Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1941 METŲ SUKILIMAS PDF Spausdinti El. paštas


Nors Nacių-Sovietų 1939 rugpiūčio 23 susitarimu Lietuva buvo priskirta Sovietų įtakos sferon ir nors Raudonoji armija formaliai okupavo Lietuvą 1940 birželio 15 ir ją inkorporavo į Sovietų Sąjungą 1940 rugpiūčio 3, tačiau daugumas lietuvių nerezignavo tokiam likimui. Kad nekomunistinės srovės nesuorganizuotų pasipriešinimo naujai santvarkai, ne tik Smetonos režimo personalas, bet ir to režimo opozicijos vadai ir žymūs visuomenės veikėjai buvo sistemingai Sovietų suimti ir pasmerkti likvidacijai. Šis kėslas dalinai pasisekė Sovietams, nes lietuvių visuomenė neteko patyrusių vadų. Dėl to kurį laiką Lietuvos gyventojai buvo dezorientuoti ištikusioj tragedijoj.

Tačiau nauja, nepatyrusi, bet patriotiškai užsidegusi tautos vadovybė atsirado iš jaunojo universitetinio personalo, studentijos ir moksleivijos, aplamai paėmus, iš krašto jaunuomenės. Tų naujų vadų siekimai rado beveik visuotinio atgarsio ir tuose sluoksniuose, kuriuos sovietai laikė labiausiai simpatizuojančiais "socialistinei santvarkai", t. y. tautos nepriklausomumo minčiai lygiai pritarė ir mažažemiai, kaimo ir miesto darbininkija. Palaipsniui visuose tuose sluoksniuose augo Maskvos primestu režimu nepasitenkinimas. Kilo gili neapykanta prieš Maskvos diriguojamus užmojus.

Mat, nepriklausomos Lietuvos raštingumo ir bendro išsilavinimo laipsnis buvo aukštesnis už bendrą rusų lygį. Todėl net eiliniam lietuviui įkyrėjo komunistų šabloniški šūkiai ir ideologinis veidmainiškumas. Lietuviai gėrėjosi nepriklausomybės laikotarpio ūkiniais bei kultūriniais pasiekimais, nes tai buvo jų pačių triūso vaisiai. O gi dabar sovietai ėmė išniekinti ir sunaikinti tą dvidešimt metų darbą.

Spontaniškas pasyvus pasipriešinimas sovietams kilo iš visų visuomenės sluoksnių per pirmuosius Sovietų okupacijos keturis mėnesius. 1940 spalio 9 Vilniuje susidarė koordinuotos rezistencijos užuomazga. Šį "štabą" sudarė jauni intelektualai ir kariškiai: mjr. Vytautas Bulvi-čius, dr. Adolfas Darnusis, dr. Pranas Padalis, Leonas Prapuolenis, pik. dr. J. Vėbra ir kt. Pogrindis buvo pamažu apjungtas; jo tikslai buvo:

1. suderinti rezistencinius veiksmus apsaugoti krašto gyventojams nuo NKVD provokacijų; 2. gelbėti ir globoti persekiojamus patriotus; 3. palaikyti ryšius su laisvuoju pasauliu, ir pagaliau 4. ruoštis sukilimui, kuris įvyktų atitinkama proga. Beveik tuo pačiu laiku (1940 lapkričio 17) Berlyne mažas ratelis buvusių Lietuvos diplomatų ir politinių pabėgėlių pradėjo organizuoti Lietuvos išlaisvinimo sąjūdį. Jų pastangos rado konkrečios formos, kai pik. Kazio Škirpos iniciatyva buvo sukurtas Lietuvių Aktyvistų Frontas.

Berlyno LAF ir organizuotas pogrindis tėvynėje apsijungė ir sudarė Lietuvos Aktyvistų Frontą. Lietuvos rezistencija pripažino Berlyno LAF vykdomuoju štabu, kadangi jo buveinė buvo Berlyne, okupuotos Europos politiniame centre.

Sekdamas vokiečių užsienio politikos ir santykių su Sovietų Sąjunga eigą, Berlyno LAF numatė karo tarp rusų ir vokiečių galimybę netolimoje ateityje. LAF pilnai suprato nacio-nalsocializmo totalistinį charakterį, bet tikėjo, kad Vakarai pagaliau sumušią hitlerinę Vokietiją ir kad Lietuva atsistosianti kaip nepriklausoma valstybė. Tuometinis pavojus tam siekiui buvo Sovietų Sąjunga, kuri turėjo būti sunaikinta. O tuomet tik viena galybė tai galėjo padaryti — hitlerinė Vokietija. Žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos, Lietuvos prisidėjimas prie vokiečių būtų galutinių laimėtojų — anglų ir amerikiečių pasmerktas. Tai ir buvo lietuviams aktyvistams skaudi dilema. Tačiau jie pasirinko sunkų vidurinį taką: nežiūrint pasekmių, karui kilus, lietuviai sukilsią prieš bolševikus ir konstatuosią atstatytos Lietuvos respublikos faktą pasauliui. LAF Berlyne ir Lietuvoje pradėjo ruoštis sukilimui.

Sukilimas prasideda
Sekmadienį, 1941 birželio 22 dienai auštant, Kauną išbudino sprogimai. Vokiečių aviacija bombardavo Kauno aerodromą. Vokietijos - Lietuvos pasieny dundėjo vokiečių pabūklai. Karas prasidėjo! Kauno gyventojai slaptai nudžiugo užgirdę bombardavimą, nes buvo tikri, jog išvadavimo valanda arti.

Leonas Prapuolenis ir Pilypas Narutis, kartu su LAF štabu, įsikūrė Žaliakalnio senelių prieglaudoje anksti rytą. Tučtuojau pradėjo plaukti visos žinios į šitą provizorinį centrą. Dalis LAF štabo, Adolfas Darnusis ir Juozas Vėbra, įsitaisė Kauno univ. chemijos institute (buv. Ginklavimo Valdybos Tyrimų laboratorijoj).

Vakare LAF jau išsiuntė būrį su granatomis bei kitais ginklais išsprogdinti numatytus strateginius telefono ir telegrafo mazgus. Prieš nutraukiant telefoninį susisiekimą, R. paskambino Kauno sovietų kariniam komendantui ir pranešė, esą, vokiečių desantininkai nusileidę Kauno apylinkėse. Po šito sąmoningo klaidinimo leitenantas S. susprogdino sovietų karinę telefono centrinę Vilijampolėje, o R. išardė Kauno telégrafo-telefono centrinę.

LAF veikla sukėlė paniką Kauno sovietų įguloje, kuri pradėjo evakuacijos operacijas. Šis vyksmas padrąsino aktyvistus. Apie vidurnaktį buvo pastebėta, kad raudonarmiečiai krovėsi į vagonus Kauno geležinkelio stoty ir kad rusų daliniai traukėsi atgal Ukmergės link.

LAF grupės mobilizavosi. Studentų medikų dalinys, turėdamas savo žinioje pirmosios pagalbos automobilius, skubiai nugabeno radijo specialistus ir atsargos vienetus į numatytus punktus. Nakties metu LAF pataisė rusų sugadintą Kauno radiofoną.

Sekmadienio naktis Kaune buvo klaiki: gatvėse maišėsi besitraukia raudonarmiečiai ir būsimi sukilėliai. Kadangi sukilėliai neturėjo ginklų, jie juos turėjo asmeniškai įsigyti. Patikimi milicininkai perdavė kai kuriems aktyvistų būreliams mažą kiekį šautuvų. Penketukai nerimavo, reikalaudami uždavinių. Apyaušris. Pagaliau sukilimas prasidėjo: L. Prapuolenis paskambino K. Ambrozaičiui (dabar medicinos daktaras), jam įsakydamas užimti pirmosios policijos nuovadą Senamiesty. Ambrozaičio būrelis išvyko iš Vilijampolės, persikėlė laiveliu per Nerį, nuskubėjo į minėtą nuovadą ir įsitvirtino jos būstinėje. Tuo būdu susikūrė Senamiesčio partizanų štabas.

Lietuvos nepriklausomybės atstatymo paskelbimas
Birželio 23 d. rytą, apie 3 valandą, Ad. Darnusis, kartu su L. Prapuoleniu, J. Vėbra ir kitais, susirinkę provizoriniame štabe, suredagavo Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą ir trumpą atsišaukimą į tautą. Apie 6 val. V. su ginkluotais palydovais atvyko į Žaliakalnio senelių prieglaudą (LAF štabą) pranešti, kad radiofonas parengtas transliuoti atsišaukimą. Tuo metu Vėbros vienetas užminavo į radijo stotį vedančius kelius. 9 vai. Vėbra pranešė štabui, kad už pusvalandžio jie bus pasiruošę transliacijai. Nedelsdami Prapuolenis, Darnusis, Narutis, Ivinskis ir ginkluotas būrys išvyko į radiofoną, žygiuodami pro šalį sovietų tankų. Prie radiofono vartų jau budėjo menkai apginkluota aktyvistų sargyba. Be abejo, didelis sovietų junginys būtų galėjęs išmušti LAF grupę radiofone. Bet nebuvo laiko laukti didesnės apsaugos. Reikėjo tučtuojau transliuoti atsišaukimą.

Apie 9:20 buvo sužinota, kad Ąžuolynas prie radijo siųstuvo buvo pilnas raudonarmiečių, kurie, pradėjus transliuoti, galėtų užpulti siųstuvą. LAF sargyba prie siųstuvo buvo per silpna atremti tokį antpuolį. Kadangi LAF buvo pasiryžęs neatidėlioti Lietuvos nepriklausomybės atstatymo ir laikinosios vyriausybės sudarymo viešo skelbimo, Prapuolenis įsakė LAF vienetui prie siųstuvo pasiruošti transliacijai.

Pirmadienį, birželio 23, 9 vai. 28 min., LAF įgaliotinis L. Prapuolenis Lietuvos Aktyvistų Fronto štabo vardu paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atstatymą:

Raudonieji budeliai žiauriai kankinę mūsiį kraštą . . . šiuo metu siaubo apimti netvarkingai bėga . . . Artėja visų Lietuvos žemių išlaisvinimo valanda. . . Broliai lietuviai. Imkitės ginklo . . . Tegyvuoja laisva nepriklausoma Lietuva.

Prapuolenis toliau išvardijo laikinosios vyriausybės sąstatą. Dr. A. Darnusis pakartojo pranešimą vokiškai, dr. Z. Ivinskis — prancūziškai. Sugiedotas Lietuvos himnas. Po to buvo užgrota Kipro Petrausko plokštelė "Saulelė raudona" — tai buvo sutartas ženklas sukilti.

Sukilimo vyksmas Kaune
Birželio 23 d., prieš pietus, septyniolika jaunuolių, kuriuos parėmė keli tūkstančiai neginkluotų sukilėlių, užpuolė A. Panemunės ginkime ir pagrobė per 3000 šautuvų ir keletą kulkosvydžių. Tačiau šitie ginklai buvo be šaudmenų"! Aktyvistų būriai po pakartotų pastangų užgrobė Vilijampolės ginklinę. 2500 automatinių šautuvų ir didelis kiekis revolverių, granatsvydžių ir priešlėktuvinių kulkosvydžių pateko į LAF rankas. Taip pat buvo paimtas didelis amunicijos sandėlis. Po rusų kulkosvydžių liepsnom A. Panemunės aktyvistai motorlaiviu pergabeno keletą šimtų šautuvų per Neries upę Vilijampolės partizanams. Prisikrovę Vilijampolėj amunicijos, motorlaiviai grįžo atgal į A. Panemunę. Tuo pačiu laiku kiti A. Panemunės par-tizanai-aktyvistai nusiuntė ginklus laisvės kovotojams Fredoje ir Aleksote (kiti Kauno priemiesčiai).

LAF pirmos pagalbos mašinos greitai išvežiojo šautuvus į svarbiausius susitelkimo punktus. Kas minutė augo partizanų būriai. Apsiginklavę tik pistoletais sukilėliai užpuldinėjo ir nuginklavo rusų dalinius. Darbininkai ir valdininkai ėmė organizuoti svarbių pastatų apsaugą. Vidurnaktį Laisvės Varpas suskambėjo per Kauno radiją. Lietuvos trispalvė plevėsavo virš Karo muziejaus, valstybės rūmų ir privačių namų. Ginkluoti aktyvistai užėmė telégrafo-telefono centrinę, ryšiai buvo užmegzti su priemiesčiais. Raudonarmiečiams nebuvo žinoma, jog LAF naudojo pataisytą telefonų tinklą susisiekti su atskirom LAF komandom mieste. Saugumo policijos pastatas buvo užimtas. Buvę policininkai pradėjo organizuoti laikinosios policijos branduolį.

Pirmą valandą po pietų įvyko kruvini susirėmimai Vilijampolės, A. Panemunės ir Aleksoto gatvėse tarp raudonosios armijos ir LAF. Kauno vidurmiesčio sukilėliai užpuolė svarbias valstybines įstaigas ir jas užėmė po poros valandų brutalių kautynių. Kulkosvydžių ir šautuvų ugnys tratėjo visose gatvėse.

Labai dažnai sukilėliams reikėjo pagrobti ginklus nuo raudonarmiečių. Keli laisvės kovotojai išsidėstydavo tarpdury ir, sovietų atsilikėliui praeinant, išplėšdavo ginklus ir dingdavo. Apsiginklavę pagrobtais ginklais partizanai apsaugojo krautuves ir kitas nuosavybes nuo plėšikavimo, apgynė gyventojus nuo besitraukiančių sovietų kareivių. Sukilėliai taip pat išvadavo maždaug 2000 politinių kalinių Kaune; daugelis išlaisvintųjų įstojo į sukilėlių eiles.

Kpt. Albertas svarplaitis, LAF ryšininkas su užsieniu, bolševikų nužudytas Minske, prasidėjus sovietų - vokiečių karui.

Pirmos sukilimo lietuvių aukos buvo: studentai ateitininkai A. Živatkauskas ir A. Norkūnas, buvęs policijos tarnautojas J. Savulionis ir skautų veikėjas doc. inž. J. Milvydas.

LAF kovotojai bandė išsaugoti tiltus per Nemuną. Buvęs lakūnas ir Berlyno LAF kurjeris J. Dženkaitis suorganizavo 15-20 žmonių, kurie pagrobė ginklus iš patalpų. 20-30 vyrų prislinko prie Fizikos-chemijos instituto ir pradėjo tilto apšaudymą. Apie 5-6 vai. v. Dženkaičio partizanų būrį iš užpakalio puolė rusai tanketėmis ir šarvuočiais. Per 10 partizanų vietoje buvo nukauti. Dženkaitis gynėsi, nors buvo sunkiai sužeistas (jis mirė trečiadienį Senamiesčio ligoninėje). Partizanai turėjo pasitraukti.

Vilijampolės Petro Vileišio tiltą per Nerį išgelbėjo nuo susprogdinimo buvęs policininkas Juozas Savulionis. Ligi pasiaukojimo pasišventęs Savulionis užbėgo ant tilto, nukirpo elektros laidus, bet žuvo nuo rusų kulkosvaidžių ugnies.

Partizanų apšaudomi, rusų sargybiniai tiltus susprogdino ne laiku. Tai gal išgelbėjo Kauną nuo sunaikinimo, nes iš Suvalkijos bėganti rusų kariuomenė buvo priversta aplenkti Kauną.

Birželio 24 d. popiety pavojus vėl buvo išvengtas, kai raudonųjų daliniai bandė persikelti per Nemuną ties A. Panemune. Juos atrėmė aktyvistų kulkosvydžių ugnis, vokiečių bombonešių talkinama.

Lietuvių aktyvistų karinis grobis didėjo. Automobiliai, sunkvežimiai, kulkosvydžiai net artilerijos pabūklai ir tanketės perėjo į jų rankas. Naktis iš pirmadienio į antradienį buvo panaudojama aprūpinti  miesto  pakraščių  partizanų dalinius ginklais. Į Aleksotą ir Aukštąją Fredą ginklai per Nemuną buvo perkeliami laiveliais, nežiūrint intensyvaus sovietų kulkosvydžių šaudymo. Buvo imtasi atskirai veikusius partizanų kovos būrių štabus sujungti į vieną miesto štabą. Pulk. Jurgis Bobelis, neseniai paleistas iš kalėjimo, buvo paskirtas Kauno kariniu komendantu. Antradienį, auštant, jau beveik visi būriai buvo vieno centro tvarkomi.

Krizė kilo, kai Kauną pasiekė žinia, kad dideli raudonarmiečių daliniai nuo Jonavos slenką Kauno link. Kapitonas A. V. sugestionavo panaudoti radiją kreiptis į vokiečių aviaciją pagalbos. Po 45 minučių Jonavos link praskrido vokiečių bombonešių eskadrilė. Tai buvo pirma suderinta operacija su vokiečiais.

Didelės kautynės vyko Šančiuose. Ten veikė daug darbininkų ir jaunuolių (jų tarpe nemaža keturiolikmečių). Krito apie 100 partizanų, daugiausia drąsūs, bet neprityrę jaunuoliai. Vis vien jie išguldė šimtus raudonarmiečių; nemažai rusų nuskendo Nemune. Partizanai sugebėjo sulaikyti trijų sovietų divizijų įsiveržimą į Šančius. Tuo metu, kai "Metalo" įmonėje sukilėliai, susilaukę leitenanto V. M., jau tvirtai ir organizuotai veikė, buvo patirta, kad stambūs raudonarmiečių daliniai spaudė partizanus prie Nemuno ir bandė persikelti. Kai kurie persiyrę beveik pasiekė kulkosvydžių lizdus, bandė apmėtyti granatomis, bet čia jie krito nuo partizanų šūvių. Su vis didėjančia įtampa pakrantės partizanai kovojo nuo pirmadienio priešpiečių ligi ankstyvo trečiadienio ryto, kada raudonarmiečiai, nebetekę vilčių pro čia prasiveržti, atsitraukė.

Mykolas Naujokaitis, Vilniaus LAF štabo narys, ryšininkas su užsieniu, bolševikų pasienyje sužeistas ir kalintas.

Naktį iš birželio 23 į 24 d. LAF pavyko užimti Kauno komunistų tvirtoves ir išvaryti raudonarmiečių likučius. Birželio 24 d. 6 vai. vakare Kaunas jau buvo visiškai LAF rankose. Tris dienas lietuviai aktyvistai be jokios vokiečių pagalbos kovojo su rusais dėl Kauno. Kaune veikė 36 atskiros sukilėlių grupės. Kautynių dėl Kauno metu krito apie 200 lietuvių partizanų. Dar 150 sužeistų sukilėlių gulėjo Kauno ligoninėse.

Vokiečių kariuomenė įžygiavo į Kauną tik birželio 25, kai miestas jau buvo visiškai išlaisvintas ir kai jau buvo pasirodęs LAF štabo spaudos skyriaus vedėjo medicinos stud. Br. Stasiukaičio suorganizuotas "Į Laisvę" dienraštis.

Sukilimas visoje Lietuvoje
Sukilimas išsiplėtė po visą Lietuvą. LAF sėkmingai perėmė Kauno, Vilniaus, Šiaulių ir Panevėžio administraciją. Per visą kraštą, miesteliuose ir kaimuose, lietuviai stvėrėsi ginklo ir puldinėjo pavienius rusus kareivius arba jų mažus būrelius. Sukiliminė dvasia buvo tokia aistringa, jog net neginkluotos grupės neapgalvotai puldinėjo bėgančius rusų karius. Aplamai krašte buvo toks vaizdas: raudonarmiečiams pradedant evakuoti apylinkę, drąsesni jaunuoliai susiburdavo, įsigydavo vieną kitą ginklą ir puldinėdavo rusų ariergardus. Dažnai tie sukilėliai spėjo išgelbėti kaimus ir miestelius nuo bėgančių rusų represalijų.

Bebėgdami iš Lietuvos, raudonarmiečiai ir enkavedistai išžudė nemaža beginklių žmonių ir savo rankose turėtų kalinių. Iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo apie 100 kalinių, prasidėjus karui, buvo išgabenti į Minską, o iš ten pėsčiomis išvaryti į Červenę, kur birželio 26-27 naktį buvo ]5radėti šaudyti. Pakeliui ar pačiose skerdynėse žuvo pik. Bikinas, V. Daudzvardas, pik. B. Giedraitis, mjr. VI. Opulskis, pik. S. Rusteika, pik. J. Šarauskas, mjr. J. Špokevičius ir kt. Telšių kalėjimo 73 lietuviai kaliniai buvo po žiaurių kankinimų išžudyti Rainių miškelyje birželio 24-25.

Svarbų vaidmenį sukilime suvaidino ir Lietuvos kariuomenės kariai, kurie buvo oficialiai įjungti į raudonąją armiją 1940 rugsėjo 30 d. Karių pasipriešinimas įvyko be jokio ypatingo plano, spontaniškai. Komisarai ir rusų vadai vienur buvo nuginkluoti, kitur nukauti. Vienur lietuviai kareiviai kovojo vieni, kitur kartu su savo karininkais; vieniems pasisekė gan lengvai nuo bolševikų atsipalaiduoti ir pabėgti, kitur teko su rusais kautis arba vieniems, arba susidėjus su lietuviais partizanais.

Varėnos poligone buvusioje 184-toje divizijoje beveik visiems lietuviams pasisekė išsigelbėti. O Švenčionėlių-Pabradės poligone buvusios 179-tos divizijos lietuviams teko turėti sunkesnių pergyvenimų. Nemažam skaičiui Vilniaus karo mokyklos lietuvių buvo lemta būti bolševikų nuvarytiems toliau į rytus. Per vėlesnes kautynes dalis tų lietuvių pateko į vokiečių nelaisvę. Likusiųjų likimas nežinomas.

Tokiu budu iš 7000-8000 lietuvių karių, busių 29-ame korpe karo pradžioje, jau pirmomis karo dienomis Lietuvoje atsipalaidavo nuo bolševikų ir susirinko savo senose dalyse per 5000 kareivių ir per 500 karininkų. Keli šimtai iš karto išsiskirstė tiesiog į namus. Kovų metu, belaisvinant iš bolševikų, žuvo arba buvo jų nužudyta nemaža lietuvių karių.

Pagal prof. Kazį Pakštą, sukilime prieš komunistus dalyvavo 35000 suorganizuotų ir apginkluotų partizanų ir 90.000 neorganizuotų sukilėlių. Be to, dar 6000 lietuvių kareivių išsivadavo ir prisidėjo prie sukilėlių. Viso būta 131.000 lietuvių, sukilusių prieš sovietus 1941 metais. K. Pelėkis spėliojo, kad buvo 125.000 sukilėlių. Generolas St. Raštikis ir prof. Juozas Brazaitis teikia mažesnį skaičių: 90-100.000 sukilėlių.
Sukilėliai neturėjo ginklų. Pradžioje nė kulkosvydžių neturėjo. Tačiau nebuvo laiko dairytis, reikėjo veikti. Sukilėlių didžiausia jėga buvo pasiryžimas išvaryti rusus iš tėvynės.

Lietuvių sukilimas visiškai demoralizavo iš Lietuvos bėgančią raudonąją armiją ir okupacinio režimo pareigūnus. Rusai bėgo pro kaimus įsėdę į sunkvežimius ar vežimus. Pakeliui lietuviai partizanai juos apšaudė iš paskos. Sužeisti rusai buvo nugabenti į pirmosios pagalbos punktus. Nuginkluoti raudonarmiečiai buvo patalpinti į laikines dabokles, dažniau — paleisti be ginklų.

Visoje Lietuvoje, per dvi dienas, kai kur per tris ar penkias dienas, bolševikų jėgos buvo demoralizuotos, pakrikdytos ir priverstos bėgti. Silpnai apsiginklavusių sukilėlių heroizmas imponavo neutraliųjų šalių korespondentams, kurie lydėjo vokiečių Wehrmachtą per Lietuvą. Bet sukilimo nuostoliai buvo tragiški: lietuvių pusėje 4083 užmušti ir 8000 sužeistųjų. Du tūkstančiai partizanų žuvo kovoje, bėgą raudonarmiečiai išžudė dar 1500. Puolą vokiečiai išskerdė kelis šimtus; jie vėliau pasiteisino, kad "per klaidą" įvykusios skerdynės. Keturi tūkstančiai užmuštų per kelias dienas buvo baisus skaičius Lietuvėlei.

Kokių nuostolių turėjo rusai kovoje su lietuviais sukilėliais? Tikrų duomenų gal niekuomet neturėsime. Tačiau, turint galvoj sukilimo staigumą, galima apytiksliai skaičiuoti, kad raudonarmiečiai nukentėjo dvigubai ar trigubai.

1941 birželio 23 sukilimo pastatytos laikinosios vyriausybės posėdis. Posėdžiui pirmininkauja prof. Juozas Ambrazevičius, ėjęs ministro pirmininko pareigas. Kairėje J Matulionis, finansų m., J. Senkus, informacijos dir., B. Vitkus, žemės ūkio m., P. Vainauskas, valst. kontr. ir prekybos m., V. žemkalnis-Landsbergis, komunalinio ūkio m., K. Vencius, sveikatos m., V. Grudzinskas, maisto tiekimo valdytojas; dešinėje: J. Šlepetys, vidaus reik. m., St. Raštikis, apsaugos m., A. Darnusis, pramonės m., J. Pajaujis, darbo m., A. Novickis, susisiekimo m., L. Prapuolenis, Aktyvistų Fronto įgaliotinis prie vyriausybės, M. Mackevičius, teisingumo m.

Sukilimo išdavos ir prasmė
Sukilimo paruošimas ir vykdymas buvo sėkmingi. Per vieną savaitę (birželio 22-29 d.d.) rusai buvo išvyti iš Lietuvos. Politiniai kaliniai buvo išlaisvinti. Daugumas pramonės įmonių ir miestelių buvo apsaugoti nuo sunaikinimo besitraukiančių raudonarmiečių rankose. Sukilimas pastojo kelią represijoms ir žiaurumams prieš Lietuvos gyventojus. Taip pat vokiečiai negalėjo teisintis, jog jie okupuoją Lietuvą kaip Sovietų Sąjungos teritoriją. Vokiečiai buvo priversti skaitytis, nors ir nenorom, su veikiančia Lietuvos vyriausybe.

Kokie buvo tautinio sukilimo rezultatai? Pirma, kelių dienų kovos sūkury žuvo per 2000 laisvės kovotojų. Šis skaičius yra didesnis už nepriklausomybės kovų nuostolius. Didžiausių nuostolių patyrė jauni kareiviai, studentai, ūkininkaičiai, net gimnazistai. Šitie nuostoliai liudija lietuvių tautinio sąmoningumo intensyvumą. Nors buvo trūkumų nepriklausomybės laikotarpyje, Lietuvos jaunimas mokėjo pareikšti meilę laisvei bei tėvynei ir pasiaukoti šiems idealams.

Antra, sukilimo metu buvo pastatyta laikinoji vyriausybė. Vyriausybės sudarymo aktas į-rodo, kad sukilimas nebuvo karo pradžios vietinės suirutės padaras. Sukilimas nebuvo, kaip kai kurie JAV lietuvių laikraščiai 1941 m. vaizdavo, noro keršyti protrūkis. Laikinosios vyriausybės sudarymo aktas įrodo, kad sukilimo tikslas buvo valstybinė nepriklausomybė. Šis tikslas, nors tik laikinai, buvo ginklu įgyvendintas. Sukilimas susprogdino sovietų melą, esą, lietuvių tauta savanoriškai įsijungusi į Sovietų Sąjungą.

Laikinoji vyriausybė laikė nepriklausomybės apgynimą savo pareiga. Visi pripažino šitą tikslą kaip laikinosios vyriausybės uždavinį. Užtat šitoji vyriausybė nesutiko daryti jokių nuolaidų, kurios kompromituotų nepriklausomybę. Savo ruožtu vokiečiai išmėgino įkalbinėjimus, gundymus, grasinimus ir šantažą kompromituoti lietuvių kabinetui.

Laikinosios vyriausybės šešių savaičių valdymo hikotarpis pasižymi pasipriešinimu naujiems okupantams. Vokiečių okupacinė vadovybė nepripažino laikinosios vyriausybės. Gestapas neleido numatytam ministrui pirmininkui K. Škiraai ir užsienio reikalų ministrui R. Skipičiui išvykti iš Berlyno. Vokiečiai uždraudė laikinajai vyriausybei panaudoti radiją ir kitas priemones susisiekti su krašto gyventojais. Laikinajai vyriausybei buvo uždrausta spausdinti savo potvarkius ir atsišaukimus laikraščiuose. Naciai išprovokavo jiems palankius lietuvių nesusipratėlius parašyti peticijas ir pagaliau suruošti pučą prieš laikinąją vyriausybę. Vokiečiai griebėsi šitomis priemonėmis priversti laikinąją vyriausybę likviduotis ir, jei tai nebūtų įmanoma, persitvarkyti į "patikėtinių tarybą", kuri subordinuotųsi vokiečių okupacinei vadovybei.

Kadangi K. Škirpa nebuvo iš Berlyno išleistas, tai ministro pirmininko pareigas perėmė prof. Juozas Ambrazevičius. Jo vadovaujama laikinoji vyriausybė kietai gynė savo lietuvišką savarankiškumą. Pademonstruoti solidarumui su vyriausybe įvyko visuomenės atstovų susirinkimas. 60 visuomenininkų, jų tarpe buvęs prez. dr. K. Grinius, vienbalsiai pritarė vyriausybės nusistatymui vokiečių atžvilgiu, būtent:

Laikinoji vyriausybė nesilikviduos. Jei jie to nori, tegul vokiečiai patys ją likviduoja

Pagaliau vokiečiai paskelbė Ostlando administracijos sudarymą 1941 liepos 25. Rugpiūčio 5 įvyko paskutinis laikinosios vyriausybės posėdis. Buvo nutarta, kad, kadangi vokiečiai daro visokių kliūčių jos veikimui, jinai yra priversta prieš savo ir tautos valią suspenduoti veikimą. Objektyviai įvertinant laikinosios vyriausybės darbą, reikia pripažinti, kad ji liko ištikima sukilimo dvasiai ir sukilėlių suteikto mandato ir uždėtų pareigų neišdavė.

Trečia, laikinosios vyriausybės sukurtas administracinis aparatas liko savo vietoj ir toliau. Daugumas tos administracijos personalo buvo ištikimas tautai ir laikėsi lietuviškos linijos vieton vokiškos.

Vyriausybei susispendavus, rūpinimasis sudaryti vieningą politinę liniją ir vieningą politinę vadovybę lietuvių tarpe neišnyko. Politinis veikimas vėl perėjo į pogrindį.

Rezistencija tęsėsi per visą vokiečių okupacijos laikotarpį. Tik dabar atsirado kitų vadų. Kitos organizacijos tęsė pasipriešinimą antrajai Sovietų okupacijai. Šis pasipriešinimas buvo griežtesnis ir pareikalavo žymiai daugiau aukų. Naujoji rezistencija turėjo desperatiško didvyriškumo žymių. Iš tikrųjų, aktyvaus pasipriešinimo prieš sovietus etapas, 1944-54 m. partizanų karas, iššaukė nuostabiai didvyriško pasiaukojimo ir pasiryžimo žygius. Tai iš dalies buvo išdava ir 1941 m. tautinio sukilimo, davusio tolimesniam lietuvių pasipriešinimui okupantams ryškų atspalvį ir kryptį. Nors suverenumo atstatymo atžvilgiu sukilimui buvo lemtas nepasisekimas, vis vien 1941 m. sukilimas buvo reikalingas atgaivinti lietuviuose pasitikėjimą savo sugebėjimu siekti tautinio apsisprendimo. Tai ir sudaro jo istorinę prasmę.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai