Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Istoriniai padavimai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Ben. Babrauskas   
Dr. Jono Balio paruošti, o Lietuvių Katalikų Spaudos Dr-jos išleisti Istoriniai padavimai pasirodė pernai Čikagoje kaip pirmoji lietuviškos knygos rėmėjams dovana, šiaip rinkoje parduodama bene po $1.25. Visi 95 padavimai šičia spausdinami pirmą kartą, taigi iš atsivežtų iš Lietuvos rankraščių ar jų nuorašų. Įvairių tautosakos komisijų ir atskirų rinkėjų rūpesčiu Lietuvoje jau buvo surinkta bene keliolika tūkstančių įvairių padavimų, bet prie sistemingo Jųjų išleidimo dar vis nebuvo prieita. Taigi reikia džiaugtis, kad bent maža čia atsigabenta jų dalis dabar pateikta laisvojo pasaulio lietuviams.

Šiuose padavimuose kaip kaleidoskope keičiasi tai žiaurūs, tai šiaip įspūdingi įvykiai: čia dvaro ponaitis iš dykumo užmuša savo baudžiauninkus; čia iš Maironio baladės visiems pažįstamas Čičinskas, palaipinęs baudžiauninką į medį ir paliepęs kukuoti, nušauna, arba iš moterų kūdikius atima ir sutrėškia, o vietoj jų liepia šiosioms paduotus šuniukus žindyti; čia lauže deginamos moterys raganos, kita vėl senoje pilyje nušaunama, užtaisius šautuvą ne kulka, bet nuo kaklo nuimtu kryželiu; čia stebuklingas paveikslas, triskart rusų iš bažnyčios Išvežtas, vėl grįžtąs — atsirandąs ant seno žilvičio prie bažnyčios; čia nuskendęs Alvito varpas, kurį Alvito ponas buvo pirkęs už pinigus, baudžiavos laikais iš žmonių išplėštus; čia po Kaunu eąs kitas, užkeiktas, dar gražesnis Kaunas, tik visa nelaimė, kad jo skirtasis gelbėtojas užmiršo gesintuvą pasiimti, kuriuo tegalima požeminę spyną atrakinti...

Iš vienų padavimų patiriame istorinius įvykius, perėjusius per daugelio kartų atsiminimus; kiti mums "paaiškina" keistesnių vietovardžių kilmę: Plaučiabalė, Raganinė, Ar-kliakaktė, Dusia, Rozalimas, Pragarynė, Praviršulis, Sidabrakalnis... Yra čia patekusių "padavimų", kurie atrodo artimesni pasakoms, ne padavimams, kadangi juose nei konkrečios geografinės vietos, nei laikotarpioi, nei tikrinių vardų nėra, pvz. "74. Piemuo ieško savo kepurės".

Veltui tuose istoriniuose padavimuose ieškotum Gedimino, Kęstučio, Vytauto ar kitų populiariųjų senovės mūsų kunigaikščių. Bet jų statytosioms ir gintoms pilims šičia skirta gana daug vietos. Tik ir šie padavimai byloja ne tiek apie pilių senovę, jų statymą ir gynimą, kiek apie jų vaidmenį šiais pasakotojo laikais: tai pilys ar piliakalniai, apylinkės žmonių laikomi užburtais (Dar prieš Didįjį karą pradėti įvairių istorinių vietovių kasinėjimai žmonėms sukėlė mintį, kad čia esama auksinių pinigų ar net užkeiktos kariuomenės, todėl rusų valdžia, bijodama, kad toji prikelta kariuomenė jų neišvarytų, pasak padavimų, uždraudusi kasti). Čia, aišku, vyrauja fantastinis, ne istorinis elementas.

Šiuose padavimuose labai dažnas religinis motyvas: tai kunigas su procesija turįs eiti užburtos pilies durų atkasti; tai Cibikalnio mergaites, pasivertusios velniu, mestus į vieną berną raktus, šiam iš išgąsčio mirus, draugai suradę nuneša kunigui, kuris juos padeda prie altoriaus; tai dievobaimingam žmogeliui, skubančiam į Veliuoną sumos, "buvo nuo Dievo daleista" užkeiktą gražią paną pabučiavimu išvaduoti, tik šis, užuot pabučiavęs, pragaran ją pasiunčia, ir iš tikrųjų ši, "barškėdama į skradžias", vėl nueina 700 metų j pragarą kentėti. Toji senovinio tikėjimo bei prietarų sąsaja su krikščionybe rodo netolimoje mūsų praeityje dar tebebuvusį dvilypį liaudies tikėjimą: apeiginę krikščioniškąją pusę ir pagoniškųjų tautinių reminiscencijų liekanas.

Daugumas padavimų užrašinėtojų, matyt, bus saviškai užrašę, "stilizavę". Aišku, nė vienas jų čia nėra turėjęs Krėvės sumetimų: tai bus įvykę paprastai dėl neįgudimo įkandin pasakotojo žodžius užrašyti, vėliau juos rekonstruojant. Tad kalbine prasme jie yra netekę nemaža vertės. Paimkim pavyzdžiu kad ir 30-tą padavimą: "Pasakojama, kad čia, Neries ir Luokės upių šlaituose, buvo legendarinio plėšiko Syvalopo gyvenamoji vieta. Seniau šioje vietoje ėjo vieškelis. Ant to vieškelio minėtas Syvalopas, turėdamas nepaprastos jėgos, rankomis nuversdamas pravažiuojančių turtuolių ratus, vietoje sulaikydavęs arklius, o jo sėbrai api-plėšdavę... Viršuj šio kalno yra ir dabar dar žymus įdubimas, kur, pasak padavimo, buvo plėšiko išmūrytas skiepas — plėšiko buveinė". Ir ne-speclalistui aišku, jog čia ne pasakotojo, o užrašytojo stilius. Palyginimui paimkim gabalėlį natūralaus pasakojimo stiliaus: "Ugi išėjo baišiaušia rupūžė. Kerdžius persigando, ir valy bėgt" (Nr. 71).

Nesiimant čia platesnio tautosakinio nagrinėjimo, tenka tik pažymėti, jog skaitytojas bus dėkingas ir redaktoriui, ir leidėjams. Baigiant reikėtų vieną kitą, aišku, neesminę smulkmeną iškelti. Visų pirma patsai išleidimas estetinio pasigėrėjimo neteikia: vadovėlinis formatas lyg paskandina trumpesniuosius kūrinius, sugrūdus po du ar net tris į vieną puslapį; techniškai klišės neaprinktos tekstu, tad susidaro neskoningos tuštumos (pvz. 24, 28, 42 pusi.). Kalbant apie formatą, norėtųsi turėti visus šios serijos leidinius vieno formato, bet štai jau antrasis šios leidyklos leidinys A. Gervydo "Už spygliuotų vielų" žymiai mažesnis, ir tai atrodo, kad dar turės ateityje mažėti, prisitaikant prie įprastinio grožinės literatūros formato.

Redakcijai reikia prikišti netiksliai parinktas kai kurių padavimų antraštes: pvz. Nr. 34 pavadintas "Karalienės Bonos dvarais", o iš tikrųjų tas padavimas svarbiausia iškelia ne tiek karalienės dvarų skaičių, kiek jos nenorą pasiduoti rusams ir josios žuvimą Dusios ežere (uždusimą). Netiksliai knygoje vartojamos santrumpos. Jos buvo bene 1933 m. paskelbtos "Vyriausybės žiniose", taigi buvo visiems rašto žmonėms privalomos. Atrodo, turėjo pakakti laiko vartotojams prie jų priprasti, tad šiandien nepateisinama teisintis "Vyriausybės žinių" neatsivežimu... J. Balys trumpina kaimą k., valsčių — v., kilometrą — km. Taisyklingai trumpintina šiaip: kaimas — km., valsčius — vis., kilometras — km, metras — m (be taškų). I štai 83 psl. m. vienur reiškia metus, kitur — miestelį! Taip pat neapdairi vietovardžių rašyba bei korektūra: vieną kartą rašoma Vystyčio ež., žeigės upelis, Mykolinės k(m)., Vaid. minių k(m).; kitą kartą čia pat Vištyčio ež., žaigės, net žaižės upelis, Mykolainės, Vaidiminių km. Net Veiviržėnų vis. netaisyklingai rašoma Veviržėnų, taip pat rašytina Ėriškiai, ne Ėriškiai.    Ben. Babrauskas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai