Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
V. BOGUTAITĖS "LIETUS IR LAIKAS" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Ilona Gražytė   

Jauni poetai yra jau dėl to įdomūs, kad jie dar neišmokę pozuoti. Nekalbant, žinoma, apie tuos, kurie rašo poeziją, ieškodami kompensacijos už asmeniškus nepasisekimus ar nusivylimus. Pastarieji susikuria savo poetinį "aš" dar nepradėję rašyti, ir jų kūryba tik ornamentuoja pasirinktą pozą. Tikroji kūryba yra nuolatinis savęs ieškojimas. Sekant poeto evoliuciją, gali pastebėti kryžkeles, prie kurių buvo sustota, kartais grįžta atgal, kartais atrastas naujas kelias. Tol, kol poetinės pretenzijos nenustelbia poetinių galimybių, skaitytojo simpatijos lieka su jaunu poetu.

Vitalija Bogutaitė stovi maždaug pusiaukelyje. Po dviejų poezijos rinkinių negalima kalbėti apie debiutą, bet būtų neteisinga duoti ir griežtą sprendimą. Jos kūryba dar turi nueiti ilgą kelią, kol bus galima identifikuoti jos savitą poetinį "aš".

Poezijoj visados rasime tris laiko sąvokas. Pirmoji, nuo kurios dauguma poetų ir pradeda, yra asmeniškoji laiko sąvoka, kai poetai kalba apie juos liečiančias dienas ir valandas, jų likimo lūžius ir posūkius ir t.t. Tačiau tematiškai poezijoj atsispindi ir laikas, kuriame gyvena poeto bendraamžiai, jo kartos pilnai neišsakytos mintys, pralaimėtos kovos, idealai ir pasąmoninės baimės (inhibitions). Poezija neleidžia pažinti savo epochos tiek, kiek tai leidžia proza, bet laiko dvasia visuomet joje jaučiama. Trečioji laiko dimensija, kurią turi didieji pasaulio poetai, yra universalinė. Tai visų kartų ir visų amžių laikas, bendrasis žmonijos palikimas, kuris leidžia mums skaityti lyriką, parašytą prieš tūkstantį metų ir ją suprasti bei jausti. Į šią dimensiją veržiasi kiekvienas tikras poetas, bet kelias yra sunkus, ir nedaug kas nueina iki jos.

Jei pirmąjį V. Bogutaitės rinkinį "Veidrodis jūros dugne" (1960) lyginsim su antruoju, nueitas kelias lengvai pastebimas. Pirmajame rinkinyje skaitome apie "alkanas akis" ir savo "veidrodžio šukę ežero dugne"; bitės zvimbia pavasariui In Memoriam, praeina karavanas, atklydęs iš Aisčio, ir reiškiama pagarba šventai žemės duonai, Bradūno atgarsiui. Tai labai tipingas pirmasis rinkinys — jame atsispindi poetės bandymas suprasti savo emocinį pasaulį. Nemažai sentimentalumo, nostalgiškas tonas ir mėgstamų poetų atskambiai. Bet visa tai ne pozavimas. Bogu-taitei pavyko išvengti pagundos žaisti su formomis, kurių negali kontroliuoti, ir pretendavimo į nepasiekiamas jausmų gelmes. "Veidrodis jūros dugne" nėra daugiau negu bandymas, bet nuoširdus bandymas.

"Lietus ir laikas" (Ateities leidinys, 1968, 57 psl.) rinkinyje sutinkame jau pasikeitusį vidinį pasaulį, čia sutinkame populiariausią šių dienų temą — išsiskyrimą ir susvetimėjimą (alienation). šito svetimumo definicija yra be galo plati ir apima beveik visus — tuos, kurie jaučiasi svetimi pasaulyje, svetimi valstybėse ir visuomenėse, svetimi sau. "Laiške broliui" skaitome :
Mano gyvenimas suskirstytas į tris nelygias dalis-
Ilgas vakar, trumpas dabar ir nežinomas rytoj.
Viskas atmatuota. Sukirpta. Išlyginta.
Darosi be galo graudu, kai matai, kad nieko nepakeisi.
Skambutis.
 Vaidinimo pradžia,
Grimuoti  veidai   atlieka  savo
dalį ir,
nusilenkę publikai, išnyksta.
Išnyksta, kaip tamsa šviesoj.
(p. 9)
Atrodo, kad jau labai daug kartų tai girdėta ir skaityta. Tai nenuostabu — šių dienų folklore pilna panašių žodžių ir po lakonišku tonu paslėpto kartelio. Ir jaučiame, kaip poetė bando šiam fragmentui iš mūsų dienų antologijos duoti savitus bruožus. Panašu tai į eskizą, kuriam dar reikia surasti poetines spalvas.

Antroji rinkinio dalis — "Dainuoki, broli, savo likimą" — dedikuota Algimantui Mackui ir iš esmės yra Mackaus poetinė parafrazė. "Apeliaciniame teisme atmesta mano kartos byla" (p. 17)
—    rašo Bogutaitė, ir vėl sutinki neapgyventas salas, į kurias sugrįžta šventieji numirti, ir vienumą, šaltą lyg akmenį, sukaustančią žmogiškąjį polėkį. Mackaus vidinis peizažas, atrodo, meta didelį šešėlį j mūsų jaunesniuosius poetus — dalinai tai liudija, kiek autentiškas buvo jo savo laiko ir kartos supratimas. Tačiau jiems reikės rasti naujus įvaizdžius — viskas, kas tampa maniera, praranda savo prasmę.
"Po audros" dalis yra įdomi tuo, kad vadinamoji "protesto poezija" užima mūsų literatūroje dar labai mažą vietą ir labai pamažu pradeda įsigyventi. Vartojant žodį "protestas", čia neturima galvoj mums įprasti poetiniai protestai prieš mūsų tautos likimo sudarky-mą. Moderniojoj poezijoj protestas dažnai kyla iš paslėpto kaltės jausmo, kuriam nėra atleidimo. Tai kaltės jausmas už visa tai, ko negalima pakeisti, už tamsiaodžių brolių nužudytus dievus ir skenduolių kūnus, išrikiuotus lavoninėj. Tai kaltės jausmas, kurį išgyvena karta, gyvenanti "pasauliniame kaime". Šis protesto jausmas prieš žiaurumą bet kam yra randamas visame "Lietus ir laikas" rinkinyje — at-spindis savo laiko ir savo kartos.

Paskutinioji dalis — "Vandenys"
—    primena filmos montažą, kuriame greit prabėgančios scenos, jungiamos vienu pagrindiniu įvaizdžiu, bando sukurti nuotaiką, kurioje žiūrovas turėtų pajusti egzistencijos vientisumą. Todėl čia randama ryžių sodinimo laiko liūtys ir tremtinius nešantys vandenys, Afrikos mėlyno ežero miniatiūra ir Eglės, žalčių karalienės, jūra. Kaip ir kitos šio rinkinio dalys, ji yra identifikacijos ieškojimas. "Lietus ir laikas" primena veidrodį, bet daug gilesnį ir platesnį už pirmąjį, nuskendusį jūros dugne.

Kalbėjome apie Vitalijos Bogu-taitės poetinę tematiką, nes ji ir eilėraščių struktūra yra pirmasis poetės rūpestis. Emociškai tai nėra šilta poezija, ir jos tonas yra gana vienodas, nei lyriškas, nei dramatiškas. Antrasis rinkinys yra stipresnis už pirmąjį, ir savo poetinio "aš" ieškojimas jame ryškesnis. Tačiau pasilieka dar daug uždavinių. Poetei reikės ieškoti savitų poetinių įvaizdžių — Bradūno ir Mackaus įtaka dar yra perdaug stipri, nors modeliai yra verti pagarbos. Yra sveikintinas jos noras išvengti "sielos išsiliejimo gėlėse" poezijos pinklių, į kurias pakliūva daug poetų, ypač moterų. Tačiau reikia ir nepamiršti, kad tarp "understatement" ir lėkštumo yra subtilus, bet esminis skirtumas. Trečiasis uždavinys yra pats sunkiausias — sujungti savo individualų laiko išgyvenimą su visų kartų ir genčių likimo neatlaidumo pajutimu ir perteikti jį tokia forma, kad kiekvienas skaitytojas joje atrastų savo likimo dalį. šito Vitalija Bogutaitė ir ieško.
Ilona Gražytė
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai