Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Keletas samprotavimų apie Lietuvos ribas PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Kazys Pakštas   
1. NAUJI PRADAI VALSTYBIŲ RIBOMS NUSTATYTI

Per pastarąjį šimtmeti kai kuriuose kraštuose bent keletą kartų buvo pravesti tautybių atskaičiavimai. Ginčytinuose klausimuose kiekviena tauta pasirenka sau palankesne statistiką. Pavyzdžiui, Vilniaus krašte lietuviai remiasi 19-to amžiaus vidurio arba net daug senesniais duomenimis; gudams labiausiai patinka 1875 ir 1897 metų daviniai; lenkai remiasi savo 1931 metų statistika. Prieš 1860 m., kai Lietuvos klausimo beveik nebuvo, svetimi skaičiuotojai nelabai domėjosi lietuviu skaičių dirbtinai mažinti. 1897 m. Rusijos statistika ir 1909 m. apskaičiavimai visomis išgalėmis bandė išpūsti rusų ir gudų skaičių. Lenkų okupacija dar ryškiau pakreipė "statistiką" savo naudai. Gauti daviniai pasirodė tiesiog stebuklingi: be jokios emigracijos nepageidaujamoji tautybė per keletą metų išnykdavo iš daugelio ištisų valsčių, o jos vietą užimdavo "savieji".

Mūsų visi kaimynai mėgsta remtis naujesnėmis statistikomis, to perijodo, kai lietuvių tauta kentė didžiausią priespaudą ir tautinės sąmonės naikinimą, kurs ypatingai žiauriu būdu buvo pradėtas Muravjovo 19-to amžiaus antroje pusėje. Kaimynai argumentuoja savo statistikos naujumu, aktualumu. Tačiau jau 1919-1920 m. tarptautinės taikos sutartys nebeprinažino galingesniems laimėjimu, igytų kolonizacijos ar nutautinimo procesu. Norite pavyzdžiu? Štai jie: Čekija buvo atstatyta visa. nesudraskvta. nors jau daug šimtų metų jos pakraščius buvo apgyvenę bent trys milijonai vokiečiu. Slovakai gavo savo sostinę Bratislava, nors nuo senu laikų jie ten besudarė tik menkutę mažumą; Rumunija gavo Transylvaniją, nors ten šimtmečius gyvena 1,500.000 vengrų ir 800,000 vokiečiu. Suomija gavo Alandų salas ir vakarinius pajūrius, kur jau seniai švedai sudaro stiprią daugumą, viso apie 400,000 žmonių.

O kaipgi dabar? 1946 m. liepos mėn. Potsdamo konferencija pavedė Lenkijai žemes iki Odros, kur gyveno 9 milijonai vokiečių. Odros žemėse lenkai gyveno 11-me ir 12-me amžiuose; dabar jų ten buvo tik Aukštojoje Silezijoj, ir tai labai nedaug. Senų laikų kolonistai vokiečiai turėjo išsikelti labai ūmai, be atlyginimo palikdami savo nejudamą turtą.

Palestina dar ryškesnis ir labai drastiškas pavyzdys. Devyniolika amžių Palestinoje išgyvenę arabai turėjo išsikelti iš savo žemių ir palikti jas žydams, atėjūnams iš Europos.   Ir trumpu laiku arabų dauguma Palestinoje pavirto nykia mažuma.

Kaip matome, jau labai įsigali nauji pradai (principai) valstybių riboms nustatyti. Jų tikslas: atstatyti tautoms senąsias, nesudraskytas tėvynes, kur senesniais amžiais jos yra kompaktiškai gyvenusios, nors dabar svetimas elementas yra tvirtai jų tarpan įsiveržęs stambiomis salomis ir pusiasaliais. Šitas pradas nuo 1919 m. yra jau virtęs tarptautinės teisės praktika. Jis neduoda gerų vilčių dabartiniams Lietuvos kolonizatoriams ir būsimiems dalintojams, bet jis dar neužtikrina ir Lietuvai priklausomų ribų. Mažosios tautos teisingumo sulaukia tik tuomet, kai jos esti laiminčioje koalicijoj arba turi galingą tr turtingą dėdę už konferencijos stalo. Čekai ir rumunai nebūtų realizavę savo svajonių 1919 m. be galingos Prancūzijos paramos; Izraelio šiandien gal ir nebūtų be Amerikos kapitalo ir Sovietijos ginklų bei kitokios paramos. Bet labai dažnai: "Quod licet Jovi, non licet bovi" .. .

2. GUDAI SAVINASI PUSĘ LIETUVOS

Teko skaityti keletą gudiškų propagandinių brošiūrų, tremty leidžiamų laikraščiu ir gerai įsižiūrėti Į naujos projektuojamos Gudijos žemėlapi, kurs ryškiau kalba už jų brošiūras. Tas žemėlapiukas būsimos Gudijos ribosna įtraukia puse Lietuvos, trečdali Latvijos, pakraščius Lenkijos, Ukrainos ir gal Rusijos, nors apie gudų ir rusų ribas patikrintų žinių šiuo metu pas save neturiu, tad nesiimu tvirtinti jų klaidingumo ar tikslumo. Nuo Latvijos gudai mano atsirėžti visą Latgaliją ir rytinę Ilukštos apskrities pusę; tas kraštas turi apie 600,000 gyventojų, ogi gudų jų tarpe 1943 m. buvo 40,699.

Ribą su Lietuva gudai veda buvusia demark-linija, o prie Merkinės persirita per Nemuną ir užima Liškiavą, Leipalingį, Kapčiamiestį, Seinus, Suvalkus ir Augustavą. Kaip matome, atliktas labai smarkus ir karingas žygis, apvainikuotas nuostabiai dideliais laimėjimais.
Savo brošiūrose gudai savųjų priskaito iki 16 ar net 20 milijonų, o emigracijoj esą jų arti milijono. Dabar pažiūrėkime tikrovei į akis. 1939 m. sausio mėn. Sovietijoj gudais užsirašė tik 5,267,431. Tai bus net su tais, kurie išgabenti į Sibirą. Jeigu rusai savo statistikoje gudams ir nusuko bent kiek, tai vis dėlto labai nedaug nusuko. Nutautėdami rusų naudai, gudai savo skaičiaus beveik nebepadidina. Religijos ir net pasaulėžiūros tapatumas veikia daug didesnės Rusijos naudai. Jei Rusija labai ilgai gudus valdytų, tai atrodo, kad Gudijos plotai liktų labai apgraužti. Jiems netgi gresia visai rimtas pavojus visiškai susilieti su rusais, gaunant iš Maskvos gan žiauraus paskatinimo.

1931 m. Lenkijos statistika "Rytų Kresuose" priskaitė 990,000 gudų. Man teko gerokai važinėti toje zonoje ir šiuo klausimu kalbėtis su lenkų, gudų ir lietuvių veikėjais. Teko net nagrinėti Lenkijos seimų rinkimų davinius, gudų veikėjų man pateiktus ir paaiškintus. Priėjau išvados, kad Lenkijos statistika gudų skaičių tyčia sumažino apie tris kartus. Buvusioj Lenkijoj gudų buvo arti trejeto milijonų.

3. GUDAI IR LIETUVIAI BE PASIGYRIMŲ

Pasigirti mėgsta visos tautos, ypač politiniais tikslais. Daugelis politikų iš pavergtų kraštų išpučia į padanges savo tautiečių skaičius manydami, kad tai padės įgyti daugiau svarbos ir gauti paramos kovoje dėl tėvynės laisvės. Tam tikslui ir gudai pasišovė tapti didžiąja tauta: žiūrėkite — mūsų net 20 milijonų! Bet tikrovė yra visai kita.
1941 m. birželio mėn. visoje Sovietijoj gudų galėjo būti tarp 8 ir 9 milijonų, tačiau ne visi jie gyveno sovietinėje Gudijos respublikoje, kuri buvo smarkiai padidėjusi, atkariavus nuo Lenkijos 4,800,000 gyventojų ir prijungus juos prie sovietinės Gudijos. Lenkiškoje Gudijos daly buvo apie 2,150,000 gudų pravoslavų ir apie 800,000 gudų katalikų, ogi kiti — lenkai, žydai, ukrainiečiai, lietuviai ir truputis rusų.
Čia bus įdomu palyginti sovietinės Gudijos ir Lietuvos plotus ir gyventojų skaičių pagal geriausius prieinamus šaltinius:

                       Plotas:           Gyventojai:   Tautybių procentai:
                    (kva/dr. mylių)
Gudija 1941m. 88,000         10,525,000      1941 m. neąpskaičiuota.
Gudija 1947 m. 81,090          7,600,000      Gudų 80.6%; rusų 11%.
Liet.     1947m. 25,172         2,700,000        Lietuvių 85%, rusų 9%, gudų 2%.

Po karo Ribbentropo-Molotovo linija buvo pakeista Curzono linija; per tai Gudija nustojo Balstogės vaivadijos su Balstoge ir Lomža, viso apie 10,400 kv. mylių (27,000 kv. km.) su 1,400,000 gyventojų, kurių didele dauguma buvo lenkai ir truputis gudų. Gan stambi vakarinės Gudijos lenkiška mažuma buvo išvežta Sibiran į vergų stovyklas, o jos likučiai (259,000) persikėlė Lenkijon. Karas Gudijai pridarė didelių nuostolių. Tad vietinių gyventojų dabartinėje Gudijoj liko tik 7,600,000. Gudais save laikančių buvo 6,150,000; pridėjus trejų metų prieauglį — apie 350,000 — 1950 m. gudų skaičius pačioje suvienytoje Gudijoj bus apie 6,500,000. Šiuo skaičium gudams teks pasiremti atstatant savo laisvę. Sibiran ištremtieji gudai, kaip ir lietuviai, daugiausia ten ir mirs.

4. LIETUVOS PLOTAS IR GYVENTOJAI

Tikrus Lietuvos plotų duomenis ir gyventojų skaičius čia pateiksiu, nes mūsų rašytojai ir viešos įstaigos šiuos duomenis nuolat spaudoje iškraipo.
                                  Lietuvos plotai          Lietuvos
                                 kvadr. kilometrais:     gyv. 1941
1939 m. kovo gale,
netekus Klaipėdos                       52,822    2,480,000
1939    m. spalio gale,
atgavus Vilnių, prisidėjo                6,880    522,000
1940    m. rudenį, atgavus
šventėnus etc, prisidėjo                   2,647    82,600
1945 m. vėl prijungus
Klaipėdą                                       2,848    154,000
--------------------
Visa Lietuva dabar:                      65,197    3,238,600
Lietuva pagal 1920-24 m.
sutartis                                       88,111    apie 4,300,000

Gyventojų skaičius 3,238,600 čia apima ir gyventojų prieauglį iki 1941 m. birželio 15 d., kai Sovietai pradėjo masiškai naikinti lietuvius, bet neapima pabėgėlių iš Lenkijos. Nuo tos dienos, nors Lietuvos plotas buvo gerokai padidėjęs, jos gyventojų skaičius ėjo smarkiai mažyn pagal Rusijos ir Vokietijos masinių likvidacijų planus.

Jei Sovietų skelbiamas lietuvių procentas (85%) Lietuvoje yra (?) tikras, tai lietuvių ten 1947 m. turėjo dar būti apie 2,300,000. Pridėjus trejų metų prieauglį (70,000), Latvijos lietuvius (30,000), spėjamai išlikusią dalį Mažosios Lietuvos lietuvių (apie 40,000) ir tremtinius Vakarų pasauly (75,000), gautume 2, 515,000 lietuvių, neskaitant senosios emigracijos užjūrin. Iš senosios emigracijos palankiausiomis sąlygomis Lietuvon grįžtų vos keletas tūkstančių. Naujos emigracijos irgi ne visi grįš Lietuvon. Fiziniai darbininkai per keletą metų labai gerai prasigyvens ir nebenorės savo jaunų vaikų vežti Europon, kad jie ten dalyvautų naujuose karuose, kuriais Rusija teiksis visuomet apdovanoti Europą, ypač mažesnes valstybes.

5. LIETUVOS GYVENTOJAI 1948 M. GALE

Kaip aukščiau matėme, šiandien Lietuvos plotas apima 65,197 kv. km. arba 25,172 kv. mylias. Primenu, kad standartiniai Amerikos leidiniai paduoda kitokius Lietuvos plotų ir gyventojų skaičius, nes jie tikslumu nepratę rūpintis ir tarptautinių informacijų nemoka rinkti.

Gyventojų Lietuvoje 1948 m. gale buvo skaitoma apie 2,700,000, taigi bent puse milijono mažiau, negu jų buvo 1941 m. Tačiau tikrųjų Lietuvos gyventojų ten esama tik apie 2,500,000, ogi 200,000 ar kiek daugiau sudaro Sovietų armija, policija, valdininkai ir kolonistai. Prieš karą svarbiausios tautinės mažumos buvo žydai, vokiečiai ir lenkai, dabar gi jų vietą užėmė daug pavojingesni rusai (apie 250,000 kartu su senais jų kolonistais). Gudų vargiai susidaro 2%, lenkų irgi 2%, žydų arti 1% ir 1% kitų mažumų: latvių, totorių ir k. Naujų rusų tarpe yra nemaža Rusijos žydų, bet tikslų procentą sunku jiems nustatyti.

Labai pakitėjo Vilniaus miesto gyventojų tautinė sudėtis. Lietuvos sostinėje gyventojų skaičius sumažėjo iš 210,000 į 160,000. Jų tarpe lietuviams tenka tik reliatyvi dauguma: jų esama 37%; paskiau seka lenkai — 23%; rusai, žydai ir kiti orientalai kartu sudaro apie 40%.

Senieji Vilniaus apylinkių gyventojai užsirašo lietuviais, nors jų tarpe prikolonizuota šiek tiek rusų, kad surusintų kraštą. Gudijos ribose lietuviškai kalbančių yra likę apie 30,000, bet apie jų gyvenimą jokių žinių užsieniuose negaunama.
Kaunas esąs sumažėjęs iš 150,000 gyv. į 110,000 ir šiame skaičiuje esą net 70% lietuvių, kiti gi beveik vieni rusai.

Stambi lenkų dauguma pasitraukė iš Lietuvos į geresnį gyvenimą, į geresnius ūkius buvusiose vokiečių žemėse. Savu noru į blogesnes sąlygas jie, žinoma, nebegrįš. Iš Vilniaus krašto Lenkijon persikėlė 159,000, iš Kaunijos — arti 100,000 išvyko Lenkijon. Tad lenkų klausimo šių dienų Lietuvoje nebėra ir, rodos, nebebus. Tą vietą užima sunkesnis klausimas rusų, visiškai svetimų Lietuvai savo žema kultūra ir keista orientalų galvosena.

6. LIETUVIŲ-GUDŲ  ETNOGRAFINĖ RIBA SENOVĖJE

Prieš kokius 900 metų lietuvių sodybos dar siekė Polocko - Minsko - Slonimo liniją. Mūsų ankstyvosios istorijos peri j ode lietuvių-gudų etnografinė riba bent kiek keitėsi gudų naudai. Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje nuo 13-to amžiaus iki 1566 metų administracinė riba tarp lietuviškų ir gudiškų provincijų beveik sutapdavo su dviejų tautų etnografine riba: tai buvo riba tarp Vilniaus lietuviškų ir Polocko gudiškų žemių. Polocko žemės dažnai apimdavo ir Minsko plačias apylinkes. 1566 m. Lietuvoje bu-buvo pravestas racionalesnis administracinis provincijų padalinimas į lietuviškas ir gudiškas. Lietuva buvo padalinta į 9 palatinatus, arba vaivadijas. Trys palatinatai buvo sudaryti iš lietuviškų žemių, o šeši iš gudiškų. Kadangi lietuviškos provincijos buvo tankiau gyvenamos, tai

—    lenkų istoriko J. Jakubowskio išvedžiojimais
—    abi tautos anų laikų Lietuvos valstybėje savo skaičiais buvusios beveik lygios.
Lietuvių etnografinė riba rytuose tuomet ėjo Dauguva, apie 30 km. nuo Kuršo sienos beveik iki Drisos miestelio, o iš ten suko į pietus, lietuvių šone palikdama Glubaką, Dolginovą, Malo-dečną ir Voložiną. Pietuose lietuvių riba su gudais ejo Nemunu žemyn iki Gaujos žiočių; nuo ten ji ėjo apie 5-10 km. pietuose nuo Nemuno, palikdama lietuvių šone   abu Nemuno krantu.

Nuo Mastų lietuvių riba suko toli į pietus, palikdama Gardiną giliai Lietuvoje ir pasiekdama Narevo ir Bielovežos girias. Įdomu, kad ši riba tarp lietuviškų ir gudiškų palatinatų išsilaikė be atmainų nuo 1566 m. iki 1793 m. O Rusijos valdymo laikais trys Lietuviškos Gubernijos (Kauno, Vilniaus ir Gardino) apėmė pietuose net žymiai didesnius plotus. Štai kodėl lietuviams nelengva dabar atsisakyti per tūkstantį metų rytuose išlaikytų savo administracinių ir kartu etnografinių ribų, nors tų žemių pakraščiai buvo vėlesniais laikais kiek užkolonizuoti gudų ir lenkų arba svetimo valdymo metu nustoję savo lietuviškos kalbos. Daug istorinių žemėlapių, spausdintų toli užsieniuose, Vilniaus ir Trakų palatinatus ryškiai išskiria iš kitų reikšmingu užrašu: Lithuania Propria, La Vraie Lithuanie, atseit: Tikroji Lietuva, kad atskirtų ją nuo gudiškų provincijų. (Žiūrėti žemėlapį No. 1).

7. ETNOGRAFINĖ LIETUVA NUO 16-to IKI 19-to AMŽIAUS

Prof. K. Būgos toponomastinė teorija, kad lietuvių giminės nuo seniausių laikų iki 6-to amžiaus gyveno nuo žemutinės Vyslos iki aukštutinės Volgos ir Okos, nuo Dauguvos iki Pri-peties, šiandien yra jau priimta, rodos, visų specialistų. Tie Dlotai apima apie 430.000 kv. km. Tai beveik prilygsta prieškarinei Vokietijai ir tik penktadaliu mažiau, kaip dabartinė Prancūzija. Šiuos plotus lietuvių giminėms (Litovski-je Plemena) pripažįsta ir dabartiniai Maskvos universiteto profesoriai M. N. Tichomirov ir S. S. Dmitrijev. Tai aiškiai atžymėta jų žemėlapv, pridėtame prie istorijos vadovėlio: "Istorija SSSR" (tom I. Maskva, 1948 m.). Tą pat man įrodinėjo ir žymus rusų geografas-eruditas Se-mionov-Tianšanski.

Bet 6-tame amžiuje ir vėliau į lietuvių žemes pradėjo brautis slavai iš pietų, beveik visiškai išstumdami lietuvius iš Dniepro baseino. 6-tame ir 7-tame amžiuose aukštutinio Dniepro ir Pri-peties baseinai tapo dabartinių gudų tėvyne, kur tik vietomis išsilaikė lietuviškų vietovardžių. Į šituos kraštus lietuviai ir latviai nereiškia nė mažiausių pretensijų.

žemėlapis Nr. 1: Regni Poloniae Magnique Ducatus Lithuaniae nova et exacta tabula ad mentėm Starovolcij descripta A Ioch. Bapt. Homanno, Norimbergoe. Ištrauka iš kopijos, esančios Britų Muziejuj Londone, Nr. 3367/10. žemėlapy atžymėtos ribos tarp Tikrosios Lietuvos ir gudiškų provincijų. Nuo vidurio Nemuno iki Dysnos tęsiasi padrikas parašas: LITHUANIA PROPRIA, patvirtinąs ta istorikams gerai žinomą faktą, kad Trakų ir Vilniaus palatinatai buvo laikomi tikrąja (t. y. lietuviškąja) Lietuva, tyčia atskiriant ją nuo gudiškosios Lietuvos. Žemėlapis spausdintas Nueremberge apie 1630 m.


13 amž. lietuvių giminės buvo apgyvenusios beveik visą Nemuno baseiną, dabartinę Latviją ir Prūsiją iki žemutinės Vyslos. Tai buvo plotas, apimąs apie 215,000 kv. km., o be Latvijos — apie 150,000 kv. km. Germaniškų tautų karingumas ir slavų veislumas sunaikino ar išstūmė lietuviškas gimines iš Pasargės ir Alnos baseinų ir labai atskiedė lietuvių plotus aukštutinio Nemuno ir Dysnos baseinuose. Tad Tikroji Lietuva 16-tame amžiuje jau turėjo nemažą slavų priemaišą savo rytiniuose ir Dietiniuose pakraščiuose, o aplink Tvankstę, arba Karaliaučių, susidarė labai agresingas germaniškas branduolys. 16-to amžiaus antroje pusėje lietuvių etnografiniai plotai susidėjo iš šių provincijų:

Vilniaus palatinatas  44,400 kv. km.
 Trakų palatinatas    31,300 kv. km.
Žemaičių seniūnija    23,300 kv. km.
 Mažoji Lietuva       15,000 kv. km.
----------------------------------------
Visa Lietuva         114,000 kv. km.

Mažosios Lietuvos plotas čia mano apskaičiuotas pagal vokiečių geografą C. Hennenber-gerį ir apima Karaliaučių, Nordenburgą ir Geldapę.

Visa etnografinė Lietuva (114,000 kv. km.) 16-to amžiaus gale savo plotu vis dėlto buvo mažesnė beveik du kartu už etnografinę Gudiją, kuri šiais laikais apima arti 200,000 kv. km.

17-tame amžiuje prasideda didžiosios nelaimės Lietuvai:
1) 1618 m. Prūsija susijungia su Brandenburgu, ir tuo valstybėje sudaroma labai stipri vokiečių persvara. Palengva, vis labiau ir labiau lietuvių kalba stumiama iš viešųjų įstaigų: bažnyčios, mokyklos ir teismų.

2) 1654-1661 m. Maskvos kariuomenė pirmą kartą istorijoj buvo užėmusi Vilnių, Kauną ir Gardiną ir žiauriausiu būdu plėšė, degino miestus ir kaimus ir stengėsi kuo daugiausia gyventojų išžudyti. Šio karo pasėkoje Lietuva neteko 1667 m. dviejų stambių provincijų: Smolensko ir Staro-dubo. Šių provincijų gyventojų dalis nesutiko gyventi po žiauriu Rusijos sparnu ir pabėgo Lietuvon. Anų laikų tremtinius priglaudė Lietuva ir net žemėmis apdalino. Tai gerokai sustiprino gudišką mažumą Tikrosios Lietuvos pakraščiuose.
18-tame amžiuje Lietuvą ištiko  dar didesnė nelaimė:
3) Ilgus karus (1696-1717 m.) lydėjo visoj etnografinėj Lietuvoje baisus maras (1708 - 1711 m.), kurio metu žuvo bent trečdalis lietuvių. Jų sodybas Mažojoje Lietuvoje užgrobė vokiečiai kolonistai, o iš rytų Lietuvon brovėsi truputis gudų. Liet. tauta buvo baisiai apvogta didžios nelaimės metu: ji neteko gan daug savo žemių, ypač vakaruose. Bet ji turi moralinę teisę šitos vagystės nepripažinti. Lietuva negali prisiimti kaltės už marą, badą ir svetimų kariuomenių sukeltus gaisrus. Kam bent kiek rūpi teisybė — turi apie tai pagalvoti.

8. LIETUVIŲ NUOLAIDOS IR KOMPROMISAI

Prasidėjus pirmam pasauliniam karui, gan greit lietuvių tarpe kilo nepriklausomybės sąjūdis ir būsimos valstybės ribų klausimas. Beveik kas metai vyko kurioje nors Europos valstybėje ar Amerikoje lietuvių politiniai seimai ar konferencijos. Bendro susitarimo tarp tų konferencijų, žinoma, nebuvo ir negalėjo   būti dėl techniškų susisiekimo kliūčių. Tačiau labai įdomu, kad visos konferencijos reikalavo Lietuvai beveik visų tų žemių, kuriose 13-tame amžiuje lietuvių gimine gyveno. Pavyzdžiui, Amerikos Lietuvių Seimas Chicagoje 1914 m. rugsėjo mėn. (ten dalyvavo ir pora atstovų iš Europos) reikalavo Lietuvai Rytprūsių šiaurinės   pusės   su Karaliaučium. Kaip šis, taip ir kiti seimai bei konferencijos į Lietuvos ribas įtraukdavo Kauno,   Vilniaus, Suvalkų ir Gardino   gubernijas   ir dar Naugarduko apskritį iš Minsko gubernijos. Tokias ribas rodo ir Lietuvos Misijos   Amerikoje memorandumas ir žemėlapis, įteiktas Valstybės Sekretoriui B. Colby 1920 m. bal. 3 d. Pagal šį oficialines Lietuvos misijos žemėlapį rytinė Lietuvos riba eina nuo Drujos prie Dauguvos pro Kazėnus, Pastavį,   Baranavičius,   Vyganaščios ežerą, Pružanus, siekia netoli Lietuvių Brastos ir toliau eina Bugo upe truputį žemiau Drogiči-no, kurs buvo senųjų jotvingių sostinė. Pietuose norėta pasiekti Mindaugo karalystės ribas ir apimti jotvingių žemę. Bet rytuose jau atsisakyta Dysnos ir Vileikos apskričių.

Maskvos derybose su Rusija 1920 m. vasarą teko Lietuvai atsisakyti ir jotvingių žemės su Naugarduku, Slonimu ir Balstoge. 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašyta taika nebuvo prievartos aktas nei vienai, nei antrai pusei. Raudonoji armija buvo išvyta iš Lietuvos, bet Lietuvos mažutė armija nebuvo įžengusi į rusiškas ar gudiškas žemes. Derybose dalyvavo iš abiejų pusių ir tautinės mažumos, kaip žydai ir gudai. Maskvos sutartis 1920 m. ir vėlesnės sutartys su Latvija bei Vakarų Alijantais nustatė Lietuvai minimalines kompromisines ribas, apimančias 88,111 kv. km.

9. KAS BUVO NUMATYTA LIETUVOS-GUDIJOS SIENŲ KLAUSIMU

Per 20 metų Lietuvos spauda dažnai kalbėjo, kad Lenkija yra beveik vienintelis pretendentas į Lietuvos rytines žemes. Šių eilučių autorius Lenkiją laikė kol kas tik laikina valstybe. Gudija jam atrodė beveik pavojingesnių pretendentu į rytinius Lietuvos pakraščius, nes ji arčiau Vilniaus, negu Lenkija, ir dar dėl to, kad Gudijos pretensijas rems galinga Rusija. Todėl jis ir rašė (Baltijos Respublikų Politinė Geografija, 1929 m.):
"Galima kategoriškai tvirtinti, kad Lenkija labai ilgai Vilniaus negalės valdyti" ... (155 pusi.).

"Rytų koloso silpnybė tik laikina . . . Visi daviniai kalba apie po truputį artėjantį karą Rytuose" .. . (156 pusi.).

Naujos Rusijos sustiprintas nacionalizmas mane seniai domina. Dažnai įsižiūrėdamas į sovietinių respublikų ribas, ieškojau jose kai kurių geopolitinių taisyklių. Ir aš apčiupau tas slepiamas taisykles: ribas tarp "respublikų" ir "autonominių" sričių pravedant, labiausiai pataikauta rusų tautai; po jos seka Stalino Gruzija, kuriai irgi šis tas primesta. Kur etnografinė rusų teritorija susiduria su Ukraina ir Gudija, ten rusų ambicijai duotas kelias. Todėl Gudija negavo savo Smolensko, Ukraina neteko Kubanės ir dar kelių pakraščių. Bet visi rusų vadovėliai ukrainiečius ir gudus laiko lyg ir savotiška rusų tautos dalimi. Todėl, pravedant tų dviejų tautų vakarines ribas 1939-46 m., pastumta jas kiek galima į vakarus, tačiau gan santūriai, kad perdaug neįžeidus lietuvių, lenkų, slovakų, vengrų ir rumunų.

Gudų leidžiama propagandinė literatūra Vakarų Gudijos klausimu 1927 m. ir vėlesniais metais pasisavindavo ne tik Vilnių, bet ir Šventė-nus bei Druskininkus. Kadangi gudų yra nepalyginti daugiau komunistų partijoj, negu lietuvių, tai man buvo aišku jau 1929 m., kaip Rusija spręs Vilniaus klausimą. Po 10 metų mano kalkuliacijos virto faktu: dabartinė Lietuva gavo tik trečdalį Vilniaus krašto. Bet jeigu Gudijai nepavyko gauti paties Vilniaus 1939-40 m., palankiausiomis jai sąlygomis, tai ateity ji niekada Vilniaus nebegaus. Nėra ko apie tai nei rašyti, nei svajoti. Atbulai, Vakarų pasauliui sprendžiant ribų klausimą, Gudija neteks kai kurių savo vakarinių pakraščių. Dėl Vilniaus vėl varžysis tik Lietuva ir Lenkija.

10. LIETUVOS RIBOS SVETIMOMIS AKIMIS

Žymus gudų politinis vadas, pasikalbėjime su "Žiburių" korespondentu, 1948 m. pareiškė, kad sienų ginčą tarp Gudijos ir Lietuvos reikia spręsti pagal abiem tautom svetimus davinius ir žemėlapius. Žemėlapių užsieniuose yra visokių; jie dažnai tarp savęs nesutinka. Nuodugnesnių ir savarankiškų etnografinių studijų mūsų kraštuose padarė tik artimesnės tautos: vokiečiai, lenkai ir rusai. Amerika, Britanija, Prancūzija nėra siuntusios pas mus specialistų studijuoti etnografinių ribų; tad jos tiktai kitus kopijuoja, o labai mažindamos žemėlapius, jos dažnai pridaro stambių techniškų klaidų.

Galima su gudų pasiūlymu sutikti: ieškoti tiesos ne pas save, bet pas kaimynus. Tenka pažymėti, kad bendrieji atlasai daug dažniau pridaro klaidų, negu specialesni, suinteresuoti siauresniu regijonu, o ne visu pasauliu. Juk dar nebuvo tokio specialisto, kuris bent apytiksliai žinotų viso pasaulio, ar bent visos Europos, etnografines ribas. Todėl rinksimės specialistus. Jais juk remsis ir taikos konferencija, jeigu ji bus lygybės ir demokratybės principu sušaukta.

11. ETNOGRAFINĖ LIETUVA VOKIEČIŲ AKIMIS

1917 m. vokiečių militaristų akimis žiūrint, vargiai galėjo nepriklausoma   prisikelti maža, silpna Lietuva. Tad etnografinės Lietuvos klausimas jiems buvo vien teorinio   mokslo objektas. Vokiečių specialistai tuomet apvažinėjo Lietuvą, rinkdami žinias, ir jų armija išleido "Li-tauen-Buch: Eine Auslese aus der Zeitung der 10 Armee". 1918 m. Ten yra pridėtas ir etnografinės Lietuvos mažas žemėlapis. Su Latvija riba parodyta beveik tokia, kokia ji dabar yra,   tačiau Lietuvai pridėta   dar beveik visa Ilukštos apskritis. Lietuvių žemė prieina prie Dauguvos tarp Drujos ir Daugpilio. Mažosios Lietuvos riba palieka Rasytę ir Labguvą Lietuvai, o toliau riba eina per Įsrutį ir Gumbinę, nuo čia pasuka į pietus Ramintos upe, palikdama lietuvių šone Tolminkiemį ir Žydkiemį. Vokiečių armijos specialistai sumažina Mažąją Lietuvą,   bet nelabai žiauriai.   Kiti vokiečių specialistai   lietuviams palieka juk ir Darkiemį su Geldape.   Suvalkai paliekami už Lietuvos ribų, bet Seinų apylinkė priskirta lietuviams. Siena su gudais tame žemėlapy eina,   palikdama   Lietuvai   Perluomą (Przelom) ant Nemuno, Pariečę ir toliau eina per Lydą, priartėja prie Nemuno prie Vijos, eina per Jurotiškius, Alšėnus, Krėvą, Smurgainį, Žodiškį, Mykoliškį, Svyrius, Pastavį ir nuo ten suka į Drują prie Dauguvos.

Šis žemėlapis skiria Lietuvai nedaug mažiau, negu 1920 m. sutartis Maskvoje; pagal jį Lietuva nustoja Gardino ir panemunių iki Lydos, Naručio ežero apylinkių ir siauro ruožo rytų pasieny nuo Nemuno iki Naručio. Bet yra ir palankesnių Lietuvai vokiškų žemėlapių. Štai Brockhauso Enciklopedija (Brockhaus Handbuch des Wissens, Leipzig, 1924 m., III dalis, 86 pusi.) Gardiną laiko Lietuvos pasienio miestu, o F. Tetzner (1902 m.) lietuvių ribą nuveda iki Naugarduko.

Tiesa, armijos "Litauen-Buch" kraštą tarp Vilniaus, Smurgainio ir Alšėnų, o taipgi padau-guvį nuo Daugpilio ir Drujos iki Vydžių pažymi kaipo mišrų, kur ne vieni lietuviai gyvena.

1941 m. vasarą vokiečiai vėl užėmė visą Lietuvą, Latviją ir Gudiją. Kaipgi dabar jie vaizdavosi Lietuvos ribas?

Pirmiausia vokiečiai nusprendė padidinti savo Rytprūsių provinciją, prijungdami prie jos Suvalkų trikampį   su lietuviška Seinų-Punsko apylinke, paskiau aneksuodami ir Gardiną su plačiomis apylinkėmis,   kaip   Druskininkai ir Marcinkonys. Iš kitų Lietuvos ir Gudijos žemių jie, berods, planavo sudaryti Vokietijos kolonijas arba "autonomines respublikas" pagal žinomą Rusijos kolonijų pavyzdį. Lietuviai ir gudai stengėsi gauti iš vokiečių patogesnes ribas. Pietinėje Lietuvoje,    t.y. Gardino ir Lydos ruože vokiečiai atsisakė daryti bet kurių nuolaidų lietuvių ar gudų naudai. Čia vokiečiai turėjo savo kolonizacinių planų ir su vietos gyventojais visai nesiskaitė. Kiek kitaip jie galvojo apie rytinius Lietuvos pakraščius. Lietuvos žmonės, suprantama, buvo labai suinteresuoti nukelti nors ir beteisės Lietuvos   administracines   ribas iki linijos, nutiestos Maskvoje 1920 m. liepos 12 d. Gudai norėjo dar labiau prisiartinti   prie Vilniaus; šia kryptimi gudai ir darė stiprų spaudimą vokiečių administracijoj.   Šiaurei e gudams pavyko iš vokiečiu išprašyti sau Breslaujos ir Drujos apylinkes. Taipgi jie gavo kelių valsčių ruožą nuo Pastavio (su Naručio ežeru) iki Ma-lodečno ir Palačionių.

Tačiau vokiečiams atrodė nepatogu vien gudams pataikauti. Kad būtų panašumo į komoro-misą   — vokiečiai pridėjo   Lietuvai   Ašmenos apskritį (100,300 g.) ir Svyrių apylinke (79,800 gyv ). Naujose vokiečių nustatytose ribose (be Klaipėdos krašto   ir   be Seinų-Gardino-Lydos ruožo) Lietuva turėjo 67,000 kv. km. ar truputį daugiau. Rytuose Lietuvai teko Svyrių. Šemeta-vos, Vyšniavo, Žodiškio, Smurgainių, Krėvos ir Alšėnų miesteliai ir valsčiai. Taigi rytuose vokiečiai 1941 m. skyrė tokias pat ribas, kokias rodo jau aukščiau minėtas Dešimtos Vokiečių Armijos knygos apie Lietuvą žemėlapis (1918 m.). Pirmojo pasaulinio karo   metu   vokiečiai darė Lietuvos gyventojų statistiką   pagal   kalbas ir tuomet rado mažiau lietuvių. 1943 m. kovo mėn. vokiečiai pravedė Lietuvoje statistiką pagal žmonių tautinę kilmę, t. y. kuo jie patys save laiko, o ne kaip kalba.   Šita statistika   buvo vokiečių laikoma gilioje paslapty, ir jau rodėsi, kad jos davinių mes niekad nebesužinosime. Bet štai atvyko Amerikon mano buvęs geografijos mokinys ir asistentas Antanas Bendorius. Jam, kaip geografui, labai rūpėjo vokiečių slaptos žinios apie Lietuvos gyventojų tautinę sudėtį. Jo apsukrumas ir rizikingumas   praskynė jam kelią Į slaptą vokiečių administracijos kambarį, kur jis spėjo nusirašyti kelių   apskričių davinius. Kadangi grėsė kas sekundę didelis pavojus, tai valdininkas ragino jį greit   palikti tą kambarį. Todėl jam nebuvo laiko nusirašyti 1943 m. tautybių surašinėjimo visos Lietuvos. Jam pavyko nusirašyti tik Vilniaus krašto rezultatai, o smulkiau, t. y. valsčiais, tik vienos Ašmenos apskrities.

Čia pirmą kartą spaudai pateikiu tuos davinius ir ta proga reiškiu savo pagarbą A. Bendoriui už jo drąsą, juos išgriebiant iš vilko nasrų, ir gražų ačiū už jo paslaugumą juos man at-siunčiant.
Vilniaus krašto gyventojų statistika tautybėmis pagal 1943 m. kovo mėn. surašymo duomenis:
                         Lietuvių:   Lenkų:   Gudų:     Rusų:       žydų:   Visų:
Vilniaus apskr.
ir miestas           111,488   164,986   9,566    8,511    15,507    304,058
Trakų ap.            82,232     28,850   1,997    2,884    ?             115,993
Šventėnų ap.       71,988     22,186   5,841    7,514    1,956      109,485
Svyrių ap.           15,984     27,726 30,516    3,163    2,383        79,772
Ašmenos ap.       13,321     52,123 29,248    509       5,134      100,335
Eišiškių ap.          29,221    27,171   4,089    211        ?             60,692
------------------------------------------------------------------------------------
Viso labo        324,234     323,042  81,257  22,792  24,980     770,345

1943 m. kovo mėn. statistika rodo tik 24,980 žydų, bet prieš vokiečių okupaciją ir masinę žydų likvidaciją minėtose apskrityse jų buvo gal apie 90,000. Nors lenkų Vilniaus krašte parodyta beveik tiek pat, kiek ir lietuvių, bet lenkų sala Vilniaus-Ašmenos srity yra atskirta nuo Lenkijos stiprios lietuvių daugumos Trakų apskrity.

To paties laiko vokiečių statistika Ašmenos apskr. valsčiuose štai ką rodė:

                        Lietuvių:    Lenkų:    Gudų:    Rusų:    žydų:    Visų:
Ašmenos m.             368    3,975         328      183    1,861    6,715
Ašmenos vals.        2,275    1,356      2,814     132    —         6,577
Kūčių —                       
(Kucevičių)            3,669    5,409     1,616       64    —        10,848
Salų vals.                 996    10,932    2,026       48    502      14,504
Smurgainių m.          218        876    1,754       28    1,629     4,505
Smurgainių v.        1,707       615    7,387        37    —           9,746
Krėvos vals.          1,276     1,703   8,089        55    532        11,655
Alšėnų vals.           1,645     4,732   4,567        26    632        11,602
Graužiškių v.          1,167    9,310       664       45     —        11,186
---------------------
Visoje apskr.        13,321   52,123   29,248   509   5,134      100,335

Norisi šią 1943 m. statistiką palyginti su senų laikų duomenimis, bet yra didelių sunkumų, nes kiekviena svetima okupacija labai keičia Lietuvos apskričių ribas. Lenkams valdant, Ašmenos apskrity buvo ir stambus lietuviškas Dieveniškio valsčius su apie 11,000 lietuvių. Kai 1861 m. N. Lebedkin rašė savo knygą apie Šiau-rės-Vakarų krašto tautinę sudėtį, Ašmenos apskritis buvo beveik du kartu didesnė plotu, labai pratįsus į rytus ir pietų rytus, kur gyveno daugiau gudų, bet mažiau lietuvių ir lenkų. Tuomet joje gyveno 113,142 gyv. krikščionys, žydų mažumos neskaitant. Nors nelygaus ploto, dviejų peri j odų Ašmenos apskrities procentinis tautybių palyginimas vis dėlto gali būti įdomus:
                                  Lietuvių ir slavų:  Lietuvių:  Lenkų:  Gudų:
Lebedkino duomenys              113,142      57,5%    18,3%   24,2%
Vokiečių sur. 1943 m.               94,692      14,1%   55,0%   30,9%

Kaip matome, lietuvių spaudos draudimas ir priespauda apskritai per 80 metų Ašmenos apskrities lietuvišką daugumą perdirbo į lenkišką daugumą. Lenkų daugumai išsikėlus į Lenkiją 1945-46 m., dabar Ašmenos apskrity lipdoma gudiška, o gal net rusiška dauguma, nes ta apskritis buvo prijungta prie Sovietinės Gudijos. Tenka manyti, kad ir Svyrių, Breslaujos, Lydos ir Gardino kraštuose reiškiasi ta pati tendencija.
(Bus daugiau)



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai