diplomą pažymiu "gerai" ar net "labai gerai", bet su pastaba, kad tai tik būtiniausios amato priemonės ir kad to nepakanka.

Savotiška yda laikytinas ir Baranausko pernelyg pabrėžtas konservatyvumas. Principe konservatyvumas, kaip lygiai ir avangardizmas, žinoma, nėra jokia yda. Konservatyvumas, kaip ir avangardizmas, gali būti ir revoliucinis, t.y. naujų kelių ieškojimo bazė. Bet Baranauskas yra konservatyvus konservatorius. Jis rašo taip, lyg prozos literatūra būtų pasibaigusi su XIX amžiumi, lyg jam nebūtų aiški elementari tiesa, kad vienintelis kelias į antlaikiškumą eina per savąjį laiką. Jeigu Baranausko konservatyvumas ateityje pasuktų ta kryptim, kokią liudija jo paskutiniu metu periodikoje paskelbtieji eilėraščiai, t. y. išreikštų savąjį laiką, mes laikytumėm jį esant teisingame kelyje.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai