Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TAUTINĖS SĄMONĖS UGDYMAS IR IŠLAIKYMAS EMIGRACIJOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VACLOVAS ČIŽIŪNAS   
(PABAIGA)

Bažnyčia yra iš esmės internacionalinė organizacija, siekianti perteikti žmonijai ir palaikyti bei ugdyti joje universalųjį turinį — Dievo tikėjimą ir iš jo išplaukiančią bei su juo glaudžiai susietą moralę, paremtą artimo meilės ir išganymo idėja. Katalikų Bažnyčia, būdama labiausiai centralizuotos ir stipriausiais ierarchi-jos, teisinių normų ir tradicijų ryšiais susietos pasaulinės religinės organizacijos pavyzdys, niekur pasaulyje nėra nustelbusi tautinių elementų net kulto srityse. Kitaip sakant, kaip visų pasaulio religijų, taip ir krikščionybės (konkrečiau — katalikybės) turinys visiškai toleruoja tautinę formą, kadangi kiekviena tauta savaip priima religinį turinį, savaip nuspalvina jį. Tokiu būdu konkrečiosios religinių pergyvenimų formos, išaugusios iš tautinės individualybės, nei kiek neskaldo religinės organizacijos, Bažnyčios, vieningumo, tik suteikia jai daugiau lankstumo ir dar stiprina jos universalumą.

Ši aplinkybė leidžia mums, tautinės diasporos nariams, tikėtis, kad visur ten, kur yra susibūręs didesnis mūsų tautiečių skaičius, leidžiąs atsirasti ir savai religinei bendruomenei, pastaroji bus nemenku tautybės gaivinimo ir palaikymo veiksniu. Tegul ne visur galima toms bendruomenėms tapti pagrindiniais bažnytinės organizacijos vienetais — parapijomis, vis dėlto ir tais atvejais galimybės tautiniam savitumui reikštis religinėje srityje nėra galutinai žlugusios. Pakanka turėti šiek tiek ryšių su keliaujančiais dvasios vadovais, lietuviais kunigais, kurie bent prarečiui galėtų aptarnauti tikinčiuosius tam tikrose, atitolusiose nuo didesnių tautinių sambūrių, vietovėse. Tokio keliaujančio dvasios vadovo-kunigo praktika buvo žinoma Vokietijoje, juo labiau dabar Anglijoje. Ji yra neišvengiama išsisklaidžius mūsų tautiečiams Kanados ir Australijos plotuose.

Labai svarbų vaidmenį tautinei gyvybei palaikyti turėjo ir tebeturi grynai lietuviškosios parapijos Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Jų istorija nuo kun. A. Burbos ir dr. J. Šliūpo laikų iki šiandien yra akivaizdus įrodymas, kaip lokalinė religinių reikalų tvarkymo nepriklausomybe, nors ir labai reliatyvi būdama, lemiamai veikė ir tebeveikia tautinės lietuvių sąmonės išlikimą net ir labai nepalankiose aplinkos sąlygose.

Daugelis J.A.V. lietuviškųjų parapijų, be nuosavų bažnyčių, turi ir nemenkų salių bei kitų organizacijoms skirtų patalpų. Taip pat žinome, kad esama nemaža parapijinių pradinių mokyklų, bet vaikų katekizacija ir parengimas pirmajai komunijai, deja, atliekamas retai kur lietuvių kalba! Čionykštės parapijos galėtų susilaukti naujų impulsų tautinio auklėjimo srityje, jei į parapijų veikimą įsilietų sąmoningų ir energingų tautiečių iš buvusių DP, kurie mokėtų jautriai pasekti vietos tradicijomis, bet kartu ir sugebėtų įnešti naujos, dinamiškesnės, dvasios į tautinių pozicijų stiprinimą religinio ir bažnyti-nio-bendruomeninio gyvenimo srityje. Kitaip tariant, tautinės formos išlaikymas ir stiprinimas tradicinių švenčių, kulto savybių ir papročių praktikavimu leistų tikėtis ir šioje srityje nemenkos paramos tautinės sąmonės ugdymui ir išlaikymui emigracijoje.

Negalima nutylėti lietuvio kunigo vaidmens mums rūpimoje srityje. Jei veiklaus kunigo pa-trijoto pavyzdys yra buvęs neretas J.A.V. lietuvių visuomenėje seniau (prisiminkime tik kunigus Burbą, Miluką, K. Urbonavičių ir kitus), tai šiuo metu jis turi tapti dabartinei lietuvių kunigų generacijai šviesia kelrode žvaigžde mūsų klajonių tyruose. Laikams ir aplinkybėms kintant, neišvengiamai kinta ir veiklos metodai, tačiau negali kitėti ir mažėti idealizmo versmė, tekanti iš nuėjusių į praeitį, bet neužmirštamų žmonių vardų, iš motinos žemės priglaustų, karštai tautą ir tėvynę mylėjusių, širdžių.

Lietuvis kunigas J. A. Valstybėse turi prieš akis ypatingą uždavinį: vykdant Romos Katalikų Bažnyčios dvasininko pareigas, nenutolti nuo savo tautos reikalų sargybos ir aktingai padėti savo tautiečiams emigracijoje išlaikyti tautinę sąmonę. Tatai nėra lengva, neturint diecezijų valdytojų tarpe nė vieno lietuvio vyskupo, bet tai vis dėlto įmanoma. Kaip skaudu konstatuoti, kad parapijinių mokyklų ir kai kur pačių parapijų nutautėjimas vyksta su klebonų žinia ir, savaime aišku, pritarimu! Kaip mokyklos siela yra pats mokytojas, kurs joje veikia ir savo pavyzdžiu mokinius nuteikia ir jiems vadovauja, taip parapijos siela yra klebonas, jos įkvėpėjas ir vadovas. Deja, ne visur gauname pasidžiaugti lietuvio kunigo vaidmeniu tautinės kultūros ugdymo baruose. Ar šviesiųjų kultūros veikėjų-ku-nigų pavyzdys ir darbai patrauks savęsp apsileidusius, ar atsvers šiųjų daromas klaidas ir nuostolius lietuvybei, ateitis parodys.

Organizuotoji visuomene. Šeimą apibūdinome, kaip pagrindinę žmonių visuomenės grandį, galinčią savomis, nors ir labai ribotomis, priemonėmis ugdyti ir išblaškyti jaunosiose emigrantų kartose tautinę sąmonę, o per ją ir ištikimybę tautai. Tuo tik norėjome parodyti pradžią ir pagrindą tautiniam ugdymui, kurį vėliau be pertrūkio turi paremti ir papildyti visuomeninės institucijos. Mokykla ir religinė bendruomenė, kaip organizuotosios visuomenės institucijos, yra taip pat atskirai aptartos, nes jos yra tiesiogiai skirtos individo ugdymui, prusinimui ir dorinimui. Tačiau kiekvienas didesnis emigrantų sambūris leis tikėtis didesnio ar mažesnio visuomeninio bendravimo įvairių organizacijų rėmuose. Tuo keliu ir eina jau dabar besiformuoją mūsų tautinės diasporos mazgai-centrai imigruojamose šalyse, neskaitant senos imigracijos visuomeninių centrų J. A. Valstybėse.

Šiuo atveju mums rūpi aptarti jau esamos organizuoto gyvenimo formos, institucijos ir jų funkcijos, kiek jos gali efektingai tiesioginiu ar netiesioginiu būdu ugdyti ir stiprinti emigrantų tautinę sąmonę. Man regis, kad šiuo metu besikuriančios beveik visose mūsų tremtinių imigruojamosiose šalyse organizacijos, tiek senosios, kaip J.A.V. tautiečių organizacijos, tiek pačios jau-niausiosios, kaip Kanados Lietuvių Taryba, Kanados Liet. S-ga ar Australijos Lietuvių Draugija, nesunkiai galės įsijungti į kuriamą Pasaulio Lietuvių Bendruomenę4). Mums jau dabar turi labai rūpėti, kaip vietos organizacijos galės derinti savo uždavinius ir šalies įstatymams palenktus įstatus su Pasaulio Lietuvių Bendruomenes statutu, kaip sklandžiai galės vykdyti to statuto įpareigojimus ir kaip efektingas bus visas tolimesnis P.L.B. centro bendradarbiavimas su tomis periferinėmis organizacijomis ir, norėčiau užakcentuoti, tam tikrame laipsnyje būtinas vadovavimas jų veiklai. Nuo organizacinių ryšių sklandumo ir efektingumo, nuo paskirų narių ir organizuotų vienetų moralinės drausmės ir susiklausymo, nuo pakankamo skaičiaus organizaciniam bei kultūriniam darbui atsidėjusių žmonių priklausys ir visa ateities P.L.B. veikla.

Pats pirmiausias mūsų pasaulinės diasporos tautiečiams uždavinys būtų išstudijuoti visas teisines galimybes tautiniam švietimui organizuoti įvairiose šalyse. Antruoju iš eilės uždaviniu būtų užmezgimas ir išlaikymas glaudžių kultūrinių ryšių su Pasaulinės Lietuvių Bendruomenės centru, iš kur turėtų eiti pagrindinė moralinė ir galima materialinė parama periferijai. Trečiuoju uždaviniu laikytinas budrios ir nenuilstančios iniciatyvos skatinimas ir palaikymas periferijos kultūriniuose židiniuose. Pastaruoju atveju labai pamokanti yra Brazilijos Sao Paulo lietuvių visuomenės kultūrinio veikimo istorija.

Didžiausia Brazilijos lietuvių organizacija prieš antrąjį pasaulinį karą buvo Lietuvių Sąjunga Brazilijoje, įkurta buv. Lietuvos konsulo dr. P. Mačiulio iniciatyva ir pastangomis. LSB buvo juridinių asmenų sambūris, jungiąs visas San Paulo lietuviškąsias tautines, konfesines, švietimo, meno ir sporto organizacijas. Vėliau organizacijų skaičius ėmė nuolat mažėti, kol beliko
---
*) Reikia nuoširdžiai džiaugtis žinia, suteikta VTJK'o pirmininko M. Krupavičiaus pasikalbsime su Eltos bendradarbiu ("Amerikos" 1950 m. rugsėjo 1 d. str. "Pasaulio Liet. Bendruomenės reikalai"), kad | PLB įsijungs jau daugelio pasaulio kraštų lietuviai: Europoje — Švedijos. Danijos, Anglijos, Austrijos, Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos, Italijos, Šveicarijos; kituose žemynuose — Kanados (baigia jungtis), Čili, Venecuelos, Kolumbijos, Urugvajaus, Australijos...
---
tik mokyklos. Karo laiku LSB turėjo keisti įstatus ir šiuo metu, po visų pasikeitimų, patys veiklesnieji San Paulo lietuviai nebežino, kokia esanti LSB teisinė padėtis.

Stebint iš labai toli ir tik labai paviršutiniškai, kiek tai leidžia trumpos laikraštinės žinios, galima prieiti šitokią išvadą: Brazilijoje, didžiausioje lietuvių kolonijoje Sao Paulo mieste, turėta mūsų tautiečių nemenko bendruomeninio turto, turėta viena organizacija LSB, kuriai šis turtas buvo pavestas globoti, ir dabar prigyventa ligi to, kad tas turtas buvo pradedamas palengva likviduoti. Paklauskime save patys, kurioje pasaulio dalyje būtų viename didmiestyje tokių tirš-tokai lietuvių gyvenamų priemiesčių, kaip Sao Paulo Mooka, Vila Bela, Vila Anastacio ir kitos "vilos" su nuosavomis, lietuvių bendruomenei priklausančiomis, mokyklomis ar bent jų namais? Be vienos kitos analogijos J.A.V-bėse, kitur to nėra. O vis dėlto mūsų blaivesniems tautiečiams Brazilijoje šiandien tenka aliarmuoti bendruomenės narius dėl to brangaus turto, nuosavų kultūros namų, nykimo . . .

Mėginsime sumegzti čia pavaizduotus reiškinius su laukiama situacija mūsų tirštesniuose emigraciniuose centruose. Pažymiu "tirštesniuose" dėl to, kad tikros lietuviškosios mokyklos, kaip ir platesnio kultūrinio veikimo, tik didesniuose lietuvių susibūrimo centruose tegalima tikėtis.

Įsivaizduokime tokį lietuvių emigrantų sambūrį bet kurioje demokratinio pasaulio šalyje, kur ateivių kultūrinis gyvenimas nevaržomas. Tokio lietuviškojo sambūrio (vadinkime jį ir "kolonija") centrą gal ne visur sudarytų sava parapija su bažnyčia ir lietuviu kunigu, bet būtinai tam tikri kultūros namai, kuriuose, be salės susirinkimams ir koncertams, be bibliotekos-skai-tyklos ir patalpų įvairioms organizacijoms, būtų ir patalpa vakariniams kursams"). Toji patalpa turėtų būti nors ir nedidelė, bet jau bent tam tikrais atžvilgiais mokyklinė. Čia ir turėtų lankytis visas valstybines mokyklas lankąs lietuviškasis jaunimas nors kas antrą trečią dieną, kad pasisemtų sau žinių iš gimtosios kalbos ir tautos istorijos. Mokytojų reikalas tektų spręsti, apeliuojant į pajėgiančių dirbti mokytojo darbą kolonijos narių idealizmą. Labiausiai pageidaujamas šiam uždaviniui būtų mokytojas lituanistas, po jo — prityręs pradinės mokyklos mokytojas, toliau— kiekvienas kitas inteligentas, jei tik jis panorėtų ir pajėgtų aukoti savo vakarinį laisvalaikį ir energiją jaunųjų tautiečių labui. Sias centrų vadovybės pastangas turėtų remti visi kolonijos tautiečiai, ir jokiam sroviniam skaldymuisi šioje srityje neturi būti vietos.
------------
*) Su džiaugsmu konstatuojame faktą, kad mūsų tautiečiai D. Britanijoje jau žengia tuo keliu. Panašių pastangų esama ir kituose kraštuose, pvz. Australijoje. V. Liu-levičius "Draugo" skiltyse kelia centrinių Lietuvių Kultūros Namų steigimo J.A.V-bėse klausimą. Tai labai svarbus ir neatidėliotinas klausimas.
------------
Reikia manyti, kad visos ligi šiol veikiančios lietuvių organizacijos pasaulyje turi savo įstatuose vienaip ar kitaip formuluotus dėsnius, kuriais nusakomi tarp kitų ir tautinio sąmoningumo išlaikymo tikslai. Net ir sporto organizacija, suburdama savo eilėse lietuvius sportininkus, savo įstatuose akcentuoja jungianti lietuvius, norinčius kultyvuoti fizinį lavinimąsi, tautinėms spalvoms ar emblemoms lydint. Tačiau būtų labai tuščiavidurė ta sportinė veikla, kuri, be tautinių spalvų ar emblemų, jokio kito vidinio lietuviškojo turinio ir uždavinio savyje neturėtų. O tai duoti kolektyvo nariams gali tik sąmoningi organizacijos vadovai, kurie būtinai turi būti kartu ir savo draugų dvasios vadovais. Ten, kur tokių vadovų pristingama, neilgai beišsilaiko ir lietuviškasis tokių organizacijų veidas. Šitokio sunykimo pavyzdžiu paminėsime Sao Paulo, Brazilijoje, savo laiku žymios "Ryto" jaunimo organizacijos likimą. Ši organizacija, be choro, turėjusi savo orkestrą, dramos trupę, leidusi net žurnalą "Rytą" ir dažnais savo choro koncertais bei operečių pastatymais gyvinusi muzikinę vietos lietuvių veiklą. Vėliau, daugumai narių natūraliza-vusis, kelis kartus persiorganizavusi ir netekusi muzikinio vadovo komp. J. Stankūno, persikrikštijusi "Cruzeiro do Sul" vardu, savo viešus pasirodymus tolydžio retinusi, iki šiuo metu visiškai sunykusi"*).
----
*) Gera tik, kad toje pačioje lietuviškoje kolonijoje, po eiles kitų spontaniškai gimusių ir greitai mirusių meno organizacijų, nuo 1937 m. išsilaikė "Vytis", gana plačiai kultyvuojąs dainos, muzikos ir vaidybos meną S. Paulo tautiečių tarpe. Salia šio kolektyvo veikia ten pat Bendruomenės choras ir Lietuvių Menininkų choras.
-----
Antru labai ryškiu organizacijos nutautėjimo pavyzdžiu paminėsime vieną J.A.V-bių lietuvių sporto organizaciją, būtent — Brooklyno Lietuvių Atletų Klubą. Pirmosios imigrantų kartos įkurtas prieš keliasdešimt metų, šis klubas turėjo savo patalpose ir lietuviškų knygų biblioteką. Iš to fakto galime suvokti, kad klubo steigėjai ir vėlesnieji jo vadovai suprato ir dvasinio peno reikalą klubo nariams — "atletams".

Laikai ėjo ir mainėsi. Klubo nariais stojo ir jam vadovauti ėmėsi antrosios imigrantų kartos vyrai. Sportinę veiklą jie gal ir daug tobuliau už tėvus vykdė, bet kultūrinę jų tradiciją apleido ir paniekino. Atrasta bibliotekėle jie jau nebesinaudojo, knygas iš klubo patalpų pašalino. Vėliau jos, suverstos privataus asmens namų rūsyje, visiškai sunyko. Paties klubo narių susirinkimų protokolai buvo pradėti rašyti anglų kalba, nes kartą sekretoriumi išrinktas jaunuolis nemokėjo rašyti lietuviškai. Reikėjo praeiti porai dešimtmečių, kad tautos nelaimės metu atsiradę Amerikoje politiniai tremtiniai atnaujintų apsmukusią sportinę minimojo klubo veiklą. Ar toje sportinėje veikloje švytės ir lietuviška dvasia, ateitis parodys. Tik toji dvasia yra neįmanoma be rimtų kultūrinių pastangų: be pagarbos gimtajai kalbai, jos spausdintam žodžiui, tėvų tradicijoms, apskritai — be gerai įsisąmonintos kūno ir dvasios jėgų pusiausvyros.

Dabartiniu metu įsiliejanti į J.A.V. lietuvių visuomenę naujoji tremtinių-naujakurių srovė gali daug padėti vietos organizacijų veiklos atnaujinimui ir sustiprinimui. Skautų, ateitininkų, vyčių, sporto klubų, įvairių ekonominių organizacijų narių eilėse jau vyksta gan sėkmingas senosios ir naujos emigracijos tautiečių bendradarbiavimas ir jungimasis į darnią bendros kilmės ir dvasios žmonių šeimą.

Būdinga mūsų pirmųjų išeivių organizacijų trumpaamžystė šiais laikais, rodosi, jau išgyventa ir daugiau nebesikartos. Tačiau smulkinimosi pavojus, apie kurį įspėjamai kalbėjo Dr. J. Pa-plėnas "Mūsų Kelio" 1949 m. vasario 19 d. Nr. 14 vedamajame ("Grigo bičių keliais"), ir dabar egzistuoja. Tikėkimės, kad buvę DP, imigravę į šalį, kurioje nuo seniau egzistuojama lietuvių organizacijų, dėsis į jas, stiprins jų veiklą ir vengs bet kokio lygiagretiškumo, dėl kurio tenka iš anksto aliarmuoti visuomenę, kaip visai laiku tai darė aukščiau minėtojo straipsnio autorius *).

Kuriuo būdu organizuotieji visuomenės kolektyvai gali ir turi budėti savo narių ir nenarių tautinio sąmoningumo sargyboje? Norėtųsi atsakyti, kad organizacijų vaidmuo tautinės sąmonės ugdymo ir išlaikymo srityje yra nors netiesioginis, bet labai reikšmingas. Netiesioginumas reiškiasi tuo, kad jokia organizacija nesiima ugdyti individo taip, kaip tai daro natūraliausias tiesioginio ugdymo veiksnys — šeima arba speciali auklėjimo-mokymo institucija — mokykla, tačiau gali ir turi: 1. parūpinti ir sutelkti pagalbinių priemonių individo ugdymui, 2. šalinti kliūtis individualinėms pastangoms ir 3. organizuoti pasiektųjų laimėjimų apsaugą.

Tokiu pačiu telkiamuoju ir organizuojamuoju veiksniu laikytina ir spaudo. Mūsų tremties ir emigracijos sąlygose spauda yra ir bus tik vienaip ar kitaip organizuotos visuomenės funkcija, kultūrinės gyvybės ir veiklos išraiškos priemonė, viešosios opinijos tribūna. Protų ir širdžių telkimo lietuviškajam reikalui srityje spauda kai kuriais atvejais yra universalesnė už bet kurias organizacijas, nes pasiekianti ir labiausiai nuošaliai gyvenantį vienišą tautietį. Pastaruoju požiūriu spauda emigracijoje bus pats efektingiausias veiksnys, rišąs tautiečius draugėn, nežiūrint ir didžiausių atstumų. Savaime aišku, kad veiksnių koordinacija daugeriopai stiprina jų poveikį tiek kolektyvui, tiek individui. Todėl ir emigracijoje reikšmingiausia kalbamam reikalui bus ta spau-
-----
') Deja, kai kur tremtinių-naujakurių draugijos nelaukė centrinių J.A.V. lietuvių organizacijų (pvz. ALT) pasisakymo P.L.B. reikalu ir persiorganizuoja P.L.B. skyriais, šitaip dalykams toliau riedant, gali atsitikti, kad P.L.B. Jungtinėse Am. V-bėse sudarys tik vieni naujakuriai, palikdami senąją išeiviją už P.L.B. ribų. Taip yra dėl to, kad vyriausias J.A.V. lietuvių politinis organas — ALT — per ilgai delsė, studijuodamas šį klausimą, o periferija perdaug skuba spręsti klausimą "iš apačios", šių metų spalių mėnesį ALT vėl svarstė Pasaulio Lietuvių Bendruomenes klausimą, darydama konkretesnių žygių šia linkme.
------
da, kuri bus leidžiama bendruomeninių kolektyvų, bus subordinuota Pasaulio Lietuvių Bendruomenei, jei ne oficialios priklausomybės, tai bent idėjinės vienybės ryšiais.

VI
Bent apytrumpiai panagrinėję tuos veiksnius, kurie vienu ar kitu požiūriu gali būti reikšmingi tautinės sąmonės ugdymui bei palaikymui emigracijoje, neišvengiamai turime paliesti ir organizuoto veikimo taktikos bei metodų sritį. Sakau "organizuoto veikimo", nes tik šitoks veikimas įgalina mus atlikti šventą politinės emigracijos misiją, apie kurią buvo kalbėta šio rašinio antro skyriaus pabaigoje.

Turėdami prieš akis ten pat nusakytuosius konkrečius politinės emigracijos uždavinius, įprasminančius kiekvieno paskiro emigranto ir visos emigracinės diasporos egzistenciją ir veikimą pasaulyje, galime mėginti bent trumpai  panagrinėti organizuotosios savitarpinės morališkai-pedagoginės pagalbos principus ir konkrečiąsias priemones. Visų pirma reikia nustatyti organizuoto veikimo svorio centrą: ar jis yra organizacijos administruojamuosiuose centrų organuose, ar periferijoje. Šiuo požiūriu klausimą spręsdami, pamėginkime kai ko pasimokyti iš pasaulinės komunizmo diasporos. Viso pasaulio komunistai, tarnaudami griežtai centralizuotų veiksnių skelbiamai absurdiškai idėjai, perkelia didesnį veikimo svorį kaip tik į pačius pagrindinius ("pirminius", kaip jie sako) partinio organizmo vienetus, taigi — į periferiją. Ten jie "apdoroja" savo organizacijos narį taip, kaip reikalauja jų partinė drausmė.

Tautinio auklėjimo srityje nėra ko kalti į galvą, nes tautiškumas yra įgimtas žmogiškosios esmės bruožas. Tačiau kai išrautas iš tėvynės dirvos tautiškumas atsiduria svetimoje aplinkoje, jį nustelbia svetimo gyvenimo stilius. Kitaip sakant, svetimosios tautinės aplinkos poveikyje žmogus netenka tautinės formos, kuria realizuodavo universalųjį žmogiškosios dvasios turinį gimtoje aplinkoje, ir palengva persiima svetimo gyvenimo forma. To išvengia tik labai stiprios asmenybės ir tie eiliniai žmonės, kurie laimingu atveju apsigyvena svetimoje šalyje pakankamai gausia ir kompaktiška mase. Tačiau nereikia užmiršti vieno galingo ir labiau izoliuotam tautiškumui ypatingai pavojingo veiksnio — laiko. Jis sudildė šimtus tūkstančių mūsų tautiečių J. A. Valstybėse, dildo ir retina mūsų tautiečių gretas visose pasaulio dalyse net ir dabar.

Laiko ir nu tautinančių aplinkos poveikių sutapimas yra neišvengiamas, todėl kiekvienai, net ir politinei emigracijai pavojingas mūsų kalbama nutautėjimo prasme. Grįždami prie aukščiau formuluoto klausimo apie organizuotos kultūrinės pagalbos teikimą tautiečiams emigracijoje, dar kartą akcentuojame periferinių organizacinių vienetų svarbą. Mat, jokie organizacijų centrai negali tu rėti tiesioginės įtakos paskiriems nariam. Tokią įtaką gali daryti vietiniai organizacijų skyriai, kurių nariai savitarpyje labiau pažįstami, kurių vadovybe pažįsta specifines vietos gyvenimo sąlygas, kultūrinį narių lygį ir panašiai. Štai kodėl turi būti ypatingai rūpinamasi, kad periferiniams emigracijos organizacijų skyriams nestigtų inte-ligentinių jėgų ir kad į vadovaujamąsias vietas patektų žmonės, turį ne tik noro, bet ir gabumų vadovauti kitiems. Kadangi, kaip jau minėjome, kiekvienai emigrantų organizacijai turi rūpėti tiek tautinės narių sąmonės išlaikymas, tiek ir jos ugdymas, todėl organizacijos vadovybės nariams tenka tam tikra pedagoginė misija, reikalaujanti jei ne minimalių psichologinių žinių, tai bent pakankamai plataus žmonių pažinimo ir kiekvienu atveju tikro idealizmo.

Pagrindinė žmogiškoji silpnybė, vedantį į nutautėjimą, yra oportunizmas aplinkai ir naudai. Šis oportunizmas reikia skirti nuo derinimosi gyvenimo sąlygoms. Oportunistinis nusiteikimas pats ieško kompromisų su prigimtine žmogaus teise ir pareiga išlaikyti ne vien savo fizinę, bet ir dvasinę individualybę, taigi ir tautiškumą, ieško (ir, žinoma, randa) būdų pateisinti patiems pirmiesiems nutolimo nuo tautos reiškiniams ir faktams. Oportunizmas aplinkai prasideda tuo, kad žmogus ima kopijuoti svetimus papročius, marginti savo kalbą svetimais terminais, mandagumo formulėmis ir ištisais išsireiškimais. Taip darydamas, jis mano būsiąs kaip tik geriau suprastas kitų, „savesnis" jiems. Oportunizmas naudai, mano vertinimu, yra savo motyvais žemesnis ir smerktinesnis už aną. Naudos ("biznio") sumetimais žmogus pakeičia ne tik savo gyvenimo stilių, bet ir savo vardą. Apie tai jau prieš 66 metus kalbėjo Jonas Šliūpas savo tautiečiams Amerikoje.

"Mūsų broliai, atkeliaudami į Ameriką tankiausiai turėjo gražias nepermainytas ir nesujauktas pavardes. O jau čia kitaip padarė. Negana, kad vieni pavertė savo pavardes į lenkiškas, Šimkauskas rašosi Šimkovski, Paplauskas — Poplovski    , bet kiti dar navatniaus padarė savo lietuviškas pavardes suangluodami: t. a. Žalneraitis rašos Zalner, Kalvaitis — Colvite, Mikulis — McCouley ir t. t.; ant galo tretieji visiškai svetimas priėmė pavardes    O kodėl lietuvininkai keičia savo pavardes? Vieniems lietuviškoji pavardė negražiai skambanti, kitiems lietuviškoji pavardė daranti gėdą per tai, kad jo broliai esą tamsūs, treti — sakosi galį geresnį "business" padaryti apsivilkę anglišką arba vokišką rūbą. Jau pati priežastis keitimo pavardžių rodo, kad mūsų žmogus Amerikoje ne visuomet moka laikyti garbėje tai, ką jis paėmė su savim išeidamas į svetimą žemę. O pavardės atmainymas, tai jau yra pirmas žingsnis į išsigimimą, išsigiminiavimą'*).
------
*) "Unijoje" 1884 metų lapkričio 9 d. "Reikalai Lietuvninkų Suvienitose Valstijose". Cituojama iŠ "Lietuvos" mėnesinio žurnalo 1940 m. Nr. 1 Nado Rastenio str. "Pirmieji Amerikos lietuvių spaudos diegai".
------

Šitaip apibūdino kadaise J. Šliūpas lietuvių išeivių silpnybę lenkti save svetimai aplinkai, tirpti ir nykti joje grynai oportunistiniais sumetimais. Šiuos žodžius rašė Jonas Šliūpas tais laikais, kai J. A. Valstybėse vos kūrėsi pirmosios lietuvių organizacijos, pirmieji laikraščiai. Kaip toli stipresnė organizuoto visuomeninio gyvenimo ir spaudos atžvilgiu yra dabartinė Jungtinių Amerikos Valstybių lietuvių visuomenė, o ir daugelio kitų pasaulio kraštų lietuviškoji diaspora, nereikėtų nė akcentuoti. Bet kartu ir su žymiu J.A.V. lietuvių visuomenininku Nadu Ras-teniu, iš kurio rašinio aukščiau pacituoti J. Šliūpo žodžiai, galime ir šiandien patys sau pasisakyti: "Šis Šliūpo 55 (dabar 66, V. Č.) metų senumo straipsnis dar yra labai gera evangelija ir šių dienų Amerikos lietuviams (ir viso pasaulio diasporos lietuviams, — pridursime nuo savęs V. Č.)."

Grįždami prie jau anksčiau formuluotosios morališkai-pedagoginės pagalbos tautinės sąmonės ugdymo ir išlaikymo srityje, išskiriame ir akcentuojame vadovaujamųjų veiksnių idealizmo ir gero pavyzdžio reikalą. Jokia propaganda, joks pamokslavimas gyvu žodžiu ir spaudos pagalba neveiks taip teigiamai, kaip geras inteligentų ir organizacijų vadovų pavyzdys. Geras ir sektinas pavyzdys yra ir visais laikais bus kiekvienos veiklos, juo labiau švietimo darbo, metodikos pagrindu, pačia efektingiausią ugdomosios vadovaujamosios įtaigos priemone.

Esame jau formulavę trejopą organizacijų tautiškai-pedagoginį vaidmenį emigracijoje. Paskirai aptardami kiekvieną jų, mes neskirsime griežtai organizacijų ir spaudos vaidmenų, nes tiek organizacijos, tiek ir spauda yra visuomeninio gyvenimo funkciniai reiškiniai ir jų savitarpinė priklausomybė yra visiems aiški.
Norėdami aptarti pagalbinių priemonių individo ugdymui parūpinimą ir telkimą (šalia jau minėtų vaikų darželių ar pradinių mokyklų, šeštadienio ar sekmadienio kursų, kultūros namų ir pan. institucijų, kurios taip pat yra visuomeninio organizuoto veikimo priemonės), neišvengiamai paliesime ir knygos bei laikraščio vaidmenį.

Tremties metai baigėsi. Visas mūsų organizacinis ir kultūrinis tremties patyrimas palengva persimetė į užjūrius kartu su žmonėmis, tą patyrimą išugdžiusiais. Ar bus tas patyrimas jungiamas su mūsų brolių amerikiečių visuomeninio darbo dešimtmečių tradicijomis? Ar seksis tas tradicijas ir darbo patyrimus palenkti laukiamos Pasaulio Lietuvių Bendruomenės tikslams ir uždaviniams? Ar sugebės mūsų politinė emigracija apvaisinti senosios emigracijos visuomeninį gyvenimą naujais kultūrinės kūrybos impulsais? Štai eilė klausimų, kylančių sekant spartėjantį mūsų tremtinių bendruomenės skaidymąsi pasaulinėse diasporos grupėmis-grupelėmis.

Pirmas našus ir be galo reikšmingas kultūrinės gyvybės ir kūrybos žiedas būtų gaji lietuviškosios knygos gamyba ir leidyba užjūryje, pirmoje eilėje, be abejo, J. A. Valstybėse. Šiuos žodžius rašydamas, turiu prieš akis kadaise Amerikos lietuvių leisto "Lietuvos" žurnalo 1941 m. sausio mėn. nr. 1. Šiame numeryje Vyt. Sirvydas straipsnyje "Kas leis? Kas skaitys?" pateikia trumpą savarankiškosios Amerikos lietuvių dailiosios literatūros apžvalgą ir konstatuoja nelinksmą faktą, kad toji literatūra neiškildino nei vieno stambesnio literatūrinio vardo, nedavė nei vieno tikrai kūrybiškai brandaus veikalo. "Dvylikta valanda muša. Lietuvoje gimusius lietuvius kapai kas metą tūkstančiais pakviečia. Iš trijų šimtų tūkstančių neužilgo neliks nė vieno. Lais-von, aukso Amerikon dolerių gaudyti atvykę, eina jie į kapus literatūros nepalikdami" ... Savo straipsnį baigia autorius šitokiu klausimu:
"Dar viena viltis. Iš griaujamos Lietuvos Amerikon atsprunka vienas kitas jau pajėgų parodyti spėjęs lietuvis. Čia apsigyvenę, su mūsų gyvenimu sutapę, gal jie trūkumą papildys ir sukurs mums literatūroje mūsų gyvenimo vaizdų? Gal iš jų atsiras dainius, mus iš užuomiršties ištrauksiąs?"

"Bet čia mintin ateina giliai liūdnas Maria-napolio rektoriaus kun. dr. J. Navicko posakis, kada sykį Amerikos lietuvių literatūros klausimu kalbėjomės: "Kas leis? Kas skaitys?" . .

Šitokiuo klausimu baigdamas savo rašinį, autorius, kaip matome, nėra optimistas. Bet tai buvo rašyta beveik prieš dešimtį metų. Šiuo metu daug kas pakitėjo Amerikos lietuvių gyvenime. Įvyko tai, ko negalėjo anuo metu numatyti nei V. Sirvydas, nei kuris kitas Amerikos lietuvių veikėjas. Į Ameriką sprunka nebe vienas kitas lietuvis, bet jų dešimtys tūkstančių atvyko DP imigracijos įstatymo ir organizuotos J. A. Valstybių tautiečių pagalbos dėka. Tie atvykėliai pradeda įsilieti į vietos visuomeninį gyvenimą ir atiduoda, kiek pajėgia, savo kūrybos vaisius broliams, taip jautriai gelbėjusiems nelaiminguosius tremtinius jų sunkiausiomis dienomis. Galima ir reikia tikėtis, kad Amerikos lietuvių literatūra susilauks naujų kūrybinių impulsų. Gims ir nauja tematika, kurioje atsispindės, be abejo, ir senųjų bei naujųjų emigrantų gyvenimas Amerikoje. Taigi, rasis ir tai, ko pasigedo V. Sirvydas Amerikos lietuvių literatūroje.

Dideliam optimizmui, žinoma, nėra vietos ir J.A.V-bių lietuvių gyvenime. Antai Al. Baronas "Draugo" literatūriniame priede (Nr. 203), o kiti kituose laikraščiuose ("Dirvoj") labai ryškiai kelia mums prieš akis dabartinės lietuvių literatūros padėtį emigracijoje. Mums stinga pajėgių knygų leidėjų, bet dar labiau stinga skaitytojų. Senosios emigracijos lietuviai J. A. V-bėse, jei ką lietuviška skaito, tai tik periodinę spaudą. Knygų neskaito ir nenori jų turėti. Juk neretas atsitikimas, kad toks tautietis, ir siūlomas dovanai knygą paimti, jos nepriima, teisindamasis neturįs kur jos dėti nei laiko jai skaityti. Čia susiduriame su pačiu primityviuoju knygos nevertinimu. Vargiai jis bepataisomas! Juk ir visos Amerikos visuomenės masės pažiūra į knygą yra labai skirtinga nuo mums įprastinės vidutiniojo europiečio pažiūros.

Gal kiek padėtų išugdyti didesnį knygos vartotojų būrį vadinamieji skaitytojų rateliai, suda-rytini kiekvienos žymesnės tautiečių organizacijos ribose? Gal kai kur tiktų ir kolektyvinis kai kurių knygų skaitymas, turinio aiškinimasis bei diskusijos?
Pagrindinis skaitytojo ugdymas yra galimas žmogaus jaunystėje. Todėl neapleiskime mūsų jaunimo dirvos! Vaikams turi būti rūpinama kuo daugiausia knygų. Tai didelis tėvų, mokyklos ir visos tautiečių visuomenės uždavinys.

Kaip matome, klausimai "Kas leis? Kas skaitys?" ne taip lengvai išsprendžiami. Juos reikia pradėti spręsti jau dabar, kai naujosios emigracijos srovė baigia lietis į užjūrio brolių tarpą. Ką geriausia tremties dienomis Vokietijoje esame pasiekę ir padarę, turime atkurti čia, Naujajame Pasaulyje. Ne visa ir atkurti tektų. Knygų leidimo srityje tokia Tėvynės Mylėtojų Draugystė yra išvariusi labai plačią ir reikšmingą vagą lietuvių kultūros dirvoje. Prisiminkime tik daugelio naudingų ir reikšmingų knygų (pvz. V. Kudirkos raštų ir kt.) išleidimą. Žinome šią garbingą organizaciją mėginant atnaujinti savo veiklą, nors konkrečių žygių vis dar tenka tik laukti. Tautinės sąmonės ugdymui ir išlaikymui būtų be galo daug patarnaujama, jei vienų ir kitų patyrimai būtų jungiami į vieną talką. Tatai tvirtindamas, turiu galvoje mūsų prityrusių knygos leidėjų (pvz. Patrios, Sūduvos, Gabijos) energiją bei sumanumą ir Amerikos lietuvių gyvenimišką bei organizacinį prityrimą. Tuodu veiksniu sujungus, galima būtų tikėtis ir visai gražių vaisių. Tik turėtume sutramdyti savyje bet kokį apriorinį skepticizmą kultūrinės akcijos žygiams, tik turėtume mobilizuoti įmanomai gausiau jėgų visoms tos akcijos kryptims ir šakoms aprūpinti darbininkais ir kovotojais.

Nors Vokietijoje knygų leidimas buvo žymiai pigesnis, negu J. A. Valstybėse, bet jis neišvengiamai turėjo baigtis. Reikėjo neatidėliojamai pradėti reikalus tvarkyti taip, kad Vokietijoje redukuojamas, vėliau ir nutraukiamas, darbas būtų palaipsniui atnaujinamas J. A. Valstybėse ir kitur pasaulyje, kur tik stipriau organizuojasi mūsų diaspora. Tik nenutrūkstanti akcija jungs mūsų tautiečius ir neleis svetimiems vėjams užpūsti mūsų tautinės kultūros liepsnelės, nors ir nepalankiausiose aplinkybėse ji berusentų.

Nesigilindami toliau į lietuviškosios emigrantinės literatūros problemą, mes tenkinsimės šiomis keliomis bendro pobūdžio pastabomis dėl Jos leidimo organizavimo. Mums rūpi iškelti ir i| ryškinti šalia knygos, kaip tautos kultūrinio lobyno atstovės ir dvasinio peno šaltinio, dar vieną literatūros rūšį, būtent specialios paskirties pedagoginę literatūrą. Kadangi tautinis švieti mas emigracijoje yra galimas beveik tiktai Šeimos bei organizacinių sambūrių ribose, tai ir minimoji pedagoginė literatūra turėtų nagrinėti šeimos pedagogiką ir tautiškai-visuomeninio auklėjimo problemas.

Šeimos pedagoginei literatūrai priklausytų ir tos knygos, kurios iš esmes nagrinėtų šeimos sudarymo ir jos laimes problemas. Tokių knygų mes ir tėvynėje būdami vos vieną kitą teturėjome. Emigracijoje šeimos klausimas, kaip jau įsakmiai kalbėta, yra gerokai opesnis. Todėl ir šeimos pedagogikai reikėtų parūpinti tokią knygelę, kuri iš esmės nagrinėtų šeimos sudarymo problemą. Be to, būtinai reikėtų parengti specialų pedagoginį leidinį (straipsnių rinkinį šeimai ir gal vaikų darželiui), kuriame turėtų būti sudėtos pagrindinės žinios iš vaiko higienos, vaiko psichologijos ir šeimos bei vaikų darželio pedagogikos. Tokia knygelė būtų vade mecum tėvams, kurie, kad ir nebe naujokai būdami, neretai turi auklėjimo sunkumų vien dėl kai kurių pagrindinių pedagoginių dėsnių nežinojimo ar apleidimo. Galima būtų ir toliau eiti: tokia knygelė galėtų būti įteikiama kiekvienai motinai bent pirmojo kūdikio proga. Tuo turėtų rūpintis visi organizuotosios visuomenės reprezentantai, Pasaulinės Lietuvių Bendruomenės prižiūrimi.

Tačiau ir to dar nepakaktų. Neužmirštinas ir mūsų emigracinės periodinės spaudos vaidmuo. Periodinės spaudos poveikis visuomenei yra tuo įžymus ir stiprus, kad jis yra nuolatinis, ne atsitiktinis. Sumaniai redaguojamas laikraštis, kad ir tenkindamas daugumos savo skaitytojų interesus ir skonį, negali atsisakyti auklėjamųjų uždavinių. Tuo atžvilgiu kiekvieno spaudos organo redakcija turi jaustis ne tik vietos lietuvių kolonijos, bet ir visos tautos tarnyboje. Konkretizuojant auklėjamuosius spaudos uždavinius, tenka pirmiausiai pageidauti, kad kiekvienas stambesnis lietuvių kolonijos laikraštis įstengtų duoti galimai dažniau rašinių iš šeimos pedagogikos srities. Dar geriau, kad tam reikalui būtų pastovus, nors ir nedidelis, skyrelis, pavadintas šeimos kampeliu ar kaip kitaip. Laimingu atveju, tvirtai susiorganizavus Pasaulinei Lietuvių Bendruomenei, jos rūpesčiu ir lėšomis galėtų eiti "oficiozas", kuriame būtų sutelktos geriausios publicistinės, mokslinės ir literatinės jėgos. Iš ten galėtų imtis sau medžiagos populiaresni periferijos laikraštėliai, persispausdindami tai, kas vietos jėgomis nebūtų įmanoma parengti.

Neužmirštini taip pat ir jaunimo interesai. Turime jau iš anksto pripažinti, kad jaunimui, einančiam ar jau išėjusiam pradinį bei vidurinį mokslą svetimoje (suprask — imigruoto krašto valstybinėje) mokykloje, prieinama ir jo skonį atitinkanti vietos spauda. Savaime aišku, kad tos spaudos techninė kokybė tikrai toli pralenkia mūsų emigrantinę spaudą. Visokie "magazinai" viliote vilioja jaunimo akis savo iliustracijomis ir turiniu. Tačiau iš to dar negalima darytis išvadų, kad tinkamai tvarkomas lietuviškas žurnalas jaunimui negalėtų bent kiek konkuruoti anų magazinų. Toks lietuviškas mėnesinis žurnalas jaunimui duotų tai, ko jis nerastų jokiame "magazine": čia jis gautų matyti tėvynę, tautą ir pasaulį pro lietuviškosios dvasios prizmę. Aišku, Šitokį įdomų ir turiningą žurnalą galėtų leisti tiktai pats vienas pasaulinės lietuvių organizacijos centras.

Rūpinantis būsimaisiais skaitytojais, nėra geresnio būdo, kaip tas, kurį naudoja kiekvienas rūpestingas daržininkas. Skaitytoją reikia ugdyti lygiai taip, kaip auginamos gėlės ar daržovės: juo anksčiau, nuo pat pirmųjų dienų pasėtos sėklos ar pasodinto daigo, juo geriau. Vaikas, pamėgęs skaityti ir turįs ką skaityti, yra būsimasis lietuviškosios spaudos vartotojas, literatūros mėgėjas. Reikia džiaugtis, kad jau radosi J.A.V. žmonių, kurie suprato šį svarbų visuomeniškai-peda-goginį reikalą. Lietuvių Kultūros Institutas, kun. P. Juro vadovaujamas, pradėjo leisti mūsų mažiesiems mėnesinį žurnalėlį "Eglutę". Jį labai vykusiai redaguoja Bernardas Brazdžionis, vaikų pasaulyje seniai žinomas Vytės Nemunėlio vardu. Išleisti žurnalėlio numeriai labai turiningi ir patrauklūs vaikams. Tai puiki atasvara antipe-dagoginiams "komikams" ir didelė parama tautiniam auklėjimui šeimoje ir mokykloje. Tene-būnie nei vienos lietuviškos šeimos, kurios atitinkamo (pradžios mokyklos) amžiaus vaikams tėvai pasigailėtų 3-jų dolerių šio žurnalėlio prenumeratai!

Mūsų patrijotinė spauda, kunigai, mokytojai ir visi organizacijų vadovai turėtų nepagailėti progų šiam vaikų laikraščiui parecenzuoti ir pareklamuoti. Tatai padėtų išjudinti pasyviuosius tėvus, paskatintų juos domėtis savo vaikų lietuviškumo išlaikymo priemonėmis, apskritai — jų dvasine kultūra.
Ta:gi, tremties kutūrinės veiklos laikotarpis baigėsi, kaip ir visa tremties stovyklinė buitis. Pradedame naują tremties etapą — politinę emigraciją — ir norime bent dalį savo tremties patyrimų ir laimėjimų užsitikrinti ateičiai.

Ne viską tačiau vienodu mastu beatkursime tolimuose pasviečiuose. Chorai, tautiniai ansambliai, dramos mėgėjų trupės bus žymiai sunkiau organizuojami jau vien dėl to, kad beveik visur teks viską iš naujo pradėti. Visų, net ir pačių žymiausiųjų, tremties meninių kolektyvų nariams nepavyko išemigruoti "kompaktine mase", kaip dažnokai buvo tremties spaudoje linkėta ir visuomenės tikėtasi. Maloni staigmena buvo 30 su viršum Čiurlionio ansamblio dalyvių kolektyvinis dokumentavimasis ir atvykimas į J. A. Valstybes. Dabar šis ansamblis, nenuilstamo jo vadovo Alf. Mikulskio vadovaujamas, išėjo ne tik į savųjų tautiečių viešumą Amerikoje (koncertai Clevelande, Chicago j e ir kitur), bet ir į plačiosios amerikiečių visuomenės viešumą jos didžiausiose ir gražiausiose koncertinėse salėse (Phila-delphijoje ir New Yorke). Tie įžymaus lietuvių dainos ir muzikos ansamblio žygiai yra didelė parama ir lietuvybei stiprėti susvyravusių tautiečių sąmonėje.

Ryžtas ir patvara gabumų talkoje labai daug nuveikia. Žinome juk iš spaudos, kaip palengva, bet nuolat kuriasi chorai ir tautinių šokių bū-

V.   DRAGŪNAVIČIUS                 KRISTAUS KRIKŠTAS (TERRAKOTTA)

reliai visur ten, kur lietuviai-imigrantai turi bent šiokių tokių galimybių susitikti ir savo laisvalaikį skirti pamėgtajai dainai, šokiui ar kitoms meno šakoms. Tos mėgėjiškos meninės veiklos sąlygos yra gana įvairios, taigi ir prisitaikymas prie jų turi būti labai individualizuotas.

Daug sunkesnė yra lietuviškojo teatro problema emigracijoje. Atsimenu mūsų įžymiojo dramos aktoriaus Henriko Kačinsko žodžius, tartus privačiame pokalbyje, susitikus "Klumpės" gastrolių metu viename Britų zonos užkampyje. Juos Čia apytikriai atpasakosiu: "Visur mus (t. y. "Klumpės" literarinio kabareto dalyvius, V. Č.) sutinka tautiečiai labai nuoširdžiai, palydi dar nuoširdžiau, nors nevisi vienodai supranta ir atjaučia. Gaila, kad visi mūsų teatralų mėginimai ir žygiai tremtyje tokie trumpaamžiai... Ir "Klumpė" bus tokia . . . Mūsų aktorių jėgos visą laiką buvo išblaškytos ir tos pačios ne visur tinkamai išnaudotos. Ir man prieš akis perspektyva emigruoti į J. A. Valstybes. Kas ten manęs laukia, nežinau. Gal pradžiai kur vargonininko pagalbininku tiksiu ..." Paklaustas apie lietuviškojo teatro galimybes Šiaurės Amerikoje, atsakė, kad šį reikalą sunku spręsti iš tolo, reikią pažinti vietos sąlygas, o pradėjus jį organizuoti, nenuleisti rankų po pirmos nesėkmės.

Šiuo metu visi tremties dramos kolektyvai, tiek aktorių profesionalų, tiek mėgėjų sudaryti, jau išsiskirstę ir emigravę. Išnyko ir "Klumpė", kaip "Aitvaras", „Atžalynas" ir kiti kolektyvai. Henrikas Kačinskas, Stasys Pilka, Jurgis Ble-kaitis, Antanas Škėma ir visa eilė kitų aktorių jau seniai Dėdės Samo žemėje. Po kelių mėginimų dirbti scenos darbą keliais sambūriais, Chi-cagoje gimsta centrinis lietuvių išeivijos teatras Lietuvių Teatro Amerikoje vardu. Tai didelis žingsnis lietuvių emigracijos teatro istorijoje! Kanadoje (Montrealyje) taip pat įsikūrė tenykščio lietuvių teatro užuomazga.

Kokios didelės reikšmės turi tautinis teatras tautiškumui išlaikyti ir net jam ugdyti, čia nereikėtų įrodinėti. Pakanka trumpai pažymėti, kad visais amžiais visų tautų kultūros komponentų eilėje neišjungiamai buvo ir yra teatro menas. Kokio, berods, reikia geresnio liudijimo apie teatro vaidmenį tautiniam sąmonėjimui, kaip mūsų mėgėjų teatro istorija? Vaidinimai ("lietuviški vakarai") kaimo kluonuose bei daržinėse, prasidėję pirmuoju "Amerikos pirtyje" vaidinimu Palangoje dar spaudos draudimo laikais, davė didelį impulsą tautinei sąmonei formuotis ir stiprėti iki pat pirmojo pasaulinio karo ir nepriklausomybės atgavimo. Tokie patys lietuviškojo mėgėjų teatro žygiai lydėjo visus tautinio darbo laimėjimus visur ten, kur tik lietuvis buvo tiktai svečias, atvykėlis: Rygoje, Petrapilyje ir kituose miestuose, taip pat ir Šiaurės Amerikoje — J. A. Valstybėse. Ir čia, užjūryje, atsidūrę, lietuviai turėjo sukūrę savo mėgėjų teatro branduolius, vienur stipriau, kitur silpniau reiškusius ne ką kita, kaip tą patį teatro meno pomėgį, tas pačias kultūrinio gajumo žymes. 1889 m. gruodžio mėn. 31 dieną Plymouthe įvykęs pirmasis amerikiečio lietuvio parašyto ir surežisuoto veikalo *) spektaklis pradėjo naują, kas kartą stiprėjusį, kultūrinio darbo barą. Čia ne vieta vertinti Amerikos lietuvių teatro laimėjimus. Mes žinome tiktai, kad mėgėjų teatras šiuo metu Amerikos lietuvių visuomenės jau nebepatenkina, tačiau ir pastovaus lietuvių profesionalų teatro dar nesusilaukta. Ar bus lemta jam susikurti, ateitis parodys, tačiau mūsų visų pareiga kelti jo reikalą. Tai daryti turime jau vien tais sumetimais, kad vienas pats tokio profesionalų teatro egzistavimo faktas padės kitų pasaulio kampų lietuvių teatro mėgėjų pastangoms. Aišku, kad lietuviškojo teatro tradicijas išlaikyti bei puoselėti tegali tik profesionalų teatras. Jam rastis emigracijoje tuo tarpu vien tiktai J. A. Valstybės tegali teikti šiokių tokių perspektyvų. Todėl ir mūsų aktorių atvykimas į J. A. Valstybes neturėtų būti tik eilinių buv. DP persikėlimu į "geresnį pasaulį". Ar rasis J. A. Valstybių lietuvių visuomenėje, kaip ir visoje mūsų emigracijoje, pakankamai reikalą įvertinančių veiksnių, kurie padėtų burtis į vieną vietą lietuviams aktoriams profesionalams, ar J. A. Valstybių lietuvių visuomenė, gerokai naujų imigrantų tremtinių papildyta, įstengs įvertinti savojo teatro reikalą ir svarbą tautinei gyvybei ir kultūrai, tik ateitis mums parodys. Tačiau visi turime suprasti, kad tai būtina. Tuo tarpu patys pirmieji teatralų žygiai ir visuomenės dalyvavimas juose teikia gana gražių vilčių ateičiai.
---------
*)  Antano Turskio, antrojo iš eilės "Vienybės Lietuvninkų" redaktoriaus, kūrinys "Be Sumenės arba Kejp taj ant swieto ejnasi".
--------
Ta proga keletas žodžių apie tautinės muzikos meną emigracijoje. Neabejojame, kad mūsų tautos likimui labai svarbu, kad visi iš tėvynės išnešti tautinės kultūros pradmenys išliktų mumyse gausūs, sveiki ir svetimų įtakų nepaliesti. Tačiau būtume gerokai naivūs, kad tikėtumės vienų tik "grynojo" ar "aukštojo" meno poveikių pagalba išlaikyti platesnes tautiečių mases, ypač jaunimą, prie savojo tautinio stiliaus, taigi tautiškumo rėmuose. Atsidūrus svetimosios aplinkos poveikių jūroje, reikia nusileisti nuo meno aukštybių į kasdieninių reikalavimų sferą, reikia išmintingai išbalansuoti tautinio meno pradmenų grynumą su gyvenimo aktualija. Tos nuolaidos nebus malonios menininkams-kūrėjams. Pirmoje eilėje tatai labai apčiuopiamai jausis muzikos srityje. Mūsų muzika (plačia prasme) emigracijoje turi dvejopą uždavinį: 1. puoselėti gryno tautinio stiliaus tradicijas ir kurti naujas vertybes ir 2. tenkinti vietos ir momento reikalavimus, kiek galint daugiau semiant iš tautinių melodijų ir iš viso tautinės dvasios lobyno. Patys Amerikos lietuviai tvirtina, kad lietuviškai dainai išpopuliarėti jų visuomenėje daugiausia yra pasidarbavę trys kompozitoriai: Mikas Petrauskas, Stasys Šimkus ir Antanas Vanagaitis. Pastarasis per 25 metus dirbo J. A. Valstybių lietuvių tarpe, kaip tik šį antrąjį uždavinį vykdydamas. Daina ir sąmojingu humoru jisai palaikė lietuvišką dvasią tūkstančiuose savo tautiečių, skęstančių amerikonizmo vandenyse.

Tie 25-ri metai nepaprastai išpopuliarino jį tautiečių tarpe, bet dar labiau išpopuliarino jo repertuarą, kurį jis teikdavo "Margučio" žurnale ir radijo valandose, koncertuose ir įvairiausiuose proginiuose parengimuose. Gyvenimo aktualija, humoras ir tautinė melodija jo mokėta derinti į vieną neskaidomą visumą. Jo mirtis padarė nemenką spragą Amerikos lietuvių kultūriniame gyvenime.

Negalima nutylėti dar vieno technikinio veiksnio, kuris gali turėti labai didelės įtakos tautinei kultūrai emigracijoje. Tas veiksnys tai radijas. Amerikos lietuviai jau seniai juo naudojasi. Deja, jo paskirtis lig šiolei buvo beveik tiktai komerciškai informacinė, išskyrus retas išimtis ("Margutis"). Vėlesniuoju laiku vyksta posūkis į visų pažangesnių klausytojų pageidaujamą tautinės kultūros sritį: susirūpinta geresniais kalbėtojais, pradedama duoti programose trumpų vaidinimų ir panašiai. Visa tai, žinoma, tiktai kukli pradžia. Visiškai rimta lietuviška radijo programa bus galima ateityje tik tada, kai tokio radijo egzistavimas bus paremtas kitomis, negu lig šiolei, pajamomis, kai jo vadovybėje stovės organizuotai išeivijai atstovaują žmonės. Tada ir privačių radijo valandų vedėjai jau vien konkurenciniais sumetimais bus priversti reformuoti savo radijo programas.

Kad tos radijo programos tikrai gerai tarnautų lietuviškumui, taigi tautinei sąmonei, ugdyti, reikia rimtai susirūpinti kalbine radijo programų vedėjų kultūra, aukštesniu meninės jų dalies turinio ir formos lygiu, reikia, kad radijo valandų savininkai-tvarkytojai tarnautų ir idėjai, ne vien bizniui.

Labai reikšmingas mūsų kalbamajam reikalui kitas technikinis veiksnys yra patefono plokštelės. Tikrai gerų lietuviškosios muzikos (ir dainos, žinoma) plokštelių labai maža turėjome Lietuvoje ir čia, Amerikoje. Nors biznieriški katalogai pateikia gana didelį jų pasirinkimą, tačiau, be kai kurių solistų įdainavimų, nieko kita negalima pasirinkti lietuviškosios muzikos reprezentacijai, nors ir per tą patį radiją. Prisipažinkime, kad nepriklausomoje Lietuvoje tas plokš-telinės tautinės muzikos trūkumas buvo taip pat gerokai jaučiamas.

Kas jau kas, bet rimtos lietuviškosios muzikos (suprantama, ir lengvosios kartu) plokštelės turėtų gerą paklausą visame "lietuviškajame pasaulyje". Tuo atžvilgiu biznierius, drįsęs pafinansuoti jų gamybą, tikrai nuostolių neturės. Tokioje aukštos technikos šalyje, kaip J. A. V-bės, patefono plokštelių gamyba yra gal pigesnė, negu kur kitur, o jų reikalas didelis ir rimtas. Tuo atžvilgiu ir lietuviškosios radijo valandos Amerikoje tikrai pažengtų stambų žingsnį į priekį, gaudamos didesnį ir rimtesni tautinės muzikos pasirinkimą. Kaip tatai atsilieptų į lietuvio radijo klausytojo, patefono savininko, į mūsų jaunimo skonį ir tautinės muzikos supratimą bei vertinimą, kalbėti jau, rodos, ir nebereikia.

Tačiau yra dar vienas dalykas, glaudžiai susijęs su plokštelių reikalu. Tai mūsų literatūros perlų, poezijos ir prozos įkalbėjimas plokštelėse. Pamilti gyvąjį lietuvišką žodį, išmokti ir įprasti juo gėrėtis galima tik klausantis tokio žodžio, tariamo viešoje tribūnoje, scenoje ar estradoje. Bet vienkartinis klausymas dar neduoda to, ką mes norėtume pavadinti kalbiniu pomėgiavimu ar "smaguriavimu". Kaip vokalinės ar instrumenta-linės muzikos, taip ir literatūros (ypač poezijos) dalykai įstringa į klausytojų širdis, įauga į jų sąmonę tik dažniau klausomi. Tai gali suteikti pa-tefoninė plokštelė. Žinome daugelis, kaip meistriškai interpretuoja mūsų poezijos ištraukas aktorius Henrikas Kačinskas. Argi nevertėtų pagaminti pradžiai bent kelias jo įkalbėtas plokšteles su Donelaičio, Baranausko, Maironio, Krėvės kūrinių pavyzdžiais? Tomis plokštelėmis galėtų naudotis šeimos, mokyklos, radijo programos (tam tikromis progomis), jaunimo iškylos (skautai!) ir kiti.

Baigiant šiuos samprotavimus apie metodus ir konkrečiąsias priemones tautinei sąmonei palaikyti ir ugdyti emigracijoje, tenka dar kartą ir jau paskutinį sustoti mintimis ties svarbiausiuoju klausimu: kokia turi būti to ugdomojo darbo organizacija?

Iš laikraščių gauname patirti apie nesklandumus mūsų tautinio kultūrinio lobyno gėrybes paskirstant emigracijoje. Štai balsas iš Anglijos (K. Barėnas "Lietuvių Žodžio" 1949 m. Nr. 13 str. "Mahometas ieško kalno") skundžiasi: "Duokite mums knygų, ir tas mūsų jaunimas, kuris uždarbį palieka smuklėje, tikriausiai turės, kas jį atitraukia nuo nykumos ir sulaiko nuo nelaimės". Tikrai, mūsų knygų naujienų paskirstymas ir išsiuntinėjimas ilgokai šlubavo; knygų kainos, nustatomos J.A.V. tautiečiams ir Anglijoje dirbantiesiems lietuviams, buvo aiškiai skriaudžiančius pastaruosius. O juk, rodosi, knygų išekspedi j avimas iš Vokietijos į Angliją turėjo būti, bent teoretiškai, tikrai pigesnis, negu į J. A. Valstybes. Labai teisingai K. Barėnas konstatavo faktą, kad mūsų laikraščių bei knygų leidyklų darbas — tikras partizaniškas kultūrininkų darbas. Persitvarkant tremties visuomenei į emigracinę visuomenę, kai kurie privačios iniciatyvos pasiekti laimėjimai buvo nutraukti. O juk tokių leidyklų, kaip Lenktaičio "Patria", T. J. Vizgirdos "Aufbau", "Aistia", "Venta" ir kt. darbas buvo ne tik partizaniškos kultūrinės pastangos, bet kartais net kova su nepalankia aplinka. Tas pat pasakytina ir apie J. A. V-bėse veikusių, tebeveikiančių ar naujų atkurtų tremties lietuvių knygų leidyklų darbą. Be talkos iš sąmoningų visuomenės narių pusės jų pastangos bus nevaisingos. Svarbiausia tos talkos esmė glūdi knygų platinime. Reikia pažymėti, kad tokios talkos pradžia jau yra. Kai kurios lietuviškosios J.A.V. parapijos gražiai globoja knygų platintojus, leisdamos jiems įrengti knygų vitrinas parapijos salėse ar prie bažnyčių. Patys kunigai pamokslų metu taip pat paskatina klausytojus daugiau susidomėti lietuviškąja knyga. Ar negalėtų taip taikinėti lietuviškajai kultūrai visi kiti lietuviai kunigai ir inteligentai? Ar netiktų įjungti visą visuomeninį aparatą į šitokią talką?

Mes laukiame P.L.B. ir visiškai nuoširdžiai dedame jai daug vilčių. P.L.B. rėmuose visos mūsų pastangos keleriopai išaugtų ir sustiprėtų.

Pasaulinę Lietuvių Bendruomenę norėtume laikyti, kaip tautinės dvasios suverenumo reiškėją, visų pasaulio lietuvių-emigrantų organizacijų sąjunga ir jų veiklos tvarkytoja, derintoją. Dabar, sklindant po pasaulį mūsų tautiečiams, yra pats metas persitvarkyti mums taip, kad kultūrinis darbas būtų visuomeninių kolektyvų rūpestis, paguoda ir pasididžiavimas. Organizacijos turi "daugiau žmonių, daugiau galvų, daugiau rankų" — teisingai pastebi K. Barėnas, joms tad ir gali būti teikiamas didesnis pasitikėjimas, ypač tais atvejais, kai yra naudojami visuomenės sudėti pinigai. "Organizacijų darbas turėtų būti pradedamas dar prieš įsigalint privačiai iniciatyvai" — sako K. Barėnas minėtame "Lietuvių Žodžio" straipsnyje. Tuo, be abejo, nenorima paneigti privati iniciatyva, tik siūloma paskubėti su kultūrinio darbo išplanavimu ir vykdymu jau visos Pasaulinės Lietuvių Bendruomenės vardu, paliekant pakankamai vietos ir privačiai iniciatyvai.

Mes tikime, kad Pasaulinė Lietuvių Bendruomenė, kaip dvasinės lietuvių vienybės reiškėją ir laikinai prarasto teritorinio tautos suverenumo pakaitalas — dvasinio tautos suverenumo simbolis, taps ir realus veiksnys kovoje dėl tautos gyvybės, laisvės ir nepriklausomybės. Tautos gyvybė glūdi jos sąmonėje ir valioje gyventi. Tad ne kam kitam, o P.L.B. priklausytų vyriausioji tautinės sąmonės ir valios ugdymo funkcija, tiksliau — jau vykdomų ir vykdysimų tos srities funkcijų priežiūra. O tai gali būti atliekama per Lietuvių Kultūros Fondą, glaudžiai susietą su P.L.B. organizacija.

Visų aktingųjų lietuvių kultūrininkų svajonė, ilgai ir sunkiai siektasis tikslas — L. Kultūros Fondas įsisteigė tremtyje. Bet įsisteigęs jis ir vėl pakibo ore, kol vėl palengva atgaivino veiklą J.A.V., Australijoje ir dar kai kur. Tačiau jam stigo ir stigs efektingesnės galios tol, kol jis bus viena iš daugelio tautinių organizacijų. Kad L.K.F. tikrai taptų galingu tautinės kultūros ugdymo ir puoselėjimo veiksniu, jam reikia atramos dar galingesnėje P. L. Bendruomenės organizacijoje. Klausimas, kaip reikėtų derinti šių dviejų organizacijų savitarpinę priklausomybę, kaip organizuoti lėšas ir efektingąją veiklą pasaulio lietuvių tarpe, išeina iš šio rašinio ribų.

Ar būsime taip stiprūs ir vieningi, kad, susijungę po Pasaulio Lietuvių Bendruomenės vėliava, padarytume sau stiprinti ir tėvynei vaduoti daugiau ir geriau, negu dabar, ateitis parodys. Įsidėmėkime šiuos didžiojo lietuvio-patrijoto Vl. Putvio-Putvinskio žodžius: "Patvarus gali numirti nebaigęs savo uždavinio arba žūti kovoje, bet niekad negali pralaimėti".
 


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai