Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ANDRE GIDE 1869—1951 PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. V.   

Iâ didžiųjų dabarties prancūzų rašytojų tarpo išsiskyrė ir Andre Gide, miręs vasario mėnesį. Taip vienas po kito pasitraukė literatūros galiūnai, kol iš šios generacijos teliko vienas Paul Claudel. Iš naujesnių kartų nematyti, kas galėtų lygiomis stoti su tokiu Paul Valéry poezijoje ar Marcei Proust beletristikoje.

Nėra kam užimti ir Andre Gide vietos — ir kaip rašytojo, ir kaip įtakos, kuri sklido iš jo. Andre Gide įtaka atėjo pamažėle. Ji kaskart didėjo, kol jisai virto pačiu įtakingiausiu rašytoju ne tik prancūzams, bet ir svetur. Jo įtaką, pajuto visa eilė kūrėjų, kurie šiandien stovi pirmuose prancūzų rašto baruose — kaip Fr. Mauriac, Andre Malraux ir kiti. Ypač jisai savo mokslu paveikė paskesnių laikų, tarpukario jaunuosius rašytojus, net ir naująją prancūzų kartą apskritai.

Tasai jo mokslas nebuvo kokia nors disciplina. Patsai Andre Gide buvo perdaug judrus, savo spalvas mainąs, vis ieškąs naujų kelių ir naujų tiesų, kad jį būtų galima vienu kuriuo mastu apibrėžti. Jis visą gyvenimą keitėsi, ir tai didžiuliais posūkiais. Jis yra buvęs ir Nietzschės, ir Dostojevskio, ir individualizmo, ir nemoralumo, ir komunizmo, ir be-dogmės religijos balsas — ir dar daugiau. Ir kiekvieną naują idėją ar naują būseną jis stengdavosi išgyventi visa savo esme — "nešti ligi paties galo", kaip jis pats sako. Kai kurie iš šių jo idėjinių veidų yra pasiekę net ir mases. Garsiausia buvo jo trumpa bičiulyste su komunizmu. Ta bičiulyste baigėsi karčiu nusivylimu, kurį Andre Gide išdėstė savo knygoje — "Grįžimas iš Sovietų Rusijos".

Jis niekados nebuvo įšalęs kurioje nors formulėje, bet nuolatos keitėsi ir ieškojo. Pro visas tas atmainas pasilieka vienas ryškus bruožas — nepajudinamas jo individualizmas Visą gyvenimą svarbiausia problema jam buvo — asmens, individo problema. Jis stengėsi numesti visus varžtus, kurie saisto individą, laisvą jo plėtojimąsi, kaip tai suprato Andre Gide. Jis ėjo taip toli, kad atleido ir moralinius saitus, o kai kurie jo raštai yra nemoralumo apologija, šiuo atžvilgiu Andre Gide ir yra turėjęs anos įtakos jaunesnėse kartose. Kai kas jį kaltino tvirkinus jaunimą, atskleidus jiems nenormalių ryšių kelią. Fr. Mauriac tuo kaltinimu netiki ir sako: "Gide įtikino tik tuos, kurie jau toki buvo. Aš nemanau, kad galėtum ką nors įtikinti pasidaryti kuprium". Vis dėlto ir tas patsai Fr. Mauriac anksti pasistengė išsinerti iš A. Gide įtakos, apsižiūrėjęs, kad ji pavojinga.

Visas tasai besikeičiąs gyvenimas atsimuša ir Andre Gide raštuose, kurių jisai paliko daug — ir poezijos, ir dramų, ir romanų, ir apysakų, ir vertimų, ir dienraščių. Plačiausiai žinoma yra jo beletristika, ir toki kūriniai, kaip "Ankšti vartai", "Pastoralinė simfonija" ar "Pinigų padirbėjai", yra prancūzų prozos puošmena, šiuose ir kituose veikaluose galime sekti nuostabų Andre Gide įvairumą, mokėjimą visa siela įsigyventi j naują pasaulį ir į naujas idėjas. Kąį kurie autoriai yra maždaug toki pat kiekvienoje savo knygoje. Andre Gide turėjo dovanų visai naujai atsiskleisti. Tai buvo ne dėl kokios dirbtinės pozos, bet dėl to įgimto godumo, dėl to dvasinio troškulio ieškoti tiesos ir savo asmenybės pasipildymo. Priaugęs prie naujos būsenos ar idėjos, jisai ją perimdavo visa savo širdimi ir visa savo siela, o paskui tai išreikšdavo raštuose. Kas labiau gali besiskirti, kaip "Imoralistas" ir "Pastoralinė simfonija", arba "Ankšti vartai" ir "Vatikano požemiuose" ar "Pinigų padirbėjai"!

Tie jo veikalai įdomūs ne tik išgyventojo pasaulio, bet ir idėjų įvairumu bei naujumu. Jo idėjos yra gyvos ir veikiančios, toli gražu nepaliestos sustabarėjimo ir kažkokios sausros, kaip daugeliui rašytojų atsitinka, kada jie įsileidžia į aukštųjų svarstymų sritį. Nėra tai filosofavimas, o patsai gyvenimas su giliaisiais savo atspindžiais, šiuose gi atspindžiuose, žmogaus sieloje Andre Gide yra įžvelgęs naujų dalykų. Paminėkime čia vieną jų iš "Vatikano požemių", šiame veikale autorius yra iškėlęs vieną iš originaliausių savo minties įžvelgimų, vadinamąjį "acte gratuit" (nesuinteresuotą veiksmą), kurį taip būtų galima apibūdinti: nesuinteresuotą veiksmą turėsime tada, kai žmogus ką nors darys, net ir nusižengimą, vedamas ne kokios naudos, bet grynai dėl intelektualinės smalsos. "Vatikano požemių" vyriausias veikėjas nužudo žmogų tik dėl to, kad tai jam įdomu, kad jį paskatino tam tikra intelektualinė smalsa, lyg ir noras pasipildyti nauju, dar ligšiol neišgyventu patyrimu.

Andre Gide raštai tęsia geriausią prancūzų klasikinę tradiciją: jo stilius skaidrus, paprastas, bet sykiu ir gilus. Kartais jis atrodo net banalus — tai sąmoninga autoriaus pastanga, nes jis mano, kad "didelis menininkas teturi vieną rūpestį: pasidaryti kiek galima humaniškesnių — geriau tarus, banalesniu". Tai reiškia, kad rašytojas išoriniu paprastumu turi laimėti didelius formos ir minties lobius. Andre Gide atsisakė bet kokių lengvų puošmenų savo raštuose. O tai jam padaryti buvo sunku, nes turėjo save nugalėti, sudrausminti: jis pats sakosi, kad iš prigimties jis buvo linkęs į tokj stilių, kuriuo rašė Chateaubriand, — pilną vaizdų, melodijos, puošmenų ir kiek retorikos. Tuo būdu jisai yra lyg ir koks apmalšintas romantikas, ir pro tą kristalinį jo skaidrumą, pro tą norėtą paprastumą nesunku pastebėti neramų išvidinį autoriaus pasaulį. Todėl jo kūrybai gražiai tinka jo paties žodžiai: "Klasikinis veikalas bus stiprus ir gražus tik dėl ano sudrausminto  romantizmo".    A.  V.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai