Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Motina ir sūnūs PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Kralikauskas   
Motina pasilenkia darže. Su balta skarele. Rudu, anąžiem pačios rankom išsiaustu sijonu. Basa. Ji galėtų būti šiuo metu prigulus pokaičio. Bet ją traukte traukia daržas. Kiekvienas diegelis čia jos pasodintas. Aguonos žydi aukštos ir iš lėto linguoja. Darže dar net maloniau ir ramiau nekaip sodely: čia didesnė jautiesi. Viskas čia šiųmečiai, šviežia, neseniai iš po rankų. Tyliai ir sparčiai auga iš žemės. Žemė — neišsenkama versmė augintoja. Anąkart teisybę Jeronimas iš knygos skaitė, kad žemė yra visų motina, motinų motina.

Tvanku. Šutas. Prieš lietų, gal ir su perkūnija. Per Jonines ar ne kasmet būna.
Netoli tvoros, prie kviečių tankmės, vyšnaitės unksmėje našlės jauniausias sūnus Lukas. Neregys, smulkus berniukas, marškonėm kelnelėm, sujuostas mamos lietingom dienom išausta juosta. Veidukas rimtas ir atrodo gerokai vyresnis negu maži jo meteliai ir visa stovy lėlė. Tai tas akučių aklumas ir aplink jas susitelkęs liūdesys veidelį daro subrandesnį. Lūputes suspaudęs tyli Lukas, mąsto tarp neregimų dalykų.

Unksmėje, kviečių pažemy j yra dar užsilikę šiek tiek atgaivios vėsos iš paryčio. Tai čia šalia Luko Margiukas, raudoną liežuvį iškoręs, dvėsauja, tankiai mušdamas šonais. Degutu pateptos jo ausys, kurias sparvos ir musės iki kraujo praėdusios.

Ne tik šįkart — motiną apima liūdnumas visada, kai tik ji varnas užgirsta. Kad pakilo pasibaidžius viena, tuoj pat pakyla ir kitos, visas būrys. Jos krankia, šaukia, maišosi. Sakytum — ginčijasi, abejoja, nesutaria: leistis vėl ten pat atgal ant žemės ar skristi kitur. Jei jau pagaliau skristi, tai vėl nesutarimas — kur. Neramu, kai taip varnos krankia, plačiai žiodamos nešvarias ir žiaurias gerkles. Kažkaip lyg jau būtų ar ruduo, ar bulviakasis, lyg linamynio metas. Pasi-žvalgo motina darže. Varnos, štai, būriu ir šnarėdamos sparnais, pragvoja viršum namų su gontiniu stogu ir baltomis langinėmis, viršum kaitroje prisnūdusio sodelio.
—    Mama, ko jos taip rėkia?
—    Nežinau, sūneli.
—    Tai kodėl nežinai?
—    Daug kas palieka nežinoma. Ne viską žmogus gali žinoti ir suprasti.
O ir iš tikrųjų, pagalvoja motina, ko toms pilkavarnėms dabar rėkti? Ar tai per Jonines matyti jas būryj, kai jos turi lizdus šile, kai peri? Ko čia jos dabar tokiu metu? Apie šv. Joną į būrį sulekia rėkdamos tik kur šile ar pašilyj lapę pamačiusios, na, tegu ir kiškį ar katę, ar kai koks vaikėzas prie kurios lizdo lipa. Tai gal ne prieš gera čia dabar jos . . . Apie šį metą užtektų po vieną, dvi, daugiausia kelias pamatyti.

Kažkoks blogas nujautimas, kažkoks praradimo jausmas apima šiandie motiną, varnoms pragvojant, sparnais pračežant. Varnos su-" drumsčia širdį. Nuo jų krankimo ir sukimosi apsunksta galva, lyg užgavus smalkių. Užsižiūrėjus į tokį be jokios tvarkos jų maišymąsi, pasimato lyg didelė marška, juoda ir pilka šėmam fone.. .

Motina atsidūsta — taip sukosi, maišėsi ir krankė piktosios dvasios, kai po maišto prieš Dievą buvo metamos iš dangaus į pragarą. Gvojo piktos, krankė iš keršto, žiojo aukštyn gerkles, čežėjo net blizgančiai juodom pasparnėm. Ji jau buvo beprakalbanti apie tai berniukui, bet susilaiko. Prisiklausys, tai ir užmigti negalės. Tokius dalykus jis per giliai į širdį priima . . . Tegu liks Lukui nepasakyta, kad pilkvarnės jau nuo pat piemenės dienų jai vis užmena piktąsias dvasias, kurios tykodamos slankioja pasauly . . .
Pilkvarnės nusileidžia į pakapinio slėnį, pra-nykdamos motinai iš akių. Nuščiūva toj pusėj visiškai. Ir tada širdis vėl atšyla ramybei užstojus, saulėtai dienai tvaskant. Nieko, rodos, daugiau nebesinori, tik būti šitaip darže, sodely, apie namus su savo vaikais. Nieko daugiau, tik būti su savo sūnumis ir su saule.
Iš padaržės dvelkia šviežiais dobilais, šiandie paryčiu Jono nupiautais. Visoj apynamėj pri-sklidę šitos saldžios išdaužytų pradalgių kvapties.

Aukštai sklando gandras didžiuliu ratu ir vis nejudindamas sparnų. Luko bendramečiai kartais ledižia popierinius aitvarus, kurie sklendžia panašiai, kaip dabar gandras. Jo bendramečiai tada šūkauja, džiūgauja, o jis nabagėlis vis stovi, tyli ir šypsosi, nors to aitvaro ir nematydamas. Atsimena dabar tai motina, ir jos širdis apsilieja: Lukas nabagėlis amžinoj tamsybėj gyvena. Jis — jos sopulys. Iš visų trijų jis — nelaimingiausias ir mylimiausias. Nyku net ir danguje aukštu j am būtų be Luko. Būtų liūdna mąstyti, kad jis ten stovi pasilikęs vienas prie kviečių . . . Kad toks nabagėlis vienas, jog net ir aguonų tyliai, lėtai linguojančių nemato ...

Staiga — toli sugriaudžia, kaip iš gilaus kubilo. Lukas virpteli, ūmai atsiminęs Dievo balsą nuo Sinajaus kalno, kaip jam yra mama pasakojus. Dievas ten — griaudžiant, žaibuojant ir žemei drebant — davė prisakymus kniūbsčiom parpuolusiems žmonėms, kaip reikia gyventi. . . nežudyti . . . nevogti. .. nekalbėti netiesos . . .

— Mama, griaudžia! Ar tu jau matai juodus būrius? — Lukas pasuka aklą veidą į tolimo dundesio pusę, į vakarus. Vėjelio gūsyj užuodžia tvaikiai šiltą dobilų kvapą. Lukas sujudęs, kad gali būti perkūnija. Labai bijo jis perkūnijų, nes nei mato, nei žino, kas tada ten taip baisiai daros.
—- Ten ne griausmas, sūneli.
—    Tai kas?
— Iš armotų šaudo.
—    Kas šaudo?
—    Galybė eina prieš galybę. Vieni jau nusirito nuo mūsų galvų. Lekia, kaip kiaulpienių pūkai, vėtrai papūtus.
Lukas vėl tyli. Kumšteliuose jis tebelaiko varnalėšų kibius, kuriais juokaudamas buvo jį ap-šaudęs Jeronimas, prieš nueidamas vandens. Mąsto: ... Galybė prieš galybę . . . lekia .. . pūkai vėtrai papūtus . . . Girdi: bitutė dūzgia. Gyvena tamsybėje — klausydamas ir mąstydamas.

Lukui atrodo, kad bitutės dainuoja, linksminasi, žaidžia. Jam ramu ir gera klausantis jų tylios gaidos. Bitutėms gerai. Jos gali matyti, jos žino, kas yra aplinkui. Mamutė sako, kad bitu-lės šventos! Lukui užeina noras būti bitule — bi-tulei netamsu taip, kaip jam. Galėjo gi Dievulis jį ir mamutę sutverti bitulėmis. Jie priimtų dar drauge skraidyti Jeronimą ir Joną — daugiau nieko, nė vieno.
—    Gal norėtum pienuko atsigerti?
—    Nenoriu.

—    Ale šalto. Iš šulinio ištraukčiau. — Pasakyk, mama.
—    Tai ar nori?
—    Nenoriu, sakau. Pasakyk, mama.
—    Ką?
—    Tai gal ir Jono su Baliute vestuvių nebus?
—    Dėl ko nebūtų?
—    Kad iš armotų šaudo.
—    Bus per Petrines. Bus jau gal per mūsų galvas prasinešus karė.
Lukas girdi — praslenka, prasineša vėjelis, tai sode ir darže sušiūši, sušiūlena. Kas? Lukas niekad to nematė. Ar taip lengvai prašinės ir karė? Lukas nežino, tik brauko kiečius, liečia ir traukia pro tarpupirštį lapus, vėsius, tamsybėje nežinomos spalvos.
—    Penkios dar dienos, — sako patylėjęs Lukas.
—    Netruks tos penkios dienelės pereiti per svietą.
—  Net penkios dar.
—    Sulauksim, vaikeli, — guodžia motina, užgirdusi vaiko balse liūdesį ir nekantrumą. — Bus namuose linksma per Petrines, jei gyvi būsim, jei Dievas duos sulaukti.
"Bus namuose linksma" — susigalvoja motina, sverdama, ar ne per daug pasakė, lyg save pačią nusikalstančią nutvėrus. Ir atsilenkus užsižiūri ten.

Ant kalnelio — viduryj kalvelėmis nubanguojančių vasaros laukų — kapinės, matomos iš daugelio aplinkinių vienasėdžių. Ten tėvas, pirma jos išėjęs, ramybės miegeliu miega. Tenai jis, nepriklausomybės kovų savanoris. Sava valdžia paskui jam davė šį sklypą. Daug sveikatos čia padėjo, ilgus metus čia abu drauge praleido sunkiai dirbdami. Itvarkė ūkį, namus išstatė, gontais uždengė, kaip mažai kas parapijoj. Prisiplūkta. O kai jau užvadėlius praauginęs atsidusti galėjo, turėjo viską palikti. O čigonė melagė būrė kadai, kad jis po jos dar dvi vasaras gyvensiąs. Ir vieną ir antrą pavasarį jau be jo žydėjo gražiai išbėgęs sodelis. O kiekviena obelėlė, kiekviena net vyšnaitė jo rankom pasodinta, genėta, prieš šalčius šiaudų kūleliais raišiota.

Ten guli dabar jis kalnelyj, atokiai palikęs viską. Smėlėti tarpukapiai ten visos apylinkės ašarėlėm aplieti, keliais išklūpinėti. Ar nereikėjo su vestuvėmis dar palaukti? Ar neužsirūstins tėvas, kad taip greit namuose linksmybę ir muzikas užvedė?

Sunku tėvą nubūti. Sunku tokį gerą primiršti. Kur eina — vis tėvas akyse, vis, rodos, jis tik neilgam kur išėjęs. Ką bedirbant — vis tėvas akyse, vis, rodos, jis tuoj pareis iš kur, atsiras užtrukęs. Kažin kaip netiesa ir gana, kad jis jau ten . . . "Kodėl tu į pirkią su balta skarele, žinai, pirkioj tuoj, rodos, šviesiau pasidaro. O kad į daržą su balta įeini, rodos, žiūrėtum ir žiūrėtum neatsižiūrėdamas ..." — motina nubraukia ašarėlę dėl jo žodžių, nuo graudumėlio neišsituri. Vargelį jis didelį pakėlė, kaip sunkų akmenėlį kasdien nešė. Tai, Dievulau, ir praėjo viskas, rodos, dar tik kaip viena nepilna dienelė. Vasara po vasaros, metai po metų vis prie nepabaigiamų darbų.

Kai ateis diena paskutinė, argi neskaudės širdį visus tris paliekant. Ne tiek Jono — jis toks vyras užaugo: Jonas gyvens. Ne tiek dar ir Jeronimo; nors ir raišas, bet, ačiū Dievui, gudrumo pilnas bernaitis — galva jį ves. Luko nabagėlio užvis labiau gaila! Kaip jis, sopulėlis, be jos ant svieto likęs vaduosis? Be akelių, be šviesos. Ar žiūrės broliai, neskriaus? Ar neapleis jo, kai jau bus vedę?
Lukas vėl girdi labai liūdną motinos giedojimą: "... palaimink mūs darbus, laukus ir namus . . ." Ji dažnai šitą gieda. Liūdnu, pratisiu balsu. Lukui graudu šitą girdint.
—    Tai ką jis ten dabar išdirbinėja?
—    Kas? — atgyja susidomėjęs Lukas, užgirdęs motinos balse nustebimą.
—    Jonas.
—    Ką jis padarė?
—    Ant stogo vėliavą iškėlė.
—    Ar mūsų lietuvišką?
—    Nagi mūsų, — motinos balse tas pats džiugesys, kurs būna, kai ji išgirsta ar kam perduoda gerą naujieną.
—    Tai gerai, mama!
—    Gerai tai gerai, nėr ko sakyti. Dėl šito reikalo anais metais tėvas buvo išėjęs savanoriu į karę. Šita vėliava yra šaulių būrio, Jonas ją paslėpęs saugojo. Tėvas dar ir krikšto tėvu buvo, kai ją šventino. Kaipgi negerai. Atsigausim gal dabar. Buvom džiūvom kaip žolelė be lietaus. Ale reikėjo gal dar palaukti. Gali dar ir blogai būti.
—    O kas gali būti? Jie, sakei, bėga namo iš mūsų krašto.
—    Vėliava gali dar pritraukti jų akis. Užlėkti gali, namus uždegti ar ką padaryti. Jau ir taip be širdies buvo, nors lendravojo ant mūsų gatavo gero. O jei išlekia įnirtę ir kad be širdies ir be Dievo, iš tokių visko galima susilaukti.

Motina prisideda ranką prie kaktos ir ilgai žiūri į vėliavą. Rodos, šventė kokia; rodos, ir saulė didesnė pasidarius. Taip, kadaise, anais nutolusiais metais tėvas buvo savanoriu išėjęs. Atsiverčia naujas gyvenimas. Kokios jos bus, bet užteka kitokios dienos.

Vėliava viršum namų. Pro ją prasilenkia skystas debesėlis. Geltona-žalia-raudona užlieja akis, dangų ir laukus. Ir apylinkė atrodo šviesesnė. Linksmesnė visa apylinkė. Motina užsižiūri: šitoj apylinkėj, vidury šitų laukų ji paseno. Rodos, užsimerkus galėtų čia nepaklysdama vaikščioti. O, štai, šiandie lyg kažkas čia ypatingo. Net kregždės ar tik nevikriau su savo "vyt vyt" šaudo viršum priglebusio, aptingusio sodelio. Ji net nebuvo ligšiol kada mačius, kad lapelis daiktais taip blizgėtų, lyg jis ten būtų iš skardos . . .
—    Mama, valio mama! — šaukia raišas Jeronimas, kurs krypuodamas atvelka naščius vandens. — Tai kad Joninės, tai Joninės.
Motina pažiūri į suprakaitavusį Jeronimą ir pilnutėlius kibirus:
—    Kam gi tokius pilnus, kaip akis. Geriau per dukart atnešti po lengviau, negu iš karto per sunkiai. Tau ką sakai ar nesakai, o tu nė ausin nevedi.
—    Nesunku, mama. Tokia diena, tokie dalykai dedasi.
—    Man net per širdi dilgtelėjo, kai aš ją pamačiau, — motina žiūri į vėliavą. — Ir iš džiaugsmo, ir iš baimės. Ar jūs nežinot, vaikeliai, kad jiems abet tik kliaudis kerštui atgiežti. Gi galima buvo dar palaukti. Kaip ant akių atkreipimo iškelta.
—    Nesibartum. mama. Kirmysim čia iš baimės, kai visas kraštas atgijo. Ir Nepriklausomybės atgavimą iš Kauno per radiją paskelbė. Ir turim jau vėl savo vyriausybę, — Jeronimo ūpas nepaprastai pakilęs.
—    Į tėvą jūs atsigimėt. Tėvo atspindžiai jūs. Jo takais einat pėda i pėdą. Už savo valdžią jis pats, Jono metuose būdamas, kadai buvo savanoriu ant karės išėjęs.
—    Mama! Jis pats dabar būtų savo rankom iškėlęs.

Motina tyli ir galvoja, kaip dabar ir tėvas džiaugtųsi, jei gyvas būtų. Mūsų pačiu valdžia vėl. Skaudėjo ir skaudėjo, sakytum votis. O dabar, va, iš karto tau pasidaro lengva. Argi nepanaši šita Joninių diena i tas, kai Jono metuose andai tėvas savanoriu išėjo? Andai — laikas ėjo tekėjo, neįkando kalnų kalnelių, nepakeitė pakalnių, bet sparčiai metai po metu keitė žmones. Žmonės nepamato, kaip pasensta. Nuo kada į šitą kryžių kalneli pradėta laidoti, nei ji nežino, nei jos motina žinojo.

"... Tavo pagalbos šaukiamės, šventoji Dievo Gimdytoja, mūsų maldų neatmesk mūsų reikaluose, bet nuo visokių pavojų mus visados gelbėk ..." Gieda motina ir mąsto: Dieve, neatskirk dar ilgai manęs nuo Luko: su mano vaikeliais drauge palaikyk. Pasensta kūnai nuo darbų ir nuodėmių, nuo  rūpesčių ir skausmų. Pasensta kaip rūbai. Motina ir jos vaikai argi ne kaip to paties kūno sąnariai. Kada paskui susitiksi pasimatysi Juozapato klonyj . . . Ag, Dieve, visi trys jie pravirko, kai tik į pasaulį atėjo. Kiekvienas jie pirmomis dienomis daug verkė . . .

Lietaus gal ir bus, pasižvalgo motina. Dangus iš vakarų pradeda krūmuotis tankuojais būriais. Jie primena rūsčias baidykles, kokius baugius smakus. Knygose pasakyta, kad paskutinio teismo dieną prieš pasaulio pabaigą ateis Teisėjas iš didelių būrių, ateis su vėju ir ugnies liepsna. Pirma to dar pravažiuos žemę nuo kapinių ligi kapinių Antikristo krosnys. Bus didelio išgąsčio dėl smarkaus vandenų ir vėjų ūžimo. Žmonės džius iš baimės. Dangaus galybės bus pajudintos. . .

Žiū — motina mato: anapus pakapinio slėnio vieškely j pasimato kelios mašinos.
Mašinos įsuka į kelelį, kurs per lauką nusi-kloja ligi pakapinio slėnio ir tenai laikinai dingsta. Paskui tas pats kelelis išlenda jau šiapus ir prasitiesia pro vienasėdį.
—    Ar nejautė mano širdis? Koks buvo reikalas skubėti su vėliava? — sako motina paskui mintį, kad negeram išsuko jie iš vieškelio.
Mašinos sulenda į pakapinio slėnį, tarytum į žemę pragaišdamos. Bet nors jų ir nematyti, vis girdisi niaurus ūžimas. Artėja ar kokia nelaimė? Iš pakapinio su alasu pakyla varnos.
—    Slėpkitės! Lįskit kur! Ko sulauksit išsižioję stovėdami? — rikteli motina suklususiai stovintiems sūnums. Pati susirūpinus, baltu viedu.

Bet Lukas, kur jis nabagėlis eis, kur lįs slėpsis, be akelių būdamas? Motina apglobia jį ranka prie savo šono.
Mašinos viena paskui kitą išlenda šiapus slėnio. Jeronimas patvoryj pakelia lovio kraštą ir palenda. Niekas net ir iš saviškių nematė, kur jis pasidėjo.

Mašinoms artėjant, baimė auga. Motina padidėjusiom akim žiūri į kelelį, laukdama. Prisiglaudus savo Luką maželį. Jau įžiūri blizgančius šautuvus su uždėtais durtuvais. Pakirstom kojom motina stovi prie tvoros. Pasijunta tokia be pagalbos, tokia menkutė prieš tų mašinų ūžimą. Ag, ko daugiau jie čia suktų iš vieškelio, jeigu ne ką nors pikto padaryti. Bėda atvažiuoja atūžia. Atvažiuoja gal labai didelė nelaimė. Baisus tasai atūžimas.

O gal jie tik pravažiuos pro šalį?
Dar gerokai nuo vienasėdžio mašinos stabteri. Iššoka kareiviai ir greit išsiskleidžia į vilnį. Artėja laikydami rankose šautuvus su blizgančiais durtuvais.

Motiną nusmelkia per širdį. Ji nutirpsta visa. Ir net pačiai keista, kad tokiu metu dar pamato ant Luko galvelės pilką, žilsvai pūkuotą kirmėlę. Ji numeta kirmėlę nuo maželio plaukučių, o tada pasidaro jai labai graudu. Kokia tiesa čia gali ūžti, kriokti šitos mašinos, dideliu balsu už-kimšdamos ausis?
Iš pakapinio iškilusios varnos dar sukas ir gvoja. Džiaugiasi anos piktai, alasą didina pilk-
Varnės. Gal nujaučia jos pasmerkimą, gal ne-lemtį nutuokia? Gal jos vaikų kraujo pralieti at-žengia jie su blizgančiais durtuvais ant šautuvų?

Motina nejučia įsitveria tvoros ir šnibžda didžiuosius Jėzaus ir Marijos vardus. Ir to reikia susilaukti po pirkios langais, kurioje visi trys jie pravirko, kai tik į pasaulį atėjo. Dabar su šautuvais apsupa, lyg jos pirkia būtų plėšikų ar galvažudžių lizdas.
Lukas girdi didelį motinos išgąstį. Jam ausyse vis tebeskamba: "Slėpkitės! Lįskit kur! Ko su-lauksit išsižioję stovėdami?" Jis pradeda drebėti.
—    Mamute, ar mes pasislėpę? — klausia šnibždomis Lukas.
—    Mamute, ar mūsų čia nepamatys?
—    Mamute!
—    Pasakyk, ma! — Lukas papurto jos ranką.
—    Tylėk! — nukerta motina.
Lukas apsilaižo, o burnoje sausa ir kartu. Jis tyli. Daugiau nieko neklaus. Vos nepravirksta, taip jam pasidaro graudu, toks įžeistas pačios mamutės ir dargi tokiu piktu balsu. Ir kad artėja, baisiai atūžia kažkas, o jis nemato kas, ir to jam niekas, net mamutė nepasako.

Bet kai mamutė ar netyčia ar susigriebus ir pasigailėdama uždeda jam ant galvutės ranką, Lukas tyliai pravirksta, net pasikukčiodamas. Dabar dar graudžiau jam pasidarė, kad mamutė taip piktai jį sudraudė.
Margas šunelis, musių ir sparvų praėstom iki kraujo ausim, iššoka iš vienasėdijos atremti puolimo. Margiukas, degutu pateptom ausim, išeina vienas prieš daugelį. Jis loja, jis gina šiuos namus.

Du šovė vienas po antro. Margiukas sargelis graudžiai suklykė priešpabaiginiu ajajajimu. Jis buvo dar metęsis bėgti atgal į sodybą, bet pasigirdo dar vienas šūvis netoli namų, kur buvo jo visos dienos. Margiuko graudus klyksmas ūmai nuščiuvo. Nesigirdės jo lojimo daugiau niekad šitam vienkiemyj. Truks ilgai čia Margiuko, kurs drauge gyveno.
—    Mama! Ar jie Margiuką nušovė? — šnabžda Lukas, drebėdamas, kaip epušės lapelis.
—    Ar nušovė, mamute?
—    Nu.
Kai patvoriais ir patrobesiais apsižvalgydami, jie susimetė į kiemą, motina labiau negu šautuvų ir durtuvų išsigando jų veidų. Ji nekartą buvo įsižiūrėjusi į stacijas, į veidus tų žydų ir kareivių, kurie nukankino Jėzų Kristų. Bet ar ji tikėjos, kad į jos namus kada . . .
—    Kur daugiau? — surinka vienas kietai ir žiauriai.
Motina nežino, ką atsakyti. Kažkoks blogas nujautimas,kažkoks praradimo jausmas apima ją, toks kaip pirma varnoms gvojant, tik dabar daug stipresnis. Žiūri išsigandus. Piktybė čia atnešė šitas baisias akis iš akmeninių veidų.
—    Kiti kur? — paklausia vienas lietuviškai, ir tas motiną labai nustebina. Tik dabar ji pastebėjo, kad jis iš jų išsiskiria, pusiau civiliškai apsirengęs. "Šis čia tarp jų yra lietuvis", pamano sau.
—    Nėra.
—    Kur?
—    Išėję.
—    Kur išėję?
—    Maudytis.
Civilis kažką paburba anam žiauriajam.
—    Kas tą skudurą iškėlė?
Motina vėl nutyli. Pasakyti, kad nežino, kas iškėlė — negalima. Kaipgi ji, būdama čia šeimininkė, galėtų nežinoti tokio dalyko. O pasakyti, kas iškėlė, pasakyti, kad jos sūnus Jonas — dar labiau negalima.
—    Kas?
—    Šitas? — parodo stovintį šalia motinos Luką, tylų, liūdną, kaip prie brastos Šv. Jono Nepomuko stovylėlė.
—    Jis aklas, — pasako motina.
—    Visi jūs čia akli, — žiaurusis įdėmiau pasižiūri į berniuką, ir staigiu judesiu kyšteli jam prie pat veido didelo revolverio vamzdį, tarytum norėdamas nušauti.
Berniukas nei krūpteli, nei sujuda — palieka, kaip buvęs: taigi, aklas iš tikrųjų. Tik motina, visa išsigandusi, aiktelėjo. Tik ji, atkišdama rankas, nesąmoningai šoktelėjo nustumti rankos su revolveriu.

Kareivių vyresniojo lūpos iškrypsta šaltu šypsniu. Jis lyg būtų kažką atradęs ar atsiminęs. Motina žiūri į jo veidą, nenuleidžia akių, įtemptai seka. Sakytum, ji stengiasi išskaityti tą mintį, kuri sukėlė šitą šypsnį. Motinai prisivaidena iš kažkokio paveikslo giltinės veidas: žiaurus, nė kruopelės pasigailėjimo, nė trupinėlio atjautimo. Šypso, tykodamas auką, piktu džiaugsmu. Užtektų tik, jei dar dantimis sukalentų. Per motiną nueina šiurpas dėl šito šypsnio. Jai maža betrūksta, kad pravirktų. Už kokias nuodėmes ant jos galvos atgriuvo šitie veidai, šitie baisūs? Kam ji kada blogo padarė, savo varguose vargeliuose net nesuskubus pamatyti, kaip senatvė atėjo?
Šį momentą tvankioj kaitroj dunksteri tolimas patrankos trenksmas.
—    Tai pasakai ar ne, kas iškėlė liaudies priešų vėliavą?
—    Ne priešų — mūsų.
—    Ką tai reiškia "mūūū-sųų"? Kieno "mūūū-sųų"?
—    Mūsų. Jūs turite savo vėliavą, o mes savo. Jis žiauriai į ją žiūri. Jo veide nėra nė bruoželio anos šypsenos.
Trumputės tylos metu iš užu šilio pasigirsta artėjančio lėktuvo — vieno ar kelių — ūžimas.
Žiaurusis sunerimsta, žvilgteri į padangę. Kareivis netoliese pusgarsiai nusikeikia. Civilis žiauriajam kažką paburba. Motinai topteli viltis, kad lėktuvai juos nugins.
Bet žiauriojo veide išsigimsta vėl tas šypsnis:

V.Vizgirda AUTOPORTRETAS

—    Mes neturim čia laiko su tavim. Jei nepasakai, galėsi paskui kale staugti.

Pasisukęs į savo bendrus, jis jiems kapote nukapoja keletą žodžių. Du griebia motinos rankas aukščiau alkūnių, o dar vienas Luką. Akląjį berniuką pasuka šalin taip smarkiai, kad tas, lyg nusviestas, parkniumba kieme ant žemės. Jis tyliai pravirksta ir keliasi. Bet vienas, treptelėdamas visa bato pėda jam į vidupetę, akląjį vėl parmuša kniūbsčią . . .
Berniukas kukčioja veidu į kiemo žemę, kurią per daugelį metų minė jo tėvas, mama, Jonas, Jeronimas ir jis pats.

Giltinės veidas žirkteli kelis žingsnius ir prikiša vamzdį prie Luko pakaušio:
—    Laukiu. Pasakai ar ne? Kai suskaičiuosiu tris, paspausiu.
—    Sakyk, kol nevėlu. Kai jis pasakys "trys", šaus, — greit sako civilis, lanku eidamas didelius žingsnius apie motiną, lyg piktoji dvasia apie mirštančio lovą.

Motina apstulbsta. Tai ir kas gi čia dabar daros? Eetgi tai nėra sapnas? Ne, tai tikrai ne sapnas. Motiną siūbteli svaigulys. Ji gaudosi orą, o akyse išauga milžiniškas batas, kuris primynė jos sopulėlio pečius. " . . pasakys "trys" — šaus . . ." Šaus? Argi kaip margiuką? O kas gi tokiam? Šaus, žinoma, nušaus, jei nepasakys. Bet jei pasakytų — nušautų Joną. Ir šitas jos sūnus — ir tas.
—    Vienas! — užgirsta žiauriojo žodi.
—    Vienas! — pakartoja civilis. — Ar tu nori pati pražudyti savo aklą vaiką? — girdi motina saviškių kalba žodžius, greit sakomus civilio, kurs sukasi ir tykoja, lyg piktoji dvasia netoli mirštančio.
"... nori pati pražudyti savo akią vaiką? . .'' Jei jis taip gali iškreipti žodžius, taip draskyti jos širdį, ar jis pats neturėjo motinos?
—    Du! — užgirsta žodį, lyg iš pragaro.
—    Du! —- surinka įspėjamai civilis.
Jau du. Luko sopulėlio paskutinė minutėlė. Motina pasiveržia išsirauti iš laikančių ir apglėbti Luką, savimi uždengti. Bet jai nepasisekė: jie tik dar kiečiau suspaudė jos rankas ir nusikeikė.
—    Jėzau, Marija! Pasigailėk! — surinka motina nesavo balsu.

Ir staiga motinai šauna mintis, kad ji gali neišduoti Jono ir išgelbėti Luką, pasakydama, kad ji pati iškėlė vėliavą. Ji pati iškėlė. Aš! Tik jai dingteli su išgąsčiu, ar suspės ji pasakyti? Ar tas neištars pirmiau "trys" ir neiššaus? O jai užspaudė kvapą sausu kartumu. Ji užspringo surikdama, sprangulys užslėgė balsą. Sukaupė visas pastangas tam vienam žodeliui ištarti: "Aš". Bet ji tik prasižioja, kaip žuvis. Ji žiopčioja ii netekdama jėgų klaupiasi, pakibdama ant rankų tarp dviejų kankintojų.

—    Aš iškėliau vėliavą, — užgirsta motina savo vyro balsą, jos sūnų tėvo balsą. Aš iš kapinių jo balsas? Ar iš karsto nuo smėlio kalnu-žėlio? Ar šito neišlaikė tėvo širdis, kuri taip juos visus mylėjo?
—    Tu?      užgirsta žiauriojo klausimą.
—    Prisipažįsti? — girdi ir civilio balsą.
—    Aš, — pakartoja tėvo balsas.
Motina atmerkia akis — Jonas. Jonas, nušokęs nuo tvarto, kur buvo pasislėpęs. Jis iš veido ir iš būdo visada daug kuo primindavo tėvą. Bet tik šįkart, ir net jai pasidaro pačiai keista, kad tik šįkart ji taip aiškiai užgirdo, kaip Jono balsas panašus į tėvo balsą.

—    Vaikeli! — sudejuoja motina, žiūrėdama į išbalusį Jono veidą. Koks jis dabar dar panašesnis į tėvą., koks tikras tėvas. Toks pat išbalęs ir tokiais pat aštriais bruožais, koks buvo numiręs, koks pašarvotas ant lentos gulėjo. — Vaikeli! —- dar skausmingiau sudejuoja motina, apsilie-jant širdžiai, kad jis pasirodė, kad jis taip tiesiai jiems į rankas.
—    Yra ten jūsų daugiau? — paklausia sausai.
—    Nėra, — atsako Jonas.
—    Tikrai?
—    Nėra.
—    Pažiūrėkit, — dėbtelėjęs į valdinius, galvą krusteli tvarto link.
Du arčiausiai stovėjusieji nueina patikrinti.
—    Lipk ir numesk tą liaudies priešų skudurą, — liepia Jonui, parodydamas revolveriu į vėliavą.
—    Ne, — griežtai papurto galvą Jonas.
—    Ką? Nelipsi? .  . — Ne.
—: Ne-lįp-si? — košia lėtai ir kažkokiu prislopintu balsu.
—    Pasakiau, kad ne.
—    Ge-rai, — Ga-rai, — iškošia beveik su-čiauptom lūpom ir keletą sekundžių įdėnrai žiūri į Jono veidą. Paskui kiek prisimerkia ir vėl re-žymiai nusišypso. — Užlipk tu ir numesk, — pasako kareiviui.
Žiaurusis degasi cigaretę. Palūkuriuoja, kol kareivis numeta vėliavą.
Numestą vėliavą sudrasko, sumindžioja ir apspiauna.
—    Imkite jį drauge, — paliepia kareiviams. Kareiviai apstoja Joną ir pastumia jį mašinų
link.

Motina jau buvo bepuolanti ant kelių prieš žiaurųjį. Bet kai akys susitiko, ji susilaikė dėl šito veido. Ar ne tokie stacijų paveiksluose? Veltui jį maldautum grąžinti sūnų.
Motina nuryja sprangulį. Pagalbos jau nėra jokios iš niekur. Josios Joną jau praveda pro ją šitie, nešdamiesi šautuvus su blizgančiais durtuvais.

—    Sudie, mama! — Jonas pravedamas žiūri į motiną.
"... kaip jis žiūri, mano nabagėlis sūnelis.. ." motina beveik šuoliais, neįtikėtinai nelauktai vikriai užbėga iš prieš ir metasi prie sūnaus, jį apglėbti skęsdama rankas.
Kareivis — tas pats, kurs Luką batu į pečius buvo mynes — dabar šautuvo buože nukerta motiną į šalį, surikdamas:
—    Šalin, kale!
Motinai suskausta viduriuose, bet akyse žaliuojant ji mato, kaip Jonas iš visos jėgos spiria tam kareiviui į kirkšnius. Kareivis susmunka vietoje, paleisdamas ir šautuvą iš rankų. Jis rai-čiojas iš skausmo, o jo draugai muša Joną į pečius ir galvą.

Bet tarp jų ir jos įžengia praeidamas žiaurusis. Jisai suspėja pamatyti, kad jis šypso, ne, jis jau net juokias, savo kreivais dantim primindamas didžiulės žiurkės snukį.
—    Atleisk, moč, kad truputį teko sutrukdyti,
—    paskui žiaurųjį sekdamas, sako civilis lietuviškai, į pečius suaugęs, palinkęs, kažkaip persimetęs.
Motinai suskausta, kad jis taip suktai pasakė, kad taip veidmainiškai. Ne iš anų kuris, bet šis — ir lietuviškai dargi.
—    Judošiaus tu keliu eini, išgama nelabasis,
—    surinka motina, pasišlykštėdama visu jo pavidalu.
Jai net kiek lengviau pasidaro, kad visą teisybę jam tiesiai į akis pasakė.
Ji mato, kaip Jonas įlipa į sunkvežimį ir iš visų išsiskiria savo baltais marškiniais.
Motina peržegnoja išvežamą sūnų: Vardan Dievo, Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Ir staiga jai pasidaro ramiau. "Dievo valia tegul. Galybių Dievo." Pasižiūri į kapines, kaip ji pasižiūrėtų į tėvą, jo būdo tvirtume šią sunkią valandą sau atramos ieškodama. Ar mato iš anapus dabar šitai tėvas? Ak, pasidaro taip graudu, neišpasakytai graudu.        -
 Suburzgia mašinos. Biaurus trūkčiojąs ūžimas plėšia ausis. Iš širdies kažkas su sopuliu iš-sinerdinėja. Kažkas atplėšdinėja dalį lediniais nagais. Veža išveždinėja Joną. Nei pasako kur. Kriokdamos mašinos apsisukdinėja per linus ir avižas, ratais išversdamos didžiules vėžes. Ar pasimatys dar kada? Gal jau tik Juozapato pakalnėj ?

Motina kalba "Tėve mūsų". Visa susikaupus lydi akimis mašiną, kurioj baltais marškiniais Jonas. Jai staiga pasirodo, kad antikristo vežimas išveža jos sūnų.
Vėl pasimaino mintis, o gal dar Jonas ir pareis. Gal jį paleis, o gal jis kaip nors pabėgs.
—    Mama! — pašaukia Lukas iš kiemo.
—    Mama, kur tu? — berniuko balse išgąstis. Tur būt, jis mano, kad tos mašinos nusiveža jo mamą.
Motinai ir tas ir tas sūnus. Vieną išveža nežinia kam ir kur, o kitas aklas, išsigandęs, jau prie pat mirties buvęs.

Motina pakelia neregį sūnų nuo žemės. Ji nedejuoja. Tik per jos veidą lėtai ritasi stambios ašaros. Kelios jų užkrinta ant Luko aklo veido, ant jo paskirdusių lūpų. Lukas apsilaižo ir pajunta sūrų skonį
Motina sustingsta laukdama, kada anoj pusėj slėnio iš pakapinio išlįs vėl sunkieji vežimai, kada tols įžulniai prieškalnių atgal vieškelio link. Jonas, vargšas, nuvežamas žiūrės atsisukęs. Dar gerokai iš vieškelio matosi vienasėdija. Gal paskutinį kartą matys ir ją, savo motiną su balta skarele.
Bet iš slėnio jie dar nesirodo. Užtruko, gal mašina sugedo, ratas nuo ašies nusimovė. Minutės kankinamai ištįso.

Diena tokia giedri. Joninės. Dieve, argi galėtų, rodos, tokią dieną kas blogo atsitikti.
Iš slėnio nusiskriodžia šūvių salvė. Nudrioski.
Motina spygteli, visa krūptelėdama, net Lukas pasispaudžia prie jos:
—    Mama?! ... — virpa jis drebėdamas. Salvė skaudžiai atsiliepė visam pakapiny, sėdybos skliautuose ir vėliausiai viauktelėjo šile.
Iš slėnio pakyla varnos ir krankia, suka ratu viršum kapinių.
Motina suklusus, įsitempus, akmeninė. Jai atrodo, kad ji turėtų užgirsti dar ir riksmą.
Bet nieko daugiau. Tik jos širdis, kaip pamuštas paukštis plasčioja, tik keistas šaltis į ją padvelkė.
—    Mamute!? — Lukas brauko delneliais per motinos veidą, lyg jos veide norėdamas atsakymą apčiuopti.

Nuo tų prisilietimų perėjo ledinis šiurpulys. Ar gal ir aklojo širdelė nujaučia, kad ši minutėlė — Jono paskutinioji. . . "Jėzau Marija, priimk jo sielą!" Ar nepamiršo jis vargšas, ar suspėjo jis prieš mirtį dar pasigailėti už savo nuodėmes? . . .
Motina sustingus, lyg apsvaiginta. Ką jis pagalvojo paskutine mįslele? Baisu juk buvo. Buvo gaila motinos, Baliutės ir brolių . . . Įklusųs motina        
Nieko daugiau: nei šūvių, nei jokio riksmo. Tik varnos.
Motina suprato iš karto. Tik ji vis kažkaip negali tikėti, kad tai galėjo būti. Argi tai buvo iš tikrųjų, kad ji girdėjo šūvius?

Paskui vėl pasigirsta duslus mašinų ūžimas. Netrukus motina vėl pamato sunkvežimius, už pakapio įžulniai kylančius keleliu į vieškelį.
Ag, sunkvežimiuose jau nebėra vyro baltais marškiniais. Joną jie paliko slėny.
Pagauta siaubo, ji surinka. Ir metasi bėgti į slėnį.
O varnos suka, gvoja, krankia. Ar nera tik jos iš pragaro? Ne, ne jos — tie kurie nuvažiuoja, iš pragaro. Jie tik žmonėm pasivertę, bet ne žmonės, ne motinų krūtim maži maitinti. Varnų šitie pagimdyti. Kirmėlėm, rupūžėm ir gyvatėm maitinami jie užaugo, lyg prieš svieto pabaigą.

Lekia motina per džiūstančius, kvepiančius dobilus, šįryt Jono nupiautus. Lekia per arimą, irgi Jono užvakar suartą. Užkliuvus krinta ir vėl kelias, skuba bėga senatvėje sulaukus šitos dienos. Jai baisu, kad kuri varna gali išlesti Jono akis. Jei nesuspės motina, jei pasivėlins, o kuri viena iš didelio būrio pultų žemyn suglausdama sparnus. Pultų staigiu užkritimu, kaip viščiuką jos puola. Snapu iškirstų, kapote iškapotų akeles. Dieve, ar dar maža, kad jau Lukas be akių? . .

Motinai pasidaro klaiku, kaip niekados. Jai pasirodo, kad ji nepalekia, kad vietoj kapstos. Kad turėtų karvelio sparnelius, va, kregždžių pro pat šalį prasinešančių. Ir varnos, ir piktos dvasios, ir nelaimė — už žmogų greitesnės, greitesnės ir už motinas net. . . Jos su sparnais . . .
—    ... su spar-nais ... su sparnais ... —- už-dusus, dvėsčiodama orą, šnabžda motina, lyg pa-blūdus    
—    Mama! . . . Mama! ... — šaukia paskui ją atsilikdamas Lukas, klupdamas ir vėl keldamasis ant arimų, kuriuos metai iš metų arė jo tėvas, kuriuos dar tik užvakar suarė Jonas.
Lukas pasiklysta. Jis nemato, kur jo motina nubėgo. Nežino krypties ir sustoja ant arinių. Jam pasidaro neišsakomai klaiku čia dabar vienam tamsybėje. Pasilaikydamas uždususį alsavimą, jis stengiasi ką nors užgirsti.
Ūmai jis užgirsta savo motinos klyksmą. Kas ten, ar tai jo motina? Jis dar niekad tokio jos balso nėra girdėjęs.

Lukas atkiša į priekį rankas ir lėtai eina į tą pusę, kurioj girdi motiną jau ne klykiančią, bet kažin kokiu storu balsu ūkuojančią. Jis eina iš lėto. Jo basos kojelės tokios apsunkusios ir vis kliūvančios už arimo, lyg jos būtų medinukės. Aklam veidelyj jokios ašarėlės, bet bruožai skaudžiai iškreipti. Jeigu jis galėtų bent verkti, būtų lengviau pakelti tą mamos tokį ūkuojimą, tokį kaip gegutės kukavimą . . .
"... palaimink mūs darbus, laukus ir namus ..." — Lukas atsimena dažną mamos gydavimą . ..

—    Argi, Dievuli, jau apleidai mus?! — su šiuo šnabždesiu jį nugąsdina didi klaikybė. "Jei jau ir Dievulis nepagaili mūsų, tai kas pagailės?" — šiurpas nusiaubia Luką, akląjį tamsybėje, dar tik pradėjusį gyventi. . .
Jis tiesia rankeles į mamos riksmo pusę, kaip į vienintelį prieglobstį. Jis kliūva basomis kojelėmis už arimų ir dusdamas šnabžda vis tą patį:
—    Argi, Dievuli, jau apleidai mus? Argi neišgirdai mano mamos? . . .
Sugriaudžia sunkiai ir dideliu balsu.

Ore sparčiai artėja baisus ūžimas, žemas ir galingas. Girdi Lukas, kad mašinos, gal tos pačios, ką išvežė Joną, kurtindamos praskrenda viršum galvos ir netrukus pradeda kalenti. Vieškelio pusėj pradeda tankiai šaudyti.
Lukas krinta kniūbsčias ant žemės, veidu pataikydamas į čiobrelius. Nežino, kas šaudo, bet gal jo mamą šaudo . . .
Pasigirsta vienas po kito baisūs, artimi bombų sprogimai. . . Vieškelio pusėj, kur nuvažiavo tie, ką Margiuką nušovė . ..
Lukas spaudžiasi prisiplakęs prie lauko. Dreba kaip epušės lapelis. Sprogimai sudrebino žemę. Jam pasirodė, kad sekantį kartą jį kažkas išmes, kur jis nieko jau ir nęgirdės. Jis kris tada kažkur ir visai pražus. Negirdės tada gal jau net ir mamos riksmo, šito sopulio iš tamsybės pro varnų kranksmą. Kas gi būtų, jei jis taip nieko ir negirdėtų, kaip nieko nemato?

Bet baisių sprogimų daugiau gal jau nebus. Pagal tilstantį ūžimą Lukas supranta, kad sprogimai su baisiom mašinom nuskrenda tolyn . . .
Ir užstoja tokia tyla, kad jis girdi dūzgiant bitelę. Čiobrelių kvape jinai, nebodama nei varnų, nei mašinų ūžimo, nei sprogimų, nei nieko. "Kodėl, Dievuli, aš ne bitutė? Kaip gerai būtų, jei aš ir mama būtumėm bitutės! ..."

Neberėkia jau ir mama — jis atkėlęs galvą geriau pasiklauso — nerėkia, negirdėti. Tik girdėti atokiai dar varnos ir čia pat bitutė. Lukui pasidaro lengviau . ..
Ir po to Lukui kažkodėl ima atrodyti, kad mama ir vėl, kaip pirma, uždės ant jo pečių ranką. Pakels jį nuo žemės ir vėl glostys jo galvą. Jis įklusta į aplinkinę tamsybę, tarytum laukdamas užgirsti mamos žingsnius. Jis iš tolo visad pažindavo mamos basų kojų atėjimą. Jis gerai skiria jos basus žingsnius ir nuo Jono ir juo labiau nuo šlubo Jeronimo . ..
Bet jis gi juk ir girdi ne mamos atėjimą, ne! Tai Jeronimo atšlubavimas, tikrai!
—    Jeronim! — tyliai, baikščiai šūkteli Lukas. Ir kai prie jo priklaupia Jeronimas, Lukui iš
karto pasidaro ramu. Dar niekad taip nebuvo Jeronimas jam mielas.
—    Jeronim, pasakyk, kas? — apgraibydamas brolį, Lukas atsisėda šalia.
—    Jie mūsų Joną . . .
—    Ką jam padarė?
—    ... nušovė.

Lukas abiem rankom įsitveria į Jeronimo ranką, lyg bijodamas, kad nepasiliktų vėl vienas tamsybėje. Jis gerai suprato, kad šitą brolį jis teturi tiktai vieną. Antro jau nėra. Buvo. Tas buvo Jonas. O jo ir veido jis niekad nematė. Tik iš balso jo buvimą girdėdavo. O jei ir Jeronimo jis netektų? Ar ir Jeronimo veido jis nežinotų? Ir Lukas atsilošia ant Jeronimo krūtinės, o atgalia delnais, pirštų galeliais braukinėja per brolio veidą. Pirmąkart taip įdėmiai, taip atsidėjęs brauko per Jeronimo veidą, tyrinėja:
—    Tavo akys . . . abi geros, sveikos . . . Duotum man vieną pasilaikyt. . . Nors trumpam pasižiūrėt, kas yra aplinkui. . . Pažiūrėt į mamą . . .
—    Duočiau pasilaikyt, jei galėčiau ... — liūdnai liūdnai pasako Jeronimas.
—    Mama sakė, ne pasilaikyt trumpam duotų, visai atiduotų, jei galėtų.
—    Mama tau ir abi savo akis atiduotų, jei tik galėtų.

—    Tai ar Jono ir vestuvių jau nebus?
—    ... — Jeronimas nieko neatsako.
— Ką? — Lukas atgalia delnais papurto brolio smakrą, lyg dar vis netikėdamas! Jam dar vis kažkaip atrodo, kad ne iš tikrųjų taip viskas, taip baigta. Kad lyg kaip pasakoj kokioj išeis vėl viskas gerai.
—    Jau nebus ... — aido balsu tyliai pasako Jeronimas. Ir truputį palaukęs, pakartoja dar tylesniu ir skaudesnių balsu: — Jau nebus . . .
Ir tuo pat kartu Lukas pajunta ant savo veido krintančias brolio ašaras. Netyčia apsilaižo — ašaros ir šitos tokios pat sūrios, kaip ir buvo mamos pirmiau.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai