Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NAUJOJI EKONOMIKA IR JOS KŪRĖJAS KEYNES PDF Spausdinti El. paštas
Parašė LEONARDAS DARGIS   
Tęsinys iš nr. 5.

Keynes ir Marksas

Nors ir taip, berods, aišku, dar reikia pridurti, kad čia pas Keynes neieškotina jokių bendrybių su socialistiniu - komunistiniu planavimu. Čia teieškoma įrankio, lyg kokio kompaso, kuris galimai tiksliau rodytų reikiamą ūkinę kryptį. Dėl to čia svarbu tikslus ūkinių rodiklių, kaip sakysim, bendrinių tautos pajamų, apskaičiavimas, o ne bendrovėms griežtų uždavinių bei sąmatų nustatymas ir griežčiausias jų vykdymas. Taip pat mažiau svarbu, ar žmonės kuriais metais daugiau ar mažiau pirks vežimų, šaldytuvų; jei jie pirks ko kito daugiau, tai ir gerai. Svarbu, kad polinkis vartoti nemažėtų, nes, jei laukiamasis vartojimas yra vienintelė tikroji į-darbinimo priežastis, tai neturėtų būti nieko paradoksalaus, darant išvadą, kad sumažėjęs polinkis vartoti neigiamai veikia įdarbinimą.23

Kitoks sprendimas Keynes nevilioja: "Autoritetinė valstybinė sistema, atrodo, nedarbo klausimą sprendžia laisvės ir našumo sąskaiton. Tačiau reikalų reikiamai analizuojant, gal būt, galima ligą išgydyti, išsaugojant ir laisvę, ir našumą".24

Keynes jau 1933 kalbėjo apie nepaprastą ūkinį kilimą. Ūkinės gerovės kilimo greitis pareisiąs nuo sugebėjimo kontroliuoti gyventojų skaičių, mokėjimo išvengti karų ir vidaus neramumų, noro palikti mokslui, kas jam priklauso, nuo turto kaupimosi aukščio, turint galvoje skirtumą tarp gamybos ir vartojimo. Pastaroji sąlyga tačiau spręsis savaime, jeigu pirmosios trys nešlubuos.

Rūpesčių teikė grynoji komercija bei žmogaus bedvasis sumedžiagėjimas. Tačiau Keynes ir čia neieškojo godžių verslininkų ar šykščių taupytojų, sakydamas, kad laikinai ir gobšumas su lupikavimu galį būti pakenčiami dėl naudingų ūkinių funkcijų atlikimo; svarbu, kad ūkinės jėgos veiktų visiškai laisvai. Sunkiausiai būsiąs sprendžiamas laisvalaikio klausimas ( o jis ateityje didėsiąs), nes iki šiol žmonės buvo mokomi, kaip ko siekti, o ne — kaip kuo džiaugtis. Girdi, pasižiūrėjus į pasaulio turtinguosius, jų elgesį bei jų laisvalaikio praleidimą, perspektyvos tiesiog slegiančios.23

Keynes priešų ir kritikos netrūksta. Aštriausias jų, deja, nustojęs šaltumo, yra H. Hazlitt.2* Ton kritikon nesileisime. Norime sustoti tik ties įdomia A. Murado, kuris pats yra keynininkas, kritika. Murad randa, kad nei klasikų, nei Keynes palūkanų teorija nėra iki galo išbaigta.

Kodėl palūkanos yra likvidumo atsisakymo atlyginimas, kodėl ne turto pajamos? Argi žmonės iš tikrųjų nori būti tokiais likvidžiais ir daugiau linkę laikyti pinigus, negu kitokį turtą? Jam neatrodo, kad tik vien bankai kuria pinigus. Keynes palūkanų aptarimas netinkąs bankams, nes jie palūkanas gauną ne likvidumo siekdami, o jį didindami. Pagaliau ar iš tikrųjų atsiranda toks pinigų trūkumas, kad už jų perleidimą naudotis tenka mokėti palūkanas? Jei bankai yra pinigų kūrėjai, tai dėl ko jie nepri-kuria jų tiek, kiek reikia? Gal gi bankai ima palūkanas, kaip atlyginimą už patarnavimą, kaip ir kiekviena kita įmonė, nes ir pats Keynes manė, kad be palūkanų iš viso galima apsieiti? Aišku, bankams užmokesčio už darbą negalima išvengti, net ir tuo atveju kai jie yra valdiniai. Žinome gi, kad valdinis socialinis draudimas netgi neretai daugiau kainuoja už privatinį.27

Nekritiško ružavumo dabar netrūkstant, nieko nuostabaus, kad Keynes su jokiu kitu ekonomistu tiek daug nelyginamas, kaip su Marksu. Gal taip ir geriausia, nes daugiau išryškėja ne tik Keynes analizės svoris, bet kartu plačiau paaiškėja ir pats Marksas bei jo pasisekimo paslaptis. Dažniau pamatoma, kad Marksas visai nesiekė objektyvumo, o tik kūrė intelektualinius pagrindus proletariato revoliucijai, neieškodamas pasaulyje kokios dėsningos tvarkos, o siekdamas, žūt būt, tą pasaulį pakeisti.28 Dėl to ir jo raštai, nors ir pasižymėjo kartais ir įdomios nagrinėjamosios medžiagos gausa (iš čia jo pasisekimas), nebuvo tačiau tikros mokslinės analizės, o daugiau ideologiniai išvedžiojimai, atremtais mitais bei nereikalingais, ilgais ir klaidinančiais smulkmeniškais aiškinimais, kaip kad atsitiko dėstant pridedamąją vertę.

Lyginant Marksą ir Keynes, daugiau ieškoma panašumų. O už ryškius skirtumus Keynes gauna barti.
Nors ekonomistė Joan Robinson, didelė Keynes gerbėja, net išsireiškė, kad Marksas buvęs keynininku, tai pats Keynes Marksui ir marksizmui nieko kito be pašaipos nejautė. Marksą jis laikė trenktu fanatiku (crackpot) ar šarlatanu.29 Marksizmas jam iš viso buvo pasenusio galvojimo pasekmė: "visos politinės partijos kyla iš praeities idėjų, o ne iš naujo galvojimo, o tuo ypač pasižymi marksistai".30 Arba vėl: "Kaip galiu sutikti su komunistiniu nuostatu, kuris nepaprastai nekritiškai pasirenka savąja biblija pasenusį vadovėlį, kurį pažįstu ne tik kaip moksliškai klaidingą, bet ir visiškai neįdomų ir nepritaikomą moderniajam pasauliui? Kaip galiu laikyti savu tikėjimą, kuris teikia pirmenybę dumblui — ne žuvims, garbina grubų proletariatą daugiau už buržuaziją ir inteligentiją, kurios, nors ir su visomis klaidomis, yra gyvenimo kokybės išraiška ir aiškiausiai neša visokia-riopos žmonijos pažangos sėklą".31 Jei komunizmas turės tam tikro pasisekimo, tai jis to pasieks ne pagerinta ekonomine technika, o tik kaip tikyba".32

Visa tai žino ir plačiai žinomas amerikiečių ekonomistas L. R. Klein,33 kuris labai aukštai vertina Keynes, bet kartu, belygindamas jį su Marksu, bene bus toliausiai nuėjęs. Dėl to jis gerai tinka tų lyginimų pažinimui. Pagal Kleiną, Keynes visiškai stokojo sovietinės sistemos politinio, technologinio ir ūkinio supratimo. Šis tvirtinimas nekritiškas. Iš tikrųjų Keynes gerai pažinojo Sovietų Sąjungą, ten lankėsi du kartus, net dėstė ūkinius reikalus pačiam kompartijos politbiurui. Politbiuro jis neįtikino. Užtat pats turėjo gražios progos iš arčiau susipažinti, taip sakant, su marksizmu akcijoje. Tačiau nė nemanė žavėtis. Kleinui gi Rusijos ūkis buvo ir bus toks, kur įdarbinimas nekelia klausimo, nes ten daroma taip, kaip pats Keynes aiškino — investavimas ten visiškai automatiškas. Centrinė planavimi valdyba nutarinėja pagal žmonių reikalus ir politinę pasaulio padėtį. Toje sistemoje palūkaninio nuošimčio dydis nereikšmingas, ir nedaug telieka abejonės, jog santaupų kreivė bus tokia, kad santaupos bus tiesiog pajamų funkcija. Socialistiniame ūkyje taupymo motyvai tie patys, kaip ir kapitalistiniame, tik kai kurie iš jų jiems mažiau reikšmingi, nes toje santvarkoje netenka rūpintis senatve, ligomis, ligoninėmis ir t.t. O kadangi pajamos tenai daugiau išlygintos, tai polinkis taupyti turėtų būti mažesnis. Praktikoje Rusijoje noras taupyti buvęs toks mažas, o investavimas toks aukštas, kad net atsiradęs infliacinis į kainas spaudimas. Be abejo, aukštas investavimo lygis buvęs daug didesnė jėga, negu sumenkėję taupymo papročiai, gaminant aukšto lygio pajamas. Dėl to spaudimo atsiradę apyvartos mokesčiai, kai kurių kainų kontrolė ir racionavimas išvengti infliacijai. Jeigu planavimo valdyba tiksliai orientuojasi santaupų kreivėje, ji gali lengvai iškalkuliuoti atitinkamą kiekį priešinfliacinių priemonių ryšium su kiekvienu investavimo lygiu. Bet kuriame inteligentiškai tvarkomame socialistiniame ūkyje, kur yra pakankamai ūkinių šaltinių ir noro džiaugtis tų šaltinių vaisiais, centrinė planavimo valdyba nustatysianti tokią investavimo lygio sumą, kuri tiksliai atitiksianti santaupų aukščiui, kurios atsiras iš pilno į-darbinimo pajamų. Tinkamas socialistinis planavimas visuomet galįs nuvesti iki pilno įdarbinimo. Tai esanti aukštesnė ūkinė organizacija, kurios Keynes nematęs.

Išnašoje Kleinas dar pastebi, jog, nežiūrint kai kurių socialistinio ir karo ūkių panašumų, nereiškią, kad socialistinis ūkis turįs būti karo ūkiu. Kažin — paabejokime! Kada gi Sovietų Sąjungos ūkis nebuvo karinis? Šiandien, be to, ir kapitalistinis ūkis turi būti ir taikos metu daugiau karinis negu seniau, nes dėl galimų nepaprastai greitų karinių veiksmų jokia pramoninė mobilizacija, karui jau kilus, visai neįmanoma. Dabar išankstinis pasiruošimas visokiems eventualumams yra lemiamas. Tačiau sovietinis ūkis yra žymiai kariškesnis, nes ten daug didesnis bendrinių tautos pajamų nuošimtis atiduodamas karo reikalams, kaip Vakaruose. Tas nuošimtis Sovietuose, aišku, paslaptis, bet akivaizdžiai jis yra toks didelis, kad visam jos ūkiui uždeda karinį atspalvį. Gi JAV, net brangiam Vietnamo karui vykstant, karo reikalams, viską krūvon sudėjus, teišleidžiama apie 8 proc. bendrinių tautos pajamų. Dėl to toks ūkis ne tik nustoja kariškumo žymių, bet net galvojama, kad, karo veiksmams Vietname sustojus, būtinas ūkinis persigrupavimas bus galimas trumpu laiku, apsieinant be ūkinio atoslūgio.

Kad Kleino sovietinio ūkio paveikslas iškreiptas, įrodinėti netenka. Nė patys sovietiniai ekonomistai taip gerai apie savąjį ūkį negalvoja. Iliustracijai du pasisakymai, iš kurių gerai matosi "aukštesnės ūkinės organizacijos" aukštumas. L. Razauskas, kalbėdamas apie "darbo jėgos tekamumą", 34 gražiai parodo, kad sovietinėmis priemonėmis nepajėgiama reikiamai spręsti įdarbinimo klausimo. "Darbo jėgos te-kamumas yra stichinis, neplaninis ir neišplaukiąs iš bendravalstybinių poreikių kadrų judėjimas". To tekamumo yra visose Baltijos valstybėse. Lietuvos tekamumas mažiausias — 16,9 proc. (1964 m.). Aišku, jei darbas "teka" Baltijos valstybėse, tai taip yra ir kitose "respublikose". Tekamumu daugiausia verčiasi jaunimas, o jo priežastys irgi ne tokios, kaip Kleinas lauktų: nepasitenkinimas darbo užmokesčiu, sunkios darbo sąlygos, antvalandinis darbas  (jis ten ne apmokamas), sveikatai kenksmingos darbo sąlygos. O kur dar visai nenormalus kolūkinis darbas ir visiems žinomas didelis valkatavimo išplitimas, apie ką Razauskas nekalba.

Antras pavyzdys čekiškas. Čekų ekonomistas prof. dr. O. Šika skundžiasi, kad Čekoslovakijos ūkyje ėmė reikštis neigiamybės, kurių "viena pagrindinių priežasčių, sąlygojusių šiuos ekonominio vystymosi sunkumus, tai galiojanti liaudies ūkio planavimo ir valdymo sistema . . . Neįmanoma užtikrinti tolimesnį spartų ir darnų šalies ekonomikos vystymą, naudojant ankstesnius, daugiausia direktyvinio pobūdžio planavimo ir valdymo metodus".35 Taigi planavimas nevykęs, bet čia dar nekalbama apie tą didelę planuotojų armiją, apie kurią sovietiniai ekonomistai jau kalba su pasibaisėjimu. Tie planuotojai iš tikrųjų yra Keynes minimi naujo tipo rentininkai, per dažnai dirbą tai, ko visai dirbti nereikia.

Kleinas visgi pasilieka keynininku, temanydamas, kad jį reiktų taisyti socialistinant. O sovietiniai ekonomistai apie bet kokį ūkinių idėjų derinimą nė kalbėti nenori, toliau pasilikdami prie savo valstybinio totalizmo ir Keynes galvojimą visiškai atmesdami. Štai jų pasisakymas: buržuazinė Keynes ekonomika negali išgelbėti kapitalizmo; Keynes svarstąs didėjančių pajamų panaudojimą, tačiau pajamos nedidėjan-čios; savąja infliacijos bei mokesčių programa Keynes tik dar daugiau padidins darbininkų eksploataciją; didesnė vyriausybės atsakomybė tereiškia jos pačios didesnę kapitalistinę kontrolę; Keynes palūkanų teorija klaidinga, nes jis nekalba apie palūkanų eksplotacinį pobūdį. Keynes buržuazinių ekonomistų negamybinio vartojimo teikimas reiškia daugiau ginklavimosi, o ne aukštesnį gyvenimo standartą.36 Komentuoti nebereikia .. .

Keynes biografiniai bruožai

Pabaigai truputis biografinių žinių. John Maynard Keynes gimė 1883 m., tais pačiais metais, kuriais mirė Marksas. Mirė 1946 m. Jo tėvas John Neville Keynes buvo taip pat ekonomistas. Keynes giminę pradeda 1066 m. tūlu William Cahagnes. Baigė Cambridge universitetą. Jo pagrindinis mokytojas — ekonomistas Alfred Marshall. Nuo 1920 m. dėstė ekonomiką tame pačiame Cambridge universitete. 1925 m. vedė Lydiją Lopochovą, rusę šokėją. Per ją, lankydamas jos gimines, arčiau susipažino su rusiškuoju marksizmu. Šeimos gyvenimas buvo darnus.

Vaikų neturėjo. Nors buvo silpnos sveikatos, labai mėgo gyvenimą ir draugiją. Daug įtakos jam turėjo Bloomsbury šviesuolių ratelis. Keynes buvo vienas iš įtakingiausių šio ratelio vadų. Ratelio narių niekad nebūdavo daugiau 20- 30, bet jų įtaka buvo jaučiama visoje Anglijoje. Šiam rateliui priklausė Lytton Strachery, Clive Bell, E. M. Forster, Roger Fry, Leonard ir Virginia Woolf.

Keynes vos nepasidarė matematiku. Iš tos srities parašė labai gerą veikalą — "Treatise on Probability". Plačiai pagarsėjo savąja knyga — "Economic Consequences of the Peace" (1919).

Šalia profesoriavimo, dar buvo Anglijos Banko direktorium (II pas. karo metu), ūkiniu Lloyd Georgo, W. Churchillio, F. D. Roosevelto patarėju, 33 metus redagavo reikšmingą "Economic Journal".
Keynes labai domėjosi literatūra, menu; rinko meno dalykus, knygas, rankraščius.

Keynes buvo giedrios nuotaikos bajoras, bajoriškų nuotaikų bei įpročių žmogus. Darbininkams pirmenybės neteikė. Tačiau nešališka ūkinių klausimų analize darbininkams daugiau padėjo, kaip paniuręs, piktas, neurotiškas ir viskuo nepatenkintas Marksas, apsišaukęs tikruoju darbininkų reikalų gynėju. Keynes ne tik išvedė darbininkus iš ribinio uždarbio klaikumos, bet kartu parodė, kad, augant visam ūkiui, atsiranda tokios pačios ir darbininkų uždarbių augimo galimybės. O ūkinis augimas savo ruožtu gerai tvarkantis galįs būti neribotas.

Toks, suprastintai kalbant, Keynes. Pats didžiausias Keynes nuopelnas ne vien natūralinių ūkinio augimo kelių nusakymas, bet kartu ir parodymas, kad tas augimas yra lengvai galimas, nenaikinant individualinės laisvės. Žongliravimas autoritetais, ramstant dirbtinę ūkinę sistemą, jam svetimas. Svetima ir laisvės sąvoka, nusakoma, kaip būtinumo pažinimas,37 kuris, suplakus ekonomiką su politika, lengvai išvirto į tautų naikinimo būtinumą.

23.    J. M. Keynes, The General Theory .. ., 211 p.
24.    Ten pat 381 p.
25.    John Maynard Keynes, Essays in Persuasion, 368-373.
26.    Henry Hazlitt, The Critic of Keynesian Economics, 1960.
27.    Anatol Murad, o. c, 143-152.
28.    Juozas Pajaujis, Marksizmas (Lietuvių Enciklopedija XVII, 379).
29.    Anatol Murad, o. c, 189.
30.    R. F. Harrod, o. c, 373.
31.    John Maynard Keynes,  Essays in Persuasion,
32.    Ten pat, 305.
33.    Lawrence R. Klein, The Keynesian Revolution, 1950.
34.    R. Razauskas, Mažinti darbo jêgos tekamurną. (Liaudies ūkis, Nr. 10 (84), 1965, 295-297).
35.    Atsakymai į klausimus (Liaudies ūkis, Nr. 5
(79), 1965, 156.
36.    Seymour E. Harris, John Maynard Keynes, 1955,
78.
37.    Dz. Budrys, Politines ekonomijos apybraižos, 1964,
53.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai