Aidai.eu Apžvalga

Laivai ir uostai (Aloyzas Baronas)

Parašė V. K.

rašytojas, poetas, humoristas, žurnalistas. Draugo redaktorius, rugsėjo 7 d. miręs Chicagoje.
Velionis buvo gimęs 1917 m. gruodžio 12 d. Vabalninke, Biržų apskr. 1941 m. baigęs Suaugusių gimnaziją Kaune, vienerius metus studijavo techniką, paskui perėjo į literatūrą bei filosofiją, studijas tęsdamas Kauno ir Frankfurto universitetuose. Atvykęs Amerikon, pastoviai apsigyveno Cicere ir 25-rius metus buvo vienas iš Draugo redaktorių.
Rašyti pradėjo 1937 m. Pasižymėjo ne tik literatūriniu talentu, bet ir didžiu produktyvumu bei tematiniu įvairumu. Išleido 18 knygų — romanų, novelių ir humoristinės poezijos. Liko ir neišleistų kūrinių rankraščiuose. Buvo taip pat ir literatūrinių veikalų vertėjas j lietuvių kalbą. Vieną trimetį vadovavo Lietuvių rašytojų draugijai.
Aloyzo Barono mirtis yra neišsakomas nuostolis mūsų literatūrai ir emigracinei visuomenei.

ALOYZAS BARONAS. Laivai įruoštai. Romanas. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas, Chicaga 1979. 276 psl. Kaina 7 dol.

Čia A. Baronas vaizduoja, kur nuplaukė tremtinių laivas ir kokiame uoste sustojo, — dviejų suardytų šeimų likimą Amerikoje bei santykius tėvų su vaikais.

Laimis Manikas, palikęs žmoną ir sūnelį Lietuvoje, ir jo sesuo Liu-sė Šulienė su vaikais Rimu bei Jolanta ir anyta Julijana pradeda kurtis Amerikoje. Jų padėtį lengvina tai, kad patenka pas lietuvius, čia atvykusius prieš kokią 50 metų, išlaikiusius šiltą jausmą Lietuvai ir jos žmonėms.

Bet abiejų šeimų "uostai neramūs". Laimis tuoj krinta į akį šeimininko farmerio dukteriai Kadenei, gražiai nebejaunai merginai, o Liu-sė — savo globėjo žentui Petuči. Jų pergyvenimai, mąstymai, vidaus kovos, svyravimai tarp ištikimybės savai šeimai ir lietuvybei ir pasidavimo erotinėms bei gyvenimo patogumų vilionėms ir sudaro romano turinį. Autorius subtiliai piešia jų pergyvenimus, duodamas naujus ir įdomius jų dvasinius portretus.

Laimis, 30 metų, buvęs žemės ūkio mokyklos dėstytojas, patrauklus ir rimtas vyras, galvoja, kad čia, kur viskas svetima, jis yra tik laikinai ir dėl to visa galima pakęsti. Tik laukų platybėse, ardamas traktorium, jaučiasi laisvas. Nerimą kelia šeimininko dukters Katlenės kreipiamas dėmesys. Tam simpatijos jausmui nuslopinti jis ieško joje ko nors nesimpatingo, negražaus. Iš laikraščių žino, kad mieste yra lietuvių kultūrinis gyvenimas, daugiau savųjų. Geriau dirbti fabrike, o paskui sutikti savus žmones ir likti ištikimas sau. Pasibaisėjęs, kas pasidarė iš kaimyno tremtinio Česlovo per tris mėnesius (tas, išmetęs lietuviškus laikraščius, įtikėjęs dolerį, jau atkritęs nuo lietuvių), nutaria, kad negalima dėl moters ar turto netekti galvos. Bet Kadenės žavesys veikia. Jį apima saldus savųjų ilgesys, praradimo jausmas, baimė, liūdnas neryžtingumas. Veržli Katlenė išnaudoja jo neryžtingumą, toliau jį pina į savo tinklą. Jis graužiasi, kad pateko į vietą, kur yra patraukli mergina, su kuria malonu ir baisu, ir ne vien dėl jos, bet ir dėl šeimos. Juk jo mažas sūnelis negali kovoti už savo gyvenimą . . . Šeimininkas pergyvena širdies ataką, pavojus padidėja: "Katlenė, užkasdama į duobę negyvą tėvą, išlįstų iš šios duobės, o jei nesugebėtų išlipti, tai įtrauktų ir Maniką" (177 p.). Ir vėl abejonė: kam bėgti nuo palankaus likimo, kam būti herojum, jei tai jam kenkia. Po ilgų svyravimų nutaria bėgti: važiuoja aplankyti sesers, ir nebegrįš. Tik sužinojęs, kad jo žmona Lietuvoje jau ištekėjo už kito, grįžta, bet kelionėje vis svyruodamas, kad nuo priesaikos niekas neatleidžia. Graužiasi ir vėliau, net per civilines jungtuves su Katlene.

Lengviau vaizduoti aktyvų, ryžtingą personažą, sunku — subrendusį, lėtą, svyruojantį, refleksijos žmogų. Bet Barono Laimis gyvas, kraujo ir kūno žmogus, giliai jaučiąs, galvojąs, nors pradžioje vietomis reikia ir pasistengti, kad matytum jį prieš akis. Pradžioje jis kiek knyginis, literatūrinis, su Odisėjo prisiminimais, kurių vargu ar jis galėjo atsivežti iš ūkio mokyklos (beje, ir "Odisėjos" citatos gal būtų romanui pakakę vienos pradžioje, — tie klasiniai rėmai neatrodo gerai susilieję su realistiniais kasdienybės vaizdais).

Katlenė — drąsi amerikietė, daro. ką nori, tėvų nepaiso, nes, čionykščiu įsitikinimu, nemokyti tėvai nieke neišmano. Darbo ir kaimo nekenči Ir mylėti ne naujokė. Žino, ko ji nori, ir be atodairos to siekia. Bet sušvelnina jos atstumiantį paveiksh kad žmogus jai reiškia daugiau negu pinigas ar darbas. Ateiviai lietuvi jai atrodo fantastai, kad nori grįž į Lietuvą: tik čia būdami ir praturtėję, gali ir Lietuvai padėti. Girdi ir tremtinių vaikai dėl to bėgą ii tėvų namų, nepakęsdami tokių pamokslų (betgi bėga ir amerikiečių vaikai) . . . Bažnyčia jai ne ką tereiškia. Kad ir kiek persūdytas, bet įsimenantis amerikietės paveikslas. Anot Laimio: Tokios moterys gali toli nujoti (274).

Liusės gyvenimas sunkesnis. Ją su vaikais ir įkyria anyta, dar pilna išdidumo buvusia dvarininke, priglaudžia geraširdžiai Gučiai. Senukas Gučius jai palengvina pirmas vargo dienas. Prie jo namų augąs apgenėtas gluosnis — Liusės skurdo simbolis. Graži gyvanašlė dar Vokietijoje traukdavo vyrų akį. O mėgstamam Algiui Maltiniui ilgai nesisakė savo padėties. Amerikoje iš pirmos dienos ja susidomi Gučiaus žentas Petuči. Jis gana atvirai dėsto, kad darbas moteriai yra paskutinėje vietoje. Doleris visada švarus. Liusei jis pasirodo tikras visam pasauliui dosnios Amerikos simbolis. Pamažu į jos galvą skverbiasi mintis, kad geram dalykui, vaikų laimei, bet kokia auka yra galima. Tą mintį ji girdėjo jau išleidžiama į Ameriką: "Ištekėk už turtingo senio,.. paskui įsitaisyk savo laimei jauną šeimos draugą, su savo seniu persiskirk ir būsi turtinga,, (66 p.). Iš karto nedrąsiai prisiima Pętuči paslaugas. Bet dėl tokių vaikų, kaip Rimas, galima prisiimti ir įtartiną dovaną. Gyvenimą apkartina priekaištinga anyta, kurią, lyg kalėjimo sargą, turi nešti ant savo pečių. Vakarienės su Petuči sutinka eiti, bet velkasi ne jo dovana, nauja eilute, bet jo žmonos dovanota padėvėta suknele, — tai lyg šarvai jos kovoje. Įkaista nuo gėrimo ir beveik atviro pasiūlymo būti išlaikytine. Jos mintys maišosi . . . apie aukščiausią žemėje moralinę auką (iš kur tokios mintys, — juk badu vaikai nemiršta, ir niekas jos į gatvę nemeta?). Sąžinės priekaištai didėja: ko čia atėjo, ką ji čia daro . . . Bėgančią pagauna Petuči. Namie vėl skęsta svarstymuose apie geresnį butą, mergaitę privačioje mokykloje. Kas moralu ir kas ne? . . O čia dar Gučiuvienės priekaištai, kad tremtiniai neklauso gerų patarimų (gudruolis Petuči už akių užbėgo uošvę savaip nuteikdamas). Ir vėl mintys: Petuči nemano išnaudoti, tik siūlo mainus, "ką tenka laikyti doru bizniu". Geriau būti išlaikytine, negu susti karštame fabrike (kaip šitas moralinis daltonizmas ją užvaldė, neaišku, — neduoda duomenų apie ankstesnį jos moralinį nusiteikimą). Svyruojančią sutvirtina duktė Jolanta, kurią dirbančią krautuvėje užkabinėja vaikėzai, — nuteikdama ją atsispirti, ir pati sustiprėja. Tik brolienės Lietuvoje ištekėjimas vėl ją sudrumsčia: "kas gali ją smerkti, jei ji, ieškodama laimės vaikams, gali ir jos dalį surasti ir sau, kaip surado brolio žmona (160 p.). Atrodo, kad Liusės moralinis galvojimas pažeistas siaubingų pergyvenimų — vyro ir tėvynės netekimo, stovyklose matyto palaidumo žymės. Neapsispręs-dama pranešti broliui apie jo žmonos ištekėjimą, toliau filosofuoja: vienam Dievas davė fizinę jėgą, didelius proto gabumus, o kitam grožį.. . gyvenimui palengvinti .. . Dorovę skelbią sėdintieji vėsiuose kabinetuose, nesikankindami drėgnuose tvankiuose butuose ar fabrikuose. Ir toliau patinka, kad Petuči jos nepamiršo. Ją labiau baugina ne čia pat esanti jo žmona (su kuria Petuči santykiai irgi keisti — kažkoks akių užmerkimas, kai vienas be kito kai kuriuos vakarus praleidžia), bet vyras, kuris sapnuose ją lanko kaip gyvas. Bet ir vėl — dėl vaikų laimės daug ką reikia užmiršti, "net ir jos vyrą, einantį kažkur Sibiro plotais, nes užmiršimas padeda gyventi, o jos gyvenimas reikalingas vaikams" (211 p.). Vyras dar tebėra gyvas jos širdyje, bet kaskart vis mažiau. Jaučia ateinančią senatvę; ir besidomi ja vienas Petuči. Atgyja, kai aplanko ją stovyklos draugas Algimantas Martinis, bet ir tas susidomi dabar jau paūgėjusia Jolanta. Dabar, dar kartą pakviesta Petučio, vos nesuklumpa; tik paveikta "Fauste" Margaritos arijos apie meilės svyravimą, paskutinį momentą susilaiko. Bet: "argi galima kitus taip mylėti, kad save už-kastum į duobę. To net ir Dievas nereikalauja" (240 p.).

Autorius galutinio išsprendimo neduoda. Gal jį duos pats gyvenimas?

Iškyla santykių su vaikais problema: kiek galima vaikams leisti, kiek drausti, kad ryšys su jais nenutrūktų— nepabėgtų iš namų, kaip jos svainio dr. Juozo duktė Rūta. Jos Jolanta apskritai gera ir klusni, lanko lietuvių renginius, šoka tautinius šokius, lanko ir ilgas lietuvių pamaldas, nors kartais supykus nebenori geruoju eiti, — nori išvažiuoti toliau į miestą, į niekieno nekontroliuojamą pasaulį. Bet kartą, siunčiama į kunigo iš Vokietijos paskaitą, užsikerta ir išdeda visą susitvenkusį jaunos merginos kartėlį dėl laikymo lietuviškame gete, dėl nuolatinio patriotizmo: "jūs visur mus grūdate, kur supeliję seniai, kur paskaitos, kur kalbama tas pats ir tas pats" (239 p.). Jai įgrisę tos pačios dainos, lenciūgėlis. Ji mato, kaip barasi mūsų partijos, užmiršusios kenčiančią Lietuvą. Čia tiek amerikiečių koncertų, o jai reikia stumdytis po parapines ar smuklių sales . . . Supratinga motina konfliktą sušvelnina, pripažindama: "tu esi labai daug kur teisi" (211 p.). Taip randamas teisingas sprendimas: suderinami lietuviškieji reikalai ir Amerikoje augančio jaunimo skirtingos pažiūros. Jos brolis Rimas lengvai pripranta prie vietinio gyvenimo — triukšmingos muzikos, sviedinio, tuoj galvoja apie automobilį.

Pats gyviausias asmuo (šalia artisto Kazio) — Julijana, tokia nauja mūsų beletristikoje. Buvusi dvarininkė, ir čia eina didybe vežina! Puiki scena, kur senis Gučius į ją kreipiasi: "Dabar tokia proga, galima kokį gurkšnį ištraukti, ar ne, mama?" (46-7 p.). Dar labiau ji įžeista, kai Gučius pasiūlo Rimui ateiti į jo batų dirbtuvėlę — gal patiks batsiuviu būti! Ją erzina triukšminga Rimo muzika, o paprastas Gučiuvienės gerumas baisiai žemina. Skaudžiausia, kai tenka restorane indus plauti. Marti nemokanti jos sūnaus — savo vyro — laukti, nemoka ir vaikų auklėti, nesudrausmina. O kai iš "drausmingos" dr. Juozo šeimos pabėga pas vokietuką duktė, senė draudžia saviškiams dalyvauti vestuvėse. Tik niekas jos neklauso.

Kazys Šulys — geraširdis artistas, pilnas sąmojo, didžiausių užmojų, optimistas. Pastatysiąs teatrą, vaidinsiąs Šekspyrą. Puikiai apibūdina savo "mieliausią pipirinę" motinėlę. Kelis turimus dolerius skuba išleisti, kad galėtų pradėti nuo nieko. Kiekvienas darbas jam geras, jei tik užmoka. Svainiui Laimiui pataria pirmiausia praturtėti. O pats nesiskubina su darbais, su Gučium girkš-noja. Vėliau, ką uždirba, tą išleidžia. Motinai labiausiai įkyri be galo taikliais sąmojais. Namų jis niekada nepirksiąs, nes ir Kristus namų neturėjo. Betgi, kita vertus, mano, kad "žmogus nė velnio nevertas, jei jis neturi pinigų". Ne apie grįžimą į Lietuvą reikia kalbėti, bet čia įsistiprinti. Kazys, kaip senovės juokdarys dvare, daug tiesos žeria žmonėms į akis, bet degtinė jo gerus norus ir talentą nuneša.
Juozas Šulys — geras chirurgas, šykštus, kaip jo motina; o jo žmona dar šykštesnė. Draudžia dukteriai Rūtai draugauti su lietuviuku, kad jo tėvas paprastas darbininkas. Kai duktė pabėga ir išteka už gazolino stoties darbininko vokietuko, nė jos vestuvėse nedalyvauja. Tik vėliau, supratęs, kad, netekus vaikų, ir turtas neturi reikšmės, ją gražinasi į namus.

Geri senosios kartos lietuviai Gu-čiai, atsikvietę juos iš Vokietijos. Rūpestingai, ypač Gučius, juos globoja. Išlaikęs lietuvišką nuoširdumą ir sentimentą tėvynei. Ypač žavisi berniuko Rimo gražia lietuvių kalba, kai jo vaikaitis vos porą žodžių lietuviškai temoka. Anot jo, visi italai patvirkę, o amerikietės moterys tinginės, niekam netikusios. Kitados net Šekspyro raštus (vertimą) pirkęs, kad visi čia apie jį kalba; net bandęs skaityti. Kazys jam aiškina "Karaliaus Lyro" siužetą, ir seniokas tiesmukai nusprendžia, kad Lyro dukterys — "tikros karvės". Jis mėgsta išgerti ir Kazį pavaišinti. Senukų duktė Mary — apatiška, nereaguoja į vyro neištikimybę.
Gučių žentas Petuči — mergininkas, iš pirmo susitikimo atakuoja Liusę. Čia visos moterys, esą, riebios ir brangios. Graži moteris turi ką geriau parduoti negu darbą. Dovanomis ir kitokiomis paslaugomis suka Liusei galvą. Jo moralė — meilė nėra nusikaltimas. Gudrus viliotojas užbėga už akių galimiems Liusės nusiskundimams: Gučiuvie-nei šneka, kad Liusė neklauso jo gerų patarimų. Jam doleris visada švarus. Aukotojų bažnyčiai ar labdarai niekas neklausia, iš kur gavo tuos pinigus, bet dėkoja ir garbina. Tik vogtas ar išplėštas doleris nešvarus.

Vietinių lietuvių gyvenimas maža te užgriebtas. Kaimietis Masauskas, virtęs Masset, įsigijęs ūkį, pamilęs žemę kaip Lietuvoje, aistringas beisbolo mėgėjas, Lietuvą mato tokią, kokią paliko prieš 50 metų — su dainomis, armonika, triukšmingomis krikštynomis bei laidotuvėmis. Jo žmona — uvėresnė, nelabai palanki ateiviui lietuviui, prisirišusi prie bažnyčios. Chicagoje esąs lietuvių radijas, kurio taip nemėgsta Jolanta: "Aš negaliu nė to leituviško radijo klausyti, jis yra įsgrisęs savo senumu, aš jaučiu radijo bangomi ateinantį naftaliną" (24 p.). Būta ir literatūrinės kultūros — Gučius turėjo Šekspyro vertimą ir "Raisto". Bet laikraščiai terašę apie gyvenimo smulkmenas — šeimyninius reikalus, pyragus, kugelį . . . tačiau išlikus gimtojo sodžiaus nostalgija, gėrėjimasis lietuvių kalba, žadėjimas grįžti į Lietuvą, tik kad tie metai nešę ne tiek į Lietuvą, kiek į apsipratimą ir pasilikimą iki mirties šiame krašte.

Intriga išsiskleidžia gyvai ir įdomiai. Tik pradžioje Ketlenė ir Petuči kiek per greit parodo savo kėslus. Ką Jolanta motinai vienu atsikvėpimu išdrožia, norėtume matyti gyvais vaizdais, dialoguose, kurie Baronui taip gerai sekasi. Religijos vaidmuo taip pat galėtų būti paryškintas (Liusės, Laimio svarstymuose).

A. Baronas — retas gyvenimo stebėtojas. Fabrike gyvenimo detales, senųjų pažiūras į ateivius, buvusios dvarininkės savijautą restorano virtuvėje, lietuvių kultūrinio gyvenimo primityvumą, vaikų psichologiją jis jautriai sugauna. Ypač geros vietos — prieš Maniko išvažiavimą į Chi-cagą Liusės svajonės ir sapno mišinys. Dialogų natūralumas, vengimas gamtos aprašinėjimo, atsieto nuo veikėjų išgyvenimų, apibūdinimų naujumas ir gyvumas tai vis gerosios romano pusės. Pvz., kad ir toks sakinys: "ir vienas centas, jeigu laikai perdaug arti savęs, pridėjęs prie akies, gali užtemdyti net ir saulę" (156 p.). Veikale mažiau jaučiamas autorius, jo pažiūros, o daugiau gyvi personažų pergyvenimai. Vienur kitur vertėjo paieškoti vaizdingesnio, tikslesnio žodžio; pvz.: "būtinai turiu išvykt i"; "Kraustė ir savo mažo maišo sumuštinius" (kraustoma paprastai daugiau ir didesnių daiktų, o vietoje mažų m a i-š ų" sakytume — maišelių ar k r p š e 1 i ų . O posakis "grauže nykštį" ar "stūmė laiką" — turbūt ame riko n i zmai. Skiriame "belaisvę" (moterį) nuo "nelaisvės" (laisvės netekusio būties); ne "karčiama", o "smuklė", ne "švogerėli", o "svai-neli", ne "papkė", o "aplankas", ne "kaladingos" kojos, o "kojos kaip trinkos". Ne "gerkliniai" kalbėjo, o kalbėjo "gerkliniu balsu". Brolio duktė ne "dukterėčia", o "brolėnai-tė", "tokiuos atvejus" — "tokius atvejus", "įspiesti" — "įspisti", "pakūrenti" — "pakūrenti", "įgrįsti" — "įgristi", "gijama" — "gyjama". Nemaža skyrybos klaidų, — ja reikia tikrai susirūpinti.
V. K.

Sukurta: Kretingos pranciškonai