Aidai.eu Apžvalga

RELIGIJOS IR MORALES VAIDMUO TAUTOS IR TAUTIŠKUMO IŠLAIKYME

Parašė VYSK. V. BRIZGYS

Siekiant tautos ir tautiškumo išlaikymui sutelkti visas jėgas ir pajungti visas galimas priemones, mūsų tikinčiajai visuomenei savaime iškyla klausimas, ar galima ir kiek tai galima šiai kiekvienam lietuviui aktualiai problemai panaudoti religiją ir moralę.
Kalbėkime ne apskritai apie religiją ar moralę, bet apie tą, kurią išpažįsta ir kuria gyvena mūsų tauta — apie krikščionybę ir konkrečiai apie katalikų religiją ir jos morales principus.

Reikia iš anksto pastebėti, kad siekiant išlaikyti tautiškumą, religijos ir moralės, kaip talkininkių šiame siekime, negalima gretinti su gyvąja tautos kalba, su menu, literatūra, papročiais ir kitomis tolygiomis priemonėmis. Šios visos vertybės kyla iš tautos, yra pačios tautos ir jos tautinės dvasios kūriniai. Jos visos pirmoje eilėje turi tarnauti savos tautos tautiniam charakteriui, o tik per savo tautą ir platesnei žmonijai.

Mūsų religija savo kilme ir turiniu yra ne iš tautos, nėra kurios nors vienos tautos religija. Ją sukūrė ne kurios nors tautos intelektas ar papročiai. Apreikštąją religiją tauta ne sukuria, o tik priima ir pasisavina. Mūsų religijos pirminiai uždaviniai yra ne tautiniai reikalai, o teisinga žmogaus pasaulėžiūra, teisingas gyvenimas ir elgesio būdas, žmogaus santykiai su Dievu žemiškajame gyvenime, žmogaus amžinybė. Katalikų religijos apraiškose ir tikinčiųjų religiniuose papročiuose vietos randa ir tautinis elementas, bet tik kaip neesminis religinių apraiškų elementas.

Religija net nesiima spręsti, kas yra tauta, tautybė, tėvynė. Nors jos yra žmogui ir natūralios, bet žmogiškos kilmės vertybės, ir todėl jas apspręsti tenka žmogaus protui. Tais ir panašiais klausimais religija nurodo tik kraštutines ribas: kuo nėra tauta, tautybė, tėvynė, valstybė. Daugiau negu tautos, tautybės, tėvynės, valstybės klausimus, religija ir moralė paliečia tautų ir valstybių tarpusavio santykių klausimus, remdamosi tačiau ne tautiniais motyvais, o aukščiausiuoju Dievo ir artimo meilės bei teisingumo įstatymu.

Klystų todėl, jeigu kas kėsintųsi religiją ir moralę paversti tik tautos ir tautiškumo reikalų tarnaitėmis. Tai būtų kėsinimasis religiją ir moralę degraduoti į joms nederančią vietą. Ne tik į pačių žmonių sukurtąsias religijas, bet ir į pačią Kristaus religiją tokių pasikėsinimų nekartą buvo ir dabar yra. Kas gi yra faktai kurios nors krikščionių visuomenės dalies ir bažnytine galva padaryti krašto pasaulietį suvereną, — Rusijoje ortodoksų krikščionių vyriausia galva pastatyti bolševiką kulto reikalams komisarą, Čekijoje net Katalikų Bažnyčios valdymą pavesti taip pat bedieviui komunistui, Anglijoje hierarchijos skyrimą, tvirtinimą ir visą eilę kitų funkcijų pavesti šiandien net socialistinei, ne tik pasaulinei vyriausybei? Taip degraduota religija ir iš jos seką moralės principai esti lengvai iškraipomi. Tada jie nepasitarnauja nei žmonių dvasios reikalams, nei tautai, nei tautiškumui, nes, pastatyti ne savo vietoje, jie netenka individo ir visuomenės gyvenimui tos įtakos, kurios iš savęs ir galėtų ir privalėtų turėti.

Tačiau, nesukeičiant vertybių tvarkos, tautos ir tautiškumo reikaluose religija ir moralė galima ir reikia pasinaudoti. Paliktos savo vietoje jos gali tautai daug pagelbėti.
Kokiais tad būdais?

I.
Paliktos savo vietoje, religija ir morale pačios iš savęs daug pasitarnauja tautai ir tautiškumui. Asmens, valstybės, tėvynes, tautos, tautiškumo vertybes religija ir moralė pastato joms deramoje vietoje. Jeigu tinkamai suprasime šio pasakymo reikšme, tai suprasime, kiek religija ir moralė pasitarnauja šioms vertybėms. Ne tik pasitarnauja. Jas išlaiko.

Netenka daug aiškinti, kiek pakenkia individui ir tuo pačiu visai visuomenei, kas nuvertina atskira žmogų — individą. Tiek senovės, tiek mūsų laikų totalitarinių režimų pasibaisėtinos išdaigos yra nuosekli išvada iš asmens nuvertinimo. Nė kiek neišmintingiau elgiasi ir tie. kurie nederamai nuvertina valstybės, tėvynės, tautos, tautiškumo sąvokas. Tas vertybes nuvertinus, žmogus net išreikšti nesugeba, kokia tuštumą jis pajunta ir pats savyje ir visame viešame gyvenime. Katalikų doktrina dėl įvairių motyvų nepritaria marksistiniams ir kitokiems internacionalams. Tarpe kitų jų klaidu, nepritaria ir jų siekimams panaikinti ir tautinius skirtumus. Tautiniu skirtumų naikinimas yra tautinių kultūrų naikinimas. O visiems yra suprantama, kiek būtų padaryta visos žmonijos kultūrai žalos, išnaikinus tautines kultūras.

Tautai ir tautiškumui lygiai kenkia ir jų pervertinimas. Kadangi mūsų gadynėje esame išgyvenę ir dar gyvename įvairias valstybės pervertinimo formas ir to pasėkas dabartinė žmonių karta kenčia ant savo kailio, tai šiandien niekas nesibaido kalbų, kad verta esą valstybėms atsižadėti savo suverenumo dalies, ir taip išvengti neseniai patirtų dalvkų pasikartojimo. Nemaža yra ir tokių, kurie iš vieno kraštutinumo — valstybės pervertinimo — eina į kitą, siūlydami panaikinti ne tik ekonomini, finansinį, bet net ir politini atskiru tautų ir valstybių savarankiškumą. Tačiau maža yra tokių, kuriems yra aišku, kaip galima kenkti savo tautai ir tautiškumui, šiuos dalykus pervertinus. Tautos ir tautiškumo pervertinimas pasireiškia tuo, kas žmonių tarptautinėje terminologijoje vadinama šovinizmu. Šovinizmu žadinamas nepalankumas savo tautai ir tautiškumui kitu tautų žmonėse. Kiti, matydami perdėtas tautiškumo apraiškas, iš to daro išvadas, kad tos tautos žmonės nėra pakankamai pakilę dvasios kultūroje, nepajėgia vertybes surikiuoti kiekvieną savo vietoje, ne-Dajėgia teisingai įvertinti savęs ir to, kas sava. santykyje su kitomis tautomis ir jų tautinėmis vertybėmis. Nesprendžiu, — pagrįstai ar ne, bet kiek patys lietuviai darydavo priekaištų lenkams už jų tautiškumo pareiškimus, kurie lietuviams atrodė perdėti, ir tuo net neparagindavo patriotų lietuvių į savo tautos vertybių meilę, o erzindavo, kartais net papiktindavo. Hitlerio šūkis, kad jis nežino jokio kito Dievo be vokiečių tautos, nekėlė pasigėrėjimo nevokiečiuose. Senas vokiečių šūkis "Deutschland ueber alles!" vokiečių tautai kitų tautų tarpe prastai pasitarnavo. Kiekvienas vokietis jaučia, kad jų pasaulis nemyli. Galvojantys dažnai klausia savęs ir kitų, kodėl taip yra. Tur būt, nebus perdaug pasakyta, kad tie šūkiai, ir pačiuose vokiečiuose neišauklėjo nei gilaus nei kultūringo tautiškumo. Nors ir nesigėrint tuo, bet psichologiškai įdomu stebėti ir konstatuoti, kaip vokietės mergaitės, atlikusios visą naciško auklėjimo stažą, nesislėpdamos gaudo prancūzus, anglus, amerikiečius kareivius. Net ir tremtiniui pasirinkti vedyboms vokietaitę nėra jokio sunkumo.

Šovinizmas atšaldo tikrajam tautiškumui net savus tautiečius. Ne visi žmonės yra tiek išlavinto proto, kad patys pajėgtų suvokti visokių vertybių turinį ir eilės vietą. Daugumui reikia kitų paaiškinimo ir vadovavimo. Tačiau ir ta žmonių dalis turi tiek proto, kad savo natūralia nuovaka tuojau pajunta, kas jiems siūloma iškreiptai — perdaug nuvertintai ar pervertintai. Nesugebėdami klaidingame siūlyme išskirti teisingojo ir iškreiptojo elemento, visą pasiūlymą arba tuojau atmeta, arba pamažu nuo jo šala ir šalinasi. Perdėtas tautiškumas, visokis tautinių vertybių pervertinimas atšaldo tautai ir tautinėms vertybėms net ir tos pačios tautos žmones. Kad kai kuriuose kraštuose tam tikru laiku atsirado, o ir dabar atsiranda nemaža žmonių, kurie nusigręžia nuo savo tautos vadų ir linksta daugiau klausyti svetimų negu savų, tai yra kaltos ne tik socialinės priežastys ar savų vadų žemas moralinis lygis, sužlugdąs žmonių akyse jų autoritetą, bet nevienu atveju kaltas ir netinkamas tautinių vertybių įkainojimas. Tai sakydamas, neturiu mintyje mūsų pačių tautinių pasireiškimų būdų nei praeityje nei dabartyje. Jeigu ir mūsų tarpe yra asmenų, tautiškumo atžvilgiu nuėjusių į vieną ar antrą kraštutinumą, tai tas faktas, kad mūsų tautiniai pasireiškimai iki šiol rimtų žmonių tarpe sukelia mums simpatijų ir pritarimo, o ne pasmerkimo, nuo mūsų šalini-mosi, sako, jog mūsų savų tautinių vertybių branginimas ir tautiškumas apskritai nėra perdėti. Taip pat nenoriu reikšti nuomonės, ar jie visur ir visada pakankami. Nesprendžiu nei vieno nei antro. Aš tik noriu paantrinti Pijaus XI pasakytą, o Pijaus XII pakartotą mintį, kad valstybės ir tautos gyvenime jų pervertinimai joms taip pat nepasitarnauja. "Kas rasę ar tautą, valstybę ar valstybės formą, turinčiuosius valstybės valdžią ar kurias kitas žmonių sukurtas visuomenės formų vertybes... pastato viskam aukščiausia norma, joms teikia net religinę vertę ir stabmeldiškai sudievina, tas iškreipia ir falsifikuoja Dievo sukurtą ir jo įsakytą daiktų tvarką" (Pijaus XII kalba 12.6.1945. — Pop. Enc. p. 385).

Į šio rašinio rėmus neįeina, — tai būtų visai atskira tema, — plačiai išdėstyti tradicinę Katalikų Bažnyčios doktriną apie tėvynę, tautą ir joms pareigas.

II.
Visos tautinės vertybės gema iš pačios tautos. Jos yra tautos gyvybės ir pajėgumo apraiškos. Jeigu nepajėgtume išlaikyti tautos, tai būtu tuščios pastangos ir tuščios kalbos anie tautiškumo išlaikymą. Jeigu mes patys neišlaikytume tautos, tai ir mūsų tautiniu vertybių likučius — kalbos, meno liekanas —• išlaikytume ne mes. o tik kitos tautos, kaip istorinius mūsų tautos kūriniu likučius: taip šiandieninės tautos saugo jau nebesančių etruskų ar kitu išnykusių tautu atminimus. O kas galėtu pasiūlvti geresniu priemonių tautai išlaikyti už kataliku religiją ir morale? Tautos egzistencijos pagrindas yra dora. tvirta, gausi šeima. Už nesuardoma šeima šiandien kovoja, galima sakyti, jau tik viena Katalikų Bažnvčia. Tiesa, atsiranda vis daugiau ir daugiau šeimos neardomumo šalininku, vedamų j tai įvairių visuomeniniu ar patriotiniu motyvu. Tačiau jų talka ginti šeimos tvirtuma nėra efektyvi, nes jie nepateikia žmogaus sąžine saistančių motyvu. Čia įvairios pasaulėžiūrinės doktrinos,^neišskiriant ir įvairių krikščioniškų konfesijų, šios srities klaidos ar tai dar visai nesuprato, ar kurie supranta, neturi drąsos prieš daugumą pakelti balso. O ar daug reikia galvoti, kad suprastum skirtumą tarp tvirtos ir ardomos šeimos tautos išlaikymo vaidmenyje?

Taip pat tik viena Kataliku Bažnyčia tikrąia prasme kovoja už didele šeima. Sakau, kovoja tikrąja prasme, nes apeliuoja i žmogaus sąžine, primindama natūraliuosius moterystės tikslus, tikrai pilnos šeimos supratimą, gimdytojų pareigų kilnumą. Vokiečių nacizmo ir kitu panašių apraiškų, kaip paskutiniais metais rusu režimo pradėtos propagandos, negalima lyginti šioje srityie su katalikiškos doktrinos vaidmeniu. Anie siūlo tik fiziologinius, patriotinius motyvus, ignoruodami ir net paneigdami moralės dėsnius. Jeigu vienoje generacijoje gimdymų skaičiumi kokio rezultato jie ir pasiekia, tai jau toje pat generacijoje sugriauna jaunimo dorą. visus padoraus šeimyninio gyvenimo moralinius pagrindus ir tokiu būdu pačiai tautai ruošia net fiziologinio nykimo pavojų.

Taip pat galima tvirtinti, kad tik viena katalikų doktrinos moralė kovoja prieš negimusios gyvybės žudymą. Iki šiol prieš tą nedorybę nepakėlė balso nei kitos krikščioniškos konfesijos, nei tautų ir valstybių vadai ar tvarkytojai, nei patriotai. Daug kur jie tai leidžia net valstybių įstatymais. Kokis didelis nuostolis tuo padaromas tautos prieaugliui, apie tai nedrįsta jokiose statistikose prabilti nei įstatymų leidėjai, nei gydytojai, nei kiti, kuriems turėtų tai rūpėti. Tik katalikų doktrina, nepaisydama sugedusių laiko papročių, atvirai sako, kad nėra jokio skirtumo tarp dar negimusios gyvybės ir jau gimusio gyvenančio nekalto žmogaus nužudymo. Už negimusios gyvybės nužudymą Katalikų Bažnyčios drausmė baudžia ekskomunika ne tik motiną, bet visus kokiu nors būdu prie žudymo prisidėjusius. Bažnyčia primena, kad nekaltos gyvybės nužudymas yra viena iš tų didžiųjų nuodėmių, kurios šaukiasi dangaus keršto.

Visa kartu suėmus, ne tik kitos konfesijos, kai kurios virtusios tautinėmis, bet net patys tautų ir valstybių tvarkytojai, kuriems tautos išlaikymas turėtu tiesiogiai daugiau rūpėti, negu Katalikų Bažnyčiai, savo doktrinomis ir pastangomis tautos palaikyme neprilygsta katalikų doktrinos ir morales vaidmeniui.

Katalikų Bažnyčia savo drausmėje neįvedė tautinio skirtumo kam kliūties moterystei ir seimai kurti. Ne jos sritis saugoti šeimų tautini grvnuma. Tačiau, išeidama iš individo psichologiniu motvvu. iš žmogaus morales ir apskritai žmogaus dvasinių motvvu. Bažnyčia nepritaria tautiškai mišrioms šeimoms. Jeigu jos dvasininkai savo tikinčiuosius nuo tokių moterysčių at-kalbinėia. tai už savo elgėsi jie ne tik nesmerkiami, bet ieigu išmintingu būdu tai daro, jie gerai daro. Prieš ši nasakymą neturi galios kai kurie mūsu tremtiniu minimi priešingi pavyzdžiai, nes žinome faktų, kad matydami savo krašto tautiškai šovinistinę dvasią ateivius kuo greičiau nutautinti, tai dvasiai pasiduoda ir kurie dvasininkai. Tačiau ir tokius dvasininkus pasauliečiai gali pakaltinti tik tuo, kad jie griežtai neatsisako palaiminti moteryste tų, kurie reikalauja. Taigi kaltesni yra ne dvasininkai, o tie vyrai ir tos moterys, kurie vienas dėl antro už nieką paskaito ar net visai atsižada savo tautos, kartais religijos ir iš viso sąžines.

Taigi katalikų doktrina su savo morales principais ir šiandien, — dažnai, deja, tik ji viena, — net prieš kitas konfesijas, pažiūras, sroves kovoja už tautų fiziologinį išsilaikymą, už jų egzistencijos ir klestėjimo pagrindą -— už dorą, tvirtą, didelę ir vieningos dvasios šeimą.

Kai kas sako, kad tautos išlaikymui sunkiose sąlvgose, kada tauta naikinama, kaip šiandien mūsu tauta, netinkąs izraelitų tautos pavyzdys. Juos,^ esa, išlaikiusi ju tautine religija. Ta mintis neatitinka tikrovės. Senojo įstatymo apreikštoji religija nei teorijoje nei praktikoje nebuvo tautinė religija. Ir prieš Kristų ir apaštalų laikais ir dar vėliau buvo nemaža ir neizraelitų, kurie tą religiją išpažino. Ir šiandien ir teorijoje ir praktikoje ji nėra tautine religija, nes ir dabar^ jai gali priklausyti ir neizraelitai. Žydų tautą išlaikė aukšta šeimynine morale. Nors Mozės įstatymas ir leidžia santuoką panaikinti, bet nedaug girdėti faktų, kad izraelitų tarpe ivyktų skyrybos; izraelio tautoje per amžius ir dabar yra aukštai vertinama moterystes ištikimybe; juo šeima gausesne, tuo ji laikoma garbingesne ir daugiau Dievo palaiminta. Tokios mintys iš seno juose turi savo kilme ne prietarus, o apreiškimą ir aukštą moterystes bei šeimos prigimtų reikalavimų supratimą. Jeigu izraelitų tarpe būtų įsigalėję divorsai, bevaikių ar vienavaikių šeimų mada, tai nei religinis nei tautinis fanatizmas tos tautos nebūtų atlaikęs.

Kam šis aiškinimas nebūtų pakankamas, esama už tai kalbančių ir daugiau pavyzdžių. Jau beveik 200 metų, kai Kanados prancūziškos provincijos neteko nepriklausomybes, kada, atskirtos nuo savo tautos kamieno, per tuos du amžių išgyveno tautiškumo ir religijos atžvilgiu sunkių laikų. Prieš 200 metų Kanadoje jų buvo keli šimtai tūkstančių. Per tuos sunkius 200 metų skaičiumi jie išaugo iki 4,000,000, neprarado ne tik savo tautinio charakterio, bet net savo gimtojo krašto kalbą išlaikė ir tik ja kalba. Kokios nors tautinės religijos jie visai neturėjo, beveik visi jie nuo amžių yra katalikai. Juos išlaikė ne kas kita, o katalikiškos moralės šeima. Jeigu būtų pasisavinę savo tėvynės ar kitų kraštų naujų laikų šeimyninio gyvenimo klaidas, šiandien apie juos kalba būtų daug liūdnesnė.

Airiai nuo 12-jo šimtmečio per 500 metų kovojo už savo laisvę. Tris šimtus metų jie visai buvo jos netekę. Net kentė kelis šimtus metų kruvinus religinius ir tautinius persekiojimus. Tų ilgai trukusių persekiojimų ir vergijos pasėkoje ne tik išeivijoje, bet ir savo tėvynėje jie beveik visi pamiršo seną savo kalbą, o pasisavino pavergėjo kalbą. Tačiau jie neišnyko, neprarado savo tautinės sąmonės, ir štai tuo pačiu laiku, kaip ir Lietuva, Airija išsikovojo laisvę. Ji išsilaisvino ne iš kokios sumuštos ir subirusios imperijos, kaip vidurinės Europos tautos iš Austrijos ar Rusijos imperijų, bet iš karus laimėjusios, tvarkingos ir tada pačios galingiausios imperijos. Šiandien ta tauta jau grįžta ir tėvynėje, ir Amerikoje, ir kitur prie savo senos gimtos kalbos, prie savo tautinių papročių. Ir airių tauta neturi savo tautinės religijos; jau nuo penkto šimtmečio ji yra katalikiška. Ir airių tautą išlaikė katalikiškos šeimos moralė.

III.
Respektuodami visokius žmogaus konfesinius ir filosofinius įsitikinimus, turime pripažinti, kad palaikyti individo moralę nėra kitų tolygių priemonių, kaip katalikų doktrinos skelbiama moralė ir jai palaikyti priemonės.
Ar tai turi reikšmės tautai ir tautiškumui?

Ne tas įeis į dangaus karalystę, kuris kalba: "Viešpatie, Viešpatie"... Ne tas yra geras tautietis, kuris kiekviena proga garsiai gieda tautos himną, skuba visur kitiems už akių užbėgti savo tautiniu pasirodymu, bet tas, kuris savo elgesiu ir gyvenimu prisideda prie pačios tautos ir valstybės išlaikymo ir daro garbę savo tautos vardui. Tautos garbė kitų akyse yra jos žmonių taurume, dorume, darbštume. Kada žmogus savo elgesiu ir gyvenimu nusipelno kitų simpatiją sau ir neslepia savo tautiškumo, jis nusipelno kitų simpatiją ir savo tautai, jis yra pati geriausia ir sėkmingiausia savo tautos reklama. Jis patraukia ir padrąsina savus tautiečius norėti ir nesigėdyti pasirodyti tuo, kuo jie tikrai yra. Netinkamo, o ypatingai nedoro elgesio žmogus dažnai geriau padarys, savo tautybę užslėpdamas, negu ją demonstruodamas. Tiesa, savo tautybės išsiginti, ją slėpti, yra negražus ir negarbingas elgesys, tačiau tai yra mažesnė blogybė, negu būnant netikusio elgesio, nemoraliu žmogumi, savo tautybę demonstruoti, o dar blogiau — stengtis demonstruoti tautiškumui pridengti ar teisinti savo ydas.

Jeigu tad žmogaus tvarkingumas, dora daro jam pačiam ir jo tautai garbę, tai juo labiau tautai pasitarnauja tai, kas padeda žmogui išsilaikyti doru ir tvarkingu. Ir valstybei ir tautai yra didelis skirtumas tarp tokio piliečio ir tautiečio, nuo kurio kitus tenka ginti policijos ar net kalėjimo pagalba, ir tokio, kuris savo darbu, sąžiningumu, tvarkingu šeimyniniu gyvenimu palaiko ir valstybę ir tautą, o galutinai savo darbo vaisiais turi dar išmaitinti ir anuos kenksminguosius. Taigi ir šiuo atžvilgiu katalikų religija ir jos moralė tiek turi reikšmės tautai ir tautiškumui, kiek ji turi įtakos palaikyti individo dora bei tvarkingą elgesį.

Katalikų religija, būdama visuotinė tautų atžvilgiu, ne tik nedaro kliūčių, bet net suteikia plačiausių galimybių pasireikšti atskirų tautų saviems tautiškiems bruožams. Tiesa, vadinamoje vakarų liturgijoje kai kuriose liturginėse apeigose ji vartoja visur bendrą lotynų kalbą. Nelaikydama to esminiu dalyku, ji turi savo motyvų visur vartoti bendrą kalbą. Tačiau ta bendroji kalba liko privaloma tik labai nedaugeliu atvejų. Ir vakarų liturgijoje visais kitais atvejais suteikiama plačiausia dirva pasireikšti tautiniams motyvams — pradedant privačiomis ar viešomis maldomis ir baigiant meno kūryba plačiausia žodžio prasme. Katalikų Bažnyčia ne tik nedraudžia, bet net paskatina joje reikštis ir žodinei kūrybai ir muzikai ir tapybai bei skulptūrai ir architektūrai. Kiekviena tauta čia turi laisvės pareikšti ir savo tautinės kūrybos sugebėjimus. Net liturginiuose induose, rūbuose — ir čia tautinio meno motyvai gali rasti sau vietos. Neveltui Katalikų Bažnyčia yra pelniusi meno globėjos vardą. Tiesa, Bažnyčia per meną ir visokią kitą kūrybą siekia Dievo garbės, ne tautinių tikslų, tačiau ji pati skatina tą garbę Dievui reikšti ne kokiu vienu šablonišku būdu, o leidžia laisvai, tvarkingai reikštis ir atskirų tautų ir atskirų laikų charakteriams bei sugebėjimams.

Jeigu žodinės, meninės, mokslinės mūsų tautiškumo apraiškos gali ir turi rasti kelių klestėti šalia religijos ir Bažnyčios, tai nesurasime tolygių kriterijų išlaikyti teisingoms valstybės, tėvynės, tautos, tautiškumo sąvokoms, kokius randame katalikų doktrinoje. Nesurasime tolygių priemonių, kokių pateikia katalikiškoji religija ir moralė išlaikyti dorai, tvirtai, gausiai, grynai šeimai — tautos egzistencijos pagrindui, — išlaikyti doram, tvarkingam, sąžiningam asmeniui — geriausiam tautos atstovui ir jos gero vardo skleidėjui.

Kada mūsų tauta kovoja ne tik už laisvę, bet už savo egzistenciją, tai iš šių minčių, tikiuosi, kiekvienam lietuviui — tikinčiam ar netikinčiam — bus aišku, kokią vietą mūsų kovos ginklų ir priemonių tarpe turi užimti katalikų religija ir katalikiškoji šeimos bei individo moralė.

Sukurta: Kretingos pranciškonai