|
|
Parašė B. S.
|
Katalikų ir protestantų dvasininkų persekiojimas, akcija prieš britų ir amerikiečių komersantus ir žurnalistus, o ypač prieš demokratinių valstybių diplomatines misijas, užsienio kultūros institutų uždarymas siekia nukirsti visus tradicinius ryšius tarp Vidurinės Europos ir Vakarų, nes Rusija veda karą prieš Vakarų civilizaciją. Ji, izoliuodama, rusindama ir primesdama komunizmą, stengiasi visai pakeisti vidurinės Europos tautų kultūrinį veidą. Spaudos laisvės, visai suprantama, čia nėra. Dabartiniai valstybės vadai yra praleidę savo gyvenimą Ko-minterno tarnyboj, ir negali būti jokios abejonės, kokia dabar čia jų paskirtis. Belvederio rūmai, kur gyvena Bierutas, yra labiausiai saugojama vieta. Jis pats niekada nesirodo vienas, bet visados saugojamas slaptosios policijos, organizuotos pagal rusų pavyzdį.
Nėra jokio moralinio skirtumo tarp vokiečių okupacijos ir komunistinio režimo, kuris siekia sunaikinti lenkų tautą politiškai. Vokiečiai paliko Lenkijoj gilias žaizdas — sunaikinti miestai ir kaimai, išplėštos bažnyčios ir muziejai; dar skaudesnis žmonių naikinimo pėdsakas: šaudymai ir deportacijos buvo vykdomi didesniu mastu negu bet kur Europoj. Lenkų reakcija prieš tai buvo heroiška: prisiminkim slaptą lenkų armiją iš maždaug 300,000 vyrų, visą slaptą administracijos aparatą, kovą šalia rusų armijos, pagaliau Varšuvos sukilimą, žymūs lenkų daliniai kovojo prieš vokiečius kituose kraštuose: Afrikoj, Italijoj. Tad kai 1944 m. į Lenkiją įžengė raudonoji armija, atrodė visai logiška laukti geriausios rusų lenkų draugystės (žinoma, pažįstantieji bolševizmą jau ir tada manė kitaip). Tačiau rusiškas komunistinis imperializmas matė tik vieną tikslą: Lenkijos užkariavimą jėga ir žygį į Vakarus, nutrauktą 1920 m. prie Varšuvos sienų. Lenkija buvo istorinė kliūtis, kurią reikėjo peržengti. Kominterno agentų būrys, pasivadinęs Lenkų patrijotų unija, laukė savo valandos. Jau nuo 1940 rusų NKVD ieškojo tinkamų bendradarbių tarp į Rusiją deportuotų lenkų civilių ir karo belaisvių, nors surado nedaug. Bet ir to užteko, nes tikroji atrama buvo raudonoji armija. Visa tai jau vyksta maždaug penkeri metai. Metodai vis dėlto skiriasi nuo vokiečių okupacijos, kuri griežčiausiai varžė bet kokį tautinių jausmų pasireiškimą. Dabar paliktas visas Lenkijos valstybės fasadas, skatinamas patrijotizmas ir demokratija, oficialiai nėra komunizmo, komunistų partija čia vadinasi lenkų darbininkų partija, kur reikia, vietoj "komunistinis"' sakoma "socialistinis" arba "progresyvus". Bet taip tik iš paviršiaus. Visiems yra žinomi persekiojimai ir naikinimas buvusių oragnizacijų ir institucijų vadų, valstybės žmonių. Tie persekiojimai paskui išsiplėtė į mases. Ir čia komunizmas rėmėsi dviem triumfuojančio komunizmo stulpais: baime ir badu. Baimė atėjo pirma, ją buvo lengviausia sukelti, nes patys lenkų komunistų vadai gyvena baimėje. Jie bijosi Stalino, Kominterno, Rusijos, partijos valymų, išdavimo; jie bijosi Vakarų, politinių emigrantų, juos supančios tautos neapykantos. Baimė ir reikalas kelti baimę pagamino labai didelę policijos instituciją, kuri persunkia ir absorbuoja visokį valdžios veiklumą. Viską tvarko viešo saugumo ministerija, nepriklausoma nuo vidaus reikalų ministerijos. Jai priklauso liaudies milicija su specialiais daliniais. Prieš karą Lenkijoj buvo 32,000 vyrų policijoj, o 1947 m. 48,000 liaudies policijoj plius 70,000 taip pat ginkluoto milicijos savanorių rezervo. Vidaus saugumo korpas yra tas pats, kas Rusijoj NKVD ir Hitlerio Vokietijoj SS. Tai komunistinės valdžios lepinamas kūdikis. Jame esą apie 100,000 vyrų, ginkluotų automatiniais ginklais ir tankais. Be to, yra dar specialūs daliniai miškams, uostams, taip kad bendras policijos skaičius yra apie ketvirtis milijono. Visa ši sistema artimai priklauso nuo rusų slaptosios policijos, iš kurios gavo pirmuosius kadrus ir vyriausią vadovybę. Saugumo tarnybos vyrai pasiekia visur. Nėra įstaigos nė fabriko, kur nebūtų agentų. Be to, komunistų partijos nariai įpareigoti sekti ir pranešinėti, kas dedasi jų aplinkumoj. Miestuose specialūs komitetai pranešinėja apie atskirų namų kiekvieno gyventojo kasdieninį gyvenimą. (Jau 1940 m. Lietuvoj per pirmąją okupaciją buvo lygiai taip). Saugumo reikalams išleista suma 1947 m. buvo 9 kartus didesnė už karo nuostoliams atitaisyti sumą; 1949 m. kalėjimų sąmata padidėjo 7 kartus, palyginus su 1948 metais. Priverčiamojo darbo stovyklos veikia nuo 1945 m., žymiausios — Auschwitz ir Majdanek, Politinės bylos, kaip ir Rusijoj, mėgstamiausias įrankis nutrenkti visiems nepatinkamiems. Teisiami visi, visų socialinių grupių, net mokyklų mokiniai. Po kelių mėnesių apsaugos kalėjimo, jie padaro juokingų prisipažinimų, apkaltina save baisiais darbais, kurių dažniausiai nė nebūtų galėję padaryti. Be šio, plačiai vartojamas kalinimas be teismo, deportacija į Rusiją ir "dingimas". Ir ekonominės reformos turėjo padėti kurti "naują demokratinę Lenkiją". Pati pirmoji buvo 1944 m. žemės reforma, kurioj buvo nusavinti visi ūkiai, didesni kaip 50 hektarų. Įdomu, kad po 5 metų mažesnių kaip 5 hektarai ūkių dalis yra beveik tokia pat kaip prieš karą (59%). Išeina, kad nusavintos žemė nebuvo išdalintos. Dalis jų sudaro valstybinius ūkius, dalį eksplotuoja vietinė arba rusų armija. Tuo būdu kaimas buvo žymiai suproletarintas ir, sekant Rusijos pavyzdžiu, priartėta prie žemės ūkio kolektyvizacijos. Sykiu pradėta akcija prieš vadinamuosius kulokus. Toliau ėjo visų didesnių pramonės ir prekybos įmonių nacionalizavimas. Pinigas ne visiems turi vienodą vertę. Tiktai komunistas darbininkas gauna normalų uždarbį, iš kurio gali pakankamai pragyventi. Darbo keitimo laisvės nėra, nėra nė streikų. Iš visų pokarinių komunizmo laimėjimų Europoj Lenkija yra pats svarbiausias, nes ji yra tiltas toliau į Vakarus. Maršalo Rokosovskio paskyrimas valstybės apsaugos minis-teriu pereitais metais rodo, kokios svarbos rusai teikia Lenkijai. Armija buvo reorganizuota, o rusifikacija ir komunistinė propaganda pasidarė dar intensyvesnė. (Pagal Jan Librach, La Pologne sans liberte, Revue de Paris, mal 1950). B. S. |
|
|
|