Parašė GABRIELE MISTRAL
|
Viešpatie! Tu, kuris mokei, atleisk, kad aš mokau, kad aš nešioju mokytojos vardą, kurį Tu turėjai žemėje. Suteik man mano mokyklos meilę, kad nei grožio apžavai negalėtų paveržti mano visų akimirkų meilės. Mokytojau, suteik man pastovų užsidegimą ir praeinantį nusivylimą. Išplėšk iš manęs tą nešvarų atsiteisimo geidimą, kuris dar mane drumsčia, išrauk tą smulkmenišką maišto jausmą, kuris kyla manyje, kai esu įžeidžiama. Manęs neskaudina nesupratimas, nė manęs liūdina, kai užsimiršta tos, kurias mokiau.
Leisk man būti labiau motinai nei motinos, kad galėčiau, kaip kad jos, mylėti ir ginti tai, kas nėra mano kūno kūnas. Leisk man iš vienos mano mergaičių padaryti tobulą eilėraštį ir palikti įsmeigtą joje mano skambiausią melodiją, kad kai mano lūpos nebedainuos, ji skambėtų joje. Parodyk Tavo Evangeliją, galimą mano laikais, kad neatsisakyčiau nuo kiekvienos dienos ir valandos kovų už ją. Apšviesk mano demokratinę mokyklą tuo švi- tėsiu, kuriuo žibėjo tavo basų vaikų būriai. Sustiprink mane mano vargšės moters negalioje. Padaryk, kad niekinčiau kiekvieną galią, jeigu ji netyra, kad niekinčiau kiekvieną spaudimą, jeigu jis nebus tavo karšta valia mano gyvenimui. Drauge, lydėk mane! Paremk mane! Daugeli kartų teturėsiu tik Tave šalia savęs. Kai mano mokslas bus tyresnis ir tiesa karštesnė, aš pasiliksiu be pasauliečių, tačiau Tu tada prispausi mane prie savo širdies, kuri pernelyg dažnai buvo vieniša ir apleista. Tik Tavo žvilgsnyje aš teieškosiu pagyrimo saldybės. Kiekvieną ryta, įeinant į mano mokyklą, leisk man pakelti akis nuo mano sužeistos krūtinės. Neleisk man atsinešti prie mano darbo stalo mano smulkių reikaliukų, mano menkų kasdieninių skausmų. Prilaikyk ranką bausdamas ir sušvelnink glostydamas. Bark liūdėdamas, kad raginau mylėdama! Mano dvasią paversk mūro mokykla. Jos vargingą priemenę, jos nuogą sale gaubia mano entuziazmo liepsna. Mano širdis jai tebūnie stipresnė kolona ir mano geroji valia tyresnis auksas už turtingų mokyklų kolonas ir auksą. Ir, galiausiai, nuo Velazquezo') drobes man primink, kad mokyti ir karštai mylėti žemėje, tai kaip kad paskutinę dieną ateiti su Longino ieties dūriu į liepsnojantį meilės šoną. Išvertė P. GAUČYS l) Velazquez — garsus Ispanų dailininkas, nutapęs Įspūdingą Nukryžiuotąjį. |