Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MERKELIS GIEDRAITIS arba LIETUVA DVIEJŲ AMŽIŲ SĄVARTOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ZENONAS IVINSKIS   
MOTTO :
"... sklandžiai mokėdamas kalbėti gimtąja žemaičių kalba, (Giedraitis) nuoširdžiau ir našiau galės darbuotis čiabuvių gyventojų tarpe... Jis gi, tartum Dievo Apvaizdos įkvėptas, toks naudingas šiai vyskupijai, bet jis taip nepatinka tiems, kurie nemoka žemaičių kalbos."
(Iš Medininkų kapitulos rašto popiežiui 1575. VII. 23. Vat. Arch., Nunz. Pol. 8, 281 rv).


III. Žymesnieji jo gyvenimo bruožai iki 1575 m.
1. Giedraičiai Lietuvos praeityje. Per penkis šimtmečius (15—20 amž.) Lietuvos politiniame-kariniame, ypač jos bažnytiniame gyvenime, dažnai sutinkame kunigaikščių Giedraičių pavardę. Keturi tų kunigaikščių yra buvę vyskupais, ir vis Žemaičiuose. Du šimtu metų po Merkelio mirties pasirodė Steponas (Juozapas). Jis, tiesa, pirmiau buvo Livonijos, o paskiau Žemaičių vyskupas (1778—1803), sąmoningai pabrėždamas savo pranokėjo darbus (M. Valančius: Žem. Vysk. I 231). Stepono įpėdiniu tapo jo sūnėnas— pavyskupis Juozapas Arnulpas (f 1838), o šio koadjutoriumi — Simanas (Mykolas) Giedraitis (t 1844 m. Alsėdžiuose).
Kitokių, jau žemesnių, dvasininkų Giedraičių yra buvęs visas būrys. Vienas kunigaikštiškos kilmės Giedraitis Jurgis (11553) yra buvęs jėzuitas, priklausęs Vilniaus kolegijai (Jez. Arch. Lithuania, t. 61, 165). Kitas Giedraitis jėzuitas Juozapas (f 1757) buvo jau iš bajorų nuo Pinsko (Lith. t. 65, 424 v.). Dar buvo ir trečias jėzuitas (Juraha Casimir Gedroyc), kuris 18-me amž. paskelbė savo pamokslus didikų žmonų laidojimo progomis (Sommervogel IV 887). 18-jo amž. gale gyveno vienas Giedraitis (Kasparas) — Žemaičių kapitulos kanauninkas, o 1802 m. Antanas Giedraitis buvo Vilniaus vyskupijos prelatas. Ten pat 1838 m. mirė prelatu kustošu Vincentas Giedraitis. Ignas Giedraitis 1893—1907 m. buvo Seinų seminarijos rektoriumi. Eilė Giedraičių per kelis šimtmečius aptinkami įvairiose Lietuvos parapijose. Vienas jų (Vladislovas) 17-me amž. klebonavo pačiuose Giedraičiuose. O 19-me amž. keturi Giedraičiai buvo Lietuvoje klebonais (Šiauliuose, Pašvitinyje, Rudaminoje, Mosėdyje, Jurbarke).

Šalia tų bažnytinių titulų ir vietų (vyskupijų, prelatų, kanauninkų, klebonų), Giedraičiai taip pat Lietuvos Kunigaikštystėje apsčiai pasireiškė civilinėse tarnybose ir karo srityse. Tiesa, jie valstybiniame gyvenime neužimdavo aukštų vietų. Kariuomenėje tačiau labiau prasimušdavo. Pav., 19-me amž. du Giedraičiai buvo generolai, vienas pulkininkas. Penki Giedraičiai aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime. Vienas Giedraičių tada buvo gydytojas, kitas — agronomas. Šitaip per penkis amžius lengvai galima pririnkti daugiau kaip puskapį žymesnių Giedraičių pavardžių. Neturime tačiau tikslo iš įvairių spausdintų versmių ir archyvinių šaltinių išlasyti bet kur pasitaikantį Giedraičių vardą. Tos plačiai pasklidusios (Boniecki: Poczet rodow, 61 p.) pavardės žmonių butų galima žymiai daugiau surankioti, ypač iš paskelbtų "Lietuvos Metrikos" tomų. Nepaminėtas, pav., liko Mauricijus Giedraitis, vienas iš Radvilų panegirikos autorių (K. Estrei-cher: Bibliogr. Polska t. 26, 92 p.), ar koks Jokūbas Giedraitis, kuris Kražiuose po bažnyčios gaisro 1475 m. pastatė naują bažnyčią (Valančiaus: Ž. Vysk. I 73), ar koks dar Dubingių bažnyčios statytojas (1451 m.) Giedraitis ir t. t. Mums tačiau rūpi čia tik nurodyti bendrą labiau pasireiškusių Giedraičių giminės kryptį. Ir, kaip matome, labiau persvėrė ne civiliniai, o bažnytiniai pareigūnai. Religinio gyvenimo šaknis gausios giminės medyje, matyti, yra buvusi gajesnė už kitas. Jai pradžią jau padėjo šv. Kazimiero amžininkas Mykolas Giedraitis. Užbaigęs savo studijas Krokuvoje, jis pasižymėjo labai pamaldžiu gyvenimu, tapo užsidariusiu vienuoliu. Jis mire kitais metais po šv. Kazimiero (t 1485) ir pasiekė palaimintojo garbės (Niesiecki, K.: Her-barz Polski IV 87—93). Naujai apie jį rašė kun. A. Matulaitis, M.I.C. (Švent. gyvenimai, 1949, 662 p.).

Apskritai apie Giedraičius reikia pasakyti, kad daugumas jų įsijungė į lenkų kultūrą ar save laike lenkais (19 amž.). Todėl labiau krinta į akis tie giminės atstovai, kurie, vienu ar kitu būdu palaikydami lietuvybę, atliko lietuvių kultūros istorijoje reikšmingą vaidmenį. Deja, tokių vyrų, be ano, su kuriuo rišama lietuviškos knygos pradžia D. Lietuvoje, tegalime paminėti tik Juozapą Arnulpą. Žinoma, čia jau nebeliečiame pozityviai pasireiškusios Giedraičių kartos nepriklausomos Lietuvos literatūroje, kariniame ir visuomeniniame gyvenime (žr. Liet. Enc. VIII).
 

JONAS RIMŠA     PROCESIJA
 
Mums tačiau čia labiau rūpi atsakyti į klausimą: kokia yra Giedraičių pradžia ryšium su Merkeliu?

2. Merkelio giminės kilmė. Žvilgterėjus į genealogines knygas (Boniecki, Niesiecki, Wolff, Wl. Semkowicz) ir į žymesnius šaltinių rinkinius, aptinkame, kad Giedraičiai buvo kilę iš tokių kunigaikščių, kokių Lietuvoje ir 16-me amž. dar buvo užsilikęs nemažas skaičius. Pirmosios versmės juos vadina įvairiais vardais. Apie 13-jo amž. gausius dalinius, atskirų teritorijų kuni-gaikščiukus ("duces", "regės", "reguli", "kniazi", "hercogin" ir t. t.) Aukštaičiuose ir Žemaičiuose be perstojo kalba kronikos (Dusburgas, Eilė-toji Livonijos kronika, Volynijos metraštis ir t. t.). Giedraičiai irgi bus buvusi sena tos rūšies kunigaikščių giminė. Ji gal buvo pradėjusi reikštis jau tais laikais, kai Mindaugas 1219 m. su gausiu kunigaikščių būriu darė taiką su Vo-lynija. Ten figūravo prie Ukmergės "Deltuvos kunigaikščiai", iškilo Daumantai (vėliau Dau-mantai-Siesiekiai Siesikuose). Giedraičių gi sritis buvo į rytus nuo Ukmergės kaimynystėje. Jų giminės vardo tačiau šaltiniai nepaduoda. Pats Giedraičių vietovardis, kurį, žinoma, reikia sieti su gimine, yra jau paminimas 1375 m. vokiečių ordino teriojimuose (Scr. rer. Pruss. II 103, 106).

Kildindama save iš Giedraičių srities, toji giminė rišosi su tariamu didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Giedriumi, kuris esąs buvęs Narimanto Gediminaičio brolis. Taip jau rašė 16-tojo amž. gale ir žinomas kronistas M. Strijkauskis. Jis, tur būt, kaip vyskupo Merkelio globotinis, pareiškė tik tokią nuomonę, kokią buvo vyskupo namuose girdėjęs. Tokių teigimų istorijos dokumentais, žinoma, negalime patvirtinti. Giedriaus, kaip ir daugelio kitų legendarinių kunigaikščių vardai, atsirado 16 amž. Tada įgavo savo ryškų pavidalą toji teorija apie lietuvių kilmę iš romėnų. Tada galutinai susiformavo, aiškios lietuviškos sąmonės paveikta, savoji istoriografija. Į Lietuvos istorijos pradžią buvo privaryta visa eilė vardų, kurių niekur autentiškuose šaltiniuose neužtinkame. Chronologija taip pat buvo labai supainiota. O didikai, kunigaikščiai, net bajorai vis stengėsi kildinti save iš žymių, tikrų ar legendarinių, Lietuvos kunigaikščių.

Tos kritiškos pastabos tačiau jokiu būdu nepaneigia Giedraičių giminės senumo. O tai įrodo ir tas faktas, kad ji 16-me amž. jau buvo labai išsišakojusi, ir ji pasidarė tiek gausi, kad jau nebegalima tiksliai nustatyti giminystės ryšių tarp atskirų giminės narių, kurių vardai apsčiai sutinkami įvairiuose aktuose (Boniecki: 61). Be to, Giedraičiai buvo viena iš tų retų lietuvių kunigaikščių giminių, kurios dalis, palyginti, anksti nuėjo į bajorus (Wl. Semkowicz: Roczn. Tow. herald, we Lwowie, V, 1920, 51 p.). Šitaip atsirado iš jų ir bajoriškoji Bylimino šaka. H. Low-mianskis, pabrėždamas lietuvišką Giedraičių kilmę, pav., juos kildina iš "kunigų" grupės, vadin. "nobiles" (Studija nad dziejami spolecz. i panstwa litewsk. II t., 167—169). Seniausias žinomas dokumentais, kuris Giedraičius mini, yra iš 1399 (ar 1414, ar 1429 m.) lapkričio 27 d. Tada ėjo Vilniaus vyskupo ginčas su "kniazami Gedrojts-kimi" (Cod. Dipl. Eccl. Viln. I 133, Semkowicz: o. c. 53) dėl ežero "Ojszelo" (Kuktiškių parap., Utenos apskr., rodos, Aisetos ež.).

1419—1433 m. Krokuvos universitete pasirodė studentas Hermanas, kuris tapo bakalauru, ir un-to sąrašuose vadinosi "princeps Gedro-thiensis" (K. Morawski: Histor. un-tu Krak. II 67; Muczkowski: Statutą et liber promotiorum, 26; plg. Fijalek: Polska i Litwa, 137 p.).

Iš kitos pusės tačiau žinome, kad be kunigaikščio titulo 1431-34 metų politiniuose aktuose jau pasirodo trys Giedraičiai (Vainius, Gojulis, Jogaila). Ir tokios rūšies subajorintų Giedraičių Kazimiero laikais vis daugiau atsiranda (Wl. Semkowicz: Tradycja o kniazowskiem pochodze-niu Radziwillow, Kwar. Hist. t 34 (1920), 90 p.). Vienas jų — "G( kg ledroitski Biriai" — pav., gauna žemės Nemencinoje (Lit. Metr.; Rusk. ist. bibl. 27, 23; plg. Lit. Metr.; t. p. 20 t., 32). Tuo pat laiku be titulų pasirodo dar du Giedraičiai (Vaitiekus ir Mikalojus) vėl Krokuvos un-te (Album studiosorum, 162, 169). Ir čia pat maišosi kunigaikščiai Giedraičiai (Semkowicz: Rocz-nik o. c. 53 p.). Šitas suskilimas į kunigaikščius ir nekunigaikščius (t. y. į paprastus bajorus) aiškiai matyti ir iš 1528 metų Lietuvos kariuomenės sąrašo. Ten yra atskiras "rejestr kniaziej i bojar Gedroickich", kurie turi karo atveju statyti, pagal išgales, atitinkamą raitos kariuomenės skaičių. Išskaičiuota iš viso 80 asmenų, kuriems reikia pastatyti 234 raitelius (Liet. Metr., Rusk. įst. bibl. t. 33, 58—60). Iš to matyti, kad visi Giedraičiai (ir kunigaikščiai, ir bajorai) nebuvo turtingi. Jie tevaldė nedidelius žemių sklypus. Šitoks Giedraičių suskilimas į dvi šakas išsilaikė iki pat mūsų laikų. Rusų valdžia, pav., 1865-80 eilei Giedraičių pripažino kunigaikščių titulus (tiksliau žiūr.: J. Dunin-Borkowski: Almanach Blękitny, 1908, 30 p.).

Bajoriškąją Giedraičių atžalą paliekame nuošaliai. Kaip sakyta, kunigaikščių Giedraičių gūžta turėjo būti Giedraičiai (į šiaurę nuo Vilniaus), kurie garsiomis (1920) "Giedraičių kautynėmis" (žr. Liet. Enc. VIII) su lenkais nuėjo į mūsų istoriją. Daugiausia vertingų žinių apie kunigaikščių Giedraičių valdytas ten žemes, kaimus, lygiai kaip ir visą sudėtingą genealogiją, yra pateikęs Wolffas (Kniaz. lit-rusc, 65-76 p.). Nagrinėjo ta klausima Wl. Semkowiczius (Kwart. Histor. t. 34. 1920. 90-96; ten yra Giedraičių vadytų žemių žemėlapis; Roczn. Towarz. Herald; t. V, 53), H. Lowmianskis (Studija II 167-9). Tie autoriai, ypač Wolffas, duoda ir apie kitus Giedraičius įdomios medžiagos. Ji yra pateikiama tačiau iš spausdintų šaltinių. Iš Romos archyvų tais klausimais beveik nieko nauja nebegalima pasakyti, ir mums rūpi tačiau labiau tiesioginiai Merkelio protėviai. O juos atsekame čia iki senelio, palikdami toliau visą kitą giminės genealogiją nuošaliai (žr. A. Boniecki: Herbarz Polski.-V-į, -13: Poczet rodow, 61 p.). Galima tiek pasakyti: 1524 m. mirė Baltramiejus Giedraitis, Merkelio senelis. Anas paliko du sūnus (Matą ir Kristupą) ir dukterį (Jadvygą). Mums labiau rūpi tik pirmasis, nes jis buvo Merkelio tėvas!

3. Merkelio tėvai ir broliai. Kunigaikštis Matas nors buvo ir ne eilinis, bet pačių žymiausių valstybės pareigūnų poaukščių nepasiekė. 1547 m. jis žinomas Kernavės ir Maišiogalos vietininku ("namiestnik"), o už dešimties metų Giedraičių vėliavininku ("chorąžy"). Šitaip per visą gyvenimą į didesnius postus Matas ir neprasimušė: netapo jis nei vaivada, nei kaštelionu, jau nekalbant apie ministerius. Tiesa, 1560 m. jis minimas Vilniaus vietininku, dvaro maršalu, tačiau tuoj (fl561) mirė. Iš jo politinių žygių — paminėtinas dalyvavimas 1550 m. delegacijoj į Maskvą pas Joną Žiaurųjį.

Matas du kartu buvo vedęs. Pirmoji jo žmona buvo kunigaikščio Krošinskio duktė Ona (Bo-niecki: Poczet rodow, 156 p.). Jai mirus, kunigaikštis nenašlavo ir vedė iš gausios giminės Sofiją Narbutaitę (t. p. 196), kuri vyrą pergyveno. Iš tų vedybų (berods, tik iš pirmųjų) užaugo keturi sūnūs: Merkelis, dažnai Melchioru ar Malcheriu šaltiniuose minimas, Kasparas, Žygimantas ir Martynas Marcelis. Ar Merkelis, ar Kasparas buvo vyriausias, galutinai neaišku. Taip pat nepavyko nustatyti, ar dar buvo daugiau brolių ir seserų. Apie Kasparą tiek trumpai žinome, kad jis 1545 m. vasarą buvo Žygimanto Augusto "aulicus Lithuanus" — vadinasi, dvariškis (A. Chmiel: Zrodla do hist, sztuki I, 1911, 190 p., 200 p.), 1550 m. drauge su Merkeliu stojo į Karaliaučiaus un-tą, su juo drauge, kaip Kauno apskrities atstovas, pasirašė ir Liublino unijos aktą. O Merkelis ten figūravo kaip Trakų apskr. atstovas. 1581 m. Kasparas buvo Kauno paka-maris (teisėjas). Mirė jis 1601 m. Apie Žygimantą nieko negirdime. Bet apie jauniausią kunigaikštį Martyną daugiau žinome. 1586 m. jis buvo Abelių, o 1589 m. Ukmergės seniūnas. Garsiosiose Salaspino (Kirchholmo) kautynėse su švedais 1605 m. jis pasižymėjo, vadovaudamas vyrų šimtinei. Videniškiuose (į rytus nuo Ukmergės) 1617 m. Martynas Marcelis pastatė au-gustinijonams bažnyčią. Romos kurijoje jį rekomendavo (1617. I. 4) ten aukštą vardą turįs Liet. kancleris L. Sapiega. (Fondo Borghese II 217, 2 r). Rašė ir pats kunigaikštis, už savo religinį uolumą gaudamas (1617. VIII. 19) giriamą atsakymą ("Martino Marcelio Duci in Gedroic et Windeniscki, Wilkomiriensi Capitaneo", Epist. ad Princ. t. 33; 330-32; Arm. 42, t. 15, f. 209, 211). Kitais metais Martynas gavo iš popiežiaus teisę turėti kilnojamą altorių ("Altare portatile", Sec. Brev. T. 550, 111). Dėl bažnyčių retumo tada žymieji Lietuvos didikai turėjo paprotį išsiprašyti Romoje sau tokį altoriuką su relikvijomis. Mirė Martynas 1621 (Wolff, J.: Senat. i dygnit. W. Ks. Lit. 30 p.).
Merkelio giminės iš senelio, tėvo ir brolių pusės, jam gyvenant ir vėliau, plačiai šakojosi. Bet tai paliekame čia nuošaliai (žr. Boniecki VI, 14 p., Wolff: 65),

Apie patį Merkelį tačiau iki jo studijų užsieniuose (1550) nieko nežinome. Gimti jis turėjo apie 1536 m., nes, skiriamas vyskupu, (1576) jis buvo laikomas 40-ties metų amžiaus (Acta Consist. Acta Camer. t. 11, 227).

Iš jo jaunystės nėra jokių pėdsakų, ir jie prasideda tik tada, kai jaunas Merkelis pasileidžia į Vakarus.

4. Studijos protestantiškuose universitetuose. Kol Lietuvoje nebuvo jokios aukštosios mokyklos, vienintelė galimybė išprusti bei išsilavinti didikui ar bajorui buvo išvykti studijuoti į užsienius. Laisvė bajorui išvažiuoti į užsienį buvo įrašyta visose trijose Lietuvos Statuto redakcijose. Jų važinėjimo pėdsakus nesunkiai aptinkame Vakaruose. O juos nustatyti palengvino un-tų archyvai.

Jau nuo 19-tojo amž. pirmos pusės buvo imta spausdinti įvairių Vakarų Europos un-tų priimtų (imatrikuliuotų) studentų sąrašai, vad. "matri-keliai". Iš jų ir galima nustatyti, kur kokie lietuviai yra mokęsi, ar kur buvę įsirašę. Nors pavardės lotyninamos, arba dažnai iškraipomos, tačiau kilmės pažymėjimas palengvina atsekti lietuvius ir juos nustatyti. Apie lietuvius studentus Karaliaučiaus un-te yra rašęs Th. Wotscke (Jahrb. f. Kultur u. Geschichte d. Slaven, VI, 1930), kalbėjo apie juos I. Lappo (1588 m. Liet. Statutas I, 1934, 423-32). Iš pačių lietuvių pir-masai A. Šapoka plačiau susidomėjo "matrikelių" svarba Lietuvai ("Židinys", t. 22, 1935, 316— 327, 417-30). Juos sunaudojo senųjų rašytojų biografijoms prof. Vcl. Biržiška, prof. M. Biržiška. Karaliaučiaus studentų sąrašus išstudijavo Ant. Musteikis ("Karaliaučiaus un-tas lietuvių 16-tojo šimtm. kultūroje", 1948, mašinr. 135 p.). Būtų didelis įnašas Lietuvos švietimo istorijai, jeigu būtų surinktos ir rūpestingai ištyrinėtos pavardės visų didžiosios Lietuvos didikų, bajorų ir miestiečių, kurie įsimatrikuliuodavo Krokuvos, Vokietijos, Italijos ir kituose un-tuose. Nuo 15-tojo amž. pusės ėmė rodytis lietuviai Krokuvoje, o 16-tojo amž. viduryje Lietuvos didikų ir bajorų jaunuomenė jau buvo įtrynusi tvirtus kelius į Vakarų Europos un-tus. Prof. M. Biržiška samprotauja, kad 16-tojo amž. pradžioje užsienio un-tuose kasmet įsirašydavo po 2-3 lietuvius, o šimtmečio gale jau po 11—12 įsimatrikuliuodavo. Tad, esą, 16 amž. per 500 lietuvių studentų lankė užsienio un-tus ("Aidai", 1950, Nr. 5, 211 p.).

Į užsienius buvo išruoštas ir Merkelis Giedraitis. Kaip tada dažnai buvo madoje, jis aplankė ne vieną un-tą.
Pirmiausia jis su broliu Kasparu 1550 m. žiemą (II. 12) buvo imatrikuliuotas artimiausiame už sienos un-te, būtent, Karaliaučiuje: "Melchior Gedrotius, Lituanus, Nobilis, Caspar Gedrotius f rater" (G. Erler: Die Matr. d. Albertus-Nniv. I, 13). Merkelis tada dar buvo gimnazisto amžiaus — galėjo eiti 15-tus metus. Į un-tus tačiau būdavo priimami tada įvairiausio amžiaus studijo-zai. Pav., 1591 m. Tuebingene buvo priimti du dvylikamečiai (H. Hermelink: Die Matr. d. Univ. Tuebingen; I, 686). Apie pačias Giedraičių studijas Alberto un-te nieko nežinome. Nežinome taip pat, ar ilgai buvo M. Giedraitis palikęs Karaliaučiaus un-te. Bet esame linkę samprotauti, kad jis greit su broliu atgal grįžo ir čia buvo kokio nors dvaro mokytojo (J. Zablockio?) mokomas. Kad Merkelis antrukart išsirengė į Vakarus, tam turėjo būti kokios nors yaptingesnės priežastys. Jas randame sustiprėjusio j e protestantizmo bangoje, kai kilmingųjų sūnūs dideliu uolumu buvo siunčiami į protestantiškus un-tus. Ir Merkelį, jau daugiau išprususi 25-rių m. jaunuolį, randame už dešimties metų vėl žiemos semestre (1560. II. 14) nebe Karaliaučiuje, o tikrojoje protestantų "tvirtovėje" — P. Melanchtono un-te, Liuterio mieste Vittenberge. Žygimantas Senasis buvo uždraudęs (1537) ten lankytis. Bet tas draudimas jau buvo užmirštas. Merkelis čia įrašytas jau vienas (be brolio) kaip "Melchior Goderitz Li-tuanus Nobilis" (C. E. Forstemann: Album Acad. Wittenberg, 1841, I. 370). Galimas daiktas, kad matrikelių leidėjas jam nežinomą pavardę iš gotiško rankraščio blogai išskaitė.

5. Giedraitis Tuebingene ir jo ryšiai su Jurgiu Zablockiu. Iki tol Karaliaučiaus ir Vitten-bergo un-tuose jau buvo studijavę eilė lietuvių. Giedraitis tačiau ten trumpai tebuvo. Už pusės metų (1560. VIII. 14) jis ir dar 11 lietuvių (visi iš Didž. Liet. Kun-tijos) pateko bene pirmieji tokiu būriu į protestantišką Tuebingeno un-tą. Ten "Melchior Gedrotius" įrašytas pirmuoju. Devynių žymių jaunuolių grupei, kurioje yra ir Fr. Skuminas ir du broliai Valavičiai, vadovauja žinomas Abromo Kulviečio bičiulis Jurgis Zablockis, ir jis yra imatrikuliuotas drauge kaip jų mokytojas — "praeceptor" (H. Hermelink: Die Matrik. d. Univ. Tuebingen, I 413). Tada buvo dažnas paprotys, kad mokytojai drauge užsirašydavo į un-tą, prižiūrėdami savo auklėtinius; ir Zablockis taip darė ne kartą.

Apie jį "Tremties Metuose" rašė (1947, 409-16) prof. Vcl. Biržiška. Studijavęs su būreliu lietuvių Krokuvoje ir 1540 m. įsimatrikuliavęs Vit-tenbergo un-te kaip dviejų auklėtinių precepto-rius, vėliau Vilniuje Kulviečio mokykloje jis ėjo vicerektoriaus pareigas. Ją greit uždarius, Zablockis pasitraukė į užsienį, bet vėl grįžo Lietuvon ir bajorų šeimose vertėsi, kaip vaikų mokytojas. Su savo mokiniais jis įsimatrikuliuodavo un-tuose. Auklėjo, be kitko, Eustacho Valavičiaus sūnus. Su jais ir kitais jų giminėmis ir pažįstamais jis atvyko ir į Tuebingeną.

Kodėl Giedraičio grupė, kuri iš Lietuvos buvo pirmoji Tuebingene, pasirinko tada dar negarsų un-tą? Gal čia nulėmė Zablockio ryšiai ir pažintys. Jis buvo jau pasižymėjęs kaip protestantiškų lietuviškų raštų gamintojas. Jo versta giesmė (be jo vardo) jau buvo išspausdinta Mažvydo Katekizme 1547. Zablockis iš pietų Vokietijos išplėtojo ryšius su Šveicarijos kalvinais, kuriuos jis lankė su savo keliais auklėtiniais. Jis buvo pas Kalviną Ženevoje. Jų tarpe galėjo būti ir Merkelis, nes šis tik nuo 1563 m. įsimatrikuliavo Leipcige. Prof. Vcl. Biržiškos nuomone, iš visų savo auklėtinių Tuebingene Zablockis labiausiai buvęs susiartinęs su daugiau išsilavinusiu Merkeliu, kurį globoti toliau nebeleido mokytojo mirtis Tuebingene 1563 (Vcl. Biržiška: o. c. 415 p.). Giedraičio ir Zablockio artimesnę bičiulystę, be kitų už tai kalbančių aplinkybių, galėtų, berods, paliudyti dar vienas faktas. Merkelis surašė ("Authore Melchiore D. Gedrocio") elegiją garbei mirusios protestantės, Balstogės baronienės Kotrynos Vesolovijienės, gimimu Valavičiūtės. Su jos sūnumis (Petru ir Jonu) ir drauge su dviem Valavičiukais Merkelis mokėsi Tuebingene. Savo trumpą darbelį jis ten dedikavo Petrui Vesolovijui (1561 m. pradžioje). Tai yra iš viso iki šiol žinomas vienintelis spausdintas leidinys (8 lapai in 40), kuris turi M. Giedraičio pavardę. Išspausdintas jis buvo Karaliaučiuje pas Daub-maną (Estreicher: 18 t., 133). Tame leidinėlyje buvo įdėta ir Zablockio 8-nių eilučių lotyniška epitafija (Vcl. Biržiška: o. c. 416).

Prof. Vcl. Biržiška tą ryšį tarp protestantų rašytojo Zablockio ir būsimo Žemaičių apaštalo užakcentuoja sakydamas, "kad, keletą metų gyvendamas Zablockio globoje, kas dieną su juo susidurdamas, o gal ir Lietuvoje Zablockio ruošiamas studijoms, Giedraitis iš jo ne kartą girdėjo ir Zablockio parašytąsias lietuviškas giesmes ir per Zablockį buvo susipažinęs su Mažvydo lietuviškomis knygomis, jeigu jų anksčiau nebuvo matęs, studijuodamas Karaliaučiuje". Šitaip įdomiai prof. Vcl. Biržiška bando surišti M. Giedraitį su protestantų pirmaisiais lietuviškais rašytojais, nes šis "norėdamas pakelti religinį savo vyskupijos lygį, pirmasis prisiminęs portestan-tišką lietuvių literatūrą, susirūpino ir katalikiškos lietuvių literatūros trūkumu ir suragino M. Daukšą išversti Ledesmo katekizmą ir Wuyko Postilę, o dar anksčiau, gal apie 1585 m. ir vertimu ano dar pilnai nepaaiškėjusio Canisiaus katekizmo, kurį gal ir pats mėgino išversti".

Nė kiek nemažindami protestantų rašytojų ir Zablockio įtakos, mes turėsime progos vėliau nurodyti kitų svarbių priežasčių ir ryšių, kurie prisidėjo prie pirmosios lietuviškos knygos Vilniuje pasirodymo. Protestantas Zablockis jaunuolio Giedraičio mokslinimesi, matyti, buvo suvaidinęs didelę rolę ir palikęs šiltą atsiminmą. Dar po 46-rių metų M. Giedraičio testamente (1609) vienu iš liudininkų dalyvavo tos pat gimines Erazmas Zablockis.

6. Tolimesnės studijos ir Mikalojus Radvila Juodasis. Kai mokytojas liko Tuebingene ir ten mirė, tais pat metais (1563) mokinys iškeliavo tolyn. 16-me amž. beveik visi žymiausių Lietuvos didikų ir bajorų sūnūs aplankydavo Leipcigą. Tad ir Merkelis jo neaplenkė. Jis ten Imatrikuliuotas 1563 m. "Godritz Melch. Lituanus" (G. Erler: die juengere Matrikel d. Univ. Leipzig, I, 139). Kad čia buvo tas pats Giedraitis, matyti iš keletos kitų Tuebingene buvusių (iš Lietuvos) draugų pavardžių: Fr. Scumin, Joh. Wesolovius, Jos. Wolowitz. Ar iki tol Giedraitis visus penkis-šešis semestrus buvo praleidęs Tuebingene, nėra įrodymų. Reikėtų į tą abejonę teigiamai atsakyti. Išleidžiant Tuebingeno matrikelius, prie daugelio studentų pavardžių buvo pažymėta, kad jie yra įgiję bakalaureato, magistro ar daktaro laipsnius. Prie lietuvių grupės studentų pavardžių jokių pastabų nėra. Merkelis jokiame un-te laipsnio neįgijo, ir kai 1576 m. buvo skiriamas vyskupu, apie jį tiek tepažymėta: "išlavintas (eruditus) kanonų teisėje ir šventoje teologijoje" (Vat. Arch. Arch. Consist. Actą Camer. t. 11, 227). Žinoma, taip pat nieko tiksliau negalima pasakyti, ką ir kaip Giedraitis studijavo Leipcige. I. Lappo samprotauja, kad ir jis, kaip ne vienas ano meto lietuvis, vykęs dar studijoms į Italijos un-tus (Liet. Stat. I, 1 d., 446 p.). O prof. Vcl. Biržiška taria, kad M. Giedraitis dar buvęs grįžęs porai metų iš Leipcigo į Tuebingeną ("Tremties Metai", o. c. 415 p.). Nieko tačiau nei vienu, nei antru klausimu neįstengiame pasakyti dėl duomenų stokos.

Reikia skaitytis su faktu, kad Giedraitis lankė tik protestantiškus Vokietijos un-tus (Karaliaučių, Vittenbergą, Tuebingeną, Leipcigą). Apskritai daugumas vokiškų aukštųjų mokyklų tada buvo perdėm portestantiškos. Merkelio studentavimas išimtinai protestantiškuose un-tuose užveda ant minties, kad ir jis pats gal bus buvęs tada protestantas. Nors nėra jokių įsakmių ženklų, bet galima tarti, kad Merkelis buvo taip pat pasidavęs to meto Lietuvos bajoraičių pažiūroms, tada viešpataujančiam nusistatymui. Merkelis pateko į Vakarus tuo laiku (apie 1550 ir ypač 1560 m.), kada daugelis Lietuvos žymiųjų šeimų narių, belankydami Vokietijos mokslo įstaigas, suprotestantėdavo. Tiesiog pasidarė mados dalyku iš Vakarų grįžti "kitatikiu" — "eretiku". Tokiais jau buvo grįžę visa eilė užsieniuose išprususių ir neva labai apsišvietusių žymesnių bajorų bei didikų sūnų. Ir šitaip visos įtakingesnės ir politiniame gyvenime besireiškiančios Lietuvos didikų šeimos buvo virtusios protestantais, ypač kalvinais. Jais buvo tapę Kiškos, Chodkevičiai, Sapiegos, Pacai, Glebovičiai, Zavišos, Voinai (Vainiai), Valavičiai, Visniovieckiai. . . (J. Lu-kaszewicz: Gesch. d. reform. Kirche, I, 1848, 11 p.; Voelker: Kirchengesct. Polens, 1930, 161 p.; plg. Jul. Bukowski: Dzieje reform. w Polsce, t, I, 1883, 354 p.). Bet pats didžiausias kalvinų šulas Lietuvoje buvo, be abejo, Mikalojus Rad< vila Juodasis ("Czarny").

Būdamas turtingiausias Lietuvos kunigaikštis, Olykos (Volynėje) ir Nesvyžiaus ponas, kuris nežinojo savo turtų ir dvarų skaičiaus, tikras Lietuvos "karaliukas", Radvila Juodasis nesigailėjo didelių išlaidų protestantų knygoms leisti, pamokslininkams-teologams kviesti ir t.t. Jo įtaka dar ir dėl to buvo tvirta, kad jis Lietuvoje tada savo rankosna buvo suėmęs aukščiausią valdžią, turėjo trijų vadinamųjų "urėdų" (mūsiškai mi-nisterių) postus. Jis buvo Vilniaus vaivada, Lietuvos didysis maršalas ir jos kancleris. Jo puse-serė Barbora, nors ir trumpai, buvo tapusi Lenkijos karaliene ir Žygimanto Augusto žmona. O šis su Juoduoju labai skaitėsi ir visada paisė jo nuomonės.

Pirmieji Lietuvos jėzuitų šaltiniai, kurie prasideda nuo jų atvykimo Lietuvon (1569), vis pamini didelę Radvilos Juodojo įtaką krašte ir pas karalių ("buvo (Žygimanto Augusto) labai mėgiamas", Polonia, t. 65, f. 71 v.). Aprašo taip pat, kaip jis "iš miestelių ir kaimų išvarinėjo klebonus" (t. p. 75 r), o jo pavyzdžiu sekė mažesnieji. Radvila buvo pasidaręs tikras kalvinizmo apaštalas. Skaitoma, kad jis jau apie 1550 m. nutraukė santykius su Katalikų Bažnyčia, nes tais metais buvo pradėtos laikyti naujos pamaldos jo rūmuose Vilniuje. Taip pat tokios pamaldos tada buvo įvestos ir Biržų pilyje pas jo pusbrolį M. Radvilą Rudąjį. Lietuvos reformatai tremtiniai Čikagoje savo sinode (1950. XI. m.) paminėjo tą 400 metų sukaktį nuo reformatų tikybos įvedimo Lietuvoje.

Popiežiaus nuncijus vysk. Lippomano dar buvo daręs paskutines pastangas. Jis ilgu laišku bandė atversti Radvilą Juodąjį. Šis atsakė labai smarkiu laišku, ir ta visa korespondencija, — ko labiausiai nuncijus bijojo — 1557 m. buvo išleista (Relac. nunc. I, 14). Šitaip galutinai nutraukęs santykius su katalikybe, Radvila steigė kalvinų maldos namus (katalikai juos vadino "sinagogomis") Nesvyžiuje, Liet. Brastoje, Kėdainiuose, Eišiškėse ir t. t. Liet. Brastoje, įsteigus spaustuvę ir pritraukus daug žymių protestantų, Juodojo pastangomis buvo lenkų kalba išleista visa Biblija. 1562 m. Nesvyžiuje įsteigtoje spaustuvėje gudiškai buvo išleistas Liuterio Katekizmas ir t. t. (Plg. J. Purickis: Die Glaubenspaltung in Litauen, 1919, 102-9, 127-9; S. Sužiedėlis: Reformacijos sąjūdis Liet., "Židinys", t. 28 (1938), 255-8 p.).

7. Ar studentas Merkelis Giedraitis buvo virtęs protestantu? Turtais pertekęs uolusis kalvinas kunigaikštis rūpinosi ir jaunų didikų bei bajorų studijomis užsieniuose. Jis apsčiai davinėjo lėšų jiems išvažiuoti į protestantiškus un-tus. Neturime, tiesa, įrodymų raštu, bet yra visai ties-panašu, kad ir Mato Giedraičio du vyresnieji sūnūs (Kasparas ir Merkelis) buvo pasiųsti į Vakarus ano kunigaikščio, kuris buvo Lietuvoje pro-testantų-kalvinų siela. Prof. Vcl. Biržiška atkreipė dėmesį į vieną faktą: 1545 m. Kasparas Giedraitis figūruoja kaip Žygimanto Augusto "auli-cus Lithuanus". Tada galėjo užsimegzti ir ryšiai su Radvila. Ir tos ankstybos pažinties pasėkoje Giedraičiukai galėjo būti išsiųsti į užsienius. Pačiame protestantizmo įsiliepsnojimo įkarštyje Merkelis jau be brolio atsidūrė Vittenberge (1560), o paskui dar dviejuose protestantiškuose un-tuose.

Buvome jau iškėlę klausimą, teigdami, kad Merkelis tada reiškėsi protestantu. Mūsų spėjami ryšiai su Radvila tą teigimą gali tik sustiprinti. Jo globėjas-mokytojas buvo protestantas

JONAS  RIMŠA   LA PAZ MIESTO ĮKŪRIMAS

Zablockis. Jaunas studentas parašė elegiją karštai protestantei Vesiolovskienei, su kuria, gal būt, dar giminė buvo. Kad Giedraitis yra buvęs protestantas, tai esą matyti ir iš jo bibliotekos, kurios didžioji dalis yra išlikusi ligi mūsų dienų (Vcl. Biržiška: o. c. 415 p.). Vatikano šaltiniai tuo klausimu nieko aiškaus neduoda. Kai buvo Merkelis skiriamas vyskupu, iš jo tebuvo pareikalautas, kaip paprastai, "kanoniškasis procesas" ir tikėjimo išpažinimas. Tokius pat formalumus tuo pat laiku atliko ir Jurgis Radvila, o jis neabejotinai buvo buvęs protestantas. Deja, Merkelio priesaikos tekstai nerandami, bet apie Radvilą rastieji aktai parodo, kokios rūšies tos priesaikos buvo. Tačiau iš jų tiesiogiai negalima daryti išvadų apie protestantišką praeitį. Įdomu pastebėti, kai 1590 m. Otonas Šenkingas, apie kurį dar vėliau bus kalba, tapo Vendeno (Livonijos) vyskupu. Jam dar, be visų kitų žinomų formalumų, reikėjo gauti specialų indultą (Secr. Brev. 151 t., 26). Mat, jo tėvai buvo eretikai. Giedraičiui to visai nereikėjo, atseit, jie nebuvo buvę protestantai (tėvas mirė kai Merkelis buvo studijose 1561 m.).

Kai prasidėjo varžybos dėl Žemaičių vyskupo sosto, niekur tačiau nebuvo užsiminta nė  puse žodžio, kad Merkelis buvo anksčiau eretikas. Jėzuitai keliais atvejais, pav., gyrė jo uolumą ir apie jo religinę praeitį nekalbėjo (šaltinius žr. vėliau). Tik kartą nuncijus Laureo 1575 m. rašė į Romą, be kitko, mesdamas Merkeliui šešėlį: Gniezno arkivyskupas prašąs vilkinti reikalą (Žemaičių vyskupo skyrimo), ypač todėl, kad nesą tikrumo, kaip gerai Giedraitis esąs persiėmęs religijos dalykais (Nunz. Pol. 10, 158 r). Tai ir viskas. Šitas bendras teigimas dar nieko nepasako.

Tad mūsų turimoji šykšti medžiaga įsakmiai dar neįrodo, ar Giedraitis buvo virtęs protestantu. Apie tai kalbėjo tik eilė netiesioginių aplinkybių. Bet jos, mūsų nuomone, užveda ant minties, kad būsimasis Žemaičių apaštalas galėjo būti protestantas, jų šalininkas.

8. Konvertitas? — Karaliaus raštininkas — Kapitulos kustošas: Grįžęs iš užsienio, Merkelis buvo tapęs Žygimanto Augusto kanceliarijos raštininku. Protestantizmą rado jis labai susiskaldžiusi, krinkantį (O. Braunsberger: P. Canisii epistulae, IV, 778, V, 38). Atsirado daug sektų-sektelių (Voelker: o. c. 162 p.; Puryckis: Glau-benspaltung o. c. 141—157). Pats Radvila Juodasis išgyveno didelę tikėjimo krizę. Eilė šaltinių vis kalba, kad jis paskutiniais gyvenimo metais jau buvo pasireiškęs kaip arijonas. Jo netikėta mirtis (1565. V. 28) reiškė didelį smūgį protestantams. Smūgis buvo dar didesnis, kai Juodojo vyriausias sūnus Mikalojus Kristupas, vadinamas "Našlaitėliu" ("Sierotka"), į kurį kalvinai dėjo daug vilčių, nepraėjus nė dvejiems metams nuo tėvo mirties (1567), grįžo katalikybėn (Andreas Raess: Die Konvertiten seit der Re-formation, II, 1866, 517-84 p.). O paskui save katalikybėn pervedė ir kitus tris savo brolius, kurių Jurgis tapo kardinolu. Neaiškumų buvo buvę dėl grįžimo datos "Našlaitėlio", kuris, Lietuvoje katalikybę atgaivinant, yra taip reikšmingai prisidėjęs. H. Merczyngas nustatė, kad jis atvirto 1567 m. ("Przegląd Historyczny", t. 11, 1911, 1—10 p.). Matyti, data teisingai nustatyta, nes tai patvirtina ir Vatikano archyve šaltiniai. Pav., 1567. IV. 19 Romoje jau buvo parašytas laiškas "Duci Olicae" (taip buvo vadinamas Radvila). O laiške labai džiaugiamasi jo grįžimu (Arm. 44, t. 7, 475 rv).

1567 metai turėtų būti vėliausia data, kada sugrįžo katalikybėn ir Merkelis. Tai buvo persilaužimo metai. Po to seka Chodkevičiai ir eilė kitų šeimų. Merkelis Giedraitis buvo jų skaičiuje. Greit prasidės masiškas bajorų, miestiečių grįžimas į katalikus. Karališkais raštininkais, kokiu Merkelis tapo, tada buvo dvasininkai, arba paraštininkavę, valdovo užtarimu, jie įkopdavo į aukštas bažnytines vietas. 1571 m. Merkelis tapo kunigu, o jau kitais metais (1572. II. 8) vysk. Valerijonas Protasevičius įvedė jį kapituloje į prelato kustošo postą. (J. Kurczewski: Kosciol Zamkowy, III, 55). Jo pareigos, kurios šiandien kapitulos kustošui yra daugiau garbės titulas, reiškė — prižiūrėti bažnytinių turtų (drauge ir liturginių rūbų bei indų) valdymą ir jų tvarkymą. Kaip Giedraitis tame poste reiškėsi, nieko nežinome (J. Kurczewski: Bisk. Wilenskie, 93; J. B(artoszewicz): Enc. Orgelbr. IX, 720).

1573 metų triukšmingoje elekcijos kampanijoje Merkelis niekur nefigūravo. Šitie "bekaral-mečio" metai iki šiol daugiau pažįstami iš Sviatoslavo Orzelskio (Scr. rer. Pol. 22 t.), smulkmeniškai pateikusio visų įvykių vaizdą. Pastabus ir veiklus popiežiaus legatas Commendone tačiau kas savaitę Romon siuntinėjo plačius ir įdomius pranešimus (Nunz. Pol. t. 3), iš kurių atsispindi visas politinis gyvenimas. Daug dėmesio paskirta ir Lietuvai, jos didikams. Tačiau niekur nepasireiškia ten M. Giedraitis. Klaidingai iki šiol ne kartą buvo rašyta, kad jis tada vykęs pas ką tik išrinktą Henriką Valois. Romos archyvuose, kaip matome, iš Merkelio Giedraičio veiklos iki 1575 m. labai maža papildomos medžiagos. Bet visu palankumu tyrinėtojui atsiveria Vatikano ir iš dalies jėzuitų archyvo šaltiniai, kai po Medininkų vyskupo Jurgio Petkevičiaus mirties (1574 m. vasarą) pasilieka laisvas sostas.

Prasidėjusios dėl jo varžybos įdomiai nušviečia to laiko Lietuvos gyvenimą keleriopu atžvilgiu.
(Bus daugiau)

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai