Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AZORIN PDF Spausdinti El. paštas
Parašė P. Gaučys   

Vienas iš žymiausių dabartinių ispanų rašytojų, be abejo, yra Jose Martinez Ruiz, išgarsėjęs slaptyvardžiu—Azorin.

Jis gimė 1873 m. Monovare, Ali-kantės provincijoje, pasiturinčioje šeimoje. Gimnaziją baigë Yekloje, kuri paliko gilų pėdsaką jo sieloje ir kuri tolydžio atsispindi pirmose jo knygose. Po to studijavo teisę Valenci-joje ir Madride, tačiau daugiau domėjosi literatūra, teatru, žurnalistika ir bulių kovom. 1896 m. atvyko į Madridą ir energingai pradėjo ruoštis literatūrinei karjerai. Euvo žurnalistas, kritikas, vertėjas. Po trupu, tį, svarbiausiuose žurnaluose, o kiek vėliau ir knygose, ėmė rodytis jo vardas. Tarp 1907 ir 1919 m. penkis kartus buvo išrinktas parlamento atstovu. Dukart buvo švietimo vice-ministeriu. Nepaprastai daug keliavo pa Ispaniją ir šiek tiek po Prancūziją, kurioje gyveno nuo 1936 ligi 1939 m. 1924 m. buvo išrinktas Ispanų Akademijos nariu. Nors dabar jau pasiekęs žilos senatvės, nepavargdamas jis skaito, rašo ir vaikšto. Tokia yra labai sutrauktai Azorino biografija.

Norėdami arčiau jį pažinti, pažlukime, kaip jis pats save atvaizduoja, vienoje knygoje apibūdindamas protogcnistą Antonijų Azoriną, kurio pavardę pasirinko sau slapyvardžiu: "Azorinas yra paprastas ir malonus, mėgsta mažus patogumus, ramų gyvenimą, laukų malonumus, kaimo žmones, senus ir senobinius miestelius. Jam neatsitinka nieko nepapras. ta, kaip pvz. svetimoteryste ar dvikova, nei jis mąsto apie gilius dalykus, tuos, kurie jaudina sociologus . . . Azorinas mėgsta stebėti augalus; bevaikščiojant po kalnus ir laukus, tai jo mėgiamiausias užsiėmimas. Nes pagal augalus, lygiai kaip ir pagal vabzdžius, galima studijuoti žmogų . .. Visą rytą Azorinas praleidžia beskaitydamas, darydamas pastabas; kai pašaukia darbininkus pietų, jis nusileidžia į valgomąjį. Ilgą laiką Azorinas praleidžia maloniam snauduliavime, nejuntamai traukiamas ir kilnojamas, supamas bekūnių įdėjų ir miglotų jausmų. Per šį letargą Azorinas klausos to koncerto šimtamečių melodijų, tekių malonių, tokių smagių, kurios pripildo jo dvasią paguodžiančiu užsimiršimu" (Antonio Azorin).

Azorinas pirmiausia yra nepaprastai jautrus žmogus; jautrumas išsilieja po visus jo veikalus ir jiems suteikia švelnią ir trapią kvaptį, kuri yra taip būdinga jam tiek jo originaliausiuose kūriniuose, tiek literatūrinėje kritikoje, sudarančioje žymiausią jo darbų dalį. Jis viską palenkia jautrumui, ir vienoje vietoje sako: "žmogaus idealas, teisingumas ir pažanga tėra tik jautrumo reikalas." Todėl jame mes randame daugiau jausmo nei idėjų ir valios.

Tasai ypatingas ir nepaprastas jautrumas jį veda į mažų daiktų sielą ir visiškai išskiria iš jo kūrybos meilę (suprastą lytine prasme), ją paverčia romantiniu ilgesiu, simpatija ir švelnumu. Ir tai labai keista, turint galvoje tokį Azorino jautrumą. Be abejo, jo kūriniuose netrūksta meilės. Ją galima rasti jo veikiuose "La Voluntad," "Antonio Azorin," "Don Juan" ir "Dona Ines". Bet nė vienam iš šitų romanų, o ir visoje jo kūryboje nėra aistrios meilės, tokios, kokios netrūksta mene ir gyvenime. Ne vien tik meilė: bet kokia didelė aistra svetima jo dvasiai. Jo romanų kuklūs personažai kalba apie daugybę neįdomių dalykų ir apie mažytes namų gyvenimo smulkmenas: skėtį, kurį reikia pataisyti, seną knygą, kažkieno užmirštą ant lentynos, seną pažįstamo nuotrauką, kuri pradeda blukti po rėmų stiklu, ponus, anksti iš ryto tyliai bevaikščio-jančius tuščia miegančio miesto gatve.

Iš čia pradžią gauna beveik visos jo meno savybės. Iš čia jo palinkimas supoetinti tai kas paprasta. Jis stumia nuo savęs visa, kas išdidų, tragiška, genialu, heroiška, o visur jieško, kas nežymu, kuklu. Ar visa, kas yra paprasta, nesikartoja tolydžio visur, kiekvienu momentu ? Ar visa kas paprasta, netampa papročiu: ar visa, kas yra paprotys, nėra pasikartojimas; ir visa, kas pasikartoja, nėra praeitis, norint išlikti? Ir ar visa tai nėra inertinė gyvenimo forma ?

Joks Azorino personažas, joks veiksmas, joks objektas neturi vertės patys savyje. Jie įgauna reikšmę vien tik tada, kai pastebime, kad kiekvienas jų yra pradžia neaprėžtos eilės, sudarytos iš vienodų elementų. Ne tuo, kas jie yra, bet tik todėl, kad lygiai panašūs į kitus šimtus ar tūkstančius, įgauna sugestyvią galią. Mums nesvarbus kiekvienas medis, bet tai, kad savo daugybėje jie atrodo kaip vienas. Azorinas mums parodo, kaip gamta iš nedaugelio pavyzdžių pagamina nesuskaitomas lygiavertes figūras.

Azorinas mums papasakoja kiekvieno dalyko įpročius, ir vien tik į-pročius: tai, ką jie daro ar kenčia kasdien, vienodai, neišsiskirdami iš kitų. Jeigu tai bus istorinė figūra, Azorinas pasistengs ją pastatyti į paprastą plotmę, įjungti į visa sulyginančią įpročio demokratiją. Azorinas istorijoje nemato didelių vyrų nei di. dėlių įvykių, bet vien skruzdėlyną anoniminių būtybių, kurios tolydžio mezga   socialinio   gyvenimo   tinklą.

Tačiau visi šitie smulkūs dalykai pasakojami su tokiu įkarščiu, su tokiu giliu lyriniu jausmu, su tokiu paprastumu ir ryškumu, kad įgauna transcendentinę reikšmę ir virsta poetine tikrove, taip aštriai ir gražiai pastebėta, kad tie ramūs ir nežymūs personažai, kuriems niekad nieko neįvyksta, nejučiomis ima mus jaudinti savo žmonišku alsavimu ir mums pasirodo, kaip nelaimingos būtybės, kurios, pačios to nežinodamos, savo kantrybe ir savo nevykusio gyvenimo kontempliavimu pasidaro tartum kažkokių aistringų žygdarbių herojais. Aplink šituos personažus ir jų mažytį gyvenimą peizažas daiktai, keliai, kaimai iškyla su ta tylos ir amžinybes atošvaita, kuri tokia būdinga Azorino prozai. Kartais medis, šuo, peilis, katė ar bet koks daiktas įgauna stiprią, patvarią reikšmę. Kartas nuo karto patsai Azorinas įsikiša į savo romaną, kalba už save, galvoja apie jo personažų ar juos supančių daiktų gyvenimą. Pvz. vienoje vietoje jis rašo: "Tau rašau iš Madrido. Ir noriu papasakoti daugelį dalykų, čia man gyvenimas baisus, žinok, kad kiekvieną dieną pri-kreivezoju krūvą lapų. Anksti nekeliu, gulu vėlai, ir kai pabundu, ligi nuvaikau tinginį ir apmąstau, ką turėsiu atlikti per dieną, girdžiu laikrodį, mušanti dešimtą gretimam augšte, o paskui kitą viršuje, o po to dar kitą apačioje. Ir mano laikrodis, tasai mažytis laikrodukas, kurį tu žinai, ant staliuko švelniai tiksi. Kaip vėlu, — jau dešimta! Išsiritu iš lovos ir atidarau balkoną. Gatvė šlapia, dangus alavo spalvos.
"Kai aš pamatau šią pilką, tamsią, liūdną padangę, prisimenu aną— tokią tyrą ir tokią žydrą. Ir kai prisimenu tą mėlyną padangę, taip pat prisimenu vienas dideles ir žydras akis . . .

"Bet aš turiu, Juze, čia pasilikti; man reikia gyventi šitame baisiame Madride; provincijoje negalima išgarsėti. Mes, kurie vaikomės garbę, nesutariame, kas ji yra; bet aš galiu užtikrinti, kad sauja lapų, kuriuos prirašau kasdieną, — juos prirašau, norėdamas ją įgyti.

"Kai, atsikėlęs, prisėdu prie stalo, manęs laukia ant jo glėbis knygų. Tų knygų autoriai nori, kad jas perskaityčiau. Kodėl nori, kad perskaityčiau? Aš negaliu jų visų perskaityti; tai būtų baisu. Ir sakau taip, kad perskaičiau. Bet neužtenka pasakyti, kad perskaičiau: reikia dar pridurti, ką galvoju apie jas. Iš tikrųjų aš, Juze, apie daugumą tų knygų nieko negalvoju. Bet žmogui, rašančiam į laikraščius, ar leistina nieko negalvoti apie kurį dalyką? Ne, ne! žmogus, kreiveizojąs į laikraščius, visados turi turėti paruoštą savo nuomonę apie visus daiktus. Tad aš ir reiškiu savo nuomonę apie tas knygas: kartais palankią—dažniausiai, o kitais atvejais labai retai, pasidarau rimtas ir prirašau baisių dalykų. Kai taip atsitinka, Juze, būnu blogai nusiteikęs.

"Vėliau gailiuos, galvodamas, kad gal tas, kur aną knygą paraše, yra geras žmogus, turįa šešis vaikus, ir visą dieną dirbąs raštinėje, ir prie anos blogos nuotaikos prisideda dar ir ši. Ir todėl, kiek galėdamas, vengiu rašyti apie knygas, gulinčias ant stalo, ir sakau, kad visos puikios, nors aš jų ir nesu perskaitęs."
Iš tos ištraukos daug ką galima patirti apie jo būdą ir gyvenimą. Iš jos nedarykime išvados, kad Azorinas yra minkštas. Ne. Jis taip pat turi savo idealus ir savo tragediją.

ši tragedija yra Laiko tragedija. Laiko, kuris praeina, o laike—daiktai, o daiktuose—mūsų būtybė, iš jų sudaryta ir su jais sujungta. "Taip, visa praeina, visa pasensta, visa miršta; laikas pribaigia viską. Kokią tad turi reikšmę mūsų troškimai ir laimės norai ? Laiko srovės velkami, ar kada sugebėsime ją sulaikyti ? Ne, nesugebėsime, tad ir niekad nebūsime laimingi".

Azorinas regi kančią—pereinamu-mo, senėjimo, kurie nejučiom mus veda į galą, į mirtį. Mirtis yra vienas būdingiausių personažų Azorino kūryboje. Ji yra vaiduoklis, išsekinąs visas iliuzijas ir liūdesiu pripildąs visus žmonių džiaugsmus. Azorino kūryboj randame daug gėlos, kuri tačiau nevirsta neviltim.

Daugelį kartų Azorinas lygino tą dvigubą reiškinį: laikinumo ir amžinumo, įvairumo ir vienodumo laiko bėgyje. Vienoje gražiausių savo apybraižų, "Debesyse", taip rašo:
"Debesys mums teikia laikinumo ir amžinumo įspūdį. Debesys—kaip jūra—visad įvairūs ir visad tie patys. Bežiūrėdami į juos, mes jaučiame, kaip mes ir visi daiktai bėga į nebūti, tuo tarpu kai jie—tie skrajūnai— palieka amžini. Į šiuos debesis, į kuriuos dabar žiūrime, prieš du šimtus, penkis šimtus, tūkstantį, tris tūkstančius metų žiūrėjo kiti žmonės, su tom pačiom aistrom ir tais pačiais troškimais, kaip kad mes. Kai laimės akimirkoje norime laiką sustabdyti, matome, kad jau prabėgo savaitės, mėnesiai, metai. Tuo gi tarpu debesys, kurie visad kitoki, kiekvienu laiku, per visas dienas keliauja ir keliauja padangėmis . . .

"Taip gyventi reiškia matyti praeinamybę: matyti debesis praeinant augštybėse. Geriau pasakytume: gyventi reiškia matyti grįžtamumą. Matyti grįžtant visa pastoviam, amžinam sugrįžime; matyti grįžtant vi. sa: skausmus, džiaugsmus, viltis — kaip tuos debesis, kurie visad kitoki ir visad tie patys, kaip tie skrajūnai nesikeičia debesys.

"Debesys yra laiko paveikslas. Ar yra tragiškesnis jausmas už tą, kai jauti laiką, kai jau dabartyje regi praeitį, o praeityje — ateitį?..."

Iš esmės imant, Azorino raštuose randame daugiau jausmo nei idėjų, daugiau poezijos nei filosofijos. Iš jo būtybės gelmių trykšta tyriausia lyrika, kuri nėra nei nauja nei sena. Nes amžinai seni ir amžinai jauni tebėra du motyvai: meilė ir mirtis. Mirtis yra Azorino lyriškumo versmė. Mirtis, ne meilė, kuri mažai teranda vietos jo kūryboje. Mirtis yra užmaskuota pajautime laiko, apie kurį kalbėjome. Ne mirtis savyje, kaip fizinis faktas, bet kaip daiktų praėjimas, liūdesys, apėmęs jo dvasią, bežiūrint į griuvėsius, kuriuos laikas palieka už savęs: neįvykusios svajonės, išardyti gyvenimai, apirę miestai, išmirę kaimai ir žmonės. Mirtis kaip sielos būsena, kuri visur supa daiktus.

Azorinas yra sakęs apie save, kad jis —"mažas filosofas". Patys menkiausi daiktai, o ypatingai kuklūs ir smulkūs, sugretinti laike, mažam filosofui, jautriam kasdienybės apmąs-tytojui, įgauna gyvenimo, mirties, aistrų prasmę. Kiekvienas daiktas, kaip kiekvienas įspūdis, yra gyvenimo akimirka, ši akimirka yra bėgli, greit išnyks. Bet išgaruodama iš kasdieninės aplinkumos, ji gali palikti amžinybės aidą, pajautimą.

Azorinas yra pagarsėjęs savo stilium: švelniu, tiksliu, paprastu, natūraliu. Jo sakiniai trumpi. "Juo geriau rašome, juo paprasčiau rašome, bet nedaug tėra tokių, kurie sugeba būti natūralūs ir aiškūs", sako Azorinas vienoje savo knygoje. Tačiau jo stilius, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo lengvai pasisavinamas, iš tikrųjų yra sunkus ir reikalauja nuolatinių pastangų atrinkti tikrus ir reikalingus žodžius. "Stilius — tai rašyti taip, kad skaitytojas galvotų: "Tai niekis". Kad galvotų: "Ir aš taip galiu parašyti". Ir vistik nesugebės taip padaryti, ir kad tai, kas yra niekis, būtų sunkiausia, kompli-kuočiausia", sako Azorinas. "Reikia tiesiogiai eiti prie daiktų, visa turi būti paaukota aiškumui. Statykite daiktus vienas paskui kitą, o negrūs-kite daiktų vienas į kitą."

Azorinas turėjo nepaprastai didelės įtakos ispanų grožinės prozos pra-žydimui. Kaip tvirtina Ramon Go-mez de la Serna, joks ispanų rašytojas neturėjo daugiau sekėjų už Azoriną. Buvo laikas, kad beveik visi pradedą rašyti taip darė — mėgino daryti—azorinišku būdu. Tasai trumpumas, tasai paprastumas ir švelnumas, tasai žodžio tikslumas pavergdavo visus. Visur daug kalbama apie atnaujinimą. Bet labai sunku būti atnaujintoju. Azorinas juo buvo. Jo išraiškos priemonės ir jo prozos ritmas sudaro naują ir patvarią gaidą ispanų literatūroje.

Baigiant dar reikia kiek staptelėti ties Azorinu kaip kritiku. Azorinas mate Ispaniją ne vien peizaže, mažuose miesteliuose, keliuose, ūkininkuose, senuose, anachroniškuose hidalguose ir amatininkuose. Greta šitos realios, tiesioginės plotmės, ispanų gyvenime mes randame kitą plotmę, pripildytą istorinio turinio, kurią galima būtų pavadinti mąsty-tine ir įsivaizduotine: Ispanija savo poetų, rašytojų ir mąstytojų akimis. Azorinas yra atlikęs ilgą ir kruopštų literatūros kritiko darbą. Jis atidžiai ir žavėdamasis yra perskaitęs ispanų klasikus, juose jieškodamas savęs ir Ispanijos.

Aptardamas savo paties kai kuriuos kritikos darbus (Rinktiniuose puslapiuose), Azorinas savęs klausia: 'Ar aš buvau kritikas ?—Nežinau— atsako. —Mėginau išreikšti įspūdį, kokį manyje paliko meno veikalas. Bet kokia kritika, netgi neasmeniš-kiausia, objektyviškiausia, tėra tik įspūdis."

Azorino kritika, kaip ir jo beletristika, iš tikrųjų yra impresionistinė. Jis stengiasi atgaivinti ar tai kokį puslapį, ar poemą, ar eilėraštį, ar seną ir užmirštą autorių, jį priartindamas dabartiniam mūsų supratimui. Nėra kitos pagrindinesnės taisyklės — sako—norint apspręsti klasikus, kaip ištirti, ar jie atitinka tai, kaip mes matome ir jaučiame tikrovę. "Pagal tą laipsnį, kaip su tuo sutampa ar nesutampa, jie yra mire ar gyvi. Jų gyvybingumas priklauso nuo mūsojo.

Tuo būdų Azorinui klasiškumas yra ne vien tik tai, kas išlieka, bet taip pat tai, kas turi šią ypatybę; išgyventi, praplėsti į ateitį mūsų pačių gyvenimo jausmą. Vakarykštis klasikas yra gyvas šiandieną, ir atveria mūsų sielai kelią į ateitį. Apskritai, klasikas yra tas, kurs pasiliko gyvas, aktualus ir amžinas. Tačiau visa, kas gyva, ne vien išlieka, bet ir keičiasi. Kaip klasikas, tegyvens vien toks autorius, kuris sugebės mums pasirodyti naujas, su dar nepatirtu jausmu, kai kiekvieną kartą su nauju nėrimu mes prie jo prisiartinsime.

Norėdamas kalbėti apie tekstą, A-zorinas pradeda mums pasakoti apie autorių: kur gyveno, kaip atrodė, kokie gestai jį išskirdavo iš kitų. Azorinas visa mums pažymės ir pabrauks, kondensuodamas vienoje prabėgančioje akimirkoje, dabar ar prieš minutę, ar įsivaizduodamas ar iš atminties nubrėždamas profilį, apie kurį skaitytojas teturėjo miglotą vaizdą. Paskui bus atskleistas ir komentuojamas geriausias puslapis, tas, kuris jam atrodo turįs didžiausios reikšmės. Stiliaus plonybės, minties aštrumai, švelnumo ir emocijų smulkmenos bus tie  bruožai,  kurie labiausiai patrauks Azoriną. Jam kritika—tai prisiminimas ir atradimas.

Atgaivinti autorių ar jo tekstą, priartinant prie mus supančio ir juos supusio peizažo, — štai tas beveik visad Azorinui pavykęs uždavinys. Jo kritikos svarbiausias nuopelnas yra tas, kad iš jo gausių ir prinokusių vaisių stipriai sklinda ispanų geriau, sios literatūros kvaptis. Azorino kritikos darbai, kartais pilni erudicijos smulkmenų, sudaro vieną geriausių ir patikimiausių vadovų po ispanų literatūrą.

ŠALTINIAI;
Cesar Barja: Libros y autores contemporáneos, Madrid, 1935.
Gómez de la Serna, R. Azorin, Buenos Aires, 1948.
Krause, Anna: Azorin, El pequeño filosofo, Madrid 1955.
Granell, Manuel Estética de Azorin, Madrid, 1949.
Madariaga, Salvador: Semblanzas literarias, Barcelona, 1924
Ortega y Gasset, José: Azorin Madrid,  1955.

P. Gaučys
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai