Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KELETAS SAMPROTAVIMŲ APIE LIETUVOS RIBAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė KAZYS PAKŠTAS   
(Tęsinys)
 
12. LIETUVA LENKŲ ŽEMĖLAPIUOSE
Kai Lietuva paskelbė savo nepriklausomybę 1918 m., visos lenku mokslo jėgos ir iu visa statistika buvo specialiai nukreiptos prieš lietuviu teises i Vilnių. 1918 m. ir truputi anksčiau lenkai visai nebesivaržė jokiais falsifikatais prieš etnografine Lietuvą. Tad tarp lenku reikia, ieškoti kiek senesniu ar bent politikos tikslu išvengusiu žemėlapiu. O tokiu vis dėlto yra. Štai prieš mano akis mažas lenku "Atlas Historvczny i Geograficzny". išleistas Chicagoje 1915 m. ir. kaipo skirtas lenkų mokykloms Amerikoje, jis turi žymios vertės. Jo istorinėje dalyie yra lapas. pavadintas: "Rozmieszczenie slowian w roku 1900". Jis apima pilnai tik Centrine Europa ir parodo ribas, kur gyvena latviai, lietuviai, lenkai, čekai, slovakai, vengrai, rumunai, slo-vencai. serbai-harvatai. Gudu ir ukrainiečiu rytinės ribos nenurodytos. Gan nuostabu, kad šis žemėlapis neišpučia lenku gyvenamo ploto ir, sakytum, gan palankus gudams ir ukrainiečiams. Lietuvių (Litwini) plotas nudažytas neryškia lelijine spalva. Miestu vardai neužrašyti, tik ten tiksliai pažymėtos svarbios upės: Nemunas, Neris, Dauguva. Pagal šias ir galima orientuotis, kokios yra lietuvių ribos. Atrodo, kad Suvalkai paliekami lenkams, o Seinai — lietuviams. Lenkų tautos riba niekur neprieina nrie Nemuno. Gardinas ant lietuviu-gudų ribos Toliau, lietuvių šone liktu Vosyliškis. Lyda,. Vija, Krėva. Smurgainys. Svyriai, Kazėnai ir Vydžiai. Už Lietuvos ribų liktu Brėslauia su Druja. Šis lenkiškas Lietuvos plotu žemėlapis lietuviams skiria apie 73.000 kv. km. (be Mažosios Lietuvos).

Verta paminėti ir vienas lenkų propagandinis žemėlapis, redaguotas žymių lenkų politikos vadų J. K. Grabowskio. A. R. Lednickio ir išleistas Maskvoje rusu kalba (1916?), kad įtikinus rusus išvesti atgimstančiai Lenkijai tinkamas ribas. Lietuvių-gudu klausimo žemėlapis nesprendžia. Jis ir vadinasi: "Etnografičeskaja Karta Razselenija Polskago Naroda" ir apima visą Lenkiją su gan plačiais kaimynų pakraščiais. Suvalkijoj jis remiasi 1897 m. statistika, o kitur Lietuvoje ir Gudijoj — 1909 m. surašinėjimu. Abiejuose surašinėjimuose lenkų inteligentija gausiai dalyvavo, todėl lenkų politikos vadai Grabowski ir Lednicki laikė jų davinius tinkamus Lenkijos reikalui panaudoti. Jei atidžiai palyginsime aukščiau minėtą mokyklinį lenkų žemėlapiuką, išleistą Chicagoje, ir dviejų politikų daug didesnį ir detalesnį žemėlapį, išleistą Maskvoje, tai pamatysime, kad abiejuose lenkų gyvenamas plotas parodytas vienodai: lenkų etnografinė žemė šiaurėje baigiasi Allen-steinu ir Markgrabowa R. Prūsuose; Suvalkais, Augustavu ir Balstoge — Lietuvos ir Gudijos pasieny. Lenkų tautos riba niekur nepasiekia Nemuno. Ją skiria nuo Nemuno bent 25 km. ruožas, apgyventas lietuvių Seinų apskrity ir gudų — Augustavo apskrity. Tą pat rasime patvirtinta ir lenkų kalbos tarmių (dialektų) žemėlapiuose pagal geriausius lenkų autorius. Šis faktas svarbu žinoti ir lietuviams, ir gudams.

Lenkų politikų žemėlapy pažymėtos apskričių ribos ir lenkų procentas apskrityse. Etnografinėje Lietuvoje ir Gudijoj lenkų politikai Grabowski ir Lednicki neranda nė vienos apskrities su absoliučia lenkiška dauguma. O reliatyvią daugumą jie randa tik Vilniaus (47%) ir Balstogės (40.6%) apskrityse. Balstogės apskritis guli prie Lenkijos sienos, tad būtų pateisinama pusę jo priskirti Lenkijai. Bet kaip Lenkija gali pasiekti Vilniaus salą, atskirtą nuo Lenkijos 230 kilometrų per lietuviškas ir gudiškas žemes? Lenkų padėtis Vilniuje geografiniu požiūriu yra tokia pat, kaip vokiečių padėtis Rygoje, Lodzėje ir Transylvanijoj. Norint pasiekti savą reliatyvios daugumos salą, reikia, vokiečių pavyzdžiu, užkariauti ir aneksuoti ištisas svetimas provincijas. O tai galima daryti laikant save išrinktąja tauta, turinčia labai ypatingų teisių, ar kokią "dangišką misiją". Tokią ypatingą misiją sau įsikalbėjo Rusijos nacional-bolševikai ir monar-chistai, vokiečių naciai ir daugelis lenkų nacionalistų. Visi jie nori mažesnius ir silpnesnius išganyti: surusinti, suvokietinti, sulenkinti ir pasisavinti jų žemes.

Lenkijai Vilnių pasiekti reikia nevisai siauro koridoriaus, kuris eitų (ir ėjo 1920 - 1939 m.) per Sokolkos, Volkovysko, Slonimo, Naugarduko gudiškas apskritis, per maišytą Gardino apskritį ir per lietuviškas Trakų, Lydos ir Ašmenos apskritis. Dabar pažiūrėkime, kiek gi ten yra lenkų pagal Grabovvskio ir Lednickio žemėlapį:
 
Vilniaus apskrity lenkų                 47.0%
Trakų                          „         „    21.7%
Ašmenos                     „         ,,    20.8%
Lydos                         „         „    23,5%
Gardino                      „         „    15.7%
Sokolkos                    „         „    35.3%
Volkovysko                „         „    15.7%
Slonimo                     „         „    5.9%
Naugurduko              ,,         „    6.4%

Aplink koridorių lenkų procentas irgi pasirodo esąs labai silpnas: Šventėnų apskr. 21.4%, Ukmergės 10.2%, Kauno 23.2%, Seinų 22.8%, Augustavo 49.1%, Kalvarijos 10.1%, Marijampolės 2.9%, Vileikos 5.2%, Pinsko 4.5%, Pružanų 4.6%, Lietuvių Brastos 5.1%, Kobrino 2.5%.
Ši 1909 m. statistika lenkams buvo gana palanki, nes ji dirbtinai mažino lietuvių skaičių. Bet vis dėlto tiltas į Vilnių buvo paremtas labai silpnais, plonais stulpais, tad nuo 1919 m. oficialioji Lenkija rado reikalą padirbti daug palankesnę sau "statistiką". Ogi Versalio taikos konferencijoj lenkai įrodė, kad mažas jų procentas Lietuvoj ir Gudijoj vis dėlto yra labai svarbus, nes lenkai sudaro dvarininkų ir turtingų miesčionių klasę.

13. LIETUVA RUSŲ MOKSLO AKIMIS

Rusija valdė Lietuvą per 120 metų (1795 — 1915), tad suprantama, kad Rusijos mokslo ir administracijos įstaigos turėjo tiesioginio intereso susipažinti su Lietuva. Taigi rusiškų mokslo veikalų apie etnografinę Lietuvą, savaime aišku, turėjo būti daugiau. Jų visų čia nesugebėsime panaudoti, nė bibliotekose juos surasti.

19-to amžiaus vidury (1857-1863 m.), vos septynerių metų tarpe, net keturi Rusijos autoriai pateikia mums gan daug žinių apie to laiko etnografinę Lietuvą; tai akademikas P. Koeppen, gen. štabo kapitonas A. Korevo, N. Lebedkin ir kapitonas R. D'Erkert. Kadangi jų visų tyrinėjimai priklauso tam pačiam 7 metų periodui, tai jų darbus galima naudingai palyginti ir padaryti iš jų labai vertingų išvadų.

Akademikas P. Koeppen rinko žinias apie tautinę gyventojų sudėtį Vilniaus gubernijoj per katalikų klebonus 1857 m. Kun. (dabar prelatas) M. Krupavičius nusirašė jo surinktus davinius iš Petrapilio Mokslų Akademijos rankraščių ir paskelbė "Lietuvos" dienrašty 1919 m. Nr. 100 ir vėlesniuose. Tie daviniai buvo perspausdinti knygoje "Vilnius ir Vilniaus Kraštas" (Kaunas, 1932 m.). Koeppeno statistika nėra nei labai tiksli, nei vienoda, nei pilna, t. y., ji neapima kai kurių šiaurinių ir pietinių Vilniaus gubernijos pakraščių. Dvasiškijos atsakymai akademikui Koeppenui buvo nevienodai pateikti: vieni klebonai davė smulkių žinių, kiek tiksliai kiekviename kaime ir dvare yra lietuvių ir kitų tautų, kiti pasitenkino tik trumpa pastaba, pasakydami, kurios tautos dauguma sudaro jų parapijas. Tuo metu Vilniaus vyskupijoj susipratusios ir kovojančios lietuvių dvasiškijos dar nebuvo, o ir lietuvių klausimas Vilniaus krašte buvo vien teoretinis, tad dvasiškijoj nebuvo tendencijos didinti lietuvių skaičių; bet dar nebuvo ir lenkuose baimės, kuri žymiai vėliau juose atsirado, matant, kaip nacionaline Lietuva pradeda atbusti ir pakilti. Todėl ir nepilnos Koeppeno žinios vis dėlto turi labai didelės vertės tų laikų tikrovei nušviesti.

Koeppeno surinktų žinių nepilnumas neleidžia mums išvesti tikslios ribos tarp lietuvių ir gudų. Tad čia nurodysime pakraštines lietuvių daugumos gyvenamas parapijas pietuose ir šiaurėje. Kreiva etnografinė Koeppeno linija lietuvių šone palieka šias parapijas: Žaludką arti Nemuno, Vosyliškį, Voveris, Lipniškes, Viją, Nali-bokus, Derevną (paskutinės trys parapijos arti aukštutinio Nemuno); nuo čia lietuvių etnografinės daugumos linija pasuka gan aštriais vingiais į šiaurę, lietuvių šone palikdama šias parapijas: Vyšniavą, Krėvą, Lebedžius, Malodeč-ną, Vaistamą, Medelą, Gruzdavą, Pastavį ir Tverečių, taigi rytuose vietomis pereidama į rytus nuo valstybinės sienos, nustatytos Maskvoje 1920 m. Už minėtos Lietuvos sienos lieka šios parapijos su lietuviška dauguma: Nalibokai, Derevną, Malodečna, Medelas, Gruzdavas ir dalis Pa-stavio.

Su labai stipria lietuviška dauguma, anot Koeppeno, 1857 m. buvo šios parapijos: Vievis, Trakai, Rūdininkai, Valkininkas, Eišiškės, Nočia, Rodūnė, Voverys, Vosyliškis, Varanavas, Amo-niškis, Surviliškis, Beniakainys, Šalčininkai, Tabariškės, Rudamina, Rukainiai, Daniušava, Astraucas, Žodiškis, Vaistamas, Vyšniavas, Gervėčiai, Varnėnai, Bistryčia, Buivydžiai. Nemenčinė, Kazokiškis, Kiemeliškis, Pavoverė, Kliukš-čionys, Lentupis, Kamajai, Strūnaitis ir Šventė-nai. Tiesiai į rytus einant nuo Vilniaus iki Vais-tamo per 75 kilometrus tęsiasi beveik grynai lietuviškas kraštas, su labai mažu lenkų ar gudų priedu. Į pietus, Vosyliškio kryptimi labai stiprios lietuviškos persvaros plotai tęsiasi per 90 kilometrų nuo Vilniaus. Pietryčių kryptimi grynai lietuvių plotai tęsiasi per 70 km., apimdami Surviliškį. Silpnesnė lietuvių dauguma (apie pusę ar truputį daugiau) siekia daug toliau į rytus ir pietus, apimdama Žirmūnus, Lipniškes, Viją, Lazdūnus, Jurotiškius, Trobas, Alšėnus, Krėvą, Lebedžius, Benicą ir Malodečna, ogi šiaurės rytuose — Medelą, Gruzdavą ir Pastavį. Akademiko Koeppeno korespondentai 1857 m. pilnai įrodė, kad bent rytuose ir pietryčiuose lietuvių dauguma plačiai pasiekia 1920 m. nustatytas Lietuvai ribas.

Pačiame Vilniuje Šv. Jono, Šv. Dvasios, Šv.
 

ŽEMĖLAPIO ŽENKLŲ PAAIŠKINIMAS

1.    Vientisa linija rodo ribas, kuriose lietuviškiems vietovardžiams tenka aiški persvara. Tai toponomastinės ribos, kurių rytinis baras (nuo Dauguvos iki Alšėnų) išvestas pagal Lietuvos Mokslų Akademijos davinius 1940 m.
2.    Brūkšneliai rodo lietuvių daugumos ribas pagal vokiečių tyrinėjimus, atspausdintus "Litauen-Buch: Eine Auslese aus der Zeitung der 10 Armee," 1918 m. ši vokiečių tyrinėtojų riba beveik visur sutampa su lietuviškų vietovardžių persvaros riba; ji tik truputį sumažina lietuvių tautos ribas zonose tarp Labguvos ir Karaliaučiaus, tarp Lydos ir Nemuno, tarp Svyrių ežero ir Neries; bet padidina lietuvių teritoriją tarp Zarasų ir Dauguvos.
3.    Taškeliai parodo tas vietas, kuriose lenkų "Atlas Historyczny i Geograficzny" (Chicago, 1915 m.) skiriasi su Lietuvos toponomastiniu žemėlapiu. Lenkų žemėlapis priveda lietuvių ribas iki pat Gardino ir iki Nemuno prie Vijos, bet priešingai Roz-wadowskio tyrinėjimams 1901 m. — Breslaujos-Dauguvos trikampį palieka už lietuvių krašto ribos.
4.    Brūkšnelis ir taškelis rytuose ir pietuose rodo "Lithuania Propria" (Tikrosios Lietuvos) ribas, pastoviai išlaikytas nuo 1566 m. iki 1793 m., o vakaruose ženklina Mažosios Lietuvos įprastinę ribą, vokiečių mokslo pripažįstamą nuo senos gadynės iki pat Hitlerio laikų.

Jokūbo, Šv. Rapolo, Bernardinų ir Antakalnio parapijose, pagal Koeppeno korespondentus klebonus, gyveno lietuviai ir lenkai. Kai jokios tautines proporcijos neduodama, tai reiktų manyti, kad Vilniuje buvo tik silpna lietuvių dauguma, greta lenkų stambios mažumos, kuri minima tik antroje vietoje.

Korevo savo žinomame stambiame veikale "Vilenskaja Gubernija" 1861 m. visai Vilniaus gubernijai išveda tokius gyventojų procentus: lietuvių 46%, gudų 29%, lenkų 13.3%, rusų 2.3%. Kai atmetame gudiškas Dysnos ir Vileikos apskritis, tai likusioje Lietuvai skirtoje 1920 m. gubernijos daly 1861 m. lietuvių buvo 62%,  o žydų neskaitant, krikščionių tarpe lietuviai tuomet dar sudarė 67%. Vadinasi, gen. štabo kapitono A. Korevos tyrinėjimai 1857 m. patvirtina Lietuvos ribų (1920 m.) tikslumą tautiniu požiūriu.

N. Lebedkin savo veikale "O pliemiannom sostave narodonaselenija zapadnago kraja Ros-sijskoj imperii" (1861 m.) pateikia kiek smulkesnių žinių apie Vilniaus gubernijos tautinę sudėti; jis rado:
Lietuviu 418,880 arba 50%; gudų ir krivičių 169,458 arba 20%; lenkų 154,386 arba 18.4%; žydų 76,802 arba 9%; rusų 14,930 arba 2.75%; totorių 2,416 arba 0.29%. Be tų, ten dar būta 902 vokiečių ir 701 ukrainiečio. Žinių smulkumas ir tikslumas yra didelis N. Lebedkino nuopelnas ir teikia jam didesnio mokslinio pasitikėjimo, negu bet kuriai kitai paskutinio amžiaus statistikai. Be to, jis duoda lietuvių ir slavų procentus apskritimis:
                                      Lietuvių ir                                                             Rusų ir
                                         slavų:           Liet.:         Lenkų:       Gudų:               ukr.
Vilniaus apskrity               136,710        60,7%          34,4%       3,5%         1,3%
 Šventenų apskrity              94,574        86,9 %           5,8%      6,9%         0,4%
 Trakų apskrity                   97,474       94,4%            4,3%       1,3%        1,0%
Ašmenos apskrity              113,142       57,5%           18,3%     24,2%         —
Lydos apskrity                  102,291       63,2%            7,2%      22,5%        7,1%
-----------------------------------------------------------------------------------
Viso 5-se Lietuvos
apskrityse:                       544,191       70,9%           15,5%      11,7%       1,9%

Gudiškose apskrityse lietuvių jis randa: Vileikos apskr. 28,3 % ir Dysnos apskrity — 2,1%.
1863 m. Rusijos Geografines Draugijos narys ir gvardijos kapitonas R. D'Erkert prancūziškai išleido lenkų gvvenamų provincijų atlasą su statistikos priedais: "Atlas Etnographique de provinces habites en totalités ou en partie par de polonais, St. Petersbourg, 1863". Visoje Vilniaus gubernijoj ten randame.
Lietuvių    386,000
Lenkų    212,000
Gudų ir rusų    178,000
Žydų    77,000
Vokiečių ir kitų    2,700

Visų tautų gyventojų Vilniaus gubernijoj būta:
Pagal Korevą     841,099 Jų tarpe lietuvių: 386,905
Pagal Lebedkiną 838,465 Jų tarpe lietuvių: 418,880
Pagal D'Erkertą  857,000 Jų tarpe lietuvių: 386,000

Atmetus Dysnos ir Vileikos labiausiai gudiškas apskritis, ir šeštą Ašmenos apskrities dalį, kaip esančias už Lietuvos ribų, 1920 m. Maskvoje nustatytų, lietuviškoje Vilniaus gubernijoje randame:
                                       Lietuvių:    Visų slavų:
Pagal Lebedkiną                   71%         29%
Pagal Korevą                        67%        33%
Pagal D'Erkertą                    66%         34%

Gardino gubernijoj pagal tą patį Lebedkiną lietuvių buvę 201,897, jų tarpe 130,729 arba 64% pravoslavų, kiti katalikai. Čia lietuviai sudarė 25,6% visų gyventojų. Dar 1874-1883 m. Gardino apskrities beveik visus kariuomenėn šaukiamus naujokus pažymėdavo lietuviais.
Kai net keturi nelietuviai tyrinėtojai tame pačiame perijode (1857—1863 m.) beveik pilnai sutardami tvirtina, kad penkiose Vilniaus gubernijos apskrityse lietuviai sudaro bent dviejų trečdalių daugumą, ir tai jie daro gerokai prieš Lietuvos separatizmo iškilimą (1883), tai joks sąžiningas žmogus negali tvirtinti, kad 19-to amžiaus trečiame ketvirty Vilniaus kraštas nebuvo lietuviškas. Kad nesusitiktų su šita aiškia tiesa, lenkų ir gudų rašytojai stengiasi niekad neminėti Koeppeno, Lebedkino, Korevos ir D'Er-kerto vardų ir jų veikalų.

14. NACIONAL - BOLŠEVIKŲ PAŽIŪROS | LIETUVOS RIBAS

1929 m. rašiau ir paskiau daugely prakalbų pakartojau, kad Rusijos nacional-bolševizmas, karą laimėjęs, nebepripažins 1920 m. Maskvoje nustatytų Lietuvai ribų. Tai man buvo dar labiau aišku 1933 m. apsilankius Maskvoje ir Minske ir pamačius rusų-gudų propagandinę literatūrą Vilnijos klausimu. Kiek man teko tuo metu prauostyti Minske ir Kijeve pučiamus vėjus — tai tuomet jau rusai žiūrėjo į ukrainiečius ir gudus, kaip į dalį vienos rusų tautos, ir tikėjo, anot poeto A. Puškino, į tų upelių susiliejimą į vienas rusiškas jūras. Apkarpydami Gudiją ir Ukrainą rytuose, rusai jau tuomet turėjo palinkimą ir net planą praplėsti Gudijos ir Ukrainos ribas tolyn i vakarus. Bet rusai norėjo užimti ir kolonizuoti taipgi Latviją, Lietuvą ir Lenkiją. Puikiai žinodami, kaip Vilniaus klausimas erzina lietuvius ir kaip pasikėsinimas į Latgaliją sukeltų ant kojų visus latvius, rusai visgi nutarė eiti tarsi vidurio keliu. O galop, ką gi reiškia priskirti Lietuvai Vilnių, jeigu tas miestas bus užkolonizuotas nacional-bolševikų, per kuriuos net patogiau bus palengva ir iš pamatų surusinti visą Lietuvą. Tuo pačiu motyvu sovietinei lietuvių kalba spaudai (Brooklyne ir Chicagoj) 1944-1945 m. buvo duota ilga serija tavorščiaus Pakarklio straipsnių, įrodančių Karaliaučiaus srities lietuviškumą ir reikalą prijungti tą kraštą dabartinei Lietuvai. Karui vos pasibaigus, Maskva matomai dar nebuvo visai susiorientavusi, ką daryti su Karaliaučium. Labai galimas daiktas, jog ir Potsdamo konferencijoje Stalino žmonės įrodinėjo Trumano žmonėms, kad Karaliaučiaus nesena praeitis lietuviška ir kad dabar reikia jis prijungti prie šiandieninės Lietuvos. To perijodoMaskvoje leisti kai kurie geografiniai raštai dar nesiorientavo, kam skirti Karaliaučių. Vienoj tokių knygų randame dabartinės Lietuvos plotą 80,000 kv. kilometrų. Toks plotas gaunamas sujungus dabartinę Lietuvą su Karaliaučiaus sritimi: 65,197 ir 14,850 kv. kilometrų. Bet šiuo metu jau nieko nebegirdima bolševikinėje spaudoje Brooklyne ir Chicagoj apie Karaliaučiaus lietuvišką praeitį ir apie reikalą jį prijungti dabartinei Lietuvai.

Dabartiniai sovietų istorikai M. N. Tichomi-rov ir S. S. Dmitriev 1948 m. išleido Maskvoje "Istorija SSSR, Tom I", kaipo vadovėlį aukštųjų mokyklų studentams. Suprantama, tokia plačios apyvartos knyga, skirta visai sovietų imperijai, turėjo pereiti per nuodugnią politinę cenzūrą. Pirmas jo tomas apima nuo seniausių laikų iki 1861 m. Yra vienas skyrius ir Lietuvai. Mums čia rūpimu Lietuvos ribų klausimu pats įdomiausias bus atlasas — 21 istorinis žemėlapis. Trečdalis žemėlapių šiaip ar taip vaizduoja ir Lietuvą. Būtent:
Žem. Nr. 2: tautų sodybos ir jų kilnojimasis nuo I iki VIII mūsų eros amžiaus. Ant plotų tarp Vyslos ir aukštutinės Okos padėtas parašas "Li-tovskije Plemena" arba — Lietuvių Gentys. Į šiaurę ir į rytus nuo lietuvių gyveno suomių gentys, ogi pietuose — Pripeties baseine — slavai. Šis žemėlapis patvirtina prof. K. Būgos to-ponomastinę teoriją.
Žem. Nr. 5: Rytų Europa XII ir XIII amžiaus pirmoje pusėje, čia aiškiai parodyta riba tarp lietuvių ir poločėnų (gudų). Lietuvių šone paliktas Gardinas. Pagal upes ir kontūrus lietuvių šone taipgi liktų Vosyliškis, Lyda, Vija, Alšėnai, Krėva, Pastavis, Vydžiai.
Žem. Nr. 7: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos Augimas. Čia parodyti visi lietuvių užkariavimai, o taipgi gan aiškiai atriboti etnografiniai Lietuvos plotai, kurie pietuose eina iki Augustavo, iki Gardino, Vosyliškio, Lydos, Vijos, apima Krėvą, nuo čia pasuka į šiaurę per Smur-gainį, Svyrių ežerą, Pastavį ir Vydžius, bet gan klaidingai palieka Brėslaują slavų šone.

Žem. Nr. 9: Rusų valstybė 1462—1600 m. Čia pateiktos tų laikų Lietuvos ribos, o ant Lietuvos gudiškų provincijų uždėtas parašas: Bielorussija; šiuo parašu niekur neužkliudomas Nemuno baseinas.
Žemėlapiuose Nr. 11, 14 ir 15 (iki 1800 m.) Gudija atžymėta prideramu parašu Bielorussija, bet visur pasistengta, kad tas parašas nekliudytų Lietuvos ribų, 1920 m. nustatytų.

15. GUDAMS PALANKIAUSIAS RUSŲ ŽEMĖLAPIS

1933 m. besilankydamas Leningrade gavau Europinės Rusijos kalbų žemėlapį, išleistą Rusijos Imperatoriškos Geografinės Draugijos 1875 m. ir redaguotą A. F. Rittich. Tą žemėlapį atidaviau Lietuvos Universiteto geografijos katedros bibliotekai. 1938 m. nujausdamas skubiai artėjantį karą, pradėjau rinkti medžiagą ribų klausimu ir ruoštis su ja Amerikon, draugams tvirtindamas, kad karas su visomis pertraukomis galės užtrukti apie 20 ar 25 metus. Savo laborantą Petrą Leknickį paprašiau padaryti man labai tikslią (su visomis klaidomis) Ritticho žemėlapio kopiją, apimant   Estiją, Latviją,   Lietuvą, stambią Gudijos ir Lenkijos dalį, iki Šiaurinės Ukrainos. Padaręs stropius palyginimus, aš jau seniau priėjau išvados, kad šis Rusijos Imperatoriškos Geografinės Draugijos žemėlapis, ir dargi vokiečio redaguotas (Rittich), yra padaręs magiškos įtakos vokiečių atlasams ir visai jų etnografinei kartografijai. Vokiečių gi pakartotas klaidas noriai kopijavosi viso pasaulio atlasai ir geografiniai leidiniai. Aš nujaučiau, kad gudai ir rusai būsimoje taikos konferencijoj, jei bus proga ir reikalas, mielai pasinaudos prieš mus šituo autoritetų išleistu ir pasauly labiausiai išplitusiu žemėlapiu, nors jos autorius ir leidėjas bus kai kur ir visai užmiršti. Viskas eis vokiečių mokslo vardu! Tai kokias gi ribas lietuvių kalbai nustato A. F. Rittich 1875 m. pagal rusų (o gudai tuomet rusų dalis) pageidavimus?

Žemėlapis labai smulkus. Mažais taškais jis parodo kiekvieno Lietuvos miestelio mažumas: žydus, lenkus, rusus, totorius, gudus ir vokiečius.
Pradėkime nuo šiaurės. Lietuvių kalbos riba sutampa su dabartine Lietuvos - Latvijos siena nuo Baltijos iki Aknystos "piršto", kurs lietuvių apgyventas, bet pasiliko Latvijoj. Ilukštos apskrities pietinis trečdalis parodytas lietuvių apgyventas, bet lietuvių kalbos riba neprieina prie pat Daugpilio. Lenkų ir gudų Ilukštos apskrity parodyta tik keletas mažų salų. Lietuvių kalbos zona nepasiekia Dauguvos krantų, nes siaura gudų kalbos juosta prasikiša nuo Drujos į rytinę Zarasų apskrities dalį, apimdama Brėslaują ir šiaurinę dalį Drūkšių parapijos. Lietuvių kalbos pasienio miesteliais parodyta Apsas, Pelekai, Vydžiai, Kazėnai, Adutiškis, Lentupis, Kliukščionys, Pavoverė, šiaurinė Nemenčinės parapijos pusė, Paberžė, Kernavė prie Neries, Kazokiškis, Rykantai (prie geležinkelio į Vilnių), iki pat Trakų, Rūdiškės, Skarbutenai, Parudamina, Jašiūnai, Tabariškės, Graužiškės, Surviliškis, Dieveniškis, Geranainys, Trakeliai, Žirmūnai, Rodūnė, Dubyčiai, Katros upė, Berš-tai, Paliečiai, Pervalkas prie Nemuno, Kapčiamiestis, Lazdijai, Punskas, Kalvarija, iki Liubavo, iki pietinio Vištyčio ežero galo.

Pagal Rusijos Geogr. Dr-jos 1875 m. žemėlapį, masinė lietuvių kalbos teritorija prisiartina prie Vilniaus iš šiaurės ir vakarų per 20 kilometrų, iš pietų šono (Parudaminoj) per 16 km. Pats Vilnius parodytas gudų kalbos trikampy, prasikišusiame Trakų ir Maišogalos link. Lietuvos rytinis pakraštys yra išvingiuotas trimis kalbiniais trikampiais, beveik lygaus didumo. Du lietuviški trikampiai (šiaurinis su centru Šventėnuose ir pietinis su centru Eišiškėse) apsupa gudišku parodytą Vilniaus trikampį. Pats gi Vilniaus miestas parodytas žydišku, lenkišku, rusišku, lietuvišku ir vokišku mišiniu, be gudų. Jeigu čia ribų klausimas būtų sprendžiamas geografiniu (t. y. erdvės) principu, tai du lietuviški trikampiai dvigubai daugiau sveria, negu vienas gudiškas trikampis. Pridėjus istorinius ir ekonominius (geležinkeliai) argumentus, ginčas visiškai pakrypsta lietuvių naudai, ir riba galėtų būti vedama beveik tiesia linija,paliekant Lietuvos šone Kazėnus, Kamajus, paskiau Sirinčios (Stračios) upe, Ašmenos upe, paliekant Lietuvai Gervėčių lietuvišką salą, Ašmeną, Graužiš-kes, Gerainį, Trakelius, Žirmūnus, Rodūnę ir Dubyčius, Berštus, Pariečę ir Pervalką. Tai būtų riba beveik visiškai tokia, kokią Lietuvai iškilmingai žadėjo gudai nacional-bolševikai Maskvoje, 1940 m. rugp. 3 d.
Kaipgi atrodo gudų kalbos vakarinė siena pagal jiems palankiausią žemėlapį?

Su Latvija. Guflų kalba įsiveržia truputį Latgali j on: apvaliu pusiasaliu į vakarus nuo Sebežo ir truputi dešiniuoju Dauguvos krantu. Be to, vra pustuzinis mažu gudiškų salelių Latgalijoj ir Ilukštos apskrity. Bet gudų masė niekur nepasiekia Pskovo-Daugpilio geležinkelio linijos. 1943 m. gudų visoje Latvijoj suskaityta 40, 699, bet nevisi jie Latgalijoj gyveno. Gudai sudarė tik 3,4% visų Latgali jos gyventojų, toks pat j u pro centas buvo ir Žemgalėje, o Rygoje — 2,2%. Prie tokio jų plataus išsibarstymo nėra jokios vilties jiems atskelti nuo Latvijos nors vieną valsčių. Tad jie be reikalo savo "mandriais" žemėlapiais erzina latvius. Lietuvių Latvijoj irgi yra net 24,158 (1943 m. statistika), bet Lietuva nemano ir nesitiki dėl to gauti iš Latvijos sklypą žemės.
Sovietinė Rusija iš naujo peržiūrėjo Latvijos ir Estijos ribas. Naujausi žemėlapiai, gauti iš Maskvos, rodo, kad sovietinė Estija jau neteko dešiniojo Narvos kranto ir Petseri (Pečiory) apylinkės. Iš Latvijos Rusija sau prisiskyrė Jaunlatgalės apskritį, viso apie 1,456 kv. km. Bet nerado jokio pagrindo Gudijai priskirti nors vieną Latgalijos kaimą.

Su Lietuva. Rusai nuo 1863 m. sukilimo jau pradėjo bijoti lietuviškų revoliucijų ir beveik visuose savo žemėlapiuose pradėjo mažinti lietu vių skaičių. Minimas jų Žemėlapis 1875 m., jų statistika 1897 m. ir surašinėjimas 1909 m.^ pakraščių lietuvius, mokančius ne vien lietuviškai, bet ir gudiškai, be jokios atodairos užrašė gudais, nors visai neseniai (1857-1863) keturi rimčiausi tyrinėtojai (Koeppen, Lebedkin, Korevo ir D'Erkert) tą pačią zoną priskyrė prie lietuvių tautos. Naujas rusų "metodas" staiga davė gudams trikampį Pastavis-Vilnius-Alšėnai. Tačiau minimas Rusijos Geografinės Dr-jos žemėlapis vis dėlto parodo ir lietuviškas salas gudų plotuose: stambią lietuvių kalbos salą, apimančią Gervėčių valsčių, dvi mažas salas į šiaurę nuo As-trauco (Ostrowiec), keturias mažas salas Alšė-nų apylinkėse, stambią Lazdūnų salą ir dar dvi greta esančias salas ir keturis kaimus Zietelos apylinkėje (Naugarduko apskrity). Kažkokiu stebuklu gudiškais parodyti keli kaimai Kapčiamiesčio parapijoj. Stambi zona tarp Vižainio, Kalvarijos, Suvalkų ir Seinų parodyta rusų apgyventa. Vižainis, Punskas, Vygriai ir Seinai parodyti tikroje rusų daugumos žemėje. Tokios nesąmonės tikrai sunku tikėtis Imoeratoriškos Geografinės Dr-jos leidiny. Šio rašto autorius buvo pavedęs savo studentui K. Beruliui, kilusiam iš to krašto, surinkti žinias iš kiekvieno tos apylinkės kaimo ir palyginti jas su lenkų oficia-line statistika. Ir pats autorius 1934 m. vasarą padarė kelionę į Suvalkus, pėsčias apvaikščiojo Suvalkų ir Vygrių apylinkes ir neaptiko ten jokios rusiškos etnografinės teritorijos, kuri galima būtų pažymėti ant žemėlapio 1:1,000,000 mastelio. Toje Suvalkų ir Seinų apskričių zonoje (net su Lazdijais) 1931 m. buvo 135,000 gyventojų; ju tarpe buvo 6,100 rusų kolonistų arba 4,5%. Tai kaipgi rimta įstaiga, kaip Imper. Geogr. Dr-ja, gali sau leisti pusę tos zonos nudažyti rusiška spalva? O vienok ji tai padarė didesnei plačiosios Rusijos garbei.

Su Lenkija. Imper. Geogr. Dr-jos žemėlapis 1875 m. nepalankus ir lenkams. Viln. apylinkėje 1875 m. galėjo būti nemažų lenkų kalbos salų, bet tos visos salos parodytos tik menkais taškeliais, išbarstytais po visą Vilniaus kraštą. Tačiau svarbiausias žemėlapio tikslas, matyti, buvo atskirti lietuvių kraštą nuo lenkų kalbos zonos. Tam reikalui ir sukurtas gudiškas siauras koridorius, einąs nuo Gardino per Lipską, pro Augustavą ir Raigrode pasiekiąs Rytprūsių sieną. Mūsų patikrintomis žiniomis, gudų kalba baigiasi Augustavo apskrities vidury, apie Lipską, bet nepasiekia nei Augustavo, nei Raigrodo, nei Vokietijos sienos. Tačiau Rusijos Imper. Geogr. Draugijos autoritetas pagelbėjo daugelį tų tyčia padarytų klaidų peršmugeliuoti į vokiečių atlasus, o iš ten tradicinės klaidos jau lengvai pakliuvo į amerikiečių ir kitų kraštų atlasus ir etnografinius žemėlapius. Jos virto neklaidingu vokišku mokslu beveik visam šimtmečiui. Tas klaidas pakartojo ir geriausias Amerikos mokyklinis atlasas žinomo Chicagos geografo prof. J. Paul Goode, išleistas Rand McNally and Co. Jo pavyzdžiu, žinoma, seka ir daug kitų Amerikos atlasų, nė nemanydami klaidų ištaisyti.
(Bus daugiau)



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai