Aidai.eu Apžvalga

LIETUVOS KRIKŠTO PROBLEMA

Kada lietuvių tauta buvo pakrikštyta?

1. Kelios įvadinės ir metodologinės pastabos.
Besižvalgydami iš svetimos žemės į savo gimtojo krašto praeitį, bandome joje surasti mūsų nusitęsusios tremties ir emigracijos dienoms originalių interpretacijų ir naujų duomenų. Ypač senojoje Lietuvos istorijoje, kurios didybe prieš 70-90 metų po rusų jungu taip guodėsi mūsų romantikai patriotai, ir mes ieškome lig šiol nežinomų ar stebinančių dalykų. Mūsų ceriodiknie ne kartą įrodinėta, pvz., kad ir XIV amžiaus didieji kunigaikščiai buvo karaliai, kad Magnus Ducatus Lithuaniae reikia vadinti karalyste. O aną žinomąjį pažadų dokumentą, kuriuo Jogaila, išeidamas karaliauti Lenkijon ir vesdamas Jadvygą, Kriavo pilyje 1385.VIII. 14 surašė savo įsipareigojimus, kai kas mūsų spaudoje bando sensacingai skelbti tik gana vėlyvu falsifikatu, kada jau nė unijinės valstybės nebebuvo.

Rimtai keliamas klausimas, jog pagaliau reikia susirasti aiškią datą, tikslius metus, Lietuvos valstybės pradžiai. Tokia data turėtų pasauliui akivaizdžiai parodyti pirmosios Lietuvos valstybės seną gimimo metriką. Jau turime iniciatorių, kurie Lietuvos valstybės pradžią, remdamiesi kai kuriomis ir į Lietuvos istorijos vadovėlius patekusiomis užuominomis, tiksliai skaičiuoja nuo 1236 metų ir taip perteikia svetimiesiems.

Palikdami šituos ir kitus mūsų periodikoje iškilusius iš Lietuvos istorijos klausimus nuošaliai, čia tebandysime sustoti ties mums gana aktualia pasidariusia Lietuvos krikšto problema, tiksliau — krikštijimo data. Nuo kada lietuvių tautą reikia laikyti pakrikštytą? Ar Mindaugo ir jo šalininkų krikštas (1250-51) gali reikšti lietuvių tautos krikštą, vad. pirmąjį Lietuvos krikštą? Kaip vertinti visą 1387 m. krikštijimo akciją, Vilniaus vyskupijos įsteigimą, privilegijas Bažnyčiai ir lotyniškai krikštytiems bajorams Lietuvoje?

Lietuvos krikšto datos klausimas pasidarė gyvas prieš penkiolika metų (1951). Tada, ypač JAV lietuvių minėjimuose, iškilmingai buvo užakcentuota 700 metų sukaktis ne tik nuo pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo asmeniško pasikrikštijimo, bet ir apskritai nuo lietuvių tautos krikšto pradžios. Toks tos ankstyvosios pirmojo Lietuvos krikšto datos išpopuliarinimas, manoma, turėtų nustelbti vis dar perdėtai lenkų tebekeliamus savus nuopelnus, kai neofitas karalius Jogaila 1387 m. pradžioje iš Krokuvos atvyko Lietuvos sostinėn ten pradėti savo tautos krikštą.

Šitas klausimas dar labiau suaktualėjo šiemet dėl vienos reikšmingos sukaktuvinės datos. Laisvajame pasaulyje ir tėvynėje lenkai uoliai švenčia vieną tūkstantį metų nuo savo tautos krikšto ir, žinoma, vėl visur prisistato kaip lietuvių tautos krikštytojai. Tai matyti iš jų gausios periodikos ir iš tai sukakčiai atžymėti skirto eilės storulių tomų leidinio "Sacrum Poloniae Millennium" (jau per 5000 puslapių). Tai iš dalies parodė ir žinomojo lenkų istoriko O. Haleckio paskaita, kurią jis pateikė per iškilmingą Lenkijos krikšto tūkstantmečio jubiliejaus atidarymą Romoje (1966.1.15). Toje oficialioje paskaitoje, į kurią atvykti leidimo iš Varšuvos valdžios negavo kardinolas Wyszynski, dalyvavo pats popiežius Povilas VI, 20 kardinolų, daug kitų dignitorių ir diplomatų. Plačioje paskaitoje, kuri išspausdinta ir Vatikano organe (L'Osservatore Romano, 1966 nr. 11, p. 3), nė žodžio nebuvo užsiminta apie ankstyvesnį Mindaugo ir jo lietuvių krikštą XIII a., bet gana stipriai iškelti karalienės Jadvygos nuopelnai.

Tad jau ne tik siauram Lietuvos praeities klausimais besidominčiųjų rateliui, bet ir šiaipjau kiekvienam sąmoningam lietuviui svarbu turėti savo istorijos duomenimis pagrįstą nusistatymą, kaip reikia žiūrėti į Lietuvos krikšto klausimą.

Paprastai istorijoje "akcentai" naujai perstatomi pagal gyvenamojo momento reikalavimus. Tačiau istorikas, viską vertindamas iš to paties istorinio laikotarpio pasiimtu mastu, savo kritiškame nusistatyme negali vadovautis naujųjų generacijų polėkiais anos praeities atžvilgiu, kokiais nors iš savo laikotarpio išplaukiančiais norais, savo laiko diktuojamom sugestijomis ar emocijomis. Kiek tik žmogiškasis netobulumas įgalina ir leidžia, objektyvumo siekiąs istorikas negali ieškoti kompromisų su faktais. Kartais yra tai ypatingai sunku, kai toji praeitis yra kitų politiškai suinteresuotųjų skaudžiai žalojama. Tai dar ne maža pasitaiko ir lietuvių - lenkų santykių vertinime šimtmečių bėgyje. Tačiau kitų klaidos neatpalaiduoja mūsų nuo pastangų siekti objektyvios tiesos.

Istorijoje, žinoma, nebegalima išrasti naujų faktų. Kas yra įvykę, tas yra atsitikę jau niekuomet nebepakeičiamai, nebeatmainomai. Praeities faktų nebegalima pakeisti. Tačiau galima iš praeities iškasti, surasti dabar nebežinomų ar užmirštų faktų. Yra galima pateikti naujų aiškinimų ir įvertinimų. Tad šituo atžvilgiu istorija negali stovėti vietoje. Iš čia galima suprasti, kodėl kiekviena nauja generacija nori turėti savo naujai parašytą tautos žygių istoriją.

Suglaustai čia bandysime pateikti šaltinių ir tyrinėjimų duomenis. Tarp įvairių klaustukų ir neaiškumų, kurie ypač liečia XIII amžių, atsakytini yra keli pagrindiniai klausimai: 1) Kaip ilgai Lietuvoje truko Mindaugo pradėtasis krikštas? 2) Kaip XIV a. į lietuvius žiūrėjo Apaštalų Sostas ir Vakarų Europa? 3) Kodėl per tą šimtmetį buvo skelbiami kryžiaus žygiai prieš lietuvius (vad. "Litauereisen")? 4) Ar patys lietuviai save tebelaikė tada pagonimis? 5) Kaip suprasti pagonių lietuvių valdovų, sėdinčių Lietuvos sostinėje, daug kartų vestas ir neužbaigtas derybas dėl krikšto? 6) Kuo skyrėsi 1387 m. Lietuvos krikštijimas nuo prieš 136 metus įvykusio Mindaugo krikšto?
Palikus nuošaliai 12-kos metų laikotarpyje (997, 1009) dviejų misininkų (šv. Vaitiekaus ir šv. Brunono) kankinių mirtimi pasibaigusias kristianizacijos pastangas, kurios buvo išplaukusios iš tikros Evangelijos dvasios, vėlyvojo viduramžio lietuvių sąlytis su krikščionybe buvo dramatiškas. Jis nebegalėjo atsipalaiduoti nuo į-vairių politinių išskaičiavimų, kurie buvo vėlyvųjų vidurinių amžių dvasiai charakteringi.

2. Mindaugo krikšto likimas ir XIII a. Lietuvos plotui skirtųjų vyskupų dalia.
Nieko nuostabaus, kad daugelio Europos tautų valdovų pasikrikštijime (ypač sunykus airių-skotų vienuoliams būdingai misijinei dvasiai) pelitinis momentas yra buvęs gana reikšmingas. Ne kitaip galėjo būti ir su Mindaugu. Jo apsisprendimas šauktis Livonijos ordino magistro ir su jo pagalba priimti krikštą išaugo iš jo įtemptų kovų su savo priešais krašto viduje. Energingas varžovas, Mindaugo brolėnas Tautvilas Dausprungaitis, sugebėjęs prieš dėdę sutelkti stiprią sąjungą ir labiausiai kovojęs už savo teises Lietuvoje, jau buvo spėjęs pasikrikštyti pas Rygos arkivyskupą (PSRL II), 816). Mindaugui beliko išeitis kreiptis tuo pat reikalu į kryžiuočius Livonijoje ir prašyti prieš savo priešus jų pagalbos. Gi Ordino magistras jam atsakė: "Negalėsi būti išgelbėtas ("ne možeši izbavlen byti"), jeigu nepasiųsi pasiuntinių pas popiežių ir nepriimsi krikšto; kitaip neįveiksi priešų; esu tau draugas . . ."(t. p., 817).

Su kun. dr. J. Stakausku, kuris įžvalgiai išryškino tada jau prasidėjusį antagonizmą tarp Rygos arkivyskupo ir Ordino (juo vėliau naudojosi Vytenis ir Gediminas), reikia pastebėti: "Mindaugo buvo didelė laimė, kad Tautvilas pirma kreipėsi į arkivyskupą Albertą, o ne į Ordiną. Nes, jeigu jis būtų atvirkščiai padaręs, tai Mindaugo viešpatavimas būtų greit pasibaigęs" (p. 68). Mindaugas pasikrikštijo su savo šeima, dvariškiais ir "didele daugybe pagonių, kurie buvo jam pasidavę" (TMPL I, nr. 101). Kaip ir Volinijos - Haličo Danielius, gavęs karališką karūną ir tapęs "ypatinguoju Romos Bažnyčios sūnumi", Mindaugas turėjo nemaža vargo, kol išpainiojo 1254 m. formaliai įkurtą "Lietuvos vyskupiją" iš kaimyninių vyskupų jurisdikcinių užmačių ir nemalonių pretenzijų.

Pirmajam Lietuvos vyskupui, kuriuo tapo Livonijos kryžiuočių kunigas Kristijonas, Mindaugas užrašė žemių tik jam tiesiogiai nenusilenkusiuose Žemaičiuose. Ar spėjo Lietuvos pirmasis karalius savo vyskupui pastatyti katedrą, tikro atsakymo nėra. Dar nė metams nepraėjus nuo Lietuvos diecezijos įkūrimo, 1255.III.7 popiežius Aleksandras IV įspėjo Mindaugą, kad saugotų vysk. Kristijoną "nuo puldinėjimų pagonių ir kitų teriotojų" (PUB I, 230). Už ketverių metų '(1259) Lietuvos vyskupas jau pasitraukė Vokietijon ir iki mirties (1271) savo diecezijon daugiau nebesugrįžo.

Nėra jokių duomenų paneigti ar patvirtinti, ar Vilniaus Gedimino kalno papėdėje surastas originalus mūrinio namo fragmentas, gali būti laikomas mindauginės vyskupo katedros likučiu. Šitas klausimas nuo praeitų metų (1965) galo diskutuojamas ir pačioje Lietuvoje. Jeigu ir sutiktume, kad Mindaugas spėjo vysk. Kristijonui išmūryti katedrą, tai šis ja naudojosi tik gana trumpą laiką.

1255, t. y., tais pačiais metais, kai popiežius Aleksandras IV leido vieną Mindaugo sūnų karūnuoti jo įpėdiniu, nuo Lietuvos ("Litovie") diecezijoje gyvenimo atsisakė lenkų domininkonas vysk. Vitas. Jis buvo įšvęstas tuo pačiu laiku, kaip ir Kristijonas Mindaugo valdoms, nes Gniezno arkivyskupas Pelka (Fulko) siekė lietuvių plotais padidinti savo bažnytinę jurisdikciją. Dar prieš popiežiaus Inocento IV mirtį (1254) tas Kristijono konfratras spėjo parašyti Romos Kurijai pranešimą "Apie apverktiną krikščionių padėtį Lietuvoje". Ar jo minimoji tuometinė "Littovia" apėmė ir mindauginę vyskupiją, palieka atviras klausimas. Tikslios XIII amžiaus vidurio tikrosios Lietuvos ribos, kurias atsidėjęs bandė ištyrinėti H. Lowmianski ir iš dalies V. T. Pašuto, negalimos nustatyti.

Vyskupas Vitas jo paties prašymu jau buvo 1255.III.1 atleistas nuo pareigos reziduoti savo vyskupijoje pas lietuvius (MPV III, 39). Daugiau formalus jo tapimas vyskupu Lietuvai pasiliko tik vos dviejų metų epizodu, nes dar keliolika metų iki savo mirties (apie 1269) jis besireiškė tik Silezijoje, Čekijoje (Moravijoje). Kiek matyti iš 1257-69 m. laikotarpyje atsitiktinai surašytų kronikinių žinučių ir autentiškų dokumentų (PRL 68-99), tas buvęs Lietuvos vyskupas ("episcopus quondam Lithoviensis") toli už jos ribų šventino altorius, teikė koplyčioms bei bažnyčių altoriams atlaidus ar juos praplėtė.

Dar mažiau pėdsakų paliko trečiasis pietų Lietuvai (sūduviams arba jotvingiams) skirtasis vyskupas Henrikas, kurio iki šiol daugelis XIII a. Lietuvos istorijos tyrinėtojų net neminėjo. Jis šaltiniuose keliais atvejais 1258-62 m. įsakmiai paliudytas. Gal būt, vysk. Henriką galima laikyti tikru Vito įpėdiniu, nes nauju vyskupu "pagonims jotvingiams" jau prieš 1257 metus rūpinosi lenkai (MPV III, 464), ir juo buvo paskirtas — vėl domininkonas — Henrikas. Bet ir jis tapo tik tituliniu vyskupu, kuris žinomas kaip "episcopus de Jatwesia" ar "episcopus Witsaciensis in Littovia", važinėjo Frankfurte ir kitur Vokietijos imperijoje. Kaip ir apie Vitą, taip ir apie jo įpėdinį Henriką nėra jokios žinutės, kad jis būtų atvykęs į lietuvių plotus ir ten misijomis užsiėmęs. Priešingai, iš Romos Pragos arkivyskupą 1261 m. pasiekė vyskupui Henrikui labai nepalankios žinios, kad jis dėl pagonių baimės "visai nesirūpino savo vyskupijon kojos į-kelti, bet verčiau kaip klajoklis keliavo po Vokietiją, Čekiją (Bohemiją), Lenkiją ir Moraviją, vyskupo darbus atlikdamas pasipiktinimui ("inscandalum") brangiųjų sūnų, brolių domininnų . . ." (MPV III, 465).

Šitaip visi trys mindauginio laikotarpio vyskupai (Kristijonas, Vitas, Henrikas) nuo 1255-59 m. virto vyskupais "in partibus infide-lium" (LE 8,536), kurie arba negalėjo lietuvių srityse išsilaikyti (Kristijonas), arba visai į jas nė kojos nekėlė (Henrikas). Tie titularai važinėjo tik po Vakarų Europą, o iš jų vyskupas Henrikas sukėlė Romos Kurijoje net kartaus nepasitenkinimo — buvo kalbama ir apie to vyskupo suspendavimą.

Daugiausia duomenų yra apie Vokietijon pabėgusį Mindaugo vyskupą Kristijoną, kurį žinomasis ordino istorikas K. Forstreuteris yra pavadinęs aplamai pirmuoju Lietuvos emigrantu (DP) Vokietijoje (Deutschl. und Lit, p. 7), bet jis buvo jau kelerių metų laikotarpyje trečiasis "išvietintas" Lietuvos vyskupas. Nuo 1259 m. iki savo mirties (1271 m. gale) Kristijonas Lietuvos ("Lettowie", "Licovie") vyskupo titulu veikė tik Vokietijoje, Mūnsterio, Mainco srityse (SRP II, 42). Jis daug kartų minimas, kai šventino altorius ar teikė atlaidus (PRL 72-100, 179).

Įdomu, kad Livonijos kryžiuočiams rūpėjo Lietuvos vyskupo ("episcopus Lettoviensis") titulą ir toliau išlaikyti, nes Kristijono įpėdiniu buvo paskirtas vysk. Jonas (SRP II, 43, 802-803). Iš jo dvidešimt metų vyskupinės veiklos (1271-1291) Vokietijoje, daugiausia Konstancos ir Freiburgo i. Br. srityse, spausdintuose šaltiniuose iki šiol yra surinktos 39 dokumentų ištraukos (PRL 101-143, 180).

Šitas iš eilės jau ketvirtasis Lietuvos vyskupas, kuris ir savo diecezijos niekada nematė, buvo paskutinis "episcopus Lethoviensis" vardą nešiojęs titularas. Beveik visą šimtmetį (96 m.) Lietuva ir tokių titulinių vyskupų jau nebeturėjo, kol buvo pagaliau įsteigta Vilniaus vyskupija 1387 m. ir Medininkų (Žemaičių) vyskupija 1417 (1421) m.

Žiauriai numalšinę didįjį prūsų sukilimą (1260-74 m.) ir pavergę sūduvių, nadruvių ir skalvių plotus Nemuno žemupyje, iš Prūsų žemės kryžiuočiai nuo 1283 m. pradėjo smarkius puolimus prieš lietuvius, kurie buvo "labai patvarūs (kieto sprando) ir kariauti įgudę" (SRP I, 146). Bet vis tiek, matyti, kryžiuočiai turėjo vilties narsių lietuvių plotą greitai užkariauti. Negausiems pabėgėliams iš Lietuvos į Prūsus užrašomuose tekstuose Ordinas žadėdavo jų tėviškes sugrąžinti, "kai Dievo valia lietuvių žemė ("terra Littwynorum") bus mūsų brolių (kryžiuočių) užimta" (PUB IV, 118; plg. t. p. I, 333, 489-9; IV, 505, 553).

Beveik 40 metų du kryžiuočių ordino kunigai buvo nešioję "Lietuvos vyskupo" titulą, bet Ordinas savo pagonių "misijų teritorijoje" vis labiau perėjo į kietą nusistatymą, jog pirma reikia pagonių žemę užkariauti. Buvo tikima, kad sukrikščioninti paskui bus galima, kaip ir prūsų žemėje buvo įvykę, tik tai, kas bus, kraštą okupavus, gyvųjų likę. Čia ir glūdi atsakymas, kodėl lietuviai, prieš pagonių atvertimą pirma pastačius jų pavergimą, taip herojiškai gynėsi.

Pačiam Mindaugui, kurio drąsiu apsisprendimu už Romos krikščionybę per amžius jo palikuonys stebisi, kontaktas su Ordinu, kuris rūpinosi jo karališka karūna ir davė Lietuvai vysk. Kristijoną, vėliau sudarė daug rūpesčio. K. Forstreuteris teisingai pripažįsta, jog Ordinas bus (jei eilė Mindaugo dovanojimų kryžiuočiams yra tikri dokumentai) savo draugystę su tuo neofitu karaliumi "be saiko išnaudojęs" (p. 7). Suprantama, kodėl Mindaugo bičiuliavimasis su kryžiuočiais, kurie vis kaulijo naujų žemių užrašymo, per visą XIV amž. (nuo Gedimino laikų) buvo primenamas kaip pavyzdys, kokiu būdu Ordinas tapo kliūtimi lietuviams priimti krikštą. Iš tikrųjų moksliniuose tyrinėjimuose ne nuo dabar yra keliamas klausimas, jog Ordinas, kuris XIV a. oficialiai Romoj ir Vakaruose savinosi pagonių lietuvių atvertimo monopolį tapo pačia didžiąja kliūtimi lietuviams priimti lotynišką krikštą. Tai platus klausimas, kuriam analizuoti reikėtų atskiros studijos (žr. J. Jakšto strp. LKMA Suvažiavimo Darbai VI). Tarp eilės europinės istorijos paradoksų šitas, kurio auka tapo lietuviai, buvo vienas iš didžiausių.

Mums čia labiau rūpi Mindaugo laikų Lietuvos krikščionybė. Ar tas pirmojo ir paskutinio (iki šiol!) Lietuvos karaliaus žygis davė ką nors patvaraus? Teturime tik vienintelį popiežiaus liudijimą 1268 m., kur apie "Mindotą" kalbama, kaip apie "šviesaus atminimo" vyrą. Ar iš šitos, gal būt, suinteresuoto Ordino Romos Kurijai perteiktos informacijos galima daryti plačias išvadas apie paties Mindaugo išlikimą krikščionimi, reikia abejoti. Daug kam sunkiai įtikima, kad pats Mindaugas, nutraukęs politinę sąjungą su kryžiuočiais, būtų dar laikęsis jų Lietuvon atneštosios krikščionybės (plačiau žr. LKMA Metraštis I, 92-3).

Trys šaltiniai, kuriais šiaipjau plačiai remiamasi Lietuvos istorijoje, būtent Ipatijaus metraštis, Eiliuotinė Livonijos kronika ir Hermano de Wartberge kronika teikia įrodymus tik Mindaugo apostazijai. Turbūt, Ipatijaus kronika perdėtai vaizduoja, kaip Mindaugas visą laiką laikęsis savo pagoniškų prietarų ir burtų (PS RL II, 817). Eiliuotinė Livonijos kronika pasakoja net įvairių smulkmenų iš Mindaugo atkritimo. Jeigu visa tai ir būtų galima paneigti vienu popiežiaus Klemenso IV posakiu "clare me-morie Mindota" (TMPL I, 79), vis tiek reikėtų būtinai ieškoti atsakymo, kodėl jau 1259 m. Mindaugo vysk. Kristijonas atsidūrė Vokietijoje ir daugiau Lietuvon nebegrįžo? Kodėl kiti du vyskupai (Vitas, Henrikas) negyveno Lietuvoje? Kodėl jau 1255 ir 1257 m. prieš pagonis lietuvius ir sūduvius buvo skelbiamas kryžiaus karas (MPV III, 40, 44)? Kas tiki, jog Mindaugas pasiliko iki mirties krikščioniu, turėtų išaiškinti, kodėl popiežius Jonas XXII po 60 metų (1324) iš Avignono šitaip rašė: "Mindaugas su visa savo karalyste buvo atvirtęs į Kristaus tikėjimą, bet dėl žiaurių ir nedraugiškų skriaudų, kurias padarė mylimi vokiečių ordino sūnūs, nuo tikėjimo atsimetė ir grįžo į pirmykštę klaidą" (TMPL I nr. 293).

Mindaugą nužudžius, išskyrus trumpą stačiatikio Mindaugaičio Vaišvilko ir jo svainio Svarno epizodą, Lietuvoje sekė vienas po kito pagoniškai nusistatę valdovai. Narsusis Traidenis (1270-82) iš šaltinių atrodo krikščionybės priešu ir krikščionių persekiotoju, nors jo keturi broliai, pagal Ipatijaus kroniką, buvę pavyzdingi stačiatikiai ir geri vyrai (PSRL II, 869). Pagonys valdovai sėdėjo Lietuvos sostinėje iki 1385 m., o kas sėdėjo sostinėje (Vilniuje), tas buvo vyriausias ir reprezentavo visą kraštą. Į-domus tuo atžvilgiu buvo didysis valstybininkas Algirdas. Kai jis atsisėdo didžiuoju kunigaikščiu Vilniuje, jis ir savo žinomuosius septynis sūnus iš antrosios žmonos Julijonos Tveriškės paliko pagonimis. Ir taip nuo Mindaugo pasidarė per 120 metų pagonių valdovų tarpas, kai, tam karaliui mirus, "buvo išrauti ir pirmieji krikščionybės daigai" (V. Gidžiūnas, Lux Christi, 1964 nr. 3, p. 45).

Viduriniais amžiais paprastai valdovo krikštijimasis drauge reiškė ir tautos krikštą, nes dar ir XVI amžiuje galiojo principas "kieno kraštas, to ir tikėjimas". Taip buvo su lenkų Mieško krikštu, taip buvo ir su rusų krikštijimu Kijevo didžiojo kunigaikščio Vladimiro laikais. Tik jo naująjį tikėjimą priėmęs pavaldinys tebuvo laikomas paklusniu, lojaliu savo valdovui. Taip būtų galėję atsitikti ir su Mindaugo ir jo įpėdiniais, jeigu krikščionybė Lietuvoje būtų išsilaikiusi bent vieną ar dvi generacijas krikščio-nio valdovo globoje.

Iš įvairių Europos tautų misijų bei krikšto istorijos yra žinomi atkritimai, pagoniškos reakcijos. Tai suprantama! Pvz., vėlesnis prūsų apaštalas šv. Vaitiekus anksčiau sėkmingai veikė vengruose ir daug įtakos turėjo Steponui (m. 1038), bet paskui atėjo reakcija, kada misininkai buvo ir žudomi. Bet greitai, 40 metų po mirties šv. Stepono, kuriam teikiamas Vengrijos apaštalo vardas, buvo naujas šventasis karalius Vladislovas I (1077-95), kuris galutinai įtvirtino krikščionybę. Jai hierarchinę struktūrą buvo spėjęs duoti jau Steponas, įkurdamas dvi arkivyskupijas, 8 vyskupijas, išplėsdamas vienuolynų tinklą.

Ir Danijoje žinoma trumpalaikė pagonybės reakcija. Haraldas Mėlyndantis (Blatand), nusilenkdamas Vokietijos imperatoriaus Otono I reikalavimui, krikštijosi pats (965) ir įkūrė tris vyskupijas. Sūnus Svend Gabelbart, paveržęs iš tėvo sostą, išvarė "vokiečių" tikėjimo vyskupus ir kunigus. Ne iš karto krikščionybė prigijo ir norveguose, kur karalius Olavas Tryggvasonas (m. 1000) pats krikštijosi ir palaikė anglosaksų misijas krašte. Tačiau valdovų nusistatymas buvo svarbiausias, ir jau Olavas Haraldsonas (1016-28), populiarus norvegų šventasis, su anglų ir vokiečių kunigų pagalba tautą apkrikštijo.

Ir Lenkijoje yra žinoma stipri pagoniškoji reakcija bekaralmečio metu (1034-1038), t. y. 68 metai nuo Mieško priimtos krikščionybės, kurios millennium dabar patogiai švenčiamas. Suirutės metu buvo žudomi kunigai, plėšiamos bažnyčios. Reaguodami prieš Boleslovo Narsiojo (m. 1025) įvestą tvarką, atvirtę pagonybėn gyventojai drauge skelbė kovą ir krikščionių Bažnyčiai. Bet krizė greitai buvo nugalėta, nes reikšmingas buvo valdovo Kazimiero, vad. "Atnaujintojo" (Odnowiciel) nusistatymas. Jis per 20 metų (1038-58) atstatė pilis ir bažnyčias, įvedė kunigų ir valdininkų hierarchiją.

Lietuvoje iki XIV amžiaus galo tokio krikščionio valdovo nebebuvo. Mindaugo krikščioniškasis dešimtmetis pasiliko šviesiu, bet, deja, labai trumpalaikiu epizodu. Apie Mindaugą žinome, kad jis su savo šalininkais krikštijosi ir įsteigė vyskupiją, vyskupui užrašydamas žemių tik pagoniškų Žemaičių srityje. Parapijų steigimas, kuris sudaro pagrindą kiekvienos tautos sukrikščioninimo, težinomas Lietuvoje nuo Jogailos ir Vytauto laikų.

Tad kyla pagrindinis klausimas, ar yra galima ne vien lietuvių ghetto svetur pasitenkinimui, bet ir tarptautiniame forume įpilietinti Mindaugo krikštą ir jo (Lietuvos) vyskupijos trumpą egzistenciją kaip lietuvių tautos krikštą? Deja, duoti teigiamą atsakymą neleidžia eilė sunkinančių aplinkybių ir faktų, ar žvelgsime Romon ir Avignonan, ar į Ordiną ir į Vakarų Europą, ar pagaliau ir į pačią Lietuvą bei jos valdovus.

(Bus daugiau)

Sukurta: Kretingos pranciškonai