Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
HERBERT MARCUSE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė K. K. G.   
Neseniai į viešumą iškilo šis vardas — Herbert Marcuse, nors tai jau nebe jaunas, o septintą dešimtį metų perkopęs žmogus. O iškėlė jį viešumon kaip tik tie, kuriems po 30 metų jau visi yra "seniai", nebeturį nieko jauniesiems pasakyti. Kokiu būdu šia išimtimi tapo H. Marcuse? Mažiau filosofas, o daugiau "kultūros kritikas", kaip šį terminą vartoja vokiečiai, H. Marcuse pagavo jaunimą savo "revoliucinės laikysenos" skelbimu ir ypač savo specialiu apeliavimu į jaunimą kaip šios laikysenos reiškėją, šiuo metu jis iš tikro yra labai populiarus studentuose kaip maistinio sąjūdžio ideologas. Savo pažiūromis jis yra Markso ir Freudo mokinys.

Herbert Marcuse gimė 1898 Berlyne. Studijavo Berlyno univ., filosofijos daktaro laipsnį gavo Frei-burgo univ. Pradėjus kilti naciams, emigravo į JAV. 1934-40 dirbo Columbia univ. Socialinių tyrimų institute, vėliau valstybinėse įstaigose (apie 10 metų), Columbia ir Harvardo univ. rusų studijų centruose, nuo 1954 profesoriavo Bostono Brandéis univ., kur jo vardu buvo pavadinta naujai sukurta katedra, šiuo metu yra Kalifornijos universiteto San Diego profesorius. Tarp jo veikalų yra Reason and Revolution (apie Hėgelį ir Marksą), Eros and Civilization (apie Freudą), Soviet Marxisme, su kitais parašyta knyga A Critique of Pure Tolerance, straipsnių rinkinys Negations: Essays in Critical Theory. Populiariausias jo veikalas — 1964 išleista knyga One-Dimensional Man: Studies in the Ideology of Advanced Industrial Society.

Iš esmės One-Dimensional Man yra aštri dabartinės pramoninės visuomenės kritika. Marcuse tiki, kad technologijos įsigalėjimas pa-grindingai pakeitė žmogaus gyvenimo būdą ir galvojimą, jo moralines vertybes, politinius ir visuomeninius santykius. Technologija praturtina žmogų materiališkai, bet nuskurdina jo dvasinį gyvenimą. Technologija taip pavergia žmogų, kad jis, priimdamas viską, ką technologinė visuomenė jam siūlo, atsisako savo laisvės, žmogus tampa savimi patenkintu ir turtingu vergu, nors pats to nejaučia ir nesuvokia, šios vergijos įtaka yra tokia galinga, jog žmogus mielai priima jos pančius, pačiu savo gyvenimo būdu juos dar stiprindamas.

šį laisvės paneigimą liudija ir dabarties visuomenė, ir mąstymo būdas. Valstybės ir visuomenės yra taip suorganizuotos, kad niekas nedrįsta net pagalvoti apie joms pasipriešinimą. Tai visuomenės be opozicijos. Spauda ir valdžia įtikina žmogų, kad dabarties politinė ir ekonominė struktūra yra vienintelė, kuri gali būti priimta, ir kad jos pakeitimas vestų į anarchiją. Pakeitimai gali vykti tik nustatytuose rėmuose: jie gali būti kiekybiniai, o ne kokybiniai. Reikalaudamas tik kiekybinių pakeitimų, žmogus nejučiomis stiprina dabarties organizaciją ir toliau atsisako savo laisvės.

Visuomenės vienalytiškumą liudija ir dabarties politika. Amerikos partijos tarpusavyje mažai tesiskiria: visi kandidatai tą patį žada. Klasių kova nevyksta, paprasti darbininkai ir kapitalistai kartu dirba, siekdami tų pačių tikslų. Politinės ideologijos lieka beprasmės, nes jos visų priimtos. Dabartinis darbininkų praturtėjimas užliūliuoja juos ir padaro "petty bourgeosie". Garbinamasis pliuralizmas tėra tariamas.

žmogaus laisvės atsisakymas atsispindi ir literatūroj. Nebėra Hochkultur, t. y-, to kas būtų siektina; priimama, kad kas dabar yra, taip ir turėtų būti. Realybė pasidaro idealu. Kultūra yra nuvertinama ta prasme, kad jos tikslas nebėra sukurti naują ir skirtingą pasaulį, dėl kurio žmogus turėtų dirbti ir kovoti. Literatūra nebe-vaizduoja maištininkų, kurie drįstų ką nors nauja skelbti. Rašytojai tik pateisina dabartį. Net erotika yra paneigiama, nes nebėra įtampos tarp žmogaus norų ir to, kas leidžiama.

Žodžiai praranda savo seną prasmę. Jie vartojami nuslėpti pasaulio netvarkai ir žiaurumui, žmonės kalba apie "clean atomic weapons", reklamuoja "Luxury Fall-Out Shelters", šitokios naujos žodžių kombinacijos ugdo žmoguje netikrą pasitenkinimą, kuris leidžia jam užmiršti atominio karo galimybę ir dabartinę teroro grėsmę.

Marcuse taip pat kritikuoja dabartinius mąstymo būdus logikoje, fizikoje ir filosofijoje. "Tiesos" sąvoka anksčiau reikalavo ne tik galvojimo, bet taip pat ir gyvenimo. Tiesa buvo tiesa tik tada, jei žmogus ją įgyvendydavo. Dabartinė abstrakti tiesos samprata leidžia žmogui priimti viską, kas yra, nes ji implikuoja, kad tiesa yra tik tai, kas "yra", ir bet koks elgesys, kuris ją paneigia, yra neteisingas.

Tokia tiesos sąvoka plačiai įsigalėjusi. Fizikai ir kiti mokslininkai ramiausiai eksperimentuoja visokiausiais mirtiniais ginklais, neklausdami, ar tai etiškai priimtina, nes tiesa yra neutrali. Tiesos neutralumo sąvoka tik stiprina dabartinę technologinę visuomenę, nes ji dabar "yra", ir todėl yra "teisinga".

Net filosofai yra nustoję tavo kritiškumo ir tiesos ilgesio. Analitinė ir pozityvistinė filosofija vengia bet kokių rimtesnių visuomeninių klausimų. Tikėdami, kad tik tie klausimai prasmingi, kurie turi empirinį atsakymą, jie negali nė kelti klausimų apie skirtingus gyvenimo būdus. Užuot analizavę žmogaus metafizines ir etines galimybes, jie filosofuoja apie žodžių reikšmę ir teisingą jų vartojimą.

Kai literatai, mokslininkai ir net filosofai atsisako kritiškumo, tai dabartinė santvarka pasidaro šventa ir absoliuti, šių žmonių tylėjimas tačiau nelieka neutraliu, faktiškai ir jie tampa "status quo" rėmėjai.

Marcuse tiki, kad žmogus išsilaisvins, kai tik atgaus savo kritišką sąmonę, kai galės paneigti dabarties santvarką, šis kritiškumas galėtų atsirasti, jei žmogus giliau pastudijuotų istoriją, nes istorija parodo kitų visuomeninių santvarkų ir institucijų. Naudodamasis istorijos pavyzdžiais ir iš jų mokydamasis, žmogus gali išsiveržti iš dabarties rėmų, protingai į ją pažvelgti, įvertinti, net pakeisti.
 
Tokia yra Marcuse teorija, gan įdomi ir turinti šiek tiek tiesos, pvz., kur jis kritikuoja pozityvistinę tiesos sampratą ir tiesos atsiejimą nuo vertybių. Bet pats Marcuse neturi jokių konkrečių idėjų apie visuomenės pakeitimą. Nors jis daug kalba apie kritiškumo stoką aplamai, tačiau jis pats jo stokoja, kai lengvai priima keletą gan abejotinų tezių. Iš esmės jo dabartinės visuomenės kritika remiasi dviem principais: 1. žmogus savyje yra geras ir kilnus, ir todėl šitokių savybių stoka jame tėra visuomeninės santvarkos kaltė; 2. Markso materialistinė istorijos samprata yra teisinga ir turėtų būti Įgyvendinama (savąjį marksizmą jis atriboja nuo komunizmo).

Marcuse yra daugiau socialinis kritikas ir humanistinio marksizmo moralistas negu grynas filosofas. Jo technologijos kritika apskritai nėra nauja —prieš 30 ir daugiau metų kritiškai vertino technologinę visuomenę visa eilė filosofų. Užtenka priminti K. Jaspersą, G. Marcelį, F. G. Jūngerį, nekalbant jau apie M. Heideggerį. Jų kritika buvo giliau pagrįsta. Amerikoj Marcuse populiarumą galima dalinai suprasti, kad jis europinę technologinės visuomenės kritiką vienas pirmųjų perkėlė Amerikon, kuri ligi šiolei buvo naiviai linkusi tik vienašališkai džiaugtis technologine pažanga ir tikėti, kad technologinė pažanga savaime reiškia ir paties žmogaus tobulėjimą. Be to, Marcuse raštuose yra daugiau Freudo ir psichologijos negu metafizikos — tuo pačiu jis daugeliui lengviau suprantamas. Yra daug tiesos, kur Marcuse kritiškai vertina šio amžiaus, ypačiai Amerikos, technologinę visuomenę. Tačiau tenka abejoti Marcuse tikėjimu, kad marksistinė santvarka savaime jau žmogų sukilnintų ir sudvasintų. Kai Marcuse teigia, jog dabarties pramoninės visuomenės žmogus yra atsisakęs laisvės ir dvasinio gyvenimo, jis užmiršta paklausti, ar bet kada žmogui buvo lengva būti dvasiškai laisvam. Jei žmogus leidžiasi dvasiškai sunykti, tai ar reikia kaltinti tik visuomenę, o ne patį žmogų? Ar marksistinė santvarka jau savaime žmogui užtikrins žmogišką kilnumą ir dvasinį laisvumą? Iš komunizmo pats Marcuse žino gi, kad taip nėra. Konkrečiau nenurodydamas kelio į savo svajojamą idealią visuomenę, o tik kviesdamas sukilti prieš dabartinę visuomenę, H. Marcuse audrina savo jaunuosius skaitytojus, bet neatskleidžia jiems pozityvaus idealo. A. Camus savojoj maištininko analizėj ar M. Merleau-Ponty savojoj polemikoj su marksizmu turėjo daug daugiau ką pasakyti negu H. Marcuse, nors jiedu irgi kalbėjo "kairės" vardu.

Baigiant reikia įspėti, kad, nepaisant H. Marcuse populiarumo maištininkuose studentuose, nieku būdu negalima jo daryti atsakingu už tai, kur kokį "protestą" jo gerbėjai sugalvoja. Iš tikrųjų, pats H. Marcuse yra įspėjęs, kad Amerikos universitetus laiko laisvo žodžio ir realaus kritiško mąstymo oaze ir kad dėl to visi studentų sąjūdžiai, siekdami radikali-zuoti universitetus, drauge turėtų rūpintis juos apsaugoti.
K. K. G.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai