Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Krizė sovietinėj lietuvių literatūroje ir kritikoj PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Gintautas   
Kas bent kiek pažįsta sovietinį gyvenimą, tas žino, kad jame vyrauja ir turi vyrauti herojinio optimizmo fasadas. Visur turi būti patosingai kalbama apie milžiniškus darbus, turi būti triukšmingai šūkaujama, plojama ir dėkojama už gerėjantį gyvenimą, už laimingą jaunystę arba laimingą senatvę. Asmeninis rūpestis, sielvartas ir mintys apie mirtį laikomos buržuaziniais reiškiniais. Pesimistinėms nuotaikoms ir mintims pasireikšti neleidžiama. Todėl ir sovietinė spauda, kalbėdama apie sovietinę tikrovę, stengiasi giedoti himnus, pūsti trimitais ir mušti būgnais, nors joj paprastai išimtį sudari rūstūs kritikus grūmojimai ir sa-vikritikos atgailaujantieji tonai.

Šiais metais iš teatralinio džiūgavimo kiek labiau išsiskiria taip pat laikraščių straipsniai, kuriuose kalbama apie meną, literatūrą ir kritika sovietinamoj Lietuvoj, žinoma, bolševikai nebūtų bolševikais, jeigu jie melagingai nedžiūgautų ir dėl kai kurių įsivaizduotų ar tikrų laimėjimų literatūroj ir kritikoj, tačiau šių menkumas aiškėja net patiems bolševikams. Iš tikrųjų sovietinėj lietuvių literatūroj ir kritikoj paskutiniais metais vyrauja tikra krizė, kurios reiškinius jau kelia sovietine spauda, nors ir nedrįsdama jų vadinti kriziniais. Sakysim, šiemet su didelėmis fanfaromis buvo minimas Lietuvos sovietizacijos (tikriau -žiaurios okupacijos) dešimtmetis. Visose gyvenimo srityse buvo stengiamasi parodyti laimėjimus ir pažangą. Pavyzdžiui, toms sukaktuvėms Vilniuj buvo pastatytas didžiulis sporto stadionas ir suruošta didelė sporto manifestacija, vadinama spartakiada; suruošta didžiulė dainų diena ir sukaktuvinė dailės paroda. Tačiau literatūros gyvenime tai sukakčiai paminėti beveik neįstengta padaryti nieko, kas tikrai būtų verta džiaugsmo.

Tuos visus "laimėjimus" literatūroj komunistinė spauda šitaip trumpai aptaria: "šitai džiaugsmingai lietuvių tautos šventei pažymėti valstybinė grožinės literatūros leidykla išleido eilę knygų. Iš jų apimtimi išsiskiria tarybinės lietuvių poezijos ir prozos antologijos" ("Tiesa", 1950 m. rugpiūčio 20 d.). Kad būtų tikslesnis vaizdas, galima pridėti: poezijos antologija turi 373 puslapius, o prozos antologija^.-— 455/. psl.. Tačiau/ jeigu prisiminsime, kad į šitas antologijas sudėta nemaža kitur seniau išspausdintų mirusių ir nebolševikiškų autorių raštų, tai jos neatrodys joks ypatingas laimėjimas. Taip ypač atrodo, turint galvoj, kad jau 1948 metais buvo išleista lietuvių poezijos ir prozos antologija "Vėliavos" (566 psl.), kur dalyvavo beveik visi tie patys gyvieji autoriai.

O kad į šias antologijas buvo dedami net menki rašiniai rašinėliai, tai iš dalies atskleidžia pats komunistų partijos oficiozas "Tiesa", rašydamas apie prozos antologiją: "Tarybinis skaitytojas antologijoj ras ir tokių vardų, apie kuriuos jis šiaipjau nieko negirdi arba labai mažai tegirdi. Juk ne paslaptis, kad tokie rašytojai, kaip Grušas, Simonaitytė, Paukštelis, labai maža arba nieko nedirba tarybinei prozai vystyti, nors savo laiku jie buvo plačiai žinomi, rašė knygas. Tačiau užteko Grušui parašyti silpną apysaką apie nesamo aukšto derliaus brigadą, kad rinkinio redakcija įdėtų . .. Rinkinys parodo, kad eilė mūsų rašytojų kuria labai maža, kad jų ypatingai žemas produktyvumas. Juk neatsitiktinai ties eilės rašytojų kūriniais mes matome skaitmenis 1946, 1947. Taip pat ne paslaptis yra tai, kad kai kurie rašytojai antologijoje figūruoja su savo vienturčiais veikalais .. . Antologija taip pat parodo, jog mūsų rašytojų uždavinys yra nenuilstamai kovoti dėl tolimesnio savo veikalų meninio lygio kėlimo" ("Tiesa", 1950 m. rugp. 20 d.). Taigi sovietinamoje Lietuvoj rašytojai rašo mažai ir blogai. Ta padėtis neatrodys geresnė, jei prie minėtų antologijų dar pridėsime S. Neries senų eilėraščių antologiją, kuri "Rinktinės" vardu šiemet buvo išleista sovietinio režimo dešimtmečiui pažymėti. Šias ir kitas knygas turėdamas galvoj, sovietinių lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas ir "dvasios" vadas J. Šimkus valdybos plenumo posėdy vis dėlto konstatavo liūdnus vaisius, pareikšdamas: "Skaitytojai laukia iš rašytojų naujų vertingų kūrinių, bet šių metų literatūros balanse dar nėra naujų stambių kūrinių — romano, apysakos, poemos" ("Tiesa", 1950 m. spalių 15 d.).
Mėginkime pasiaiškinti, kodėl taip yra.

Viena tos krizės išryškėjimo priežasčių — kelios senesnių rašytojų mirtys. Mirė S. Nėris ir P. Cvirka; mirė oportunistas L. Gira, paskutinį momentą bolševikams padaręs kiaulystę, nes prieš mirtį pasišaukė kunigą ir atliko išpažintį; mirė taip pat ir Butkų Juzė ir Balys Sruoga, nors šiedu pastarieji nebuvo bolševikai. Nors vieni šitų rašytojų jau buvo kūrybiškai smukę (S: Nėris), O. kiti.visai nusigyvenę (L. Gira), tačiau beveik visi jie turėjo praeity gerų kūrinių ir būtų šiandien savo vardais dekoravę sovietines lietuvių literatūros skurdokas pozicijas. Dabar jų išnykimas juo labiau jaučiamas, kad ir kiti nebolševikai rašytojai, kurie buvo iškilę nepriklausomos Lietuvos laikais, arba visai tyli, arba labai mažai terašo, arba blogai užsirekomenduoja. Tiesa, vieni jų ištremti, o kiti, kurie moralinio ir kitokio teroro veikiami, mėgino prisitaikyti ir antrosios bolševikų okupacijos pradžioj paraše po vieną kitą veikaliuką, patys pamate, kad iš jų raštų nieko meniškai vertingo neišeina. Kasdien aiškiai matydami, kaip žiauriai naikinami visi krikščioniški ir tautiški pradai lietuvių tautoj, jautresnieji jų tiesiog psichologiškai kurti nebepajėgia. Bolševikinės spaudos ujami ir privačiai, tur būt, terorizuojami, jie kartais mėgina parašyti kokį agitacinį eilėraštuką arba kokią šabloninę apysakaitę apie darbo pažangą ir kolchozų laimę, bet negi tuos menkniekius galima laikyti reikšminga kūryba ?

Tiesa, tarpe tų lietuvių rašytojų, kurie turėjo vardą nepriklausomybės laikais, yra mėginančių ir aktyviai reikštis. Jų skaičiuje yra ir senas A. Vienuolis-Žukauskas. Tačiau šį rašytoją jau perdaug slegia amžius, kad jis pajėgtų ką nors reikšmingesnio parašyti. Daug aktyvesnis yra buvęs "Keturių vėjų" talentingas poetas T. Tilvytis. Šis, kadaise išdidų ir savarankišką vyrą vaidinęs, visus kritikavęs, ypač satyriškai pliekęs miesčionių menkystę, dabar, užsikabinęs Lenino ordeną, nužemintai ant kelių šliaužioja aplink Stalino stabą, rašydamas jam odes, kaip ir visi bolševikai; tačiau poezijoj jau jis yra tapęs invalidu.

Remontuodamas pagal bolševikų receptą savo poemas "Dičių" ir "Artojėlius", šiuos stipriai sužalojo. Jis parašė ir naują neva poemą "Usnyne", kurią bolševikinė spauda laiko stambia ir reikšminga, nes joj "poetas pavaizduoja darbo valstiečių kovą dėl žemės ir laisvės, parodo klasių kovą kaime ir demaskuoja siurbėles, čiulpusias darbo valstiečių kraują ir prakaitą" ("Tiesa", 1950 m. spalių 9 d.). Galimas dalykas, kad ten partinės agitacijos yra nemaža, bet kad T. Tilvytis, kaip poetas, jau yra miręs, liudija vienas jo naujausių eilėraščių, "Žvilgsnis į vakarus", išspausdintas sovietinės poezijos sukaktuvinėj antologijoj. Vienas jo posmas šitaip skamba:
Anapus vandenyno niršta susikrimtus
Devyngalvė kapitalo pabaisa.
Bet šiandien aš kaip niekuomet ramus ir rimtas,
Nes mano pusėj laisvė ir tiesa.

Komunistine "Tiesa" džiaugiasi šia strofa, tariamai demaskuojančia amerikiečių fašistus ir imperialistus. Bet kas prisimena ankstybesnio Tilvyčio poemų plačiai laisvą, skambią ir sklandžią eilėdarą, tas iš pacituotos strofos Tilvyčio nebepažįsta. Už subolševikėjusį Tilvytį juk geriau eiliuoja nevienas pradedantis gimnazistas
.
Panašiai, kaip Tilvytis, senų savo kūrinių perdirbinėjimu dabar verčiasi K. Jankauskas ir J. Marcinkevičius. Pastarasis, savęs išpardavinėto-tojas už grašius ir degtinės stikliuką, labai stengėsi naujais raštais įsiteikti antrojo karo laikais. Tačiau dabar, matyt, nebepajėgdamas naujų agitacinių menkniekių parašyti, bolševikiniam kurpaliui pritaikė savo seniai parašytą romaną "Nemunas patvino". Tačiau del šitokios kūrybos pasipiktino net patys bolševikai, kurie šiaipjau pataikūnams būna gana atlaidūs. Apie tą "Nemunas patvino" perdirbimą sovietinių lietuvių rašytojų tėvas ir mokytojas J. Šimkus šitaip rašo: "Ką autorius su juo padarė? Paėmė praeity parašytą be-idėjinį, kriminalinį veikalą ir lengva ranka jį ėmė "perdirbinėti". Rezultate išėjo knyga, kuri suprofanavo, suklastojo eilę lietuvių liaudies revoliucinės kovos momentų (jei nekalbėti daugiau), o mūsų kritika tokį "kūrinį" sutiko kaip teigiamą reiškinį. . ." Tačiau "tai ne kūryba, o spekuliacija, ir tuo ji šlykštesnė, kad bandoma spekuliuoti idėjomis ir tokiu būdu ramiai iš buržuazinės praeities įaugti į. .. socializmą", baigia savo pasmerkimą J. Marcinkevičiui ir K. Jankauskui J. Šimkus, kažin kodėl išimtį padarydamas Tilvyčiui, (žiūr. savaitrašty "Literatūra ir Menas", 1950 m. kovo 5 d.).
Be abejonės, tikraisiais sovietiniais rašytojais reikia laikyti grynuosius komunistus ir jų auklėtinius (Iš poetų sovietinėj spaudoj dažnai minimi Reimeris, Mozoriūnas, Mieželaitis, J. Šimkus, Valsiūnienė; iš prozaikų dažnai giriami J. Baltušis, J. Dovydaitis, A. Guzevičius). Visai suprantama, kad šie Stalino garbintojai uoliai stengiasi rašyti pagal partijos katekizmą. Kadangi, psichologiškai imant, jie jaučiasi laisviausiai, galima būtų manyti, kad jie sukuria ką nors reikšmingesnio. Tačiau iš tikrųjų taip nėra. Kur jie rašo, jausdami tik kaip žmonės, ten ir jų fragmentai išeina meniškai įmanomesni; kai jie rašo pagal bolševikišką liniją, dažnai apie meną ten sunku bekalbėti. Kadangi šitų grynai sovietiškų lietuvių rašytojų teteko matyti tik pavyzdžius antologijoj, negalima čia jų pilnai ir tiesiogiai įvertinti. Todėl tenka pasikliauti tarpininkais. O vienu tokių yra bolševikinės lietuvių kritikos "rabfeias" K. Korsakas.

Jo šviesaus dėmesio lig šiol nėra nusipelnęs nė vienas aukščiau suminėtų rašytojų ir poetų, nors nepriklausomos Lietuvos laikais jis neužmiršdavo nė vieno pajėgesnio marksisto. O kad jis šiandien į tuos komunistinio katekizmo populiarizatorius literatūroj nekreipia dėmesio, tai liudija vieno tų Korsako nepateptųjų, J. Šimkaus, viešas skundas. Ten jis rašo, kad K. Korsakas "po Didžiojo Tėvynės karo nesiėmė nagrinėti nė vieno gyvo rašytojo naujo kūrinio, kad ir kaip jis reikšmingas bebūtų, nedavė nė vieno išsamesnio straipsnio, kuriame būtų apibūdinančiai nagrinėjami nauji mūsų literatūros reiškiniai" ("Literatūra ir Menas", 1950 m. kovo 5d.). Vėliau rašytojų valdybos plenumo susirinkime, tiesa, Korsakas viešai prisipažino šituo atžvilgiu padaręs klaidą; tačiau kas žino, ką reiškia sovietiniai atgailojimai, ir kas bent kiek nusimano literatūroj, tas supranta, kad negalima parašyti nei kritikos studijų nei straipsnių, kai literatūros veikalai, kuriuos reiktų nagrinėti, yra filosofiškai lėkšti, meniškai silpni, neoriginalūs.
Todėl visai suprantama, kad komunistinės literatūros seklumas ir spragas mėgina užlyginti du miesčioniškų pomėgių tūzai, bet sovietina-mos Lietuvos rašytojų aristokratai— K. Korsakas ir A. Venclova. Ir jiedu ypač Venclova, pliekia sieksninius eilėraščius apie išvaduotojus, apie Tarybų Lietuvą, apie Kremlių, apie penkmečio pavasarius, apie pavasario šventę kolchoze, tačiau visi šitie trimitavimai nedaug ką aukšč:au pakyla už publicistinį straipsni ir neišsiskiria iš aukščiau suminėtų komunistų eilėraščių. Prie kokių banalybių kartais prieinama, gali paliudyti A. Venclovos eilėraščio "Didžios šalies respublika jauna" šios eilutės:
Mes savo darbą ir Tėvynę mylim —
Jos našią žemę, topolius klevų,
Narsius jos žmones, jų rankas darbščiąsias,
Kurios kovoti moka ir statyt.
Aplinkui darbininkai — broliai, sesės —
Jų žygių, pergalių nesuskaityt.

Kaip matome, sueiliuota neblogiau už gimnazisto bandymus. Bet kokia to oficailaus optimizmo sekluma emociniu ir vaizdiniu atžvilgiais!

Nors šitie visi aukščiau suminėti eiliuotojai ir prozininkai, kurie komunistų partijos "tvenkiniuose" plaukioja, kaip riebūs karpiai, kūryboj pasirodo, kaip seklumų kelbukai, nereikia manyti, kad jie visi neturėtų talento arba rašytų tik oportunistiškai prisitaikydami ir neturėdami komunistinio tikėjimo. Be abejo, pasitaiko juose ir oportunizmo, bet bus teisingiau pasakius, kad jų komunistinis fanatizmas dažnai kaip tik yra viena svarbių priežasčių, žudančių jų didesnius ar mažesnius talentus. Jeigu jie nebūtų taip toli nuėję su savo talkininkavimu žiauriajam Lietuvos okupantui, jų reiktų tiesiog gailėtis, kad jie rusofiliškojo marksizmo imasi tiesiog Sizifo darbo literatūroj.

Kaipgi kitaip, jei ne Sizifo darbu, pavadinti tas jų pastangas į literatūriškai meninę formą įvilkti visas politines, ekonomines ir technikines aktualijas, kurių reikalauja fanatiškieji komunistų partijos nemokšos? Kad jie to kiekvienoj recenzijoj prisispyrę reikalauja, tai tegu paliudija vienas kitas pavyzdys. Štai sovietines lietuvių prozos antologiją aptardamas, recenzentas rašytojams prikiša: "Labai maža tėra nušviečiamas komunistų partijos vaidmuo, visai neparodomas komunisto-vadovo vaidmuo. Labai maža teparodoma Lietuvos darbininkų klase. Maža teparo-domi kolūkinio kaimo pasiekimai, silpnai demaskuojami buržuaziniai nacionalistai" ("Tiesa", 1950 m. rugp. 20 d.). Kiek vėliau recenzuodamas sovietinės lietuvių poezijos antologiją, kitas recenzentas beveik žodis žodin tuos pačius priekaištus kartoja poetams: "Labai silpnai parodomas bolševikų partijos, komunistų vaidmuo . . . Beveik visai nėra naujų poezijos kūrinių apie mūsų gamyklų ir fabrikų žmones, apie mūsų didvyrišką darbininkų klasę ir jos pasiaukojantį darbą. Dar silpnai vaizduojamas kolūkinis kaimas, neparodomi inteligentijos atstovai. Tai rimtas trūkumas, nes kiekvieno rašytojo pareiga — parodyti mūsų dienų didvyrius, pirmaujančius darbo žmones įvairiose darbo šakose" ("Tiesa", 1950 m. spalių 9 d.), šitokių nuolatinių šabloninių zulinimų būtų galima nurodyti daugiau.

Tačiau kai šitokius reikalavimus rašytojai ir poetai (vieni iš oportunizmo, kiti iš komunistinio tikėjimo) ima taikyti literatūrinėj kūryboj, išeina kažin kas panašaus į mėginimą išspausti vandenį iš akmens. Taip yra todėl, kad politinės, partinės, ekonominės ir techninės temos yra vienos iš abstrakčiausių ir toliausiai stovinčių nuo normalaus žmogaus širdies ir nuo giliųjų amžinųjų sielvartų ir siekimų. O dar kai šitos sausos temos turi būti atremtos į aktualijas, interpretuojamas pagal to laiko partijos generalinę liniją, rašytojas ir poetas pastatomas prieš dvigubą sunkenybę, nes kiekviena aktualija, nors ir .be partinės interpretacijos, rašytoją varžo ir siaurina jo žvilgsnį.

Sovietiniame režime kiekvienas rašytojas susiduria su trečia stiliaus ir formos sunkenybe, kurią nurodo antrasis žodis "socialistinio realizmo" termine. Kai pirmasis žodis, "socialistinis", reikalauja iš rašytojo marksistinės pasaulėžiūros ir politinių, ekonominių bei technikinių aktualijų, interpretuojamų pagal partijos direktyvas, tai antrasis termino žodis, "realizmas", aiškiai nurodo kiekvieno kūrinio stilių arba vaizdavimo būdą. Dvigubai susiaurintas ir apsunkintas temų pobūdžio, rašytojas dar suvaržomas realizuojamoj formoj. Ir tas reikalaujamas realizmas nėra realizmas plačia prasme, bet naivusis realizmas, gyvenimiškas realizmas, maždaug toks, kokį težinojo gabi savamokslė Žemaitė prieš penkiasdešimt metų Lietuvoj, o Vakarų Europoj rašytojai dar anksčiau. Tas naivus realizmas yra kilęs iš įsitikinimo, kad literatūros ir meno kūrinys turi beveik gyvenimo kopiją. Iš čia kyla nuolatinis sovietinėj spaudoj ir kritikoj kartojamas šūkis: "Arčiau gyvenimo." Todėl tokio vardo straipsnely anoniminis "Literatūros ir Meno" kritikas prispausdamas pabrėžia: "Daugiau tikro gyvenimo vaizdų, daugiau vaizduoti naujus, gyvenimą, kuriančius tarybinius žmones, arčiau gyvenimo" ("Lit. ir Men., 1950 m. birželio 4d.). Jei šitą artimumą gyvenimui rašytojas galėtų suprasti taip, kaip jis jaučia ir galvoja, tai dar būtų pusė bėdos, nes jis nors kūrinio apipavidalinime turėtų laisvę. Bet kai, deja, tas gyvenimas turi būti interpretuojamas taip, kaip reikalauja partijos direktyvos, tai dažnai nebelieka ir to realizmo.

Taigi, politinių, ekonominių ir techniniu temų sausumas, aktualijų ir susiaurinto realizmo reikalavimai yra tos sunkenybės, kurios sovietiniame režime rašytojus pastato į Sizifo padėtį — reikšmingų meninių vaisių net iš sunkiausio darbo beveik neįmanoma sulaukti. Iš čia ir paaiški, kur krizės šaknys sovietinėj lietuvių literatūroj.

Yra ir dar viena priežastis, kuri nuo uolumo prilaiko oportinistus rašytojus ir gadina kraują rašytojams fanatikams, — tai karo galimybė. Kad karas galėtų ištikti Sovietų Sąjungą, apie tai .atrodo, tiesiog spaudoj nerašoma, bet nuo Berlyno blokados laikų vis smarkesniu tonu puolami karo kurstytojai, amerikiečių fašistai ir imperialistai. Be "taikos" mitingų ir parašų rinkimo po "taikos" peticijomis, rašytojai kviečiami rašyti apie taiką ir pulti Vakarų kapitalistus. Todėl giriami meniniu atžvilgiu neverti Tilvyčio eilėraščiai apie vakariečių devingalvę pabaisą ir džiaugiamasi Korsako eilėraščiu "Taikos!", kur tas literatūros instituto direktorius piktai liežuvį mikliną apie tuos pačius dalykus, kaip deputatas Tilvytis. Visa tai reiškia psichologinį gyventojų ir skaitytojų paruošimą karui. Tam pačiam reikalui tarnauja ir karikatūros, kurių nestinga nė "Literatūros ir Meno" savaitrašty. Ir jos beveik išimtinai nukreiptos prieš amerikiečius ir anglus. Ir Majakovskio 20 metų nuo mirties minėjimas "Literatūroj ir Mene" buvo atliktas su antiamerikietiška vėliava (ten buvo išspausdinti paties Majakovskio fragmentai prieš Ameriką, V. Sirijos Giros straipsnelis "Majakovskis dolerio šaly" ir karikatūra "Majakovskis ir Amerika", kur siūloma nuvalyti Ameriką nuo kapitalistų).

Taigi, jei visas šitas propagandinis triukšmas už taiką ir prieš JAV gali įtikinti naivų žmogelį, kad Sovietų S-ga visada buvo ir yra taikinga, kiekvienam rašytojui aišku, kad jis nieko gero nereiškia. Rašytojai gerai prisimena, kaip dar antrajam pasauliniam karui tebeinant, politrukai prasitardavo, kad Sov. Sąjungai dar teks kariauti su tais kapitalistais, kurie išeis laimėtojais iš antrojo karo. Tai prisimindami, rašytojai tik nežino, ar dabartinis anti-amerikietinis "taikos" triukšmas reiškia, kad Sovietų S-ga dar nėra pakankamai pasiruošusi karui, ar tas taikos maskaradas turi nuo sovietinio režimo vergų paslėpti komunistų pasiruošimus pačiai agresijai. Kaip ten bebūtų, bet karo šešėlis negali gerai nuteikti ir įkvėpti.

Pereinant prie sovietinės lietuvių literatūros kritikos, reikia pasakyti, kad jos vaizdas dar menkesnis negu literatūros. Tai mums liudija pati sovietinė spauda. Antai vyriausias čekistas lietuvių rašytojų tarpe, J. Šimkus, savo straipsny "Mums reikia bolševikinės literatūros kritikos" rašo: "Neabejotinai, kad lietuvių tarybinė literatūros kritika per pokarinį laiką pasakė tam tikrų laimėjimų, ypač vertinant literatūrinį palikimą. Eilė mūsų rašytojų: K. Korsakas, A. Venclova, Br. Pranskus, V. Mykolaitis ir kiti ėmėsi marksistiškai svarstyti praeities rašytojų kūrybą. Tokiu būdu pasiekta teigiamų rezultatų svarstant Donelaičio, Baranausko, Maironio, žemaites, Lazdynų Pelėdos ir kai kurių kitų mūsų rašytojų kūrybą. Be abejo, tame darbe buvo padaryta klaidų, bet mūsų partijos nurodymų ir kritikos dėka klaidos buvo ištaisytos. . . Bet, nežiūrint aukščiau suminėtų teigiamų kritikos reiškinių, kiekvienas matome, kad literatūros kritikos srity kiekybiškai pas mus pasiekta dar labai maža, o pati kritika dažnai būna su žymiais trūkumais ir klaidomis, neprincipinė, neretai padiktuota asmeninio išskaičiavimo motyvų, neatidengianti svar-b,ų kūrinio trūkumų, liečianti daugiausia turinį, nutylinti formos bei meistriškumo, estetikos klausimus, nekūrybiška."

Toliau draugas J. Šimkus nurodo konkrečius neigiamus reiškinius bei jų priežastis ir vėl keliais atvejais pliekia, rankoves atsiraitęs: "Jeigu daug trūkumų ir negalavimų yra kritikoj, vertinančioj palikimą, tai dar blogesne padėtis su tarybinių aktualių kūrinių kritika. Pastaruoju laiku mūsų proza ir poezija padare vertingą žingsnį pirmyn. Išėjo keletas romanų, jų tarpe toks vertingas romanas, kaip A. Guzevičiaus "Kalvio Ignoto teisybė". Pasirodė T. Tilvyčio labai reikšminga poema "Usnyne" . . . Poezija iš esmes padarė didelį šuolį i socialistinį realizmą. Vis ryškiau pavaizduojamas mūsų kaimo persitvarkymas, mūsų tarybinio žmogaus augimas. Tuo tarpu literatūros kritika velkasi iš paskos (ir tiesiog nepasivelka), tenkinasi negausiomis il plokščiomis recenzijomis, veikalų plačiai ir išsamiai nenagrinėja, nepadaro apibendrinančių išvadų." Toliau iš-pliekęs kailį K. Korsakui (tai cita-vom anksčiau), išbaręs rašytojus už buržuazinę kritikos baimę, vėl puola kritiką apskritai: "Atrodo, kad mes literatūros kritikos atžvilgiu ne tik aptingome, bet ir apkerpėjome. Daugelį aiškiai ydingų literatūrinių reiškinių leidžiame pro akis nereaguodami ir tuo darome žalą literatūrai. Kiek mūsų spaudoje pasirodo idėjiš-kai-meniškai silpnų eilėraščių, apysakų, apybraižų, bet mes } tai visai nereaguojame" ("Literatūra ir Menas", 1950 m. kovo 5 d.).

Kodėl ta sovietinė literatūros kritika taip negausiai teatstovauiama ? (J. Šimkus tesumini tik keturis ryškiau kritikoj tepasireiškusius asmenis). Kodėl ta kritika tokia silpna ir paviršutiniška? — Pirmiausia todėl, kad silpna ir šabloniška pati sovietinė lietuviu literatūra, kurią kritika turi nagrinėti ir vertinti. Sekli taikomoji literatūra nedali paskatinti nors ir negausiu kritikų. Jie gali pasibarti, bet negali nieko reikšmingesnio pasakyti. Kita priežastis, kuri paraližuoia tiek rašytojus, tiek kritikus — laisvės stoka su įsakymais iš aukščiau. Jei komunistų partija turi ištaisyti kritiko klaidas ir nurodvti. kaip jis į įvairius klausimus turi žiūrėti ir kaip juos vertinti, kritikams telieka tik partijos sprendimus pamėgdžioti ir juos konkretiems atvejams pritaikyti. Bet imitacija ir pritaikymas juk nėra kūryba, kokia tampa savarankiška kritika.

Ypač blogai rašytojui ir kritikui, kai partijos sprendimai iškraipo tiesą. Sakysim, visi žino, kad lietuviu tautinis atgimimas nuo "Aušros" laikų ėjo visuose luomuose vieninga srove ir buvo nukreiptas tiek prieš caristinės Rusijos priespaudą, tiek prieš lenkų įtaką. Tačiau tokia lietuvių tautinio atgimimo eiga labai neparanki Maskvai parsidavusiai komunistų partijai, nes jos interesas lietuvių tautinį susipratimą silpninti ir lietuvius skaldyti bei tarpusavy piu-dyti. Todėl Lietuvos komunistų partija paskelbė, kad tautinio atgimimo aiškinimas vieninga srove yra klaidinantis buržuazinis išmislas. To vieningumo nebuvę, nes proletarai negalėję eiti drauge su buožėmis. Tik kovoje prieš caro priespaudą pasitaikydavę nelaimingų sutapimų.

Suprantama, kad šitokį iškreiptą ir suktą partijos sprendimą pritaikyti literatūroj sunku net uoliems partiniams kritikams. Todėl ir norimi kritikos rezultatai išeina menki. J. Šimkus rašo: "Lietuvos Komunistų Partijos (bolševikų) Vl-tasis suvažiavimas visu griežtumu pasmerkė minėtą buržuazinę teoriją, savo kritika padėjo mūsų rašytojams pamatyti padarytas klaidas. Bet kad toji nelaba "teorija" jau būtų visiškai sutriuškinta, to pasakyti dar negalima. Atrodo, kad vis dar bijoma principiškai ir tiesiai pasakyti, kur buržuazinių rašytojų kūryboje pasireiškė nacionalistinės, klierikalinės ir kosmopolitinės tendencijos, linkstant tai geriau nutylėti, kad, girdi, nebūtų sumenkintas to ar kito praeities rašytojo autoritetas, kad daugiau tarybinei visuomenei nepriimtinų literatūros faktų būtų galima padaryti "priimtinais". Visa tai yra nacionalistiniu nuotaikų atrūgos, su kuriomis kritika turi labai griežtai kovoti" (Ten pat).

Reikalaudamas iš kritikų Griežtai pasmerkti vieningos srovės "recidyvus", J. Šimkus sustoja prie vienos kitos neišspręstos problemos: "Mums vis dar nepavyko atsistoti ant kojų taip, kad teisingai išspręstume tokius svarbius klausimus, kaip, pav., Valančiaus kūryba, išsivaduojamojo nacionalinio sąjūdžio pradžios literatūra, Vaičaičio, Vaižganto, Kudirkos ir eilės kitu praeities rašytojų literatūrinis palikimas". Kitaip sakant, nesiseka neteisingos teorijos pritaikyti praktikoj, iškraipant pačių rašytojų tendencijas.

Kad kovoj prieš vieningą tautinio atgimimo srovę vykdomas net didelis spaudimas į kritikus, tai atskleidžia sovietinių rašytojų sakingos val-d:/bos posėdis spalių 11—12 dienomis. Aprašydama šitą plenumo posėdį "Tiesa" primena, kaip savo klaidas kritikos darbe prisipažino J. Šimkus, J. Būtėnas, K. Korsakas. J. Šimkaus užpultas teisinosi ir Mykolaitis-Putinas. Jis "nurodė į jo padarytas klaidas vertinant Donelaičio ir Maironio kūrybą, teisingai pažymėjo, kad jam ir eilei kitų rašytojų kūrybiniam flarbui kliudo nepakankamas įsigilinimas į šių dienų darbo žmonių gyvenimą ir vykdomus didžiuosius socialistinės statybos darbus.

Tačiau kalbėdamas apie nacionalinį judėjimą (atseit tautinį atgimimą. Red.), drg. Mykolaitis vėl pakartojo senas klaidas ir svarstė ta judėjimą, atitraukia jį nuo konktečių klasių kovos sąlygų" ("Tiesa", n950 m. spalių 15 d.). Ką psichologiškai reiškia senam profesoriui ir savo srities geram specialistui, geltonsnapių čekistų spaudžiamam, viešai prisipažinti prie savo nepadarytų klaidų, vakariečių žmogui sunku suprasti. Bet jam gali būti visai nesuprantama, kokia psichologiškai sunki padėtis susidaro žmogui sovietinėj santvarkoje, kai kažin koks anonimas visagalės partijos oficioze prikiša atkritimą į senas klaidas. Tai grasinimas, kurio pasekmes sunku numatyti.

Tačiau iš viso, kas aukščiau pasakyta, viena aišku, kad nuolatinio ujimo ir spaudimo atmosferoj negali klestėti nei literatūros nei literatūros kritikos kūryba. Vergija kūrybą naikina, bet ne ugdo. Kūrybai reikalinga laisvė, kurios Lietuvoj net patys komunistai neturi, nes vienas kitą seka. Tik laisvai susiformuota pasaulėžiūra, su meile išpažįstama ir vykdoma gyvenime, gali kūryboj duoti žymių vaisių, o ideologija, brukama kūrėjui grasinimais ir prievarta, literatūros ir meno kūrybą gali tik žaloti ir smukdyti. Taip sovietinamoj Lietuvoj ir yra.
J. Gintautas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai