Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MŪSŲ SAVASIS ERETAS PDF Spausdinti El. paštas
Atsikūrus nepriklausomai Lietuvai ir netrukus (1922) įsteigus Lietuvos universitetą, šion aukštojo mokslo įstaigon teko pasikviesti nevieną svetimtautį, nes daug kur stokojome savo kompetentingų dėstytojų. Nemaža tuo būdu Lietuvon atsikviestųjų nuoširdžiai įsigyveno į mūsų tarpą, įsijungė į lietuvių kultūros kūrybą ir pasiliko Lietuvoje ligi pat sovietinės okupacijos (tarp skliaustelių tenka pridurti, kad vienas antras netgi ryžosi pakęsti ir okupacinį režimą, nors ir galėjo numatyti savo bendrą likimą su lietuviais — istorikas prof. L. Karsavinas ir mirė Sibiro tremtyje, o filosofas prof. V. Sezemanas taip pat turėjo ją iškentėti). Be abejo, nevienam jų šis priverstinis Lietuvos palikimas buvo tikrai skaudus, nes reiškė ir asmeninį gyvenimo sujaukimą. Tačiau turėdami vėl iš naujo kurti savo gyvenimą, jie nebesieja savo likimo su lietuviais, kurie nebegali sudaryti darbo sąlygų. Natūralu, kad, palikdami Lietuvą, jie baigė savo jai tarnybą. Konstatuojame tai be jokio priekaištavimo, nes ir nėra pagrindo priekaištauti ten, kur nėra nei pareigos, nei tuo pačiu kaltės.

Bet juo labiau mus jaudina tie mūsų bičiuliai, kurie ir šiuo metu tebetarnauja Lietuvai. Labai jų ne daug, bet užtat juo jie mums brangesni. Ryškiausias jų tarpe prof. Juozas Eretas, pereitą mėnesį sulaukęs 70 amžiaus metų sukakties.

Okupavus Lietuvą sovietams, 1941 Eretas grįžo į savo gimtinę Šveicariją. Bet ir savo tėvynėje jis tebegyvena lietuviškaisiais rūpesčiais. Visu savo likimu Eretas taip sutapo su lietuviais, kad būtų per maža jį laikyti tik mūsų bičiuliu. Jis taip įaugo į mus, kad tapo mūsų tarpe savuoju. Ne kitaip ir jis pats jaučiasi, su lietuvių tauta sutapęs nuo savo studijų baigimo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo metais. Į Lietuvą jis atvyko 1919 spalio 15, bet jau prieš tai beveik pora metų buvo dirbęs lietuviškąjį darbą. Pirma raštu kovojęs už Lietuvos nepriklausomybę, vėliau, atvykęs Lietuvon, pats reikšmingai dalyvavo nepriklausomos valstybės organizavime. Esame jam taip pat savieji, kaip ir jis mums yra savasis, o ne tik bičiulis iš svetimųjų. Visi mūsų pergyvenimai drauge yra ir jo pergyvenimai. Savo paskutiniame laiške užsiminęs Ed. Turausko mirtį, Eretas pridūrė: "reikės suglausti eiles". Ir šie žodžiai reiškė: mūsų eiles. Todėl ir minime prof. J. Ereto sukaktį kaip savojo, į mus nebeišplėšiamai įaugusio žmogaus.

Juozas Eretas gimė Bazelyje 1896 spalio 18. Ten pat vidurinį mokslą baigė 1915. Filosofijos daktaro laipsnį įsigijo Fribourgo katalikų universitete 1918 pabaigoj, parašęs disertaciją apie Fribourgo jėzuitų teatrą (Das Jesuitentheater zu Freiburg in der Schweiz, Herder, Freiburg im Breisgau 1921, XVI + 259 psl.). Pagrindine studijų šaka turėdamas germanistiką ir turėdamas profesoriumi garsų J. Nadlerį, jis dar studijavo visuotinę literatūrą, filosofiją ir meną. Kai lietuviams prireikė žmogaus pajėgiančio talkinti informacijos darbui, istorijos profesorius Schnū-reris dr. J. Purickiui rekomendavo savo studentą J. Eretą. Tuo būdu 1918 vasario 10 (atseit, šešios dienos prieš Vasario Šešioliktąją) Eretas pradėjo dirbti Lozanos (Lausanne) lietuvių spaudos biure ir žurnalo "Litauen" redakcijoj. Tą darbą Lozanoje jis dirbo ligi 1918 pabaigos. 1919 tą patį darbą jis tęsė kaip Berno lietuvių spaudos biuro sekretorius ligi tų metų rugsėjo mėn., kada buvo dr. J. Purickio pakviestas į Lietuvos atstovybės Berlyne spaudos biurą, iš kur po mėnesio atvyko pačion Lietuvon.

Nepasitenkindamas tik atskirais straipsniais užsienio spaudoje, Eretas dar Šveicarijoje parengė vokiečių ir prancūzų kalbomis apie Lietuvą stambų veikalą (vokiškoji versija: Litauen in Vergangenheit, Gegenwart und Zukunft, Verlag von A. Francke, Bern 1919, 492 psl.; prancūziškoji versija: La Lituanie, Passe - Prėsent -Avenir, Ed. Atar, Genėve - Paris 1919, 480 psl.). Išleistas tuo metu, kai Paryžiuje vyko Taikos konferencija, sprendusi ir atsikuriančių valstybių likimą, šis Ereto veikalas labai pasitarnavo Lietuvai kaip pagrindingas informacijos šaltinis.

Lietuvon Eretas atvyko, pildydamas duotą žodį savo nuoširdžiam draugui klaipėdiškiui Mykolui Ašmiui, kai tas mirties patale išprašė pažadą, kad jo vieton bent metams nuvyks kurti nepriklausomos Lietuvos gyvenimo. Atvykęs Lietuvon, tą patį (1919 spalio) mėnesį, Eretas buvo paskirtas užsienio reikalų ministerijos patarėju ir pavestas suorganizuoti informacijos biurą. Šis biuras po pusmečio išsiplėtė į informacijos departamentą, kurio direktoriumi buvo jis pats,   Eretas,   paskirtas.   Tuo   laiku   Eretas baigė organizuoti Lietuvos telegramų agentūrą — Eltą, pradėjusią veikti 1920 balandžio 1. Po Vilniaus netekimo Eretas išsiprašė leidimą pasitraukti iš darbo ir stoti savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Šveicarijoj įsigijęs leitenanto laipsnį, I savanorių pulke jis buvo paskirtas pulko adjutantu, bet šias pareigas ėjo neilgai (1920.X.15-XII.6), nes buvo vėl atšauktas į užsienio reikalų ministeriją ir kaip spaudos attachė vyko į Vakarų Europą informuoti spaudai, skaityti paskaitoms, megzti ryšiams. Iš užsienio reikalų ministerijos Eretas pasitraukė 1922 pradžioj, kai informacijos aparatas jau buvo galutinai susiorganizavęs ir įėjęs į tarnybinės rutinos vėžes.

Toliau dr. J. Eretas pasuko į akademinę karjerą. Jau anksčiau, vos atvykęs į Lietuvą, 1919 buvo paskirtas į Aukštųjų Kursų humanitarinio skyriaus branduolį ir, tiems kursams 1920.1.27 atsidarius, juose dėstė vokiečių kalbą ir literatūrą. Aukštuosius Kursus likvidavus, 1922 vasario 16 buvo įkurtas Lietuvos universitetas. Tų pačių metų birželio 9 posėdyje teologijos - filosofijos fakultetas pakvietė Eretą ekstraordinariniu profesoriumi vadovauti visuotinės literatūros katedrai nuo rugsėjo 1. Prof. J. Eretas dėstė vokiečių kalbos ir literatūros kursus. Be to, yra skaitęs prancūzų literatūros istoriją, literatūros nagrinėjimo metodus, žurnalistiką ir kitus dalykus. Tačiau akademinė jo karjera vėliau atsidaužė į to meto režimo pradėtą kovą prieš teologijos - filosofijos fakultetą. "Reformuojant" šį fakultetą, 1931 gruodžio 15 prof. J. Eretas buvo išstumtas iš universiteto. Į profesoriaus pareigas jis grįžo 1932 spalio 1, bet jau nebe senu ekstraordinarinio profesoriaus, o vyresniojo asistento titulu. Mat, pagal naują universiteto statutą, asistentams pakako tik universiteto rektoriaus patvirtinimo (t. y. nereikėjo režimo malonės).

Kad prof. J. Eretas sulaukė Lietuvoje tokio atpildo, "kaltas" yra jis pats: užuot užsidaręs tik profesoriaus kabinete, Eretas plačiai reiškėsi visuomeniniame gyvenime ir dėl to tapo rakštimi akyje tautininkų režimui dėl savo demokratiškumo, o aplamai laisvamaniams dėl savo katalikiškumo. Ne siauro specialisto - užsidarėlio tipas, o gyvas žmogus, idealistiškai nusiteikęs ir kupinas energijos, Eretas su tuo pačiu entuziazmu, su kuriuo anksčiau buvo atsidėjęs nepriklausomos Lietuvos kūrimui valstybinėje tarnyboje, vėliau atsidėjo katalikų visuomeninio gyvenimo organizavimui. Katalikų visuomeniniame gyvenime Ereto nuopelnai yra įvairūs ir dideli.

Prof. J. Eretui tikrai rūpėjo, kad Lietuva, atgavusi nepriklausomybę, sparčiai vytųsi kultūriškai pažangiuosius kraštus, saugodama savo dvasinę ir fizinę sveikatą. Kan. J. Tumo-Vaižganto paragintas, Eretas įsitraukė į atgaivintos Lietuvių katalikų blaivybės draugijos veiklą ir buvo savo metu vienas iš populiariausių blaivybės idėjos Lietuvoje skleidėjų. Jis sugestionavo minėtai draugijai įkurti Angelo Sargo vaikų organizaciją. Ši organizacija ir tapo pagrindine katalikiška Lietuvos vaikų organizacija. Drauge Eretas buvo ir tarp pirmųjų sportinio sąjūdžio organizatorių. Iš pradžių (1921) įėjo į LFLS (Lietuvos fizinio lavinimo sąjunga) centro valdybą, drauge su kitais kūrė "Sporto" žurnalą ir organizavo pirmąją platesnę sporto šventę. Vėliau, nesutardamas su LFLS vadovybe dėl racionalios kūno kultūros supratimo, jis su K. Dineika 1922 suorganizavo LGSF (Lietuvos gimnastikos ir sporto federaciją) ir padėjo įsteigti kūno kultūros laikraštį "Jėga ir grožis". Su K. Dineika jis parašė "Lengvosios atletikos vadovėlį" (1922), o pats vienas dar išspausdino "Muštuką ir kumščiasvydį" (1923).

Didžiausią darbo barą Eretas išvarė pavasarininkuose, daugiausia kaimo jaunimo organizacijoje. "Pavasario" sąjungai jis vadovavo šešerius metus (1922-28). Sumanus organizatorius ir entuziastiškas kalbėtojas, Eretas pavasarininkus sudinamino, organizaciškai sutvarkė ir išvedė viešumon didžiuliais kongresais su vėliavomis, orkestrais, chorais, parodomis. Pirmajame Šiaulių kongrese 1924 dalyvavo apie 7000, o jubiliejiniame Kauno kongrese 1927 — apie 11.000 pavasarininkų. Šios organizacijos gausių padalinių vadams rengti 1923 pradėtas leisti "Pavasarininkų vadas", 1926 pavadintas tiesiog "Jaunimo vadu". 1925 įkurtas "Pavasario" liaudies universitetas, vėliau pavadintas vysk. M. Valančiaus vardu; visos pajėgesnės pavasarininkų kuopos steigė šio liaudies universiteto skyrius. Pavasarininkų ir JAV Lietuvos vyčių santykiams užmegzti Eretas 1926 atvyko į Čikagos eucharistinį kongresą ir aplankė lietuvių kolonijas. Žodžiu, pavasarininkų veiklai Eretas savo vadovavimo metu nutiesė gaires, kuriomis ir vėliau buvo vadovautasi. Už savo didelius nuopelnus jau 1924 buvo išrinktas "Pavasario" sąjungos garbės pirmininku.

Su pavasarininkais Eretas nenutraukė ryšių ir vėliau, pasitraukęs iš pirmininko pareigų. 1932 jis vadovavo jubiliejinio kongreso ruošimui. Valdžiai nedavus leidimo šiam kongresui, buvo suruošti tik rajoniniai kongresėliai. Marijampolės kongresėlyje kalbėjo Eretas, prof. Pr. Dovydaitis ir dr. J. Leimonas. Visi trys buvo Marijampolės apskrities karo komendanto nubausti trimis mėnesiais kalėjimo už "kurstymą vienos visuomenės dalies prieš kitą ir prieš vyriausybę". Eretas iškalėjo Kauno ir vėliau Marijampolės kalėjime nuo liepos 14 iki rugsėjo 7. Tai lyg atbaigė jam atpildą už darbą Lietuvoj, nes kaip tik tuo metu jis buvo ir iš universiteto išmestas.

1922 gavęs Lietuvos pilietybę, Eretas buvo leidęsis ir į politinę veiklą. Krikščionių demokratų sąraše 1923 buvo išrinktas atstovu į II Lietuvos seimą (pasitraukė 1924). St. Šalkauskio žodžiais, tai buvo "aiški taktinė klaida" dėl to, "kad tai, kas leidžiama ar dovanojama išvidinėje piliečių kovoje, yra neleidžiama ir nedovanoj ama pagreitintu tempu įsinatūralizavusiam piliečiui, kuris idėjinių priešininkų akyse yra visų pirma neprašytu įsiveržėliu". Galima pridurti, kad tai buvo nesusipratimas ir tuo atžvilgiu, jog buvo imtasi politinės veiklos, vadovaujant katalikų akcijos organizacijai. Tačiau, jei Eretas ir nebūtų padaręs šios klaidos ar, kitais žodžiais, neįsivėlęs į šį nesusipratimą, vis vien jis būtų likęs rakštimi akyse visų tų, kurie nemoka gerbti žmonių, turinčių skirtingus politinius ar aplamai pasaulėžiūrinius įsitikinimus.

Naują organizacinį barą vėliau Eretas susirado Lietuvių katalikų mokslo akademijoje. Ši akademija buvo įsteigta jau 1922, bet viešumoj ji nesireiškė. Eretui, patekusiam į šios akademijos valdybą antruoju vicepirmininku (1931), priklauso daug nuopelnų už jos suaktyvinimą. Daugiausia jo rūpesčiu buvo surengti pirmieji trys lietuvių katalikų mokslininkų ir mokslo mėgėjų suvažiavimai (1933, 1936 ir 1939), sulaukę didelio pasisekimo. Eretas redagavo ir šių suvažiavimų paskaitų rinkinius, pavadintus "Suvažiavimo darbais" (532, 472 ir 514 psl.).

Nors visą laiką vienur ar kitur Eretas reiškėsi visuomeniniu darbu, bet uoliai jis dirbo ir mokslinį darbą (ypač nuo 1928, kai pasitraukė iš "Pavasario" sąjungos pirmininko pareigų). St. Šalkauskis buvo suvedęs Ereto raštų statistiką ligi 1933. Pagal ją, 1922-28 Eretas davė 159 puslapius mokslinių ir 151 populiarizacinių straipsnių; 1928-30 — 472 puslapius mokslinių studijų; 1931-33 — 700 puslapius mokslinių veikalų. Iš viso tai sudaro 1482 puslapius. Be to, dar Šveicarijoj jo raštų buvo 748 puslapiai. Po 1933 Eretas tęsė mokslinį darbą nemažiau intensyviai ir sukūrė naujų veikalų. Bet jau anuomet (1934) St. Šalkauskis galėjo visai pagrįstai tarti: 'Nedaug, tur būt, mūsų universiteto profesorių galėtų pasigirti panašiais akademinio darbo aktyvais".

Iš savo pagrindinės specialybės — germanistikos Eretas išspausdino "Vokiečių literatūros istorijos" I tomą (1931, XI+250 psl.), keturias studijas apie vokiečių viduramžių mistikus H.
Seuse, E. Stagel, J. Tauler ir Meister Eckehart (1929-30), dvi studijas apie Goethę (1932-33) ir vieną studiją apie Goethės ir Rėzos santykius (1938). Ereto domesys nesiribojo tik vokiečių literatūra, nes greičiau ir j pačią literatūrą jis žvelgė ryšium su kitomis kūrybos sritimis. Ypač buvo pamėgęs muziką ir tai paliudijo veikalėliu apie L. van Beethoveną (1927). Retoriką dėstė leidiny "Menas kalbėti" (1935). Atskirą veikalėlį skyrė prancūzų katalikų mokslininkui ir socialiniam apaštalui F. Ozanamui (1934). Stambus veikalas "Katalikai ir mokslas" (1934) istoriškai apžvelgia europinės minties pasaulėjimą, nusigręžiant nuo krikščioniškosios tradicijos. Dabarties dvasinę situaciją analizuoja studija "Quid de nocte" (1936). Be atskirų veikalų, Eretas paskelbė nemaža straipsnių žurnaluose "Logos", "Židinyje", "Soter" ir savo paties nuo 1930 redaguotame teologijos - filosofijos fakulteto literatūros ir istorijos žurnale "Athenaeum".

Mažiau Eretas pasireiškė kaip publicistas-žurnalistas, bet pasireiškė su tikrai prigimtu žurnalisto talentu. Jaunųjų katalikų 1936 pradėtame leisti dienraštyje "XX amžius" Ereto politinės apybraižos, pasirašytos slapyvardžiu His-panus, buvo skaitytojų laukte laukiamos ir skaitomos su pasigėrėjimu.

Įdomu klausytis Ereto kaip pagaunančio ir puošnaus kalbėtojo. Lygiai įdomu jį skaityti, nes ta pati retorinė dovana suteikia gyvybės ir jo raštams. Visi Ereto raštai yra rūpestingai stilistiškai išdailinti ir dažnai pasiekia tiesiog meniško plastiškumo bei vaizdingumo. Jo sakinys — įtaigus savo patetiškumu (kartais net ligi hiperboliškumo) ir puošnus savo meniškumu. Tai visa atspindi autorių kaip formos žmogų. Visada džentelmeniškai atidus bei paslaugus, subtiliai elegantiškas savo santykiuose su žmonėmis — toks Eretas gyvai liudijo lietuviuose Vakarų kultūros žmogų jau pačiu savo asmeniu.

Iš tų, kurie nepakentė jo aiškaus katalikiškumo ar demokratiškumo, Eretas susilaukė visokeriopo, kartais tiesiog barbariško žeminimo. Bet leido tai pakelti jo randamas atgarsis katalikiškojoje jaunuomenėje ir ypač savo universitetinėje auditorijoje, o taip pat fakulteto kolegų nuoširdus bičiuliškumas ir solidarumas. Ypač tai paliudijo St. Šalkauskis, 1934 per du "Židinio" numerius (7 ir 8-9) išsamiu straipsniu paminėdamas Ereto 15 metų kultūrinės tarnybos Lietuvoje sukaktį. Labai sveikintina, kad dabartinės Ereto sukakties proga "Darbininkas" prisiminė šį Šalkauskio straipsnį ir bent santraukiš-kai jį vėl lietuviškajai visuomenei perteikė.

Šiemet sukako ir dvidešimt penkeri metai nuo Ereto grįžimo Šveicarijon (1941 kovo 22).

Kol 1962 išėjo į pensiją, jis mokytojavo savo gimtinio Bazelio vienoj valstybinėj gimnazijoj. 1955 buvo išrinktas į Bazelio kantono švietimo tarybą ir tebėra jos nariu ligi šiol.

Ir Šveicarijoje Eretas tęsia savo veiklą kaip visuomenės veikėjas, mokslininkas ir rašytojas.
Dalyvaudamas lietuvių ir kitų pabaltiečių egzilinėje veikloje už savo krašto laisvę, Eretas skaitė paskaitų Šveicarijoj ir žymesniuose Europos centruose. Taip pat jis yra nuolatinis paskaitininkas Vokietijos lietuvių rengiamose Studijų savaitėse. 1957 dalyvavo Lietuvių katalikų mokslo akademijos atgaivinime (IV suvažiavime Romoje) ir skaitė paskaitą "Krikščionis ir kultūra" šios akademijos V suvažiavime Čikagoje 1961. Aplankė su paskaitomis daugelį JAV lietuvių kolonijų 1961 ir 1964. Savo šiose paskaitose Eretas ugningu žodžiu žadino lietuviškąją sąžinę prieš nutautimo pagundą. Londone "Šaltinis" išleido jo egzilinę trilogiją: Tremtis — prakeikimas ar uždavinys? (1963), Tremties lietuvis idėjų sūkuryje (1965), Mažosios tautos ir valstybės — jų reikšmė Europai (1966). Tai brošiūriniai leidiniai, bet telkia daug minčių, vertų permąstyti lietuviškajai išeivijai, ypač jaunimui. Iš šių leidinių akivaizdžiai matyti, kiek visi lietuviškieji rūpesčiai jam yra savi. Kai vienam antram patriotizmas ima atsidurti į "kryžkeles" net iš tų, kurie anksčiau buvo savinęsi tautiškumo monopolį, tai Eretas ir šiandien iškyla skaidriu lietuviškojo patriotizmo žadintoju.

Ypač daug pastaraisiais metais Eretas pasitarnavo ateitininkijai. Lietuvoj jis daugiau buvo susijęs tik su studentų ateitininkų meno draugija Šatrija, kurią steigė ir po V. Mykolaičio-Putino nuo 1932 globojo. Visai ateitininkijai Eretas atliko didelį darbą, 1960 išleisdamas monografiją apie St. Šalkauskį. Be to, "Suvažiavimo darbų" IV tome jis paskelbė paskaitą "Šalkauskis idėjų keliais" (175-209) ir vokiškai išleido brošiūrą apie Solovjovą ir Šalkauskį. Šiuo metu Eretas rengia monografiją apie K. Pakštą.

Šveicarų enciklopediniuose leidiniuose Schweizer Lexikon (1945-48) ir Frauenlexikon (1953-54) Eretas redagavo Baltijos tautų skyrių. Vokiečių kalba jis paskelbė trejetą pedagoginių leidinių (Die Entwicklung der Sowjetpädagogik, 1960; Der Sowjetpädagoge A. S. Makarenko, 1962; Von mancherlei Bildung, 1964). Be to, jis buvo specialiai domėjęsis šveicarų, ypač Tessine gimusių, architektų darbais Pabaltijyje ir senojoj Rusijoj. Tessino kantono pavedamas, 1948-53 jis sudarė sąrašą žymiausių minėtuose kraštuose dirbusių šveicarų architektų ir apie juos išleido eilę studijų: apie pirmąjį Petrapilio architektą N. F. Haerbel 1949, D. Trezzini 1952 (ir itališkai 1953), apie D. Gilardi 1954. Vokiečių kalba jis 1951-54 dar aprašė Bazelio misijos draugijos įsikūrimą Rusijoj (1820-25) ir jos iš ten pasitraukimą (1838).

Kaip žinome, Eretas buvo sukūręs lietuvišką šeimą, vesdamas Oną Jakaitytę, mirusią Bazelyje 1954 gegužės 20. Lietuviais auklėjo ir savo vaikus, kurie dabar jau visi yra pradėję savarankišką gyvenimą: sūnus Juozas (g. 1926) yra filologas Bazelyje, duktė Aldona (g. 1928) — dramos aktorė Šveicarijoje ir Vokietijoje, Laisvutė (g. 1932) — piešimo mokytoja Bazelyje, Birutė (g. 1934) — lėktuvo palydovė Zūri-che, Julija (g. 1938) — mokytoja Bazelyje.

Turtingas prigimties dovanas prof. Juozas Eretas darbščiai ir kilniai sunaudojo, stengdamasis gyvu ir rašytu žodžiu liudyti krikščioniškąją tiesą ir tarnauti mūsų tautai kultūrinės pažangos kelyje. Minėdami jo 70 amžiaus metų sukaktį, galime tarti, kad tai buvo žmogiškai turtingas gyvenimas. O kaip lietuviai, į kurių tarpą įaugo šis šveicarų žemės sūnus, su nuoširdžia padėka džiaugiamės, kad savo visokeriopais talentais jis praturtino mūsų lietuviškąją kultūrą. Laisvės šalies sūnus, jis ir mūsų tautoje žiebė laisvės sąmonę. Krikščioniškasis humanizmas jam reiškė ir demokratinį įsipareigojimą kovoti tiek už tautos laisvę, tiek už laisvę pačioje tautoje. Savo nusistatymą prieš bet kokią vadistinę diktatūrą jis grindžia principu, kad "mažoje tautoje reikia visos tautos". Tas principas galioja ir išeivinei bendruomenei kaip apeliavimas bendrai darbą dirbti, o ne bergždžiai varžytis.

Baigiame paties Jubiliato žodžiais: "reikia suglausti eiles". Ir prie šių žodžių jungiame savo linkėjimą, kad Viešpats dar ilgus metus laikytų prof. Juozą Eretą mūsų eilėse.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai