Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TAUTINĖS MORALĖS PAGRINDŲ BEIEŠKANT PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Girnius   
I. POLITINIS "REALIZMAS" IR TAUTINIS AKLUMAS

Penkeri jau metai, kaip Lietuvos kraštą siaubia bolševikines okupacijos teroras. Nėra tai ilgas laiko tarpas, istoriniais laikmečiais matuojant. Bet vis dėlto nemanėme jį taip ilgai užtruksiantį. Vylėmės: negali gi kultūringasis pasaulis nematyti, kad nėra prasmes milijonus gyvybių aukoti, tik pakeičiant vieną tiraniją kita tokia pat! Užtat ir raminomės: nėra ko daug nerimauti. Dar metai, o blogiausiu atveju dveji, ir vėl viskas bus gerai, vėl išmuš laisves valanda.

Bet, deja, slenka metai po metų, ir tuos laukiamuosius "metus kitus" tenka vis toliau nu-keldinėti. Tiesa, pagaliau atsivėrė akys ir vakariniams sąjungininkams, kokį bičiulį buvo pasikvietę talkai. Bet — kas iš to? Per vėlai akys atsivėrė. Pravėrė tai akis ir mums, nors ir kita prasme. Neturėjome iliuzijų, ką savyje slepia bolševikinis imperializmas, nes jau buvome pergyvenę vieną jo okupaciją. Bet turėjome iliuziją, kad tai, ką jau buvome pergyvenę, turėjo nebūti likę paslaptimi nė kitiems. Tačiau pasirodė, kad asmenines patirties negali atstoti nė puikiausia diplomatine informacija: ką aiškiai numatė paprastas mūsų ūkininkas, nenumatė nė patys didžiųjų valstybių vadai. Šita tai prasme prasivėrė ir mūsų akys. Vienok nebūtume galėję pakeisti įvykių eigos, jei ir anksčiau būtume tai numatę.

Dar daugiau: turėjome praregėti ne tik didžiųjų valstybių aklumą, bet ir apskritai politinio idealizmo trapumą. Vaikiškai tikėjome, kad Atlanto Charta yra tikras žmonijai teisybes ir laisves pažadas. Bet teko skaudžiai praregėti, jog ir šis pažadas tebuvo, jei ne tik žodine deklaracija, vienos valandos svajone. Ji buvo pasmerkta likti bergždžia jau pačią jos pasirašymo sekundę, užmerkiant akis prieš bolševikinio talkininko tiraniškumą tik dėl to, kad jis buvo anos valandos sąjungininkas. Ar bolševizmo tikrojo veido nepažinimas nebuvo greičiau ne naivi, o norima iliuzija? Prileiskime, kad iš pradžių pradėto žaismo su bolševizmu vidinis prieštaringumas (kurti demokratinę pasaulio santvarką, vienu jos kertinių akmenų padėjus atkaklią diktatūrą) nebuvo pastebėtas. Bet ar tas pats dviprasmiškas žaidimas nėra ir toliau tęsiamas? Reaguojama prieš bandymus geležinę uždangą nukelti toliau, į dar neužleistas sritis. Bet dėl to, kas dedasi anapus geležines uždangos, atkakliai tylima. Kiek jau kartų mūsų politiniai organai kreipėsi į Jungtines Tautas... Ir turime praregėti, kad machiavelinė išmintis lieka visų politikų, neišskiriant nė demokratinių, evangelija.

Ir tačiau: nežiūrint viso išsiblaivymo iš anų iliuzijų, mes laikomės taip pat, kaip anksčiau. Vis tesiraminame, kad visa ilgai netruks. Vis dar tebegaudome kiekvieną mus bent puse lūpos užsimenantį X. ar Y. pasisakymą. Prisirenka tokių pasisakymų per laiką — tai ir jaučiamės arčiau savo vilčių išsipildymo. O kai pagaliau ir mūsų diplomatai patvirtina "laikas veikia mūsų naudai", tai ir visai nusiraminame. Bet iš tiesų nėra nieko dviprasmiškesnio, kaip šis "laiko mūsų naudai veikimas". Tuo pačiu laiku, kuris "veikia mūsų naudai", mes jau išsisklaidėme iš DP stovyklų į visus pasviečius. Nėra abejonės, kad iš Vokietijos būtume visi grįžę į namus. Bet iš tų pasviečių tegrįš tėvynėn, jei laisvės valanda ir netrukus išmuštų, tik tam tikra dalis. Bergždžia spėlioti procentą, bet kiekvienu atveju aišku, kad nebevisi. Dar būtų nieko, jei tai visa būtų. Bet tuo pačiu laiku, kuris "veikia mūsų naudai", vien tik pačioje tėvų žemėje žuvo dešimtys tūkstančių geriausių jėgų. O tie šimtai tūkstančių, kuriuos genocidinis režimas pasmerkė į kacetus sibirinėse srityse? Kiek iš jų sugrįš? Ar atperka visas šias atikas, kurių dabartis reikalauja, tie keli mums palankesni diplomatiniai balsai? Aš nedrįsčiau atsakyti: taip. Bet tasai, kuriam duodu "politinio realisto" vardą, praleidęs šiuos nepatogius klausimus negirdomis, ir toliau raminsis: taip ilgai trukti negali — daugiausia: metus kitus — ir politinė konsteliacija pasikeis: tik budėkime to palankaus meto laukdami, vis savo reikalą primindami, neleisdami jam būti užmirštam.

Štai šitokią mūsų laikyseną ir pavadinu politiniu "realizmu". Pripažįstu, kad visa, ką jis skelbia, yra tiesa: ir kad ateis palankus tarptautinis momentas Lietuvai išlaisvinti, ir kad mes turime to momento laukdami budėti, ir kad vis turime pasauliui savo bylą priminti. Bet nežiūrint šio pripažinimo, toksai politinis "realizmas" savo pagrinde tautiniu atžvilgiu yra savižudiškai pavojingas, nes jis, mano išmanymu, tik užslepia tikrovę nuo mūsų akių ir tik nukreipia mus nuo konkrečių pareigų. Užtat jo atveju realizmo žodį ir imu į kabutes.

Užslepia šis politinis "realizmas" nuo mūsų akių tikrovę ta prasme, kad jis visą mūsų dėmesį nukreipia tik į valstybinės nepriklausomybės netekimą, lyg tik tai jau būtų visa blogybė. Nėra kalbos, kad netekimas savos valstybės yra skaudus mūsų tautai smūgis: pripildo jis mus visus neišsakomu skausmu. Bet pro nepriklausomybės netekimo skausmą (koks didelis jis būtų) turime neužmiršti, kad drauge mums yra iškilęs dar didesnis pavojus — pačios tautos žūtis. Klausimas šiandien eina nebe tik apie politinę laisvę, bet ir apie pačią tautinę gyvybę. Ne tik valstybė žlugusi, bet ir pati tauta žūsta. Tuos, kurie liko tėvų žemėje, naikina svetimos rankos fizinis teroras. Tiems, kurie išsisklaidėme po pasviečius, gresia dvasinės savižudybės pagunda (šituo vardu vadinu nutautėjimo grėsmę). Nors ir skirtingu keliu, bet savo tautai lygiai žūstame ir vieni ir antri. Užtat tikrovė mums ii iškyla rūsčiu klausimu: ar nesame galo pradžia, ar nesame jau pirmieji, tegu dar ir nepaskuti-nieji, lietuvybės kovos mohikanai? Ir šito tikrovės klausimo akivaizdoje mūsų padėtis, nežiūrint viso "laiko mūsų naudai veikimo", yra daug tamsesnė, negu ji atrodo tam politiniam "realistui", kuris prieš akis teturi valstybės netekimą.

Iš anksto žinau tokiu savo žvilgiu į dabartinę mūsų padėtį susilauksiąs patarimų (jais kaip tik ir prabils tai, ką aš šiame straipsnyje vadinu politiniu "realizmu") nežiūrėti taip tamsiai į mūsų ateitį: nėra mūsų padėtis tokia beviltiška, ir nėra prasmės taip dramatiškai klausimo kelti. Suprantu, į visa žiūrint tik politiniu valstybės žvilgiu, mūsų padėtis nėra beviltiška: visada yra vilties, kad laukiamasai momentas, palankus Lietuvai atstatyti, anksčiau ar vėliau ateis. Nieko nėra pasaulyje amžino. Griuvo visos imperijos — grius ir bolševikinė imperija. Ir už tat teorinė valstybės atstatymo galimybė visada lieka: galima prarasti nepriklausomybę, ir galima ją vėl atstatyti. Bet, deja, ši teorinė valstybės atstatymo galimybė yra surišta su viena sąlyga — pačios tautos išlikimu. Nėra abejonės, kartoju, dėl ano palankaus momento atėjimo. Bet yra klausimas: ar bebusime mes patys ligi šio momento išlikę? Tiesa, kad valstybės žlunga ir vėl atsistato. Todėl politikai ir gali didžiuotis, kad neviltis jų negali paliesti. Bet lygiai yra tiesa, kad tautos miršta tik vieną kartą, nes jos yra gyvi organizmai, o ne tik juridinės organizacijos. Sugriautą juridinę organizaciją galima ir vėl atstatyti. Bet mirusios tautos jau niekas nebeprikels: jei tauta miršta, ji miršta visam laikui, visai istorinei amžinybei. Užtat ir turime atvirai pripažinti: mūsų tautinė padėtis iš tiesų yra tragiška, nes tai, kas šiandien pastatyta klausimo ženklan, yra nemažiau, kaip pati tautos ateitis. Užmerkti prieš tai akis — tai būti panašiam ligoniui, kuris, susirūpinęs savo liga, nemato, kad jo kambarį baigia gaisro ugnis užlieti.

Nebūtų betgi prasmės specialiai kelti šios mūsų gyvenimo apraiškos, kurią pavadinau politiniu "realizmu", jei dalykas eitų tik apie tai, kaip žiūrėti į mūsų dabartį. Būtų galima tai pavadinti tik jausminio temperamento ar skonio dalyku. Bet, deja, aną politinio "realizmo" žvilgį seka ir tam tikra praktiška laikysena, kuri, mano išmanymu, tik nukreipia mus nuo konkrečių pareigų. Ir būtent, iš politinio "realizmo" nuosekliai, plaukia ši praktinė išvada: kadangi visa netrukus palankiai susitvarkys, tai ir nėra ko savęs dramatizuoti nutautėjimo grėsme — pakanka rūpintis politiniu Lietuvos klausimo judinimu.

Tai visiška tiesa: turime rūpintis politine Lietuvos išlaisvinimo akcija. Bet kas gi faktiškai gali ja rūpintis? Tai, ką vadiname Lietuvos išlaisvinimo akcija, faktiškai yra diplomatinė bei propagandinė akcija. Ir užtat praktiškai ją ir gali vykdyti tik tie, kurie jai specialiai pašaukti, būtent, politikai, diplomatai ir žurnalistai. O visi kiti tegalime šioje akcijoje tik netiesioginiu keliu dalyvauti, konkrečiai tariant, visų pirma suorganizuodami šiai akcijai reikalingus finansinius resursus.

Bet ar tai jau visa? Ar jau to ir pakanka? Negaliu šio klausimo kitaip atsakyti: manyti, kad šituo jau išsemiame visas savo pareigas tautai būtų nesusipratimas, kurį tektų skaudžiai apmokėti. Pirma, tauta yra daugiau, negu valstybė, ir užtat atlikti savo pareigas valstybei dar nėra tuo pačiu atlikti savo pareigas ir tautai. Valstybė tėra tik vienas tautos momentas, ir užtat pilietinės pareigos tėra tik vienas tautinių pareigų momentas. O antra: tasai, kuris jau manosi kovojąs tautinę kovą tik bendruomeninio mokesčio sumokėjimu ar auka Laisvės Fondui, iš tiesų praktiškai nieko neveikia, o tik laukia, kol kova bus laimėta. Užtat anas politinis "realizmas" ir išvirsta gyvenime tik pasyviu atten-tizmu (laukimu). Tai visai nuoseklu: kas teturi prieš akis tik politinį valstybės praradimą, tam nesant pačiam politiku, ir nelieka nieko kito, kaip tik laukti — domėtis politinės mūsų bylos eiga, prognozuoti ateities galimybes, pakilti sava nuotaika kuriam nors šviesesniam pragiedruliui pasirodžius ar laikinai vėl susirūpinti lauktajam momentui ateitin nusitęsus . ..

Nėra tai visa bloga. Bet nėra tai nė gera. O gilus moralinis principas skelbia: blogis yra gėrio trūkumas. Kitais žodžiais: nedaryti nieko gero — tuo pačiu tarnauti jau blogam. Tai reiškia : ir tai, kas abstrakčiai imant, nėra nieko blogo, virsta blogio versme, kai jis uždengia tai, kas iš tiesų yra savyje gero. Konkrečiu pavyzdžiu: nėra nieko blogo mokiniui pasportuoti, bet virsta šis "nieko blogo" tikru nusikaltimu, jei jis nukreipia mokinio dėmesį nuo to, kas yra pirmoji jo pareiga, būtent mokslas. Panašiai yra ir šiuo politinio attentizmo atveju. Nėra "nieko blogo" laukti mūsų valstybės atstatymo. Bet šis "nieko blogo" virsta tikra blogybe, kai šiuo laukimu nukreipiamas dėmesys nuo to pavojaus, kuris tyko pačius laukančiuosius. Turiu mintyje nutautėjimo pavojų.

Sakiau pirma: pažinsite politinį "realistą" iš to, kad jam visada laukiamasai tarptautinės konjunktūros momentas atrodys nebetolimas, kad jam visada laikas veiks tik mūsų naudai, kad jam mūsų padėtis niekada nepasirodys tragiška. Galiu dabar šią charakteristiką papildyti: niekada jis nematys pavojaus nė tautiniu atveju. Žinoma, negalės ir jis nepripažinti, kad nutautėjimas mūsų senąją išeiviją skaudžiai palietė. Bet kad tas pats pavojus jau grėstų ir naujiesiems tremtiniams, jis nenorės sutikti. Geriausiu atveju jis sutiks, kad šis pavojus galės iškilti jau antrajai kartai.

Ir tačiau nėra pavojingesnės iliuzijos, kaip ši. Nutautėjimo grėsmė iškyla iš pat pradžios. Jei to paprastai nepastebime, tai tik kaip tik dėl to, kad ji iškyla ne staigiai, o pamaži ir tuo pačiu nejaučiamai. Kaip savame krašte mus nejaučiamai supa sava tautinė dvasia, taip svetimame krašte mus iš karto nejaučiamai pagauna svetima dvasia. Tiesa, iš pradžių jaučiame jai tarsi pasipriešinimą. Bet nejučiomis ji prasiskverbia ir pro patį šį pasipriešinimą. (Ar nesame pastebėję, kaip tie patys mūsų bičiuliai, su kuriais drauge nešėme DP gyvenimo naštą, bet kurie spėjo už mus pora metų anksčiau atvažiuoti, jau "gudriau" į gyvenimą žiūri? Negirdėjau nė iš senesniųjų ateivių kategoriškai sau reikalaujant spaudos tik anglų kalba. Bet kai kurie naujųjų tremtinių jau iš anksto šį reikalavimą patenkina.) Todėl ir tenka įspėti: nekils nutautėjimo pavojus tik kažkada vėliau, ateityje, nes iš tiesu jis yra iškilęs jau iš pat pradžios. Ir įteiginėti save nutautėjimo pavojaus naujiesiems tremtiniams neaktualybe yra lygu iš anksto migdyti mūsų tautinį budrumą. Iškyla jis iš pat pradžios ir iškyla visiems lygiai: tiek platiesiems liaudies sluogsniams, tiek inteligentams. Nesudaro išimties nė politiniai "realistai"!

Konkreti išvada, kuri nuosekliai plaukia iš šio užsimerkimo prieš nutautėjimo grėsmę, tai — kultūrinės veiklos didesnis ar mažesnis nuvertinimas: kultūra Lietuvos neišlaisvins! Tai ne tik nuoseklu, bet ir teisu: politinėje išlaisvinimo akcijoje mūsų kultūra neturi jokios lemiamos reikšmės. Ne dėl to praradome valstybę, kad nebūtume buvę pakankamai kultūringi. Ne dėl to ją ir atgausime, kad pasidarytume labiau kultūringi. Kultūra pati savyje taip pat bejėgė, kaip ir dvasia. Tose jėgos grumtynėse^ kokiomis yra politika, kultūra nieko nereiškia. Nulems jas ir mūsų atveju tik tasai didžiųjų valstybių žaismas, kurio objektu tapome.

Visa tai neginčytinai teisinga: politinėje akcijoje kultūrai lemiamo vaidmens netenka. Bet užtat — čia ir slypi politinio "realizmo" žema-žiūrystė — kultūrai tenka pats pagrindinis vaidmuo tautinėje akcijoje, nukreiptoje nebe tiesiog į valstybės išlaisvinimą, o pačios tautinės gyvybės išsaugojimą. Kaip anksčiau akcentavavome: galime viltis greitu laisvės valandos išmušimu, bet vis dėlto negalime   nė vienas ateities   peržvelgti. Tikimės — už metų. Bet gali metai prailgti ir ištisais dešimtmečiais. Užtat ir tenka ne tik "vis judinti mūsų politinę bylą", bet ir aktyviai rūpintis, kad ligi to laiko nebūtume nejučiomis pasidarę abejingi ne tik valstybei, bet ir pačiai tautai. Šita prasme politinio "realizmo" laikysena ir yra savižudiškai pavojinga: nuo abejingumo savai kultūrai per nutautėjimo grėsmės neįvertinimą ji nuosekliai turės vieną dieną nueiti ir ligi tautinio abejingumo apskritai.

Jeigu iš pradžių šis politinio "realizmo" abejingumas mūsų tautinei kultūrai visu radikalumu dar ir nepasireiškia, tai vis dėlto ir šiandien jis nelemtai mūsų tautinę kultūrą nuvertina tik į propagandos priemonę. Pripažįstama, kad nors apskritai kultūra ir nieko nelemia pačioje politikoje, vis dėlto ji gali būti netiesiog panaudota, ir būtent, kaip propagandos priemonė. Teisingas ir kultūrai propagandinio vaidmens pripažinimas, ir pagaliau pats reikalavimas, kad į bendrąją kovą dėl mūsų nepriklausomos valstybės įsijungtų ir mūsų kultūra. Bet yra visiškai kitas (ir nebeteisingas) dalykas tik tiek mūsų kultūrinę kūrybą ir skatinti, kiek ji gali būti paversta propaganda (kokiu vardu šią propagandą vadintume — politine, valstybine ar pagaliau tautine). Yra politikai nukalę net tokį terminą, kad visi kultūrininkai privalo būti savo tautos ambasadoriais kitų akyse. Bet tenka reikšti baimės, kad šis reikalavimas neišvirstų pagaliau į klounišką nusiteikimą visa daryti tik dėl kitų akių, atseit vaidinti. O svarbiausia yra tai, kad toksai kultūrinės kūrybos skatinimas tik pagal jos propagandinį panaudojamumą išvirsta tikrovėje į kai kurių kultūros sričių praktinį ignoravimą. Nevisi gi kultūriniai laimėjimai gali būti lygiai propagandiškai "įdomūs". Labiausiai, žinoma, propagandiškai panaudojami tie kultūros laimėjimai, kuriuos betarpiškai gali ir kiekvienas užsienietis prieiti: choro ansamblis ar meno monografija (ar paroda). Dėl to čia, palyginti, daugiau dėmesio ir kreipta. Bet, sakysime, į savą mokslinę ar filosofinę kūrybą nebuvo iš viso kreipta dėmesio. Nedomino tai politikų, taikino-si į juos ir kiti; ir nors apskritai knygų tvanus prileidome, bet mokslinė bei filosofinė knyga šiame tvane vietos nerado. Lietuviškos knygos nepakiši gi svetimtaučiui pasiskaityti: kam tad jos ir reikia?!

Bet ir ši išvada yra visai nuoseklioje politinio "realizmo linijoje. Kam gi mokslinė knyga reikalinga? Dailiosios literatūros knyga nors be vertimo taip pat užsieniečiui nepakišama, turi prasmės bent liaudies tautinius jausmus gaivinti. Bet inteligentija — argi dar reikia ir jai mokslinės ar filosofinės knygos tautiškai gaivinti? Sau pavojaus "realistiškieji" politikai niekada nemato!

Ir vis dėlto, nežiūrint viso, nuo nutautėjimo grėsmės nėra laisva nė inteligentija. Inteligentijos santykis su tautiniu atsparumu kaip tik yra
 
M.K. Čiurlionis     Viltis

dviprasmiškas.   Viena prasme inteligentas gali| parodyti daugiau tautinio atsparumo, nes jo tautiškumas yra sąmoningesnis. Bet antra prasme inteligentas gali dar greičiau tautiškai palūžti, nes jam lengviau prisitaikyti ir prie naujos aplinkos. Tai vienas dalykas: inteligentija lygiai gali parodyti ir daugiau, ir mažiau tautinio atsparumo. O antra, ir pats inteligentiškumas nėra kartą visam laikui laimėtas dalykas. Neatimami lieka tik diplomai, laipsniai bei titulai. O pats inteligentiškumas gali ir išblėsti, sunyks-tant tam gyvam dvasiniam interesui, kuriuo jis vienu išlaikomas. Bet šitam gyvam dvasiniam interesui inteligentijoje išlaikyti   nepakaks tik tų kultūrinių priemonių, kurias propagandiniais sumetimais pateisina ir politinis   "realizmas". Gali liaudies dainų ar šokių,   chorų ansamblių ar tautinių šokių būrelių pakakti tik liaudžiai. Prasmingi jie yra ir inteligentijai. Bet jų vienų inteligentijai negali pakakti. Savo gyvam dvasiniam interesui išlaikyti inteligentas privalo išlikti atviras ir mūsų mokslinei   bei filosofinei kūrybai. Ir užtat, kada politinis "realizmas'' mūsų mokslą bei filosofiją telaiko tremties metui nebereikalinga prabanga, iš tiesų jis iš anksto jau mūsų inteligentiją nukreipia nutautėjimo kelian. O prarasdami tautai inteligentija, prarasime ir pačią tautą.   Kaip pačios inteligentijos nutautėjimas ateina su jos dvasinių sunykimu, su jos dvasiniu suproletarėjimu, taip plačiųjų sluogsnių nutautėjimas ateina su savo inteligentijos netekimu. Gali tauta be savos inteligentijos vegetuoti (tik) savame krašte. Bet svetimame krašte be savos tautinės inteligentijos liaudies tautinis atsparumas neišvengiamai turi palūžti su pačia pirmąja karta.

Štai kodėl ši apraiška, kurią vadinu šiame straipsnvje politiniu "realizmu", ir yra vertai viešai iškelti, kad galėtų ji būti lengviau sunaikinta. Tai, kas iš pradžių atrodo tik darsi girtinu optimizmu bei "nervu nepametimu", iš tiesu| turėjo išaiškėti tokiu nelemtu nesusipratimu kuris ir gerą valią nukreipia prieš ją pačią — tai, kas yra gero. išverčia i blogą, ir tuo būdu į mūsų laisvės kovą įneša vidini prieštaravimą.' gresiantį jai skaudžia nesėkme. Geras ir teisingas dalykas budėti dėl mūsų valstybės politinio išlaisvinimo. Bet šis politinis budrumas išvirstai tautiniu nebudrumu, kai nukreipimas dėmesio į politinę kovą virsta nebekreipimu  ar permažu kreipimu dėmesio į tautinę kovą. O virsta vienašališkas politinės kovos akcentavimas tautinės kovos palikimu kiekvienu atveju, kai kulturinė veikla nuvertinama tik i nebereikalingą  prabangą — nesvarbu, kad šis kultūros nuvertinimas ne teoriškai skelbiamas, o praktiškai vykdomas; nesvarbu, kad ginamasi ne apskritai kultūrą nuvertinant, o tik kai kurias (ir būtent mažiau propagandai panaudojamas) jos sritis "atidedant" vėlesniam laikui. Galioja ši išvada, kad kultūrinės veiklos nuvertinimas tuo pačiu yra tautinės kovos palikimas, dėl to, kad nėra kitos versmės tautinei gyvybei, kaip viena — tautinė kultūra. Ir šita prasme tasai politinis budrumas, kurį skelbia politinis "realizmas", mano išmanymu, tėra tautinis aklumas, iš anksto mus paraližuojąs tautinei kovai, kuri yra visos  mūsų laisvės kovos pagrindas.

Rodosi, nebūtų nieku būdu galima pasidaryti iš mano aukščiau išdėstyto nusistatymo išvadą, jog šiuo straipsniu taikau į politikus apskritai ar dargi specialiai į vadovaujančiuosius mūsų politinių organų žmones. Bet kad kas, nors ir nepagrįstai, tokios išvados nepasidarytų, specialiai pastebiu: netaikau šio straipsnio nei apskritai į politikus, nei į vieną ar kitą mūsų politinių organų. Ir bet koks mano minties išsiaiškinimas politinės kovos už Lietuvos išlaisvinimą paneigimu būtų grubus nesusipratimas (ar demagoginis nenoras dalyką suprasti autoriaus prasme). Nebuvo mano mintyje niekada suabejojimo politinės akcijos prasmingumu. Visa reali politinė akcija (tiek diplomatinė, tiek propagandinė) yra būtina ir tuo pačiu prasminga. Nėra apie tai nė ko kalbėti: jaučiuosi priverstas tai pastebėti tik dėl to, kad nebūčiau be reikalo kurio nors taip absurdiškai suprastas.

Tai prieš ką gi kreipiuosi ir į ką taikau, jei neturiu mintyje politikų? Prieš nieką nesikreipiu ir į nieką netaikau, nes kreipiuosi prieš visus ir taikau į visus. Galimas dalykas, kad tokio nuoseklaus politinio "realizmo" su visomis iš jo plaukiančiomis išvadomis šimtaprocentiškai nė vienas neatstovauname: perdaug dar visuose mumyse gyva tėvynės palikimo žaizda, kad anos nuoseklios išvados būtų galėjusios šiandien pat pasireikšti. Bet iš antros pusės lygiai neginčijama, kad šio politinio "realizmo" tendencija  visuose mumyse daugiau ar mažiau gyvai reiškiasi. Ir nieko nuostabaus: nepriklausomybės netekimo skausmas yra toks didelis, kad pro jį nebematome (ar per mažai tematome) ir tą naują dar didesnį pavojų — praradus valstybę, prarasti ir tautą (ar bent mus savo tautai). Tai visų politinių emigrantų (tai ir yra mūsų tikrasis vardas) pirmoji laikysena: laukti — tikėti, kad visa greitai pasikeis; tesiimti, kas atrodo šiandien reikalinga; visa kita atidėti geresniam laikui, grįžus Į namus. O tai, kas atrodo šiandien reikalinga, yra ne kas kita, kaip politika. Ir atvirkščiai: tai, kas atrodo galima vėliau atidėti, yra ne kas kita, kaip kultūra.   Bet kai diena iš dienos lauktas laimingos valandos išmušimas užtrunka, iš karto krintamą į nebenugalimą neviltį, ir nebesiryžtama jau niekam: nei politikai, nei kultūrai. Nebuvo ruošiamasi ilgai kovai, ir  užtat kapituliuojama su pirmu praregėjimu, kad kovai galo dar nematyti. Tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl ir politiniai emigrantai nutautėją beveik (beveik ar gal net lygiai) taip sparčiai, kaip ir paprasti emigrantai, palikę tėvų žemę ir iš anksto pasirinkę tėvynę tą kraštą, kuriame baltesnė duona ir minkštesnė lova.

Už tat ir ta apraiška, kuriai daviau politinio i "realizmo" vardą, yra ne kas kita, kaip tipiškas įpolitinių emigrantų psichozas. Ir kada keliu balsą prieš politinį "realizmą", tai iš tiesų pasisakau ne prieš politikus ar apskritai politinę akciją, o tik prieš tą psichoziškai nerealią nuotaiką, kuri pagauna visus politinius emigrantus. Iš pradžių šis "visa greit susitvarkymo" psichozas iš tiesų gaivina: tikėdamiesi visa greitai susitvarkysiant ir bijodami nepateisinti savo ankstesnių pozicijų, žmonės šoka "veikti" ir "organizuotis". Todėl ir matome, kaip iš pradžių politiniai emigrantai laikosi visiškai taip, lyg jie dar tebeturėtų po kojomis savosios tėvynės žemę. Nors visos partijos nebetenka prasmės, bet laikomasi jų visu sektantišku fanatizmu. Nors vienas dalykas tebūtų reikalingas — tautinė vienybė, bet atkakliai draskomasi savo tarpe dėl "pirmosios vietos". Nors tektų visų pirma rūpintis tuo, ko reikalauja dabartis, bet uoliau kuriami planai ateičiai. Todėl ir užsukamas milžiniškas organizacinis aparatas: organizuojami kabinetai, komitetai, centrai; šaukiami kongresai, suvažiavimai, posėdžiai; leidžiami atsišaukimai, lapeliai, laikraštėliai. Ir tačiau: tuščiai paleista organizacinė mašina negali ilgai suktis: noromis nenoromis turi būti vieną dieną pastebėtas visas jos beprasmiškumas. O kokia gi prasmė' sukti visą tą partinės akcijos organizacinį aparatą, kuris savo prasmę turi tik valstybės rėmuose?! Visa tai tėra oro pilių kūrimas, o ne tikrovės organizavimas. Užtat ir nenuostabu, kad pirmasai karštligiškas organizavimosi entuziazmas netrukus atslūgsta, ir pamaži, bet vis labiau ima visą politinių emigrantų gyvenimą siaubti ir kaustyti beviltiško abejingumo paralyžius: viskas greit nesusitvarkė! Kaip pirma sakiau: nebuvo ruošiamasi ilgai kovai, todėl ir kapituliuojama iš anksto. Užtat tasai tipiškas politinių emigrantų psichozas, kuris greito visų dalykų susitvarkymo vardan visą dėmesį nukreipia tik į politinę akciją, mano akyse yra panašus alkoholiniam nar-kozui: iš pradžių jis žmones aistrina ir jaudina, bet iš tiesų jau pačiame šiame aistrinime bei jaudinime slepia pirmąsias tautinio paralyžiaus užuomazgas. Ta ir yra šio mano pasisakymo pagrindinė tezė: nukreipti tremtyje visą dėmesį tik į politinę akciją yra lygu iš anksto pasmerkti save nutautėjimui. Ne politika, o kultūra yra neišsenkama tautinės gyvybės versmė, nes ir politinė akcija tol gali interesuoti, kol gyvas tautinis interesas. Bet viena tik politine akcija tautinės gyvybės neišlaikysi.

II. ILIUZINIS OPTIMIZMAS AR TAUTINIS IDEALIZMAS?

Iš anksto jaučiu, kad manasai pasisakymas gresia būti ne tik deramai nesuprastas, bet ir priešiškai sutiktas. Nesistebėsiu, jei manasai spėjimas ir pasiteisins. Pats žinau, kad pastatau į klausimo ženklą tai, kas "visiems" atrodo "savaime suprantama". O nėra nieko nedėkinges-nio, kaip paliesti vadinamosios "savaime su-prantamybės" bastijoną. Įdomi skaitytojo psichologija: kada jis imasi skaityti, iš vienos pusės jis ieško išgirsti tai, kas būtų nauja (antraip iš viso nėra prasmės kito nuomone domėtis), bet iš antros pusės visa tai, kas nesutinka su jo nuomone, savaime atrodo netiesa. Išeina taip, lyg kiekvienas skaitytojas iš savo autoriaus nelauktų nieko kito, kaip jo pačio nuomonės patvirtinimo. Galima tai suprasti: kiekvienas manosi jau esąs tiesoje, ir už tat kiekvieną šios "savos" tiesos klausimo ženklan pastatymą sutinka priešiškai. Ir vis dėlto tiesos ieškojimo istorija yra vienas ištisas "savaime suprantamybių" ataka-vimas, nes nėra puikesnio pavėsio klestėti nesusipratimams, kaip ta užuovėja, kurią teikia "savaime suprantamybės" autoritetas. Nekitokia man atrodo ir ta "savaime suprantamybė", kad reikia rūpintis politine Lietuvos išlaisvinimo akcija. Iš vienos pusės ji išreiškia kategorinę mūsų momento tautinę pareigą savosios žemės palikimo kaltę išpirkti bent tuo, kuo galime. Bet iš antros pusės ji išvirsta ir tuo emigrantiniu psi-chozu, kuris mus nukreipia į tą kelią, kuriame mūsų laukia savęs pačių savajai tautai praradimas. Dėl to ir keliu reikalą suprasti mūsų uždavinius teisingoje perspektyvoje, kad, gero tenorėdami, nepasidarytume blogio tarnais, kad kova už gyvybę nevirstų žengimu mirtin.

Nors ir žinau negalėsiąs visų nei patenkinti, nei įtikinti, vis dėlto norėčiau būti bent teisingai suprastas. Užtat ir noriu jau iš anksto atsakyti į tuos priekaištus, kurių laukiu. Nemanau, žinoma, kad susilauksiu viešos reakcijos. Labai dažnai ji lieka mūsuose nevieša. Žinau tai jau ir iš savo patirties: kada bandžiau keliomis apybrėžomis duoti lietuvio charakterio vaizdą, nesusilaukiau nė vieno viešo diskusinio žodžio, o tik keleto asmeninių laiškų, kuriame vienas anominis mano korespondentas įspėjo "blogiu dvelkiančia mūza nevesti tautos į savižudybę". Užtat, kad pasiekčiau ir tuos, kuriems sudaryčiau panašų įspūdį ir šiuo pasisakymu, noriu iš anksto atspėti jų priekaištus.

Tikiuosi dvejopos reakcijos (nebūtinai iš dviejų šonų, nes gali ji ateiti ir iš tų pačių lūpų ): tikiuosi iš vienos pusės suraminamas, kad be reikalo veržiuosi į atviras duris, ir esu pasiryžęs iš antros pusės sudraudimui, kam kasuosi po tautinės moralės pagrindais.

Laukiu tokio suraminimo: — Tas visa tiesa, ką čia dėstėte. Bet tai nieko naujo. Kas gi to nežino? Be reikalo užtat atakuojate atviras duris. Patys pripažįstate, kad reikia rūpintis politika. Rūpinamės ja be jokių paraginimų, nes jau nuo pačios pirmos dienos. Plėšotės įtikinėdamas, kad vienos politikos nepakanka. Bet kas ir tai neigia? Niekas niekam nedraudžia ir kultūra domėtis. Domimės ir mes. Užtat ir visas šis įrodinėjimas tiek pat mažai reikalingas, kaip dieną įrodinėjimas, jog vis dėlto saulė šviečia.

Turiu atsakyti: būčiau laimingas, jei iš tiesų būčiau be reikalo veržęsis pro atviras duris. Džiaugčiausi, jei galėtų man būti parodyta: štai saulė — mūsų didieji kultūriniai laimėjimai. Tiesa, negalima nuneigti, kad turime ir tremties metu sukurtų kultūrinių vertybių. Kas laikosi principo "geriau šis tas, negu nieko", gali būti jomis ir visiškai patenkintas. Bet, deja, šis principas labai problematiškas, nes visada tenka žiūrėti ne tik to, kas yra, bet ir to, kas galėjo ir užtat turėjo būti pasiekta. Todėl, besidžiaugiant tais kultūriniais laimėjimais, kuriuos pasiekėme, reikia drauge pastebėti du mažiau džiugius dalykus. Viena, daugelis šių laimėjimų pasiekti mūsų kultūrininkų atkakliomis pastangomis greičiau nežiūrint plačiosios visuomenės abejingumo, negu jos palankumo šilumoje. O antra, ir tose sąlygose būtų pasisekę daugiau laimėti, jei mūsų kultūrininkų pasiryžimai būtų sulaukę palankesnio atgarsio plačiuosiuose mūsų visuomenės sluogsniuose. Dabar gi teko nekartą girdėti mūsų kultūrininkus teisingai besielvartaujant, kiek teko beprasmiškai energijos išeikvoti tokioms kliūtims nugalėti, kurios turėjo iš viso neiškilti. Vienašališkas dėmesio nukreipimas tik į politinę ar dargi siaurą partinę akciją nemažai paraližavo mūsų kultūrines pastangas — nemažiau, gal būt, kaip visos išorinės kliūtys, dėl kurių jau nebebūtų galima mūsų pačių kaltinti.

Nesiimant ieškoti kitų pavyzdžių, pakanka pažvelgti į mūsų spaudą. Nebuvo, palyginti, didesnio vargo informacinei spaudai: galėjo ji net iš savaitraščių išaugti vos ne į dienraščius. Nereikėjo jai ieškoti skaitytojo, nes ieškojo jos pats skaitytojas. Bet kad tai visų pirma tebuvo politinis smalsumas, liudija tos sunkenybės, su kuriomis grūmėsi mūsų kultūros žurnalai. Nevienas kultūros žurnalas bandė įsitvirtinti, bei buvo pavykę tvirčiau šaknis įleisti tik vienam (tam pačiam, kurio puslapiais ir dabar naudojuosi). Kokia priežastis? Būtų galima aiškinti: sunkiau buvo kultūros žurnalams dėl to išsilaikyti, kad jų prenumeratorių skaičius iš anksto jau buvo aprėžtas inteligentais. Bet šis aiškinimas, nežiūrint jo dalinės tiesos, sudūžta į faktą, kad vis dėlto pakankamai turėjome inteligentų, ir jei jiems visiems būtų reikėję kultūros žurnalo, nebūtų tekę mūsų kultūros žurnalams vienam po kito žlugti ar merdėti. Bet, deja, ir mūsų inteligentiją tiraniškai valdė tik politinė smalsa, nebepalikdama vietos kultūriniam interesui.

Tą patį faktą liudija ir mūsų knygos padėtis. Bibliografai didžiuojasi, bene, 700 knygų. Tačiau, ne kiekvienas bibliografinis vienetas yra savaime jau ir kultūrinė vertybė. Išleidome vertingų dailiosios literatūros veikalų, nes mūsų rašytojams jau anksčiau buvo pasisekę pralaužti mūsų visuomenės abejingumo ledus. Pasirodė viešumon keletas meno monografijų, nes pripažino-me joms propagandinę vertę ir galėjome jas panaudoti atsilyginimui už care paketus. Bet filosofinių bei mokslinių veikalų netenka nė pirštais skaičiuoti — tiek maža. O visa kita — vertimų, vadovėlių, žodynėlių, brošiūrėlių, maldaknygių ar pagaliau grafomaninių bandymų tvanas. Drį-sime tai pavadinti intensyvia tautinės kultūros kūryba? Tedrįstie tai kas nors kitas — ne aš.

Todėl ir manau turįs teisės teigti: ne pro atviras duris veržiuosi,   o beldžiu mūsų domesį plačiau atskleisti — ne tik politikai, bet ir kultūrai.

Iš antros pusės laukiu nebe raminimo, o su-draudimo: — tai, ką jūs dėstote, nesveika. Keliate abejonę greitu mūsų vilčių išsipildimu — ar nesikėsinate į mūsų visuomenės rimtį? Skleidžiate niūrų pesimizmą — ar nesiimate dirginti ir taip jau iškankintus žmonių nervus? Kalbate realizmo vardu — ar toliregystės vardan nesate žemažiūris: jei nepavyks valstybės atstatyti, ar tuo pačiu bebus prasmės ir tautai?

Turiu į tai atsakyti: šitoks manęs sudraudi-mas kaip tik ir būtų to, kas pirma buvo norėta neigti, pripažinimas — patvirtinimas, kad pakėlimas balso prieš "visa greit susitvarkymo" psi-chozą ir prieš vienašališką dėmesio supolitikini-mą nėra stojimas kovon su vėjo malūnais, o skaudžios mūsų gyvenimo žaizdos palietimas.

Žinau aną prietarą, kuris reikalauja tautinės moralės išlaikymui užsimerkti prieš tikrovę, t.y. prieš tiesą. Visi gi pamename, kaip ir pačiais paskutiniais karo mėnesiais vokiečiai niekur nepralaimėdavo, o tik "planingai atsitraukdavo". Bet lygiai matėme, kaip šis viešas melas liko bergždžias: palaikė vokiečių moralę ne ši nacinė melo propaganda, o greičiau įprastinė vokiečių disciplina. Ir jei vokiečių kareivis nemetė ginklo iš rankos ligi pačios paskutinės minutės, tai greičiau tik iš begalinio beviltiškumo, o ne iš oficialiuose komunikatuose skleistosios vilties.

Panašiai manau ir mūsų atveju. Sutinku, kad nervams sveikiau šviesius dalykus matyti, negu tamsius. Ir užtat, kieno nervai nebepakelia tikrovės tiesos, teieško sveikatos šviesiose iliuzijose. Bet jei būtų norima "nervų išlaikymo" vardan visiems mums rekomenduoti iliuzinį tikrovei aklumą, laikyčiau tai greičiau visų mūsų ligoniais traktavimu, o nebe tautinės moralės stiprinimu. Kartoju: sutinku, kad sveika būti optimistu. Bet turiu paneigti, kad šiuo psichinės higienos principu būtų galima pagrįsti tautinę moralę (nes apskritai moralė yra daugiau ir visai kita, negu tik higiena). Gali iliuzijos būti ir sveikos, bet dėl to dar negali jomis iš tikrųjų gyventi. Visai suprantama: galima iliuzijas išsaugoti tik tol, kol išsaugai save ir nuo veiklos, atseit nuo tikrovės. Bet kada iš svajonėse susikurtosios oro pilies nusileidi į gyvenimo tikrovę, visos anksčiau tikėtosios iliuzijos negali nesudužti. Ir jei kieno visa moralė būtų pagrįsta tik iliuziniu optimizmu, pastarajam sudužus, būtų ir ji pasmerkta tam pačiam likimui. Ir už tat visiems, kurie iliuzinį optimizmą iškelia į kažkokį kategorinį tautinės mūsų moralės imperatyvą, turiu atsakyti: tautinis mūsų atsparumas gali išaugti iš kieto realizmo, o ne iš iliuzinio optimizmo. Galima pasitikėti tautiniu atsparumu tik to, kuris bus pasiryžęs išlikti savo tautai ištikimas ne iš iliuzinių vilčių, o nežiūrint viso tikrovės beviltiškumo.

Bet pasisakyti prieš iliuzinį optimizmą dar nereiškia tuo pačiu apaštalauti pesimizmą. Tuščia spekuliuoti per greita viltimi: viskas greit susitvarkys. Bet lygiai tuščia ir dabarties tragiką suabsoliutinti galutine neviltimi: viskas jau žuvę. Tuščia vienaip ar antraip ateitį prognozuoti, nes ateitis yra ne numatoma, o tik sukuriama. Tai ir pamiršta visi ateities prognuozuotojai —    vis viena, ar šią prognozę valdo optimizmas ar pesimizmas. Pavojinga per palankiai sau ateitį išsiaiškinti, nes tai būtų lygu ruoštis tik trumpai kovai. O kas nebus ilgai kovai pasiruošęs, tas ilgos kovos ir neišlaikys. O neturime, deja, jokio laido, kad esame pašaukti tik "metų kitų" kovai. Duok Dieve, kad iš tiesų pakaktų metų kitų. Bet gali tekti pakelti ir daug ilgesnę kovą, negu norime ir užtat tikime. Bet dėl to dar anaiptol neužmirštu, kad lygiai būtų pragaištinga ir per tamsiai į ateitį žiūrėti, t. y. iš viso mums ateities nebematyti. Tai būtų lygu iš anksto kapituliuoti, nepradėjus kovos ar pačioje jos pradžioje. Kas iš anksto bus taip nusistatęs, tas be abejo pateisins savo pesimistinį ateities prognozą. Kas pats iškelia rankas pasidavimo ženklan, gali būti absoliučiai tikras, kad atsiras, kas jas suriša. Kiekviena kapituliacija priimama. Dar nežinome atsitikimo, kad kieno nors tokia auka nebūtų buvusi priimta. Kas nulenkė galvą budeliui, tas ir buvo nukirsdintas. Bet kas ryžtasi kovai ligi galo, tas niekada nėra tikras pralaimėsiąs: jam lygiai atviros abi galimybės —    ir laimėjimas, ir pralaimėjimas. Bet net jei jis pralaimi, jo pralaimėjimas turi visiškai kitos prasmės ir vertės, negu pasidavimas be ryžtingesnės kovos. Ir tasai pesimizmas, kuris tai užmiršta, iš tikrųjų lieka taip pat aklas, kaip ir tasai optimizmas, kuris "sveikų nervų" vardan tikisi laimėjimo be kovos. Toksai pesimizmas ir toksai optimizmas — tai du to paties iliuzinio tikrovei aklumo pavidalai. Kaip vienas iliuziškai tiki laimėjimu be kovos, taip antras iliuziškai be kovos pasiduoda pralaimėjimui.

Galėtų būti pasakyta: geriau jau rinktis laimėjimo, negu pralaimėjimo iliuzijų, atseit verčiau būti optimistu, negu pesimistu. Deja, negalėčiau nė su tuo sutikti, nes, nežiūrint savo tariamo priešingumo, toksai optimizmas ir toksai pesimizmas man atrodo tik vienos ir tos pačios laikysenos du vienas antrą seką tarpsniai. Tars rytoj "viskas jau žuvę" tas pats, kuris dar šiandien skelbia "viskas greit susitvarkys". Atsirėmimas į iliuzinį optimizmą — tai iš tiesų jau įžengimas į tokį pat pesimizmą. Išsisklaidžius "viskas greit susitvarkys" iliuzijai, neliks nieko kito, kaip nuosekliai baigti priešinga iliuzija "viskas jau žuvę". Kieno tautinis atsparumas bus buvęs pagrįsta tik iliuzinėmis viltimis, turės sudužti su neišvengiamu šių iliuzijų išsisklaidymu. Ir šita prasme: kada šiandien noriu šiuo savo pasisakymu reaguoti prieš savaime supranta-mybę kanonizuotą iliuzinį optimizmą, iš tiesų ir visų pirma reaguoju prieš tą neišvengiamą pesimizmą, į kurį bus metamasi, kai tik noromis nenoromis paaiškės ir atkakliausiam optimistui, kad ne viskas taip greitai tvarkosi, kaip trokštame. Atidžiau pažiūrėjus, man regis, jau ir šiandien matyti ženklų, kad tokio persimetimo iš iliuzinio optimizmo į tokį pat pesimizmą pavojus nebėra neaktualus. Tiesa, laikraščių skiltis ir toliau prirašinės tie patys optimizmo seklieji apaštalai, kaip ir ligšiol. Pesimistų balso neišgirsime viešai: jie nebesims nei į senus laikraščius rašyti, nei naujų kurti. Jie tik liks šalia lietuviškosios viešumos. Tik iš to juos ir pažinsime: patys jie anaiptol nelaikys savęs pesimistais. Tokiais jie greičiau pravardžiuos tuos savo vakarykščius naivius mokytojus, kurie buvo aiškinę, kad suamerikonėti dar nėra nutautėti . . .

Štai kodėl mano atsakymas tiems, kurie valdinio optimizmo vardan mane kaltintų pesimizmu, būtų toks: nėra beviltiškesnio pesimizmo, kaip tasai, kuris dangstosi iliuzinio optimizmo kauke. Baimė pažvelgti į akis dar nėro jokia optimistinė drąsa, nes tikrovei aklumas dar nėra optimizmas. Kaip šis spekuliavimas "laiko mūsų naudai veiklumu" nėra realizmas, taip jis iš tiesų nėra nė optimizmas. Nebent duotume optimizmui naują aptartį: "optimizmas — tai sau pačiam dūmų į akis pūtimas, arba saldžiomis iliuzijomis savęs migdymas". Bet šituo atveju, žinoma, ir reiktų pasitenkinti tik optimizmo etikete, nebesisavinant drauge ir realizmo vardo. Tačiau tai nereiškia realizmą tapatinti su pesimizmu. Tai irgi du visai skirtingi dalykai. Pats savaime kritiškas tikrovei atvirumas dar nėra pesimizmas. Tai galioja net ir tuo atveju, kai tenka pripažinti padėtį tragišką. Atviras tikrovės tragikos įžvelgimas virsta pesimizmu tik tuo atveju, kai tik šiuo vienu įžvelgimu ir pasitenkinama. Bet kaip tik tai ir padaro pesimizmą bergždžią.

Už tat ir sakome: nereikia rinktis tarp iliuzinio optimizmo ("viskas greit susitvarkys") ir iliuzinio pesimizmo ("viskas jau žuvę"), nes toks rinkimasis lieka beprasmiškas net ir tuo atveju, kai ši alternatyva statoma neva tautinės moralės ar "sveikų nervų" išlaikymo vardan. Reikia realiai padėtį imti tokią, kokia ji iš tikrųjų yra. Tai yra pati veiklos sąlyga. Kas gyvena iliuzijomis (nesvarbu — optimistinėmis ar pesimistinėmis), tas negali rasti veiklai pagrindo. Vienu atveju atrodo dar nereikalinga, nes viskas savaime susiklostys, o antru atveju ji atrodo nebereikalinga, nes jau viskas nebeišgelbimai pralaimėta. Ir todėl reikalauti realiai imti padėtį — tai reikalauti veikti. Realizmas yra veiklos reikalavimas.

Savo pasisakymą dėl tos mūsų laikysenos, kurią pavadinau politiniu "realizmu" ir kuri iš tiesų nėra seklus valdinis optimizmas, baigiu apeliavimu nuo iliuzinio tikrovei aklumo į blaivų realizmą. Kad nebūčiau betgi dar kartą neteisingai suprastas, turiu nedviprasmiškai pabrėžti, kad nelaikau paskutiniu žodžiu nė realizmo. Pats savaime realizmas nėra nei optimistiškas, nei pesimistiškas: viskas priklauso nuo to, kokią tikrovę turime. Bet vis dėlto tuo atveju, kai tikrovė tokia tragiška, kaip mūsų šiandien, būti tik realistu neišvengiamai reikštų nejučiomis darytis ir pesimistu. Užtat ir manasis apeliavimas nuo iliuzinio optimizmo į blaivų mūsų padėties tragiškumo praregėjimą galėjo nevienam pasirodyti, nežiūrint viso gynimosi, gundymu į defetistinį pesimizmą. Bet tai tik yra nurodymas, kad vienu realizmu pasitenkinti negalima. Realizmo teigimą reikia siekti su idealizmo reikalavimu. Reikia teigti realizmą, nes be jo ir idealizmas liktų tik tuščias optimistinėmis iliuzijomis operavimas. Jei nori išlaikyti nuo pražūties tai, ką brangini, ir paversti tikrove tai, į ką tiki, turi pirma blaiviai regėti, kokioje dabartyje esi. Negalima ligonio gydyti, neturint tikro ligos diagnozo (nesutikau su tais, kurie rauda tik dėl tėvynėje likusiųjų likimo, bet nenori prisipažinti, kad lygiai savo tautai gresia-me ir mes pražūti). Bet ir tikras ligos diagnozas nieko nereikš, jei nebus rūpinamasi imtis atitinkamų priemonių ligai nuveikti. Tai reiškia: vienas pats blaivus padėties įžvelgimas nieko nereikš, jei jis neišaugs idealistine ryžtimi — anuo veikliu tikėjimu, kuriam nėra nieko neįmanomo. Ir už tat apeliuoju ne tik nuo iliuzinio optimizmo į tikrą realizmą, bet drauge ir į tikrą idealizmą. Ne iliuzinis optimizmas tinka mūsų tautinės moralės pagrindu, o tik tasai idealizmas, kurio negali išblėsinti nė pati juodžiausia tikrovė.

Gali iš karto pasirodyti, kad tai, ką pasmerkiu kaip iliuzinį optimizmą, ir tai, ką teigiu kaip realistinį idealizmą, yra pagrinde tas pats dalykas. Nėra tai betgi tik žodžių klausimas. Kada iliuzinis optimizmas stengiasi guosti laiko mūsų naudai veikimu, tai iš tiesų jis tik mus savotiškai atpalaiduoja nuo ryžties veiklai. Kada gi realistinis idealizmas verčia mus praregėti visą mūsų padėties tragiškumą, jis prakalba į mus nebe iliuzine paguoda, o kietu perspėjimu: esate pastatyti prieš būties ar žūties klausimą — arba antžmogiškomis pastangomis iškovosite būtį savo tautai, ar, teisindamiesi atlieką jai visas 'normalias' pareigas, patys savomis rankomis ruošiate jai žūtį. Ir šita prasme tautinis idealizmas lygiai savyje slepia ir gilią neviltį ir gilų tikėjimą. Paradoksiškai tariant, jis drauge yra pe-simistiškesnis ir už įprastinį pesimizmą, kaip op timistiškesnis ir už įprastinį optimizmą. Pesi-mistiškesnis yra idealizmas ir už įprastinį pesimizmą, nes jo gaivinama neviltis gilesnė už aną pesimistinę iliuziją "viskas jau žuvo". Galima ir be nevilties konstatuoti "viso žuvimą" ir pereiti prie sekančio darbotvarkės punkto: kadangi nebėra vilties sugrįžti į savo valstybę, tai nebėra ko rūpintis ir tautos išsaugojimu — verčiau iš karto ateitį numatyti ir jai išmintingai prisitaikyti. Bet tai tik rezignacija, o ne tikra neviltis.

Tikra neviltis nežino jokio prisitaikymo ir jokio "perėjimo prie sekančio darbotvarkės punkto". Bet kaip tik todėl tikra neviltis niekada ir nesutiks, kad jau viskas žuvo . . . Greičiau ji gyvens mintimi: jei iš tiesų man būtų lemta žūti mano tautai, tai visas mano gyvenimas nebetektų savo prasmės. Bet kol tauta gyvens šitokia neviltimi, ji niekada nežus, nes šitokia neviltis išsiskleidžia ne nykia rezignacija, o nenuveikiamu, nes ir nenuviliamu tikėjimu. Užtat idealizmas yra optimistiškesnis ir už įprastinį optimizmą: kai pastarajam palaužti gali pakakti kiekvieno gyvenimo smūgio, tai anasai nesudaužomas jokiais tikrovės smūgiais. Tikrovė gali sudaužyti tik iliuzijas, bet ne tikėjimą, nes šisai pagrįstas ne kovos sėkmingumu, o to, dėl ko kovojama, nepakeičiamu vertingumu. Kas tikrai myli (t. y. gyvena savo mylimąja vertybe), tas nebijo nieko: jam ir iš nepaguodžiamo beviltiškumo išauga tik nenuveikiamas tikėjimas.

Ta ir yra šio viso pasisakymo prasmė — pervertinti mūsų tautinės moralės pagrindus. Kėliau aktualų, bet neliečiamą, nes savaime suprantamu laikomą klausimą: kuo turime grįsti mūsų tautinę moralę? Bandžiau perspėti, kodėl įprastinis (ir todėl "savaime suprantamas") jos grindimas tik "laiko mūsų naudai veikimu" man atrodo tik tasai iliuzinis optimizmas, nuo kurio į defetistinį pesimizmą tėra vienas žingsnis. Bandžiau tuo pačiu nurodyti, kodėl patikimesniu tautinės mūsų moralės pagrindu laikau ne aną iliuzinį optimizmą, o tą tautinį idealizmą, kuris nepalūžta nė tamsiausios tikrovės akivaizdoje, nes jis ir pačią neviltį paverčia tikėjimo versme. Dariau šį siūlymą pervertinti mūsų pažiūras į tautinio atsparumo pagrindą, būdamas įsitikinęs, kad labiau mumyse tautinę sąžinę gaivins ne spekuliacija politinėmis viltimis, o nepaguodžiamas beviltiškumas dėl iškilusios grėsmės tai nepakeičiamajai vertybei, kokia mums yra savoji tauta. Todėl ir apeliavau nuo politinio "realizmo", kuriuo dangstosi iliuzinis optimizmas, į tą tautinį idealizmą, kuris labiau pasitiki ne iliuzijomis, o mūsų meile savo tautai, ir užtat net tragiškais atvejais turi drąsos imti tikrovę, kokia ji yra. O imti tikrovę, kokia ji yra, mūsų atveju visų pirma reiškia atmerkti akis, kad vsame pavojuje savo tautai žūti ir mes. Pakankamai šaukiame dėl tų mūsų brolių, kuriuos naikina svetimasai teroras. Bet kad ir mus pačius gresia savo tautai žuvimas, dar nepradrįsome kalbėti, o gal net praregėti. Tai būtų "nemandagi" tema. Bet jaučiame savo sielos gelmėje: jeigu norėsime tautiškai gyvi išlikti, neišvengiamai turėsime ir praregėti, ir prakalbėti...

Greene, Me., 1949.11.15

J. BAKIS           PYKTIS

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai