Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ČERVENĖJ SUŠAUDYTŲJŲ SIELOS STOVI PRIEŠ VIEŠPATĮ DIEVĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS VAIČIULAITIS   
1.
Viešpatie  Dieve, Tėve geriausias,
Prieglobstys mūsų, žodis, viltis!
Iš Tėvo gimę, grįžom į Tėvą —
Išgirsti balso, regėti veidą,
Numesti našta, išvysti tiesą,
Išmelsti žemei ramų rytojų
Ir pasiguosti, kad daug kentėjom,
Nuolankūs Tavo vaikai.

Prieš Tavo veidą, tylų ir skaistų,
Prieš Tavo Sostą lenkiasi sielos,
Kruvinos, liūdnos — silpnos žaltvykslės,
O mūsų kūnai pūva prie kelio.
Grįžom paklausti, kam mus išblaškė
Vejai atšiaurūs,
Kam mus išžudė rūsčioj vilkstinėj,
Kam Tu tylėjai, kai mes maldavom
Tavo malones.

Ėjom išalkę, skurdūs, bejėgiai,
Iš mūsų lūpų veržės dejone:
Raudojom savo brangių sodybų,
Kūdikių, žemes, kurioj išstatėm
Tavąjį kryžių.
žiaurioj rikiuotėj ėjom ir kniubom,
Kraujais apkrekę, pūliuoti, baisūs,
O buvome leisti Tavo paveikslan
Amžių  aušroj.

Kaip žaibas medj, taip jie mus trenkė,
Kaip dalgis žolę, taip jie mus žudė,
Išvarytuosius iš gimto gardo:
Ant vieškelio dulkių sugriuvo kūnai,
Dainų tėvynes sūnūs ir dukros.
Ar Tu girdėjai mūs klaikų šauksmą,
Ar Tu paglostei votis ir pūlius,
Ar davei gerti — buvom ištroškę,
Ar Tu prikėlei gerą motulę,
Kai ji suklupo, varoma mirti, —
Tu kūdikiu verkęs gimdyvės glėby?
Ar Tu mums skyrei, nuolankiai genčiai,
Panieką, gėdą ir kraujo klaną,
Ar Tu mūs kaulams leisi trūnyti
Bedievių žemėj?

O Rūpintojėli, geras Dievuli,
Atgręžki ausį į mūsų balsą,
Praverki lūpas ir mums kalbėk:
Išsiilgę laukiam tėviško žodžio —
Mums jau apkurto dangaus tyla;
Trokštam regėti Tavo teisybę —
Tu mums nerodai savo ženklų!

Grąžink mūs brolius į brangią šalį,
Tėvynės duona juos papenėk,
Duok ramų sapną, taiką ir meilę,
Darbu uždeki jųjų rankas.
Tu juos surinki į žalią lanką,
Ten kur geltona žydi ramunė,
Ten kur vaikystė miega skaisti,
Kur upės, slėniai, skaidrūs šaltiniai —
Ten juos priglobęs, dainas dainuok.

Aušrai pabrėškus, Tu atžygiuosi:
Su Tavim eisim — Tavo tauta.
Išvydę saulę, plasnos pragydę
Tau vyturiai.
Esi Tu žodis, uoloj iškaltas,
Tu žvaigždžių toliuos skambi.
Į Tavo ženklą žaibai praplėšia
Tamsiąsias naktis.
švieti nuo žemės lig žemės krašto
Ir visagalėj meilėj degi.
Tu būki mūsų gerasis Tėvas,
Prie savo krūtinės priglauski mus.
Tu būki vadas, vardas, malonė,
Tu būki žodis ir mums bylok.

2.
Kalbėjo Dievas savo tautai:
Kas mano liūdesį ir mintį išmatavo?
Ir kas regėjo su manim nuo amžių ryto?
Esu veikliausioji būtis, kūryba, protas ir šviesa, —
Aš vienas visatos daugybėj.
Nuo pat pirmųjų ūkanų
Daiktų širdin įdėjau kryžių, nerimą, karionę.
Iš žemės dulkių ir skerdynių dirvos
Jūs stojate prie mano kojų.
Jūs kruvini su mano Sūnumi atėjot.
Aš išpažįstu jus ir jūsų tautą angelų šviesoj.
Jūs esat mano mylimi vaikeliai, sveikos medžio šakos, —
Kitų žmonių ir savo atpirkimas.
Aš jūsų šalį vėl išvesiu į žieduotą lauką.
Aš jūsų brolius susodinsiu prie ramių tėvynės upių.
Tironui skirsiu teismą ir nulemsiu jojo metų galą.
Jums duodu savo dangų. O pasaulių įvairybėj
Man liekti sielvartas ir amžina vienatvė.
Ateikite, ašai prie vienišos, liūdnos krūtinės jus priglobsiu.
Aš jūsų Dievas.   

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai