Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Nicolai Hartmann PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Dr. Ign. Urbonas   

Pereitų metų pabaigoje Goettinge-ne mirė vienas iš garsiųjų šių dienų Vokietijos filosofų — Nicolai Hartmann. Jis kartais populiariai buvo vadinamas: "trečiuoju (po Heideg-geric ir Jaspers'o) šių dienų Vokietijos filosofu." Reikia manyti, kad Hartmanno palikti filosofiniai veikalai jo vardą išneš už Vokietijos ribų j platesnį filisofijos pasaulį.

Jis gimė 1882 m. Rygoje. Gimnaziją baigė Petrapilyje. Studijavo Dorpato, Petrapilio ir Marburgo universitetuose. Profesoriavo 1922 Marburgo, 1925 — Koelno, 1931—1945 — Berlyno ir nuo 1945 — Gcettingeno universitetuose, kur profesoriaudamas ir mirė, sulaukęs 67 metų amžiaus.

Baigęs universitetą, nesiskubino pats rašyti, bet dar ilgai (14 metų!) gilinosi į filosofijos mokslus, sėmė iš kitų mokslą, kad paskui galėtų duoti savąjį.

Amžinos metafizinės problemos eina per šimtmečius neišspręstos, nors daug kas visokiais būdais bandė jas lukštenti. Kantas jas vadina "proto likimu" (Schicksal der Vernunft), nes jų protas nei atmesti nei išspręsti negali. Jei filosofijos istorija susidėtų tik iš šių filosofinių teorijų, sistemų, tai apie ją būtų galima pasakyti, kad ji yra tik žmogiškų klaidų istorija. Bet po šių teorijų ir sistemų griuvėsiais glūdi tikros, teisingos nuomonės, kurios ir sudaro pažinimo mokslo pažangą. Ši pažanga eina raudonu siūlu per visą filosofijos istoriją, vis tobulėdama, lygiai kaip ir kitose mokslo šakose.

Nicolai Hartmann į šią filosofijos problemų sprendimo pažangą įnešė savo dalį ir dėl to filosofų sąraše jis vadinamas: "Kritiškai — aporetinio Ontologijos ir metafizikos mokslų atnaujinimo pirmataku ir atstovu." (E. Metzke, Handlexikon der Philosophie, 1948)

Hartmannas savo filosofijos moks« lą išdėstė aštuoniuose stambiuose veikaluose, iš kurių, pav., "Ethik" api. ma tūkstantį puslapių, čia nenagrinėjant jo filosofijos iš esmės, norėtųsi tik trumpai paminėti kai kurie būdingesnieji jo filosofijos bruožai.
Padalinęs būtį į dvi sferas: realią ir idealią, tik realią būtį H. laiko pilnąja būtimi, gi idealią — nepilna, menkesne. Tuo jis atsiskiria nuo idealistų, ypač nuo Marburgo kantiškojo idealizmo mokyklos, kurioje ir pats mokėsi pas žinomus tos mokyklos atstovus — Cohen ir Natorp.

Viena iš svarbiųjų Hartmanno Ontologijos esminių dalių yra mokslas apie vadinamą "Seinsmodi" (t. y. mokslas apie galimybę, tikrybę, būtinybę ir pripuolamybę). Apie tai jis parašė stambų veikalą "Moeglich-keit und Wirklichkeit", kuriame su dideliu subtilumu nagrinėdamas šį klausimą, atskiria jį nuo "Seinsweisen" (realios ir idealios būties sferų) ir nuo "Seinsmomenten" (būties momentų: esmės ir egzistencijos), ko (šio skirtumo), pasak Hartmanno, nepastebėjo daugelis filosofų, prieš jį gyvenusių.

Antras labai svarbus dalykas Hartmanno filosofijoje yra mokslas apie būties sluogsnius (Schichtenlehre) ir kategorijas (Kategorienlehre). Realioji būtis padalyta į keturius sluogsnius: materialinį, gyvybinį, psichologinį ir dvasinį, (žmoguje, pav., yra visi šie sluogsniai.) Aukščiausias sluogsnis yra dvasinis (Geistige Sein). Kiekvienas šių sluogsnių turi savo kategorijas, kurios veikia pagal tam tikrus kategorialinius dėsnius. Paskutinis iš tų dėsnių yra — Laisvės dėsnis (Gesetz der Freiheit), kuris sako, kad aukštesnės kategorijos Novum (ta nauja savybė, kuri padaro kategoriją aukštesne) yra nepriklausoma (autonom) nuo žemesnės kategorijos. Šiuo dėsniu Hartmannas išsprendžia ir žmogaus valios laisvės klausimą. Kadangi valia yra aukštesnis sluogsnis už materialinį, ji yra nepriklausoma nuo jo, vadinasi, valia yra laisva. Anot Hartmanno, suradus sluogsnius, šiandien garsioji žmogaus valios, laisvės problema pasidarė lengvai išsprendžiama.

Valios laisve gi remiasi ir Hartmanno etikos mokslas. Valios laisvė, anot jo, yra pirmoji sąlyga bet kokiai moralei. Valios laisvė yra dvejopa dovana, nes be gero, ji turi ir antrąją pusę — galimybę klysti. Bet Eia ir glūdi, pasak Hartmanno, žmogaus didybė bei galia suvokti vertę ir tikslą, galia palenkianti žmogų aktyvumui. (Gyvulys vietoje laisvės turi tik instinktą!). Tas padaro žmogaus padėtį skirtingą nuo kitų ir labai svarbią pasaulyje.

Svarbią vietą Hartmanno filosofijos sistemoje užima ir dvasios filosofija (Philosofie des Geistes). Dvasią Hartmannas dalina į tris pagrindines grupes: asmeninę, istoriškai-objektyvią ir objektyvuotą.
Dievo Hartmannas neneigia, bet ir neteigia — atsisako apie Jį spręsti.

Hartmanno filosofija, atrodo, būtų galima laikyti charakteringa mūsų amžiaus filosofija, kuri atmeta grynąjį materializmą, pakyla vienu laiptu aukščiau iki dvasios, bet neišdrįsta žengti dar vieno laipto aukščiau— iki Dievo. Be šio gi žingsnio ir vi sas gražusis filosofinis rūmas turi silpnąją vietą, nes ta dvasia (Geistige Sein) yra į nieką neatremta. (Keistu sutapimu, prieš 600 metų beveik lygiai tą patį mokęs apie būties sluogsnius, "Seinsmodi", būties momentus ir dvasinę būtį — Jonas Duns Scotas, atrėmė visa tai į vadinamąjį būties intensyvųjį principą — einantį iš Dievo, dėl to ir jo filosofijos sistema net po 600 metų randa vis didesnio susidomėjimo filosofijos pasaulyje.)

Nicolai Hartmanno veikalai: Grundzuege einer Metaphysik der Erkenntnis 1921; Ethik 1926; Das Problem des geistigen Seins 1932; Zur Grundlegung der Ontologie 1935; Moeglichkeit u. Wirklichkeit 1938; Der Aufbau der realen Welt "1940; Neue Wege der Ontologie 1942; Hegel 1929.
Dr. Ign. Urbonas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai