Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PIRMOJI POPIEŽIAUS JONO PAULIAUS II ENCIKLIKA REDEMPTOR HOMINIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Valdemaras Cukuras   
Išrinkus naują popiežių, žmonės įdėmiai laukia jo pirmojo oficialaus žodžio, jo pirmosios enciklikos, kurioje būtų atskleista pagrindinės jo pontifikato gairės, jo religinės - filosofinės - sociologinės minties projekcijos ir apskritai visa naujojo šv. Petro įpėdinio dvasinė būsena, jo asmenybė. Ilgai to laukti nereikėjo. Pirmąją savo encikliką Jonas Paulius II paskelbė 1979 kovo 4.

Enciklikos pirmieji žodžiai — Redemptor Hominis, pagal tradiciją, tampa josios antrašte ir sykiu nurodo į sukristalizuotą jos turinį. Kad šia tema į tikinčiuosius ir į visą pasaulį prabils, daugumai visai nelauktai, bet Dievo valios jėga iš Krokuvos arkivyskupijos iškviestasis kardinolas Karolis Wojtyla, buvo tikrai galima laukti. Juk jau patys pirmieji naujai išrinktojo popiežiaus žodžiai tūkstantinei miniai Šv. Petro aikštėje, o vėliau ir jo iškilmingo-iios inauguracijos mišiose pasakytasis pamokslas kaip tik ir koncentravosi apie šią kristocentrinę temą ir, galima sakyti, nuskambėjo tarsi preliudas šiam oficialiam dokumentui.

Enciklika Redemptor Hominis turi keturias stambesnes dalis, savo ruožtu dar padalytas į smulkesnius poskyrius, kurių čia iš viso yra dvidešimt du. Šitoks paskirstymas, suprantama, daromas tikslu ne vien tik išryškinti dokumento loginę struktūrą, bet taip pat ir palengvinti jį skaitantiems ir vėliau juo besinaudojantiems cituoti atitinkamas vietas, posakius, išvadas ir t.t., sekant Vatikano II paskelbtųjų dokumentų pavyzdžiu. Pirmoji šios enciklikos dalis pavadinta "paveldėjimu". Čia popiežius aiškiai ir pakartotinai pabrėžia savo intenciją toliau tęsti savo garbingųjų pirmata-kų pradėtąjį darbą, įgyvendinti Vatikano II nutarimus. Pareiškęs, kad savo mintis dėstysiąs išeidamas iš dabarties konkrečios situacijos visame pasaulyje, taikliais sakiniais trumpai nusakęs dabartinę situaciją, ypač nurodęs į būdingąsias 20-ojo amžiaus galo socialinio-kultūrinio bei religinio gyvenimo apraiškas, popiežius pristato Kristų visame šiame žmonijos istorijos fone ir cituoja Jono evangelijos trečiojo skyriaus 16 eilutę: "Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą". Tuo būdu popiežius aiškiai ir nedviprasmiškai pabrėžia savo ir visos tikinčiųjų bendruomenės įsitikinimą, kad visos žmonijos istorijos centrinis veikėjas yra įsikūnijęs Dievo Sūnus Kristus, suteikęs visam žmogiškajam gyvenimui naują dimensiją ir skleidęs žmogui kelią į pilnutinę laisvę Dievuje. Nurodęs į šį centrinį tašką, popiežius beveik visą pirmąjį skyrelį skiria susumavimui dabartinės nuotaikos Katalikų Bažnyčioje, pagarbiai nusilenkdamas ir padėkodamas savo pir-matakams, ypač Jonui XXIII ir Pauliui VI, už jų pradėtąjį naujo atgimimo sąjūdį, Vatikano II įnašą, ko-legialinę bei ekumeninę atmosferą, kuri kelianti daug vilčių galutinės vienybės linkme. Visa šitai, rašo popiežius, davė jam drąsos priimti kardinolų kolegijos rinkimų rezultatą ir, pasitikint Sv. Dvasios pagalba bei vadovavimu, sustiprintam dieviškosios tiesos ir meilės galia, užimti šv. Petro laivo vadovo postą. Ši enciklika visa savo apimtimi ir būsianti ne kas kita, kaip nuoširdus apaštalo Petro išpažinimo "Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus" pakartojimas 20-ojo šimtmečio galo visuotinės situacijos rėmuose.

Visas antrasis skyrius šioje enciklikoje yra grindžiamasis. Jis pavadintas "Atpirkimo paslaptimi". Ir šią dalį Jonas Paulius II pradeda pirma kukliai nusilenkdamas Pauliui VI ir anojo pirmajai enciklikai, pareikšdamas norą toliau tęsti ir išplėtoti savo pirmatako įkvėptas mintis ir klausia: ką mes turėtume daryti, kad Bažnyčia, dabar pradėjusi savo atsinaujinimo darbą, tęstų šį naująjį adventą ir taptų kelrodžiu į Amžinąjį Tėvą dabar, kada antrasis tūkstantmetis eina į galą? Į šį esminį klausimą būtina duoti pagrindinį atsakymą, ir jis negali būti kitoks, kaip anuomet Petro duotasis: Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus. Šitame atsakyme popiežius mato dabartinio meto Bažnyčios viso gyvenimo, jos mokymo, josios ištikimybės tiesai ir gyvenimui uždavinį ir pateisinimą. Po šio centrinio pareiškimo eina vienas pačių gražiausių ir inspiruojančių skyrelių — 8-asis, kuriame enciklikos autorius beveik lyriškai nusako Kristaus — pasaulio ir visos žmonijos Atpirkėjo misiją istorijoje ir ypač dabar, "naujojo amžiaus pasaulyje, pasaulyje, kuriame mes stebime skrydžius į tolimas erdves, pasaulyje, kuriame žmonės pasiekė iki šiol neįsivaizduotus mokslo bei technologinius laimėjimus" (8 skyrelis). Panaudodamas šv. Pauliaus laiško romėnams 8:19 posakį, jis klausia: "Ar šis dabarties pasaulis ir kūrinija ne 'tebedūsauja ir tebesikankina' ir ar nelaukia 'su ilgesiu, kada bus apreikšti Dievo vaikai' " (t.p.). Taip, sako popiežius ir, pakartodamas, ką Vatikano pastoralinė konstitucija Gaudium et Spes jau yra suformulavusi, pareiškia: "Iš tikro, tiktai Įsikūnijusio Žodžio paslapty žmogaus paslaptis nušvinta ir paaiškėja . . . Kristus yra naujasis Adomas — amžinojo Tėvo paslapties ir meilės apreiškėjas, kuris vienintelis gali tikrai atskleisti žmogui jo paslaptį ir nuostabų jo pašaukimą". Šis aštuntasis ir po jo einąs devintasis skyrelis suglaustai paaiškina Atpirkėjo dieviškąją dimensiją, pasinaudojant gausiomis Šventraščio citatomis. Po to enciklikos autorius nusileidžia į konkrečią gyvenamąją situaciją ir suriša kristologiją su so-teriologija, iškeldamas atpirkimo paslapties žmogiškąją dimensiją. Žmogus negali gyventi be meilės, sako popiežius ir tuojau, trumpai priminęs, kad žmogus savo prigimtimi yra nuostabus ir didžiai apdovanotas, kad žmogaus didingumas pilnai gali būti atskleistas ir išreikštas tik Atpirkimo paslaptyje, iškalbingai ragina visus artėti prie Kris-taus-Atpirkėjo, nes jame visi mes esame viena (cituoja šv. Pauliaus laiško galatams ištrauką 3:28). Žmogus privalo, sako enciklikos autorius, visiškai, besąlygiškai atsiduoti Kristui, jei jis nori tikrai save suprasti, nuraminti savo ilgesį, netikrumą ir pasimetimą. Šiame kvietime visa save nukreipti į Kristų ir tuo būdu vėl atrasti savo nuostabų kilnumą ir nepakartojamą vertę popiežius mato Gerosios Naujienos — Evangelijos žavesį. Todėl jis tuojau tolimesniame skyrelyje ir kalba apie Bažnyčios ir visos krikščionybės misiją visuotinėje Kristaus soteriologi-nėje veikloje. Vienuoliktasis ir dvyliktasis antrosios dalies skyriai kalba apie reikalą susipažinti su visomis svarbiausiomis pasaulio religijų tradicijomis ir tik atviru noru įžvelgti tai, kas visus jungia, išmokti klausytis, ką kiti kalba; žodžiu įvertinimas to, kas kilnu ir didinga mūsų visų žmogiškoje prigimtyje, — ši atvirybė ir pagarba būtina, einant į dialogą su kitų pažiūrų žmonėmis. Šia kryptimi, sako popiežius, jau vyko pirmieji bandymai, ir durys buvo atidarytos Vatikano II. Dabar mums tenka tik toliau tęsti ir, eku-meniškai veikiant, visiems artėti prie Kristaus — tos paslapties, "kuri buvo paslėpta amžiams ir kartoms" (Kol. 1:26). Kristaus žmogiškoji prigimtis, enciklikos autorius yra įsitikinęs, ir yra tas pagrindas ir toji arena, kurioje mes visi, viso pasaulio religijų išpažinėjai, gali rasti bendrą kalbą ir Kristuje vėl atrasti savo pačių individualų dvasini tartą. Užbaigdamas šią dalį popiežius kalba apie laisvę ir Bažnyčios misijinę paskirtį. Jėzus Kristus, sako popiežius, pasitinka ir paliečia žmogų visais amžiais, taip pat ir mūsajame, tardamas: "Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus" (Jono 8:32). Ir čia jis primena, kad ne kartą praeityje Kristus savo jėga atsistodavo šalia tų, kurie būdavo teisiami ir persekiojami dėl tiesos. Šiais vilties ir pasitikėjimo kupinais žodžiais baigiama antroji enciklikos dalis.

Trečioji enciklikos dalis pavadinta "Atpirktasis žmogus ir jo situacija moderniajame pasaulyje". Šioje dalyje turime progos susipažinti su popiežiaus Jono Pauliaus II gerai išmąstyta krikščioniškąja antropologija, jo sugebėjimu "skaityti laiko ženklus" ir taikliai nurodyti į gyvenamojo laiko poreikius, žaizdas bei eilę pavojų žmogui kaip žmogui ir sykiu jo tvirtai orientuotą viziją, kurios centre gyvasis Kristus — įsikūnijęs Dievas. Tryliktasis skyrelis trumpai charakterizuoja istorinio proceso foną ir tai, kaip Kristus patampa dalininku ir širdimi šito proceso. Nežiūrint į tai, kad dažnai visai nematomas, nejuntamas, nežiūrint į tai, kad Bažnyčia savo institucinėje veikloje pasirodydavo labai ribota, Kristus savo tiesos ir meilės galia nuolat atsistoja gyvas ir gaivinąs kiekvienoje gyvenamoje epochoje. Jėzuje Kristuje, pakartotinai sako popiežius, žmogus tampa vis labiau žmogišku. Mes čia nekalbame, sako jis, apie "abstraktų" žmogų, bet apie "konkretų", "istorinį" žmogų, apie kiekvieną žmogų, nes kiekvienas yra įimtas į Atpirkimo paslaptį ir su kiekvienu asmeniškai Kristus yra susijungęs šioje paslaptyje, tuo būdu padarydamas kiekvieną žmogų — visus 4 bilijonus dabar gyvenančius pasaulyje — dalininkais šioje visuotinėje Atpirkimo paslaptyje. Keturioliktame šios dalies skyrelyje popiežius vėl grįžta prie Bažnyčios ir jos misijos dabartiniame pasaulyje. Bažnyčia privalo skelbti Gerąją Naujieną kaip tik einama į žmones, nepalikti jų likimo valiai, nes, kaip anksčiau paaiškinta, žmogaus išrinkimas, jo pašaultimas gyventi, jo išganymo kelias, gyvenimas ir mirtis yra esmingai surišta su Kristumi. Bažnyčia privalo būti atvira ir pasirengusi visa kuo padėti žmogui jo nuolat besikeičiančioje situacijoje, skatinti ir puoselėti žmoguje slypinčias naujas galimybes, potencialą, padėti jam palaikyti ryšį su jo būties centru ir palengvinti jam pilnai atsiskleisti — "padaryti tai, kad žmogaus gyvenimas taptų labiau žmogiškas" (citata iš Vatikano II pastoralinės konstitucijos Gaudium et Spes #38). Taigi žmogaus asmens nelygstamoji vertė ir didingumas bei kilnumas, sako enciklika, yra Bažnyčiai tas konkre-tusis kelias, kuriuo ji turi eiti norėdama savo misiją pilnai atlikti. Penkioliktasis, šešioliktasis ir ypač septynioliktasis skyreliai duoda Jono Pauliaus II detalią šio meto žmogaus labai komplikuoto psichinio bei moralinio gyvenimo analizę, atkreipia dėmesį į jo įvairiausių baimių bei pavojų šaltinius. Čia rasime taikliai nusakytas visiems skaudamas technologijos progreso grėsmes, ekologines problemas ir klausia: ar visa šitai padeda žmogui būti tikrai "žmogišku", tobulesniu, laimingesnių. Šituos klausimus, sako popiežius, reikia adresuoti į visus krikščionis, kadangi Jėzus Kristus savo mokslu ir asmeniu juos kaip tik ir yra padaręs jautresnius šioms žmogaus problemoms. Bažnyčia ir visi ją sudarą nariai privalo nedelsdami klausti ir aktyviai įsijungti visais būdais į dabarties problemų sprendimą ir sykiu prisidėti prie nuolatinio progreso palaikymo, niekada neišleidžiant iš akių, kad visi šie rūpesčiai išplaukia iš paties Kristaus, kaip tai liudija Evangelija. Iš čia išplaukia esminė Bažnyčios teisė ir pareiga aiškiai kalbėti, įsijungti į dabarties konkretaus gyvenimo situaciją, ginti esmines žmogaus asmens teises ir laisves, nelikti abejingais tose situacijose ar politinėse struktūrose, kur šios laisvės yra pažeidžiamos, kur žmogus yra persekiojamas. Visas šešioliktasis skyrelis, turbūt bene pats ilgiausias ir praktiškiausias visoje enciklikoje, išsamiai traktuoja šias problemas, gale ir vėl pakartodamas pagrindinę eschatologinę motyvaciją bei kryptį, pacituodamas šv. Mato evangelijos 25 skyrelį: "... nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas — mane aprengėte, ligonis — mane aplankėte, kalinys — atėjote pas mane". Šis kelias — meilės kelias, sako popiežius, yra vienintelis galimas kelias Bažnyčiai, kuri neturi kitų ginklų kovoti prieš neteisybę, pavergimą, persekiojimus, kaip tik skelbdama Jo žodį. Popiežius baigia šį skyrelį retoriniu sakiniu, aišku plaukiančiu iš jo nuoširdaus tėviško rūpesčio: "Dėl to Bažnyčia nepaliauja maldaudama į konfliktą įsivėlusias šalis: Dievo ir žmonių vardu prašau, prašau: neužmuškite! Ne-siruoškite žmonių giminės išnaikinimui! Pagalvokite apie savo broliu1 ir seseris, kurie kenčia alkį ir neturtą! Pagerbkite vieni kitų laisvę ir asmens nelygstamąją vertę". Septynioliktasis skyrelis tuojau eina po šio emocinio kreipimosi. Jame dar grįžtama prie detalesnės žmonių esminių teisių dabarties situacijoje sklaidos. Čia rasime nors ne tiesiogiai, bet labai aiškiai iškeltų faktų, liečiančių totalitarinių valstybių praktiką varžyti ir visai užslopinti teisę į religinę ir kitas žmogaus prigimtyje glūdinčias teises, pripažįstama teigiamu ženklu žmogaus teisių deklaracijos paskelbimą Jungtinių Tautų forume. Enciklika tačiau klausia, ar vien tik tos deklaracijos raidės pakanka, ar nebūtina visiems ir vėl rimtai klausti, ar vien tik grynai žmogiškomis pastangomis bus įstengta tas teises apginti, akiplėšiškus teisingumo pažeidimus pašalinti. Popiežius tad ir kreipiasi į visus tikinčiuosius ir į tuos, kurie nėra bažnytinės bendruomenės nariai, grynai žmoniškumo vardan: respektuokite elementarines tikinčiųjų teises, nes prisidėjimas prie žmogaus teisių įgyvendinimo yra kaip tik viena iš pagrindinių autentiško žmonijos progreso žymių.
Padaręs dabartinės gyvenamosios situacijos apžvalgą, nurodęs, kad Bažnyčiai būtina eiti ir aktyviai įsijungti į pagrindinių šių dienų žmogaus problemų bei klausimų sprendimą, ketvirtoje enciklikos dalyje Jonas Paulius II grįžta prie išsamesnio Bažnyčios misijos nusakymo. Ši paskutinioji dalis pavadinta "Bažnyčios misija ir žmogaus likimas". Pakartojęs anksčiau pabrėžtą reikalą Bažnyčiai aktyviai įsijungti į konkretų žmonijos gyvenimo procesą, kas būtinai plaukia iš giliai suprastos Įsikūnijimo paslapties, popiežius kreipia mintis vėl į Kristų ir Jo atpirkimo paslaptį, į Jo gyvąjį mistinį kūną — Bažnyčią. Šis mistinis kūnas, sako enciklikos autorius, ir vėl gausiai cituodamas eilę Vatikano pirmojo ir antrojo susirinkimų dokumentų, reiškia, kad jame kiekvienas narys gauna amžinosios gyvybės dvasią, kuri ateina jam tiesiog iš paties Kristaus. Tad Bažnyčia, dalyvaudama visuose socialinio bei kultūrinio gyvenimo sprendimuose, visuose dabarties žmogaus planuose, jo svajonėse ir viltyje, neužmiršta, kad ji taip pat yra tos dvasios ir gyvybės saugotoja, kurią jai yra patikėjęs jos Sužieduotinis ir Viešpats. Taigi šioje dalyje enciklikos autorius tęsia toliau savo Kris tau s-Atpirkėjo pristatymą, pratęsdamas ankstesniuose skyriuose aptartą kristologinę bei soteriologinę įsikūnijusio Dievo Žodžio veiklą ir nurodydamas į iš to natūraliai plaukiančią ekleziologiją. Šioje dalyje mes skaitome apie didįjį žmogaus dvasios ilgesį — nerimą, kurio numaldyti niekas kitas neįstengia, tik Dievas. Norėdami pilnai suprasti žmogų visoje jo pilnumoje, mes turime į jį žvelgti Kristaus akimis. Bažnyčia čia iškyla kaip tos dieviškosios dvasios saugotoja ir perteikėja, nes jos galva Kristus — kunigas, pranašas ir valdovas, gi jos uždavinys tarnauti. Iš šios teologinės bazės popiežius išveda Bažnyčios pareigą tarnauti tiesiai ir saugoti ją nuo pažeidimų. Priemonės bei dvasinė jėga, įgalinanti Bažnyčią atiikti sav: misiją didžiojoje atpirkimo paslaptyje, rašo popiežius, yra sakramentuose. Jis plačiau sustoja prie eucharistijos ir susitaikymo sakramentų; tam yra skirtas visas 20-asis skyrelis. Po to dar kartą jis grįžta prie krikščionio kaip žmogaus ir jo nepaprasto pašaukimo — karališkosios privilegijos bei pareigos, kurią jis gauna iš Kristaus, būtent — tarnauti, sekant Kristumi ir gyvenant tikrą Dievo tautos nario gyvenimą.

Enciklika užbaigiama jautriai kviečiant nuoširdžiai pasitikėti Kristumi, kuris vienas teikia Bažnyčiai ir visiems jos nariams tikrąją gyvybę. Ragina likti gyviems besidarbuojant visų labui, Šventosios Dvasios šviesoje ir jai vadovaujant bei palaikant apaštališkąją dvasią, užsidegimą. Suprasdamas, kad šis milžiniškas uždavinys yra gal per didelis ribotoms žmogaus jėgoms, popiežius kreipia akis į Mariją, Kristaus ir mūsų Motiną, kurią Paulius VI, užbaigdamas Vatikano II susirinkimą, iškilmingai pavadino "Bažnyčios Motina" ir kuri gali mums padėti išlaikyti tą vilčių kupiną pasitikėjimą. Ir vėl skaitytojas gali pajusti, kad popiežius Jonas Paulius II yra apdovanotas ne tik giliu tikėjimu, bet ir šiltu, lyrišku žodžiu, tarsi postliudu, užsklendančiu šį pirmąjį oficialųjį savo pontifikato dokumentą.

Ką galima būtų pasakyti apie šią encikliką? Pirmieji komentatoriai po šios enciklikos pasirodymo nebandė daryti nei teologinės, nei kitokios išsamesnės analizės. Norėčiau sutikti su teologo moralisto Bernhard Haring pastaba, kad ši enciklika esanti popiežiaus nuoširdus gyvenimiškas tikėjimo išpažinimas ir jo naujojo pontifikato programa (žiūr. jo komentarą vokiškajam Redemptor Hominis vertimui, paskelbtam Her-der leidykloje). Iš tiesų: šioje enciklikoje popiežius nedaro griežto paskirstymo į dvi pagrindines dalis, kaip kad būdavo daroma buvusiųjų popiežių panašiuose dokumentuose, būtent į dogmatinę ir į moralinę teologijos ekspoziciją. Čia, priešingai, yra paprastas, bet nuoširdus centrinio tikėjimo į Kristų išpažinimas — pakartojimas ano šv. Petro nedviprasmiško ir tvirto išpažinimo: "Tu esi Kristus-Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus". Žmogiška artuma, nuolankus ir tvirtu tikėjimu bei pasitikėjimu dvelkiąs tonas suteikia šiam dokumentui šiltą susirūpinusio tėvo pamokymo savo vaikams charakterį. Čia aiškiai pasireiškia geras konkrečios pasaulinės situacijos pažinimas, atvirybė visam, kas kilnu ir gera ir kitų religinių bendruomenių tradicijose, irtas nepaliaujamas, besikartojantis kreipimasis ir kvietimas visiems artėti prie Kristaus. Labai gražiai vokiškai šitai pastebėjo anksčiau minėtasis Bernhard Harig, pavadindamas "kvietimu rikiuotis, susirinkti apie Išganytoją"(der sammeln-de Ruf). Nors ši enciklika aiškiai pažymėta personalistiniu tonu, tačiau joje nerasime siauro individualizmo iškreipto Kristaus paveikslo. Žmogaus asmens nelygstamoji, nepakartojamoji vertė bei kilnumas aiškiai parodomi plaukią iš jo vienybės su Kūrėju ir gyvybiškai surišti su įsikūnijusiu Dievo Žodžiu — Kristumi, kuris yra visatos centras ir viso žmogaus gyvenimo įprasmintojas. Taigi enciklikoje nusakytoji kristolo-gija netūraliai išsilieja į jautriai bei iškalbingai aptartąją soteriologiją.

Buvo girdėti balsų, kad šioje enciklikoje Jonas Paulius II nesąs pasakęs nieko naujo, nepraskynęs naujų originalių takų teologijoje, nepanaudojęs griežtesnės metodologijos ir t.t. Tiesa, pagrindinės mintys ir centrinė tema paimtos iš pagrindinių Vatikano II dokumentų, ypač dviejų konstitucijų: apie Bažnyčios esmę ir Bažnyčią moderniajame pasaulyje; tai ir pats enciklikos autorius pakartotinai pabrėžia. Tačiau, jei arčiau pažvelgsime į dvi centrines šio dokumento dalis, aiškiai pamatysime, kad popiežius norėjo ypač pabrėžti visuotinojo Bažnyčios mokymo ir Gerosios Naujienos skelbimo tęstinumą, nurodyti į tvirtus pagrindus, išaugusius iš šventojo Rašto, tradicijos ir naujai patvirtintus paskutiniame visuotiniame susirinkime. Šitie pagrindai Jonui Pauliui II davė tvirtą pagrindą, pasinaudojant asmeninėmis studijomis, gausia patirtimi bei gebėjimu įžvelgti į komplikuotą dabarties gyvenamąją tikrovę pasaulyje, naujai pristatyti Bažnyčios socialinį mokymą, kalbėti apie tiesą ir laisvę, meilę ir pasiaukojimą, viltį ir pasitikėjimą, ^tikimybę Dievui ir į įkūnytą Dievo žodį — Kristų, atremtą į žmogams prigimties kilnybę. Ateizmo fenomeno sklaida ir aiškios užuominos religinės laisvės bei pagrindinių žmogaus teisių reikalu yra kaip tik dabartinio popiežiaus kūrybinis įnašas, rodąs jo pastangas nesustoti tik prie jau paskelbtųjų Vatikano II dokumentų pacitavimo, bet eiti toliau, juos įgyvendinti, nuolat palaikant gyvą dialogą su visais — tikinčiaisiais, netikinčiais krikščioniškų ir nekrikščioniškų bendruomenių nariais, žodžiu, visais, kurie tiki į įgimtą gėrį žmoguje ir siekia Šviesesnės visos žmonijos ateities.

Enciklika Redemptor Hominis yra jautrus, gyvas žodis, lengvai suprantamas visiems, iššaukiąs nemaža pasitikėjimo bei vilties. Neieškokime čia galutinio viską išaiškinančio žodžio ar dogmatinės formulės. Visas šio dokumento charakteris ir minties slinktis yra daug daugiau panašūs į gero, giliai susirūpinusio bei mylinčio žmogaus ištiestą ranką, tikinčiam tėviškai laiminančią ir užtikrinančią, kitiems gi draugiškai kviečiančią atvykti Į rimtą dialogą tuojau, nedelsiant, nes dvidešimtojo amžiaus pabaigoje dangus pridengtas grasinančiais debesimis, o žmogus, visi žmonės nori gyventi ...
Vald. Cukuras


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai