Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
"TRAVIATA" PDF Spausdinti El. paštas
Šio sezono Čikagos Lietuvių Operos pastatymas

Pernykštis Čikagos Lietuvių Operos sezonas pasižymėjo įspūdingu žygiu: vieton operos buvo suruoštas oratorinis koncertas su pilnu Čikagos simfoninio orkestro sąstatu, pastatant G. Verdi "Requiem" ir Br. Markaičio, S. J., kantatą "Vilniaus Varpai". Koncertas buvo skirtas gedulingam 25 m. Lietuvos okupacijos bei žuvusiųjų už Lietuvos laisvę minėjimui. Jis praėjo su dideliu pasisekimu ir parodė ypač pakilusį Čikagos Lietuvių Operos choro lygį.

Dėl šių metų sezono, atrodo, pradžioje nebuvo nusistatymo; buvo žinių, kad jokia opera nebus statoma, o bus pasitenkinta pasiruošimu dainų šventei. Tačiau netrukus praėjo žinia — bus statoma "Traviata".

Ši populiarioji G. Verdi opera yra susieta su tam tikrais mums brangiais atminimais. Tik ką įsikūrusi mūsų valstybė gyveno sunkią pradžią laikinoje sostinėje Kaune, grasoma tai rusų, tai bermontininkų, tai lenkų. Gyvenimas buvo ankštas, kuklus, netikras, bet buvo nepalaužiamo pasitikėjimo Lietuvių tautos ir valstybės ateitimi. Vienas iš šios nuotaikos pasireiškimų buvo, kad "iš nieko" užgimė Lietuvos opera: 1920 gruodžio 31 Kauno Miesto (vėliau Valstybės) teatre įvyko pirmas operos "Traviata" spektaklis. Jis padarė tada gilaus įspūdžio kaip aukšto lygio šviesi prošvaistė niūrioje to laiko Kauno aplinkoje; dėl to mūsų opera pasidarė lyg kažkokia tautos šventovė, pradžioje nustelbusi kitas muzikos meno šakas. Prisirišimas prie operos persikėlė ir į emigraciją: jau 10 metų vykstą Čikagos Lietuvių Operos pastatymai yra to geriausias įrodymas.

Šio straipsnio autoriui, kaip "Aušros" gimnazijos mokiniui ir J. Naujalio muzikos mokyklos (dar ne konservatorijos) fortepijono klasės studentui, teko matyti antrą "Traviatos" pastatymą. Ši opera tradiciškai būdavo statoma Naujųjų Metų išvakarėse ir šiaip nuolat laikėsi Kauno Valstybės teatro repertuare.

Verdi operų tarpe "Traviata" nėra ypatingai sunki, tačiau turi ir savo problemų; čia reikia gerų solistų, ypač vadovaujamai Violetos rolei, kur reikalinga tiek vokališkų, tiek vaidybinių sugebėjimų; beveik tiek pat svarbus yra ir Alfredo (tenoro) vaidmuo. Profesiniam operos chorui "Traviata" nėra sunki; tačiau kad ir gerai išlavintiems mėgėjams ji gali sudaryti problemų: masinės scenos vyksta Paryžiuje, baliuje arba lošimo salėje; reikia gyvumo, gražios išvaizdos; yra daug trumpų choro įstojimų, kuriuos reikalinga ritmiškai pataikyti, vaidybos metu.

Čikagiškė "Traviata" pavirto neeiliniu pasisekimu: Marijos aukštesniosios mokyklos salėje ji praėjo net penkis kartus; keturi iš anksto skelbti spektakliai buvo išparduoti; penktam papildomam spektakliui buvo likę tik keletas bilietų.

"Traviatos" pastatymas pasižymėjo viena naujiena: jame atsisakė dalyvauti mūsų populiarusis solistas St. Baras, argumentuodamas, kad ši rolė nesanti jo balsui. Dėl tokių pat priežasčių nesutiko dainuoti "Traviatoje" ir čikagiškės primadonos Pr. Bičkienė ir D. Stankaitytė. Jų visų argumentai turi pagrindo, nors mūsų laikais balso charakterio skirtumai yra žymiai mažiau paisomi; prireikus, tiek St. Baras Alfredą, tiek D. Stankaitytė ar Pr. Bičkienė Violetą būtų visai padoriai išdainavę; tiktai. . . gal nebūtų tiek ryškūs, kaip kitose rolėse.

Svarbiausiai Violetos rolei buvo angažuota iš Kanados tik ką į New Yorko Metropolitan operą persikėlusi Lilija Šukytė, o trečiajam, "debiutantų" spektakliui — Bostone gyvenanti Daiva Mongirdaitė.

Palyginus su kauniškės "Traviatos" atminimais, Čikagos pastatymas turėjo vieną pagrindinį skirtumą. Kaune visas operos veiksmas centru turėjo Alfredą, kurį ne tik puikiai dainavo, bet ir nepaprastai ryškiai vaidino Kipras Petrauskas. Pirmo veiksmo arija "Pakelkim, pakelkim mes taurę linksmybės", o taip pat ir trečio veiksmo kortų lošimo scena pasilikdavo atmintyje kaip kažkokie  centriniai įvykiai, nustelbia daugelį kitų, šiaip įspūdingų momentų, kaip Violetos arijos ar net jos mirtis operos gale. Violetos rolės atlikėjų buvo gerų: pradžioje A. Galaunienė, o vėliau E. Kardelienė, tačiau jos buvo nustelbiamos K. Petrausko.

Čikagos pastatyme, bent tuose spektakliuose, kur dalyvavo L. Šukytė, įvyko priešingai: dėmesio centru pasidarė Violeta. Lilijos Šukytės asmenyje už Lietuvos sienų gyvenanti mūsų tautos dalis susilaukė ryškaus profesiškai išlavinto ir vispusiško talento. L. Šukytė yra Toronto Karališkos Konservatorijos auklėtinė; ji yra įgijusi bakalauro laipsnius iš užsienio kalbų ir fortepijono, išlaikiusi specialius solistinius egzaminus kaip dainininkė. Paskutiniuoju laiku ji laimėdavo įvairius konkursus, dalyvavo Kanados operų festivaliuose, o šią žiemą laimėjo konkursą į keliaujančią Metropolitan National operos kompaniją (naujai įkurta, federalinei valdžiai remiant), čia pat galėjo pakliūti į šios vasaros festivalį Salzburge, Austrijoje, bet galop gavo audiciją ir kontraktą reguliarioje Metropolitan operos kompanijoje New Yorke. Lietuvių tarpe L. Šukytė yra pasirodžiusi kaip pirmaeilė rečitalistė pernykščiame "Draugo" koncerte; anksčiau, dar studentė, ji rodė vis augantį lygį mažesniuose pasirodymuose. Violetos rolėje ją pirmą kartą teko pamatyti scenoje.

L. Šukytė turi malonaus, kiek tamsaus tembro lyrinį sopraną, kuris nėra pernelyg stiprus, bet puikiai valdomas, našus, su daugybe spalvų ir plačia dinamika; jos "pianissimo" aiškiai girdimas, ir žodžiai suprantami; aukštose gaidose ji laisvai valdo tiek "crescendo", tiek "diminuendo", ir, suprantama, tiek "pianissimo", tiek ir "fortissimo". Jos koncertiniuose pasirodymuose anksčiau kartais buvo jaučiamas susivaržymas aukštose gaidose; dabar tai visiškai dingo; žemutinis registras kol kas kiek silpnokas. Dainavime jaučiamas išimtinis muzikalumas ir įsijautimas. L. Šukytė turi dėkingą scenišką išvaizdą; ji gerai valdo operoje ypač svarbią "nebylią vaidybą" — vien kūno figūra ar vienu kukliu mostu atvaizduoti dramatinio veiksmo padėtį, jos partneriui dainuojant ar orkestrui grojant. Jos sukurta Violeta buvo atvaizduota kad ir "paklydėlė" (itališka žodžio "traviata" reikšmė), bet kartu rimta, išdidi su turtingais vidaus išgyvenimais.

Šioje žiaurios konkurencijos šalyje sunku numatyti, koks bus tolimesnis L. Šukytės karjeros kelias. Kol kas jos asmenyje, šalia nemažo subrendimo, dar jaučiasi ir jaunumas; atrodo, kad ji dar toliau bręs ir stiprės tiek vokališkai, tiek sceniškai. Galime konstatuoti, kad jos įgimti duomenys ją gali vesti toli ir aukštai. Svarbu taip pat, kad L. Šukytė, kaip asmuo, yra savo meno ir savo karjeros fanatikė, vien tam tegyvenanti. Linkime jai kopti aukštyn tokiu pat pasiryžimu, kaip iki šiolei. Taip pat linkime, kad, pasiekusi karjeros viršūnių, ji pasiliktų tokia pat sąmoninga lietuvė, kokia yra dabar.

Violetos partneris Stefan Wicik — vidutiniško maštabo tenoras, simpatingo, skambaus balso, profesinio išlavinimo, geros išvaizdos ir įtikinamos vaidybos. Jis sąžiningai išmoko lietuvišką tekstą, kuris, jam dainuojant, buvo beveik visur suprantamas. Tik gaila, kad vietomis jis pasidarė filologiškai-rašybinio nesusipratimo auka. Lenkų kalba turi tokį pat kietąjį "1", kaip ir lietuvių, tik lenkiškoje rašyboje kietasis "1" yra perbraukiamas. Neperbrauktą "1" lenkas automatiškai taria minkštai, ištardamas tą garsą kaip vokiečių ar prancūzų kalboje. Berepe-tuojant ir St. Wicikui "1" vis klaidingai tariant, režisierė B. Pūkelevičiūtė buvo susiprotėjusi jam kietuosius "1" perbraukti, tačiau buvo jau vėlu: kartais jis tarė teisingai, o kartais minkštai, nesuspėjęs persimokyti. St. Wicik 12 metų amžiaus buvo išvežtas su tėvais darbams į Vokietiją iš Poznanės; lietuvių kalbos jis nebuvo girdėjęs. Dirbdamas su lietuvių opera, jis parodė daug nuoširdumo ir įgijo simpatijų visame sambūryje; jį šiltai priėmė ir publika. Jo dainavimas aplamai buvo tikslus ir korektiškas; kai kur, ypač už scenos dainuojant, pasitaikė nedidelių intonacinių nukrypimų, kuriuose mokėjo greit išlyginti.

Algirdas Brazis tėvo Žermono rolėje nustebino savo balso aptašymu, "bei canto" padidėjimu ir ... tvirtu rolės mokėjimu jau premjeroje. Anksčiau pasitaikydavęs palinkimas "šūkauti" aukštas gaidas šį kartą nesijautė. Aristokrato tėvo vaidmenį A. Brazis parodė rūstų, griežtą, bet taurų ir jausmingą; ir šioje rolėje pamatėme A. Brazio sugebėjimą įtikinamai įsigyventi į kiekvieną jo vaizduojamą rolę, duodant visai skirtingą tipą. A. Brazis yra talentinga asmenybė; jo vertę stambesniuose pasirodymuose kartais mažina rūpestingumo stoka: paskubomis, paskutiniuoju momentu išmoktas roles jam tekdavo kai kur kompensuoti gabia improvizacija, tuo trukdant ir nervuojant partnerius. Malonu konstatuoti: šį kartą to nebuvo.


LILIJA ŠUKYTĖ, Metropolitan Operos solistė, Čikagos Lietuvių Operos "Traviatos" pastatyme dainavo Violetos partiją kovo 20, 26, 27 ir balandžio 3 spektakliuose. Momentas iš tos operos pirmojo veiksmo.
Nuotrauka VI. Juknevičiaus


Skirtingam sąstatui paskirtame trečiame spektaklyje Violetos rolėje pasirodė Daiva Mongirdaitė. Jos bendri resursai, vokališki ir sceniški, yra kuklesni, tačiau savo įgimtuose rėmuose ji parodė gero, profesiškai nuteikiančio pasiruošimo. Jos balsas — koloratūrinis sopranas — nėra stiprus, bet pakankamai skambus, gerai valdomas. Partija tvirtai išmokta, muzika-liškai atlikta;  koloratūriniai pasažai buvo gal kiek skuboti, aiškumo sąskaiton; plačios lyrinės melodijos iš esmės jos balsui buvo sunkesnės, bet ir čia buvo gerų momentų. D. Mongirdaitė turi ir sceniško prityrimo; gal tik prikišti-nas per daug vienodas rankų mostas; vaidybiš-kai nevisur buvo vienodo lygio, bet davė ir stiprių epizodų. Jos sukurtas Violetos tipas išėjo lengvesnis, žaismingesnis, mažiau pabrėžiant tragišką jos likimo pusę. D. Mongirdaitės asmenyje turime gerai išlavintą dainininkę; jos pagrindiniai duomenys, atrodo, dėkingiau pasireikštų operetėse, nors ir ši lengvesnio pobūdžio operinė rolė pakankamai įtikino.

Susidomėjimo sukėlė Algimanto Grigo debiutas. Įtikinamai atlikęs mažesnę barono Dou-phol rolę pagrindiniame "Traviatos" sąstate, jis trečiame spektaklyje debiutavo kaip Žermonas vietoj A. Brazio. A. Grigas padarė teigiamo Į-spūdžio. Jis turi malonaus tembro, gan stiprų lyrinį baritoną, jau gan gerai pralavintą, dainuoja muzikaliai, gryna intonacija, užtikrintai, mažai težiūrėdamas į dirigentą. Vaidybiškai jis buvo santūrus, rolę pravedė daugiau statiškai, bet, svarbu, laikėsi natūraliai, be didesnio susivaržymo. Jo sukurtas Žermono tipas išėjo švelnesnis, lyriškesnis, negu A. Brazio. A. Grigo debiuto nuopelnus pastiprina tai, kad jis pirmą kartą pasirodė scenoje; jis nėra šiaip dainavęs nė koncertuose.

Bernardas Prapuolenis, tame pačiame spektaklyje atlikęs (vieton A. Grigo) barono Dou-phol vaidmenį, parodė nestiprų, bet malonų lyrinį baritoną. Jo priėjimas prie rolės buvo gan originalus: baronas buvo sausas, formalus aristokratas, kuriam tiek laikini santykiai su Violeta, tiek kortų lošimas ar šaukimas dvikovon buvo lyg eilinis aukštuomenės "sočiai life" epizodas, o ne širdies ar jausmų reikalas. Pateiktas vaizdas buvo kiek neįprastas, bet įtikinamai pravestas ir įdomus.

Grįžkime prie pagrindinio ir pastovaus sąstato. Roma Mastienė antraeilėje, bet nemažoje Violetos draugės Floros rolėje sugebėjo kreipti į save dėmesį gera sceniška išvaizda, gabia vaidyba ir muzikališku dainavimu; Floros vaidmuo, "Traviatos" pastatymuose kartais visai nublunkantis, pasidarė šiuo atveju gerokai reikšmingesnis. Julius Savrimavičius viskonto Gasto-no rolėje padarė gražios pažangos; jis Įgijo drąsos ir pasitikėjimo savimi tiek sceniškai, tiek muzikališkai; buvo geros sceniškos išvaizdos ir sklandžios vaidybos; jo balsas irgi jaučiamai sustiprėjo, anksčiau kiek drebantis tembras dabar lygesnis. Atrodo, kad J. Savrimavičius žengia į didesnių partijų galimumus. Aniną, Violetos tarnaitę, dainavo Genovaitė Mažeikienė ir, viename spektaklyje — Genovaitė Mačytė. Pagal balso maštabą, ypač G. Mažeikienė tiktų ir didesnėms rolėms. Mažesnėse markizo d'Obigny ir daktaro Grenvil rolėse pasirodė Vaclovas Momkus ir Bronius Mačiukevičius, patenkinamai prisitaikęs prie to laikotarp:o Paryžiaus visuomenės išvaizdos ir manierų. Epizodinės rolės: Violetos namų tarnas — Juozas Aleksiūnas ir Floros namų tarnas — Pranas Olis.

Operos choras, parodęs didelės pažangos per pernykšti Verdi "Requiem" spektakli, laikosi savo lygyje. Daugelyje vietų dainavimo lengvumas, intonacijos grynumas ir ritminis tikslumas darė kone profesinio įspūdžio. Tikro sceniško profesionalizmo trūkumas vis dėlto pasireiškė kitu atžvilgiu. "Traviatos" masinės scenos vaizduoja XIX amžiaus pirmosios pusės Paryžiaus aukštuomenę. Reikia judėjimo, gyvumo, elegancijos. Turint galvoj, kad lietuvių emigrantai savo kilme ir praeitimi gan tolimi nuo Paryžiaus antrosios monarchijos aristokratų, buvo pasiekta gan daug; masinės scenos buvo visai įtikinamos. Tačiau, gan ankštoje scenoje talpinant nemažą choristų minią, atskiros grupės dažnai negalėjo matyti dirigento. Profesiniam teatre choristų prityrimo ir daugelio repeticijų dėka vis viena yra pasiekiamas ritminis tikslumas. Mūsų pastatyme, šalia puikiai skambančių epizodų, kartais pasitaikydavo nedidelių ritminių netikslumų; jų mažiausia buvo ketvirtame ir, turimomis žiniomis, paskutiniame spektaklyje. Nepaisant to, yra faktas, kad mūsų operos choras yra pasiekęs imponuojančio lygio ir tame lygyje laikosi. Orkestras šiemet sudarė kiek silpnesnę pastatymo pusę. Kaip paprastai, buvo išsinuo-muota sumažinto sąstato "Traviatos" partitūra ir pasamdytas atitinkamo dydžio Čikagos Operos orkestro sambūrys. To vardo orkestras nesudaro visiems metams vienos kompanijos kon-traktuojamo vieneto. Jis groja Čikagos Lyric Opera spektakliuose, kur jo lygis svyruoja, pagal pastatymą ir dirigentą nuo visai gero iki kartais gan vidutiniško. Pasibaigus dviejų mėnesių sezonui, šis orkestras gyvena iš atskirų angažementų, kaip kitų operų, operečių ar baletų gastrolės, ar šiaip pripuolamu darbu. Savo lygiu operos orkestras yra žemesnis už Čikagos simfoniškąjį, bet jo nariai turi operinę rutiną. Šiais metais mūsų spektakliuose buvo jaučiama tam tikro nerūpestingumo ir nepakankamo ritminio tikslumo, ypač stygininkuose. Dėl to sunku kaltinti dirigentą A. Kučiūną, kuris puikiai žinojo partitūrą ir operą vedė aiškiais, preciziškais mestais. Be to, per penkius spektaklius orkestrantų sąstatas keitėsi: trečiame spektaklyje 8 smuikininkai buvo išvykę iš Čikagos, jų vietoj grojo kiti; paskutiniame — dalis pučiamųjų pasikeitė. Šio krašto sąlygomis tokie įvykiai nėra išvengiami. Orkestras atliko patenkinamai savo pareigą, netrukdydamas operos eigos, bet meniškos nuotaikos kartais daugiau buvo scenoje, negu plaukė iš profesionalų orkestro.

A. Kučiūnas mokėjo operą kone atmintinai ir ją vedė tvirta ranka. Gal būt . . . net per tvirta: tokio tipo operoje gal galima duoti daugiau laisvės solistams, vienur vadovaujant, kitur tik pritariant. Tačiau tai ne priekaištas: kiekvienas, o ypač dirigentas, turi savo būdą. A. Kučiūno nuopelnai "Traviatą" tiek išmokinant, tiek ir pravedant yra dideli.

Trečio veiksmo kortų lošimo salės scenai buvo pasamdytas profesinis Illinois baletas. Čia ypač pasižymėjo solistų pora: Pamela Johnson ir Tom Orėj ūdos; šis paskutinis, mažo ūgio ir keistos figūros, žavėjo savo šokio įdomumu ir originalumu. Įdomu, kad corps de ballet tarpe buvo dvi lietuvaitė — Daiva Gestautas ir Zita Žymantas.

Režisavo B. Pūkelevičiūtė; kiek teko girdėti, ji darbą vykdė itin sąžiningai, kruopščiai studijuodama operos muziką; jos projektus praktiškai vykdant, kai kur korektūrų įvesdavo dirigentas A. Kučiūnas. Rezultatas — pilnai patenkinamas. Pažymėkime tik, kad trečiojo veiksmo kortų lošimo scenoje nebuvo dramatinės įtampos, kurią matydavome Kaune, o taip pat ir kartais (bet ne visuomet) kitų teatrų pastatymuose. Tarp kitko: tėvas (Žermonas), atsiradęs scenoje ginti jo sūnaus užgautos Violetos, galėtų būti įvestas kiek anksčiau ir būti to įvykio nebyliu liudininku.
Vytauto O. Virkau dekoracijos buvo kiek simbolinės; kukliomis priemonėmis jos pasiekė tikslo. Antro veiksmo sodą vaizdavo viena virš galvų pakabinta šaka; keista, bet mūsų naujoviškais laikais tai pilnai įtikino. Paskutinio veiksmo Violetos miegamasis kai kam atrodė per niūrus, panašus į kalėjimą; tačiau aplamai šis scenovaizdis ir visas veiksmas, ypač L. Šukytei vaidinantį rado plataus pritarimo.



Tenka pripažinti, kad Čikagos Lietuvių Opera yra reto veiksmingumo organizacija. Jos valdybai nuolat vadovauja V. Radžius; šio sezono trys vicepirmininkai — Margarita Momkienė, Bronius Mačiukevičius, Vilius Juška. Jie, o taip pat ir daugelis kitų, atlieka didelį darbą, dirbdami be atlyginimo. Jų darbas yra atsakingas, reikalaująs tolimo planavimo ir daugybės smulkmenų numatymo. Yra operuojama biudžetais, siekiančiais po keletą dešimčių tūkstančių dolerių. Mūsų visuomenė priprato, kad kas metais numatomuoju laiku įvyksta gerai paruošti operos spektakliai, kuriuose, turint galvoj dalyvių neprofesionalizmą, šiaip viskas funkcionuoja be sutrikimo. Visa tai toli gražu nėra taip lengva ir sklandu, kaip atrodo, sėdint salėje per premjerą; tam pasiekti reikalinga didelio pasišventimo tiek iš vadovų, tiek ir iš atskirų choristų pusės.

Kitais metais Čikagos Lietuvių Opera statys pirmą kartą lietuvišką veikalą — J. Karnavičiaus "Gražiną". Ši 1935 m. Kaune pastatyta opera buvo pirmoji parašyta nepriklausomoje Lietuvoje. Ji praėjo su dideliu pasisekimu; po keleto sezonų, ją išėmus iš repertuaro, autorius drauge su dirigentu V. Marijošium ją perdirbo, kiek sutrumpindamas, sumažinant vieną paveikslą ir išbraukiant mažiau vertingas pastraipas; tuo būdu iškilo daugelis vertingų, lietuviško stiliaus epizodų. Atnaujintoji "Gražina" buvo itin teigiamai muzikų įvertinta, ją vėl pastačius nauju pavidalu 1939 m. Netrukus, užėjus rusams, ši opera buvo vėl nuimta dėl jos "antivokiškumo", ryšium su tada galiojančiu Rib-bentropo-Molotovo paktu.   Vokiečių  okupacijos metu ji nebuvo leista statyti dėl tų pačių priežasčių. Antros okupacijos metu "Gražina" buvo grąžinta į repertuarą ir ėjo ilgesnį laiką. "Gražinos"  partitūros  ir   klavyro   fotokopijos gautos privačiu keliu iš Lietuvos, nesikreipiant į jokias oficialias tarybines įstaigas. Reikalas lietė apie 300 puslapių klavyrą ir beveik 800 puslapių partitūrą; sovietinėje santvarkoje multi-plikavimo aparatai gali būti tik valdžios įstaigose, ir jų vartojimas yra griežtai kontroliuojamas; net rašomosios  mašinėlės  įsigijimas  leidžiamas tik rašytojų ar žurnalistų sąjungų nariams. "Gražinos" gaidų originalai yra Vilniaus operos bibliotekoje, o gerai padarytos fotokopijos galėjo būti atliktos tik kurioje nors iš centrinių Vilniaus kultūrinių įstaigų. Tokio dydžio darbas tenykščio j e santvarkoje galėjo būti atliktas slaptai ir "privačiai"; atitinkamos įstaigos turėjo laikytis  bent   "palankaus  neutralumo". Šiaip  ar  taip,  tarpininkaujant  privatiems  asmenims iš abiejų pusių, "Gražinos" partitūra ir klavyras jau yra Čikagoje.


Fotokopijų gavimas toli gražu neišsprendžia "Gražinos" pastatymo reikalo. Reikalinga saugumo sumetimais nufotokopijuoti esama partitūros kopiją; klavyras yra gerokai išbraukytas, jį reikia perrašyti ir multiplikuoti (faktiškai išleisti), kad būtų galima aprūpinti pastatymo dalyvius. "Gražina" parašyta pilnam simfoninio orkestro sąstatui, kurio minimalinis sąstatas būtų apie 60 dalyvių; visą operą perorkestruoti mažesniam sąstatui kainuotų per daug darbo ir pinigų. Numatomi du spektakliai Civic Opera rūmuose. Pasiruošimai tam pastatymui, įprastu mūsų operai metodingumu, vykdomi jau dabar: J. Kreivėnas fotokopijuoja partitūrą, specialistas amerikonas perrašinėja klavyrą; ruošiamasi taip pat didžiausiam savo apimtimi darbui — atskirų instrumentų balsų išrašymui (jų gavimas iš Lietuvos pareikalautų dar tūkstančio puslapių).

J. Gaidelio opera "Dana" (pagal St. Santvaro libretą) užplanuota metais vėliau. Ji yra kiek perdirbta pagal Čikagos Lietuvių Operos vadovybės pageidavimus ir bus orkestruota mažesniam simfoniniam sąstatui, kurį galima sutalpinti Marijos Aukštesniosios mokyklos salėje.

Šių metų muzikinis sezonas Čikagoje buvo įdomus ir turtingas. D. Lapinsko naujoviški pasirodymai jo kūrybai skirtame "Margučio" koncerte ir Šviesos-Santaros suruoštame A. Mackaus minėjime įnešė visai naujų elementų, šiaip negirdimų mūsų koncertų programose. "Traviatos" pastatymas praėjo išimtinu pasisekimu; jame lyg švyturys sužibo Lilijos Šukytės talentas. Lietuvių opera bent dviems metams pirmyn užsibrėžė eiti lietuvių muzikos keliu. Pasidžiaugdami šio sambūrio pastovumu, disciplinuotumu bei kylančiu menišku lygiu galime palinkėti Čikagos Lietuvių Operai kuo geriausio pasisekimo ir tolimesnio organizuoto bei planingo pasiryžimo.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai