|
|
VAIKAS — BŪSIMOJO CHARAKTERIO TĖVAS |
|
|
|
Atidžiau stebėdami žmogaus dvasinio gyvenimo įtampą bent vienos paros bėgyje, pamatysime aiškų tos įtampos svyravimą — pakilimus ir atslūgimus. Toki dvasinio gyvenimo svyravimai, įtampos ir atoslūgiai, kai kieno įžiūrimi ir metų eigoje (rudenį-pavasarį žmogaus dvasia laikoma kiek aktyvesnė, vasarą-žiemą — kiek pasyvesnė). Psichologai tokius žmogaus dvasinio suaktyvėjimo ir dvasinio aprimimo tarpsnius randa ir visoje jo amžiaus eigoje.
Šituos dvasinio aktyvumo tarpsnius kai kas įžiūri jau kūdikystės metu. Vėliau jau beveik visi psichologai juos įžiūri vaikystėje, paauglystėje, jaunystėje, suaugėlio amžiuje, net senatvėje. Tie dvasiniai pakilimai vyksta kas keletas metų per visą žmogaus gyvenimą, savaime at-sirasdami ir po keleto mėnesių vėl savaime išnykdami, tačiau į vaiko, paaugėlio, jaunuolio, suaugėlio ir net senio dvasią atnešdami visiškai naujų pergyvenimų. Taigi, kalbamieji dvasinio suaktyvėjimo tarpsniai individo dvasią, o taip pat ir jo jusles, iš dalies net kūną, lyg supurto, suaktyvina, praturtina patį individą, sakytume, atnaujina. Todėl ir galima juos vadinti pubertetais.
Tiesa, kai kurie iš psichologų, ypač psicho-analitinės krypties, yra linkę žiūrėti į kalbamuosius dvasinio aktyvumo tarpsnius vien kaip į lytinio atsinaujinimo momentus. Tačiau ši pažiūra praranda savo šalininkus net pačių psichoanalitikų tarpe, nes beveik visi psichologai ima sutikti, kad lytinis momentas čia yra tik dalinė apraiška, kad ir lytinis atsinaujinimas yra taip pat tik bendrojo dvasinio bei juslinio suaktyvėjimo ir fizinio gajumo pasireiškimo dalinis komponentas. Todėl visiškai nuoseklu yra ir pačius šiuos pubertetus pirmon galvon laikyti ne brendimo į lytį (tai itin budinga paauglystės puber-tetui) ar lytinio atsinaujinimo apraiška (tai būdinga suaugėlių bei senatvės pubertetams), o dvasinio suaktyvėjimo momentais, — tai yra lygiai būdinga visiems pubertetams. Pagal tai ir patį pubertetą glausčiausiu būdu galima nors ir šitaip nusakyti: tai dvasinio aktyvumo, pakilusio jausmingumo, fiziologinio jautrumo tarpsnis, trunkąs dažniausiai apie 2-6 mėn. Tuo metu žmogus tampa kiek daugiau negu normaliai jautrus, žymiai lakesnės vaizduotės, didesnės intuicijos ir pagaliau tampa neabejotinai kūrybingesnis. Tie tarpsniai esti žymiai audringesnį, jeigu kuriam individui jie reiškiasi per trumpesnį laiką (2 mėn.), ir mažiau ryškūs, jei jie nutįsta per ilgesnį laiką (6 mėn.).
Kūdikystės dvasinio aktyvumo tarpsnis
Pirmasis toks individo tarpsnis yra kūdikystėje, išdygus pirmiesiems 4 dantukams, paprastai apie 10-12 mėn., ir trunka 2-6 savaites. Šio tarpsnio metu ypač suaktyvėja kūdikio susidomėjimas aplinkos daiktais, ypač dar nematytais, negirdėtais, jam naujais. Šiuos daiktus kūdikis stebi be galo godžiai ir parodo ne tik noro juos gauti (ar nenoro juos turėti), bet nepažįstamiems ir keistiems daiktams neretai parodo ir didžiulės baimės ir ypatingo nenoro su jais susidurti. Pvz., 11 mėn. mergaitė, sėdėdama ant motinos rankų, atidžiai stebi pripuolamai įskridusią į kambarį musę (didžiąją), ir kai ta musė po kiek laiko pasuka nuo lango skirsti į kambarį, mergaitė staiga suspinga ir, kamuoliuku virtusi, prilimpa prie motinos krūtinės. Arba kitas pavyzdys. 12 mėn. berniukas jau stiprioje vakaro prieblandoje sėdi ant motinos kelių. Elektros šviesos neturint, įnešama į kambarį uždegta senovinė spinksulė. Berniukas iš pradžių spinksulę labai atidžiai stebi, bet, nešant ją arčiau prie jo, suspiegia, įsikimba į motinos kaklą ir tik po ilgo laiko pasiseka jį įtikinti, "kad nieko nėra". Tačiau vis tiek berniukas dar ilgai nepaleidžia motinos kaklo.
Ligi šiol ta mergytė ir berniukas dar niekur nebuvo baimės parodę. Šis didysis nusigandimas buvo pirmasis, tik dabar parodytas bei dabar pastebėtas. Tai kūdikystės pubertetui būdingas baimės jausmo atsiradimas. Mat, šiuo metu kūdikis ima stipriau domėtis naujais daiktais, bet dėl patirties stokos negali jų pažinti bei suprasti. O pastebėjęs daikto judėjimą ar artėjimą prie jo ima neaiškiai vaizduotis — nujausti ir galimą (nors dėl patirties stokos dar nežinomą) pavojų. Tada jį ir apsiaubia ta ligi šiol dar nežinota, tuo naujumu baisi nepasitikėjimo nuotaika — baimė.
Maždaug šiuo metu kūdikis pradeda šalintis ir nuo naujai sutinkamų žmonių, nežiūrint, kad su svetimais žmonėmis buvo gerokai susipratęs. Pagaliau šiuo metu (ypač silpnesnių nervų) kūdikiai ima "garsiau" ir sapnuoti, t. y. rodyti per sapną kurio nors nepasitenkinimo ar net nuogąstavimo, ko iki šiolei veik nebuvo galima pastebėti.
Tiesa, kai kurie psichologai laikosi nuomonės, kad kūdikystės pubertetui pripažinti vis dėl to maža duomenų. Kiti pripažįsta patį dvasinio suaktyvėjimo faktą, bet stengiasi nuneigti lytinio brendimo suaktyvėjimo galimumą, nes šių vienamečių kūdikių jokios vyriškumo bei moteriškumo žymės neryškėjančios. Tenka daryti išvadą, kad ir pačių nuosaikiųjų psichologų tarpe kūdikystės puberteto klausimu pilno sutarimo dar nėra — dar reikia išsamių studijų.
Vaikystės dvasinio aktyvumo tarpsnis
Vaikystės dvasinio aktyvumo tarpsnis atitinka 3-5 metų vaiko amžių ir trunka apie 2-6 mėn. Tiesa, pasitaiko, kai kurios ankstyvojo brendimo mergaitės jį pergyvena tarp 2Vž - 3 metų, o vėlyvo brendimo berniukai net tarp 5-5V2 metų. Tačiau tai jau gana retos išimtys. Vaikystės puberteto dvasinis aktyvumas jau yra pakankamai ryškus ir nepsichologai lengvai jį pastebi. Šio tarpsnio vaikas ima rodyti nepaprasto susidomėjimo pasakomis. Vaikas mielai klauso net po keliolika kartų sakomas pasakas ir jas mielai pergyvena, įsivaizduoja. Su tokia pat smalsa šio meto vaikas žiūrinėja paveikslėlius ir savo dvasia dalyvauja matomuosiuose įvykiuose bei situacijose. Šiuo metu vaiko patirtieji ir didesnį įspūdį padariusieji dalykai neretai pasilieka žmogaus atmintyje visam amžiui. Ir mūsų atmintyje užsilikusios pirmosios nuotrupos veik visada yra tik iš šio meto.
Jausminiu atžvilgiu šio meto vaikas taip pat yra labai jautrus. Kiekviena liūdnesnė patirtis, kiekvienas nelaimingas atsitikimas (pasakojimas ar tikrovė) jį sujaudina, išspaudžia ašaras.
Protinis vaiko aktyvumas šiuo metu ypatingai ryškus. Jeigu vaikas klausinėdavo tik "kas čia", tai dabar pasipila jau visiškai nauji klausimai: kaip ir kodėl kas ką daro, kodėl tas yra toks ar toks ir pan. Trumpai sakant, vaiko klausimuose išryškėja domėjimasis ir reiškinių bei daiktų priežastimis, ko iki šiolei visiškai nebuvo. Šis priežasčių ieškojimas neretai nuveda vaiką ir į daikto, gyvulio, žmogaus, net ir jo paties kilmę. Dabar ir pajėgiausiam auklėtojui sunku vaiko klausimus patenkinti, nes vaiko protinė smalsa toli prašoka jo tikrąją padėtį: domėjimasis — didelis, o pažinimas — nedidelis.
Tačiau gal labiausiai šiame tarpsnyje išryškėja vaiko valios pradmenys. Dabar vaikas ima reikšti savo norus ne tik aiškiai, bet ir kietai. O jeigu jo norus atsisakoma tenkinti, tai vaikas ima juos reikšti diktuojamomis formomis. Gi jeigu ir tai nepagelbsti, tai neretai vaikas pasireiškia savo protestu — krinta ant žemės, ima spiegti, mušti į grindis rankomis ir kojomis, reikšdamas savo griežčiausią pasipriešinimą. Minkštesniuosius tėvus vaikas šiuo keliu puikiausiai priverčia pildyti jo norus, o ilgainiui juos paverčia net savo norų bei įgeidžių vergais. Šiose sąlygose vaikas tampa tikruoju namų diktatoriumi, kurio visi norai bei įgeidžiai turi būti patenkinami. Tokią vaiko diktatūrą pastebime veik visuose paikinamuose namuose, tokių esama ypač vienturčių vaikų. O tėvai — tai dažnai tikri vaikų gadintojai.
Šiuo tarpsniu vaikas savo įsigeidimais bei poelgiais yra "kampuota būtybė" — nei su tėvais, nei su broliais-seserimis nemoka sugyventi. Jis viskuo interesuojasi, energingas, aktyvus, bet "ožys" (užsispyręs). Jo patirtys dabar sparčiai gausėja, sąmonė turtėja aplinkos reiškinių pergyvenimais. Tokiu būdu vaikas ima priprasti vaikų darželiui ir mokyklai. Kai vaiko pubertetas pasibaigia, vaikas darosi sugyvenamesnis, socialesnis — dabar jis jau priaugęs mokyklai.
Pasąmonė ir jos reikšmė žmogaus charakteriui
Pasąmonės sąvoka ir pats jos terminas yra naujas. Kaip žinome, tai tik XX a. pradžios atradimas, kurį atliko- Vienos univ. prof. S. Freudas. Iki to meto visa psichologija rėmėsi tik sąmone. Taigi, ir daugelis psichologinių reiškinių, ypač nervų ligonyse, buvo sunku išaiškinti. Būdamas nervų ligų gydytoju ir pagydydamas šiuos psichiškai beirsiančius žmones, Freudas pastebėjo, kad tos ar kitos neurozės priežastimis dažniausiai yra jau kažin kada buvę, dabar jau gerokai primiršti, tačiau tam tikromis sąlygomis individą vėl pradedą veikti faktai. Todėl Freudas ir priėjo išvadą, jog visa, kas tik mūsų sąmonėje yra buvę, neišnyksta be pėdsakų, o tik pereina į pasąmonę, iš kurios vėl nejučiomis sujaudintos mūsų dvasinės būsenos metu (kartais vien per sapnus) iškyla.
Įspūdžių bei dvasinių pergyvenimų, kurie būtų visiškai pamiršti ir tuo pačiu būtų galutinai ir be jokio pėdsako išnykę iš mūsų sąmonės, visiškai nėra. Vieni pergyvenimai tuojau, kiti po ilgėlesnio laiko tampa mums nereikalingi, nebeturime jokio noro juos prisiminti, ir iš sąmonės jie grimzta į mūsų pasąmonę. Tada ir atrodo, kad mes apie juos nieko nežinome, lyg tų reiškinių niekad ir nebūtų buvę. Tačiau iš tikro yra kitaip. Jeigu mūsų sąmonę palygintume su židiniu, kuriame kūrenasi ugnis, tai iš sąmonės į šalį pasitraukusius, bet reikale atminties prikeliamus psichinius pergyvenimus tektų lyginti su žėruojančiomis žarijomis, o pasąmonė tada būtų tik išblėsę žarijos-anglys, jau apneštos pelenais. Tačiau tų anglių viduje dar tūno gyva ugnelė, nors akiai ir nepastebima. Bet kai tokias anglis imama pūsti, jos sužėruoja žarijomis, ir vėl iš jų gali įsikurti ugnis. Panašiai yra ir žmogaus psichiniame gyvenime. Iš jo atminties jau visiškai į pasąmonę išslydę psichiniai reiškiniai (tapę išblėsusiomis žarijomis) savo reikšmės bei įtakos žmogaus dvasios gyvenimui galutinai dar nepraranda. Kai tik prasideda vienas minėtų pubertetų, žmogaus organizmas ima sparčiau kisti, juslės darosi žymiai jautresnės, vaizduotė tampa liguistai laki, jausmai pakyla iki egzaltacijos, visos dvasinės funkcijos suintensyvėja. Tada kiekvienas paprastas aplinkos įvykis atrodo reikšmingesnis, ypatingesnis. Šitokioje būklėje net ir žmogaus miegas esti žymiai neramesnis — jis ima sapnuoti keistus, iki tol nepatirtus sapnus. Ir štai šitoje, aukščiau už normalią pakilusioje dvasinėje būsenoje, ypač sapnų metu ėmus vaizduotei ypatingai laisvai ir nevaržomai reikštis, įpučiamos net išblėsusios anglys — išvelkami iš pasąmonės vėl į sąmonės šviesą (dažniausiai per sapną) ir seniai pamiršti, nebeatsimenami įvykiai. Dabar sapnuodami neretai matome, kad ir tikrai keistus, bet lyg kažkur matytus vaizdus, girdime kažkur girdėtus balsus. Visa tai išsamiau patyrinėjus, prieinama išvada, kad daugelio mūsų sapnuojamų, nors ir pačių keisčiausių dalykų branduoliai kada nors jau yra buvę mūsų sąmonėje, skaitant ar girdint įvairius pasakojimus, žiūrint įvairius atvirukus ir pan. Tai pasąmonė išeina į viršų.
Kai kurie sapnuotieji dalykai mums padaro tikrai gilaus įspūdžio — kartais ištisą dieną negalime atsikratyti sapno sukurtosios nuotaikos. Taigi, sapno dėka dabar tenka gyventi nuotaikomis, kurios kažin kada buvo susiformavusios. Tuo būdu vaiko metais susiformavę įspūdžiai stipriai veikia paaugėlio bei jaunuolio nuotaikas, o šios savo ruožtu formuoja pastovius dvasinius nusiteikimus — charakterį.
Be abejo, klaidinga būtų manyti, kad vien kūdikystės bei vaikystės įspūdžiai formuoja žmogaus pasąmonę, o per ją ir patį charakterį. Ne. Jį veikia dar visa eilė kitų veiksnių. Bet taip pat būtų klaidinga kūdikystės bei vaikystės įspūdžių bei nuotaikų įtaką žmogaus charakteriui visiškai nuneigti. Šios įtakos tikrai esama ir net nemažos.
Pradinis pasąmonės formavimasis
Kaip iš vaiko psichologijos žinome, kūdikis tik apie 6-8 savaites išmoksta matyti daiktus, girdėti garsus, justi liečiamuosius daiktus. Nors vaiko akys, ausys, lytėjimo juslės veikė ir ligi šiol, tačiau jo jutimų centrai nebuvo įgudę susidaryti vaizdinių ir jų jis neturėdavo. Pradėjęs matyti, girdėti ir justi vaikas darosi godus įspūdžiams ir kiek įmanydamas ima kelti galvą — žiūrėti. Iki šiol vaiko pasąmonė buvo tikrai tuščia tobula rasa, o dabar jam daiktų vaizdiniai palengva jau pereis į pasąmonę ir ilgainiui sudarys dalį jo inventoriaus. Aišku, kūdikiai dėl savo nesugebėjimo keisti vietą tenkinasi kambariais — artimiausios aplinkos įspūdžiais. Bet ir šiose sąlygose kartais į vaiko inventorių patenka blogų vaizdų. Mat, dažnai net aukšto išsilavinimo žmonės paprastai mano, kad kūdikis dar "nieko nesupranta" ir nesivaržo jokio elgesio. Jie nesupranta, kad pasąmonė priima apsaugon ir nesuprantamus daiktus. Neigiamuosius būsimojo charakterio pradus renka dar lopšyje gulįs kūdikis.
Tačiau, kaip sakėme, žmogaus charakterio formavimąsi veikia ne vien tik pasąmonė, kuri daugiau įtakos turi žmogaus nuotaikoms. Charakterio pagrindų formavimąsi daugiau apsprendžia žmogaus pastovios nuotaikos, paremtos protiniais argumentais — nuotaikos, padiktuotos mūsų sąmonės ir pritartos mūsų proto. Šitas nuotaikas ir kuria konkretūs atmenami, patiriami ar pastebimi faktai bei reiškiniai, ties kuriais ir sustoja mūsų sąmonė. Vaiko, paaugėlio bei jaunuolio sąmonę patraukti ir išlaikyti pajėgia arba labai stiprūs, arba dažnai besikartoją reiškiniai. Betgi viskas stipriau pergyvenama ir daro gilesnį įspūdį pubertetų metu, kai vaiko ar paaugėlio visa dvasinė būsena yra itin jautri, aktyvi, egzaltuota. Taigi visiškai natūralu, kad visam žmogaus dvasios bei charakterio formavimuisi pubertetai ir turi didžiulės, stačiai lemiamos reikšmės. Ypatingai šiuo atžvilgiu reikšmingas yra vaikystės pubertetas (tarp 3-5 metų). Pasirausę savo atmintyje ir paieškoję toliausia siekiančių atmenamų dalykų, paprastai pastebėsime, kad jie siekia 3-5 amžiaus metų. Vienas kitas kartais gali duoti net ir tokių pavyzdžių, kurie sieks praeitį iš vienų amžiaus metų (porą labai ryškių atsiminimų iš savo vienerių amžiaus metų duoda L. Tolstojus savo knygoje "Dietstvo, otročestvo i junostj"). Tačiau giliau patyrinėjus, pasirodys, kad iš pirmųjų amžiaus metų imamus faktus mūsų atmintis gali išlaikyti tik tuo atveju, kai jie pirmą kartą buvo labai įspūdingi, o vėliau dar daug kartų kartojosi ar bent tam tikrų besikartojančių sąlygų dėka kūdikis-vaikas buvo lyg ir priverčiamas po tam tikrų laikotarpių juos prisiminti.
Visiems šiems iš ankstyvesnės vaikystės kilusiems atsiminimams labai būdinga žymė — tai geras atsiminimas anuo metu turėtosios nuotaikos ir su ja susijusių vieno ar poros (kartais labai nereikšmingų) daiktų išvaizdos. Visa atmenamojo įvykio aplinka ir visa kas tik su juo siejosi, arba visiškai neatmenama, arba atmintyje išnyra tik kokia tam amžiui itin charakteringa (ne kasdieninė) smulkmena. Tačiau viskam dominuoja to meto nuotaika, ir tai yra visiškai nuoseklu, nes tuo metu itin suaktyvėjusi vaizduotė, vaikui neturint gyvenimiškos patirties ir sugebėjimo logiškai galvoti, kiekvieną daiktą yra linkusi traktuoti gyvu, kiekvienu nauju atveju kildina negirdėtus neregėtus dalykus. Visa tai sakyte sako, kad kūdikystės bei ankstyvosios vaikystės amžiui jo nuotaika vaidina labai svarbų vaidmenį, kad ji apsprendžia visą jo paties elgesį ir, žinoma, turi neabejotinos reikšmės jo charakterio formavimuisi.
Pasąmonės formavimosi atbaigimas
Vienas ryškiausių pubertetų, kurį senoji psichologija ir težinojo, yra paauglystės pubertetas. Jo metu paauglių kūnai įgyja aiškias savosios lyties formas, besiformuojant moteriškajai bei vyriškajai fiziologijai. Klostosi ir nauji dvasiniai bruožai — paaugėlį apgaubia vadinamoji "Welt-schmerzo nuotaika — "aš nežinau, ko aš noriu". Drauge iškyla interesai bei susidomėjimas ateitimi — sava, savo šeimos, savos tautos eto. Antai 15 metų berniukas moksleivis, išvykdamas iš Europos Amerikon, į klausimą, "kuo norėtumei pasitarnauti išvykęs iš Europos", atsako: "Norėčiau sukurti lietuvišką šeimą ir kartu padėti vargstantiems tremtiniams". Tai tipingas atsakymas bręstančio paauglio, kurio interesai skirti jo paties bei jo tautiečių ateičiai, tačiau klausimai sprendžiami dar be jokio gyvenimiško patyrimo, kurioziškai. Šitai ir rodo, kad paauglys iš vienos pusės dar yra vaikas, o iš kitos — nori būti kaip suaugėlis. Tačiau dar yra aiški subrendimo stoka.
Vaikystės tarpsnis, kaip būsimojo charakterio apsprendėjas
Vaikystės bei paauglystės meto nuotaikomis jaunuolis labai dažnai vadovaujasi, atsimena, sapnuoja, jomis gyvena. Trumpai sakant, jos dar daug kartų pergyvenamos. Dėl to jos dažnai ir virsta pastoviais nusiteikimais — charakteriu.
Reikia vaikystės tarpsnyje išvengti pagrindinių auklėjimo klaidų. Čia dažnai nusikalstama pagrindiniams dėsniams. Tėvai nepagrįstais reikalavimais sukelia vaiko užsispyrimą. O kai šis užsikerta, tai energinga motina tuoj ir sako vyrui: ar nematai, su vaiku jau nebegalima susišnekėti — paimk diržą! Šis nieko nelaukdamas čiumpa už diržo ir reikalą sutvarko. Vaikas, gavęs diržų, esti priverčiamas vykdyti tėvo reikalavimus. Tačiau tuos reikalavimus vaikas vykdo prieš savo valią. Vaiko valia sulaužoma. Dažniau tokiems atsitikimams kartojantis, vaikas išauga bevalis, minkštakošis. Nepriimtina ir antroji kraštutinybė, kai tėvas-motina vaikui pataikauja, nuolat nusileidžia. Tada nejučiomis išugdomas namų diktatorius. Jis turi savo norus ir įpranta reikalauti, kad jie būtų vykdomi.
Geriausias trečiasis būdas — vidurio kelias. Tai kelias nesukelti vaiko užsispyrimo, o sukėlus — jį protingai likviduoti, nelaužant vaiko valios daigų, bet ir neišugdant jam ragų.
Aišku, protingas pasipriešinimo išvengimas jau yra menas. Kaip be meniško atlikimo yra neįmanomas ir bet koks geras darbas, tą gerai matome. Tačiau visas vargas, kad tai pamatome po laiko.
|
|
|
|