Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
A. MACEINOS "JOBO DRAMA" KRIKŠČIONIŠKOSIOS EGZISTENCIJOS ŠVIESOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Dr. A. Baltinis   

Viena iš dabartinių mūsų blogybių priežasčių yra ir gilesnio mąstymo trūkumas. Kad šitoks tvirtinimas neatrodytų per daug greitas ir neapgalvotas, reikėtų peržvelgti bent paskutiniųjų 50 metų literatūrą, kad pamatytumėm, kaip maža joje skirta vietos toms didžiosioms problemoms, kurias gyvenimas neša savyje, nuo kurių dreba mūsų pačių egzistencija ir nuo kurių priklauso tautų ir kultūrų likimai. Tačiau čia negalima leistis j šių klausimų nagrinėjimą ir iškelti tas priežastis, kurios atitraukė mūsų tautą nuo gilesnio ir intensyvesnio idėjinio gyvenimo. Jų buvo daug ir įvairių: žiaurios gamtinės sąlygos, nuolatiniai priešų užpuldinėjimai, svetimųjų priespauda, o svarbiausia, — Ilgas išlikimas šalia krikščionybės ir todėl negalėjimas pasisavinti tų minties lobių, kurie glūdi antikos ir krikščioniškoje    kultūroje.   Net   ir krikščionybę priėmę, mes dar ilgai laikėmės tų primityvių pažiūrų, kurios yra mūsų mitologijoje, tautosakoje, liaudies dainose. Garbindami savo senovę, kartu garbinome tas primityviąsias pažiūrias religijoje, etikoje, estetikoje, filologijoje ir kitose dvasinio gyvenimo srityse, kurios yra būdingos kiekvienos tautos pradinei kultūrai. Nuo šio primityvizmo vietomis įvyko tiesioginis perėjimas prie pozityvizmo ir materializmo, kuris savo struktūra yra artimas primityviai galvosenai. Ir nors mūsų tauta yra labai imli gilesnei dvasinei kultūrai, tačiau dėl čia suminėtų ir kitų priežasčių susidomėjimas didžiosiomis gyvenimo problemomis ir filosofija apskritai mumyse yra dar menkas. Pas mus dar nebuvo premijuota jokia filosofinio turinio knyga ir leidėjų tokioms knygoms leisti beveik nėra, jei neskaityti prel. Pr. M. Juro, kuris yra vienintelis tokių knygų leidėjas. Ir paskutinis "Draugo" konkursas parodė, kad pas mus nėra ryškios tos asmenybės, kurios paaukoja savo gyvenimą tų didžiųjų problemų sprendimui, kurias gimdė genijai ilgų šimtmečių kančiose ir kovose.

Tokioje situacijoje yra labai brangi kiekviena pasirodžiusi knyga, iškelianti gilesnio idėjinio gyvenimo reikalą. Ypač brangios tokios knygos, kurios kelia pačias didžiąsias ir pagrindines gyvenimo problemas: Dievo egzistenciją, sielos nemirtingumą, žmogaus santykius su Dievu ir tų santykių pasireiškimus žmonijos gyvenime.

Šioje srityje sėkmingai dirba mūsų filosofas Dr. A. Maceina. Jis yra numatęs parašyti ištisą seriją knygų Dievo ir žmogaus santykiams nušviesti. Be "Didžiojo inkvizitoriaus", nagrinėjančio šiuos santykius pasaulio istorijoje, dabar pasirodė "Jobo drama", sprendžianti Dievo ir žmogaus santykius asmeniniame žmogaus gyvenime. Ši knyga dėl savo svarbumo užima žymiausią vietą visoje šioje serijoje, nes nuo konkrečių ir asmeniškų žmogaus santykių su Dievu pareina ir šitų santykių išplitimas ir visoje istorijoje. Svarbi ši knyga dar ir dėl to, kad ji svarsto Dievo ir žmogaus santykius egzistencinės filosofijos šviesoje, kuri daugiausia žinoma kaipo Dievo nerandanti (Heidegger), arba Jį aiškiai neigianti (Sartre). Pritaikymas šios moderniosios, madingiausios ir didelės įtakos gyvenimui, darančios filosofijos Dievo ir žmogaus santykiams nušviesti yra didelis laimėjimas šios problemos sprendime.

"Jobo drama", kaip pats autorius pasisako, yra bandymas duoti teistinio egzistencializmo apmatus, t. y., egzistencijoje atskleisti transcendenciją. Norint egzistencijoje atskleisti transcendenciją, reikalinga išeiti iš konkrečiame žmogaus buvime esančio tikėjimo. Tačiau šis tikėjimas neturi būti suprastas kaip vienašališkas valios pritarimas kokiai tiesai ar jausminis kokios nors tiesos pergyvenimas, bet kaip viso žmogaus nuotaika ir laikymasis, kylantis iš pačios žmogaus esmės. Ir Maceina atskleidžia šitokias esmines žmogaus prigimties nuotaikas, būtinai vedančias jį į transcendenciją: baimę, rūpestį, skundą. Nors visos šios egzistencinės nuotaikos yra empirinės, patirtimi prieinamos, tačiau jos nėra grynai psichologinės, bet siekia giliau, turi savo pamatą ontologinėje būties sąrangoje, "Neturėdamas buvimui pagrindo pats savyje, būdamas iš nebūties pašauktas Kito valia, žmogus nelaiko savo buvimo pats savo rankose ir todėl visados būna nebūties akivaizdoje. Nebūtis sudaro žmogui ontologinę grėsmę, kuri jį ištiktų kiekvieną akimirką, jeigu Dievas jo būties nelaikytų. Šita savotiška nebūties grėsmė kaip tik ir apsireiškia baime, žmogus trokšta būti. Bet sykiu jis jaučia, kad iš savęs būti jis negali. Atsirėmęs j save, jis tuojau patiria atsirėmęs į niekį. Ir tada jam kyla baimė. Ji atskleidžia atsitiktinį žmogaus pobūdį, jo nebūtiną buvimą, jo laikymąsi buvime Kito galia. Baimė yra kūrinio jausmas". (11 psl.). čia Maceina yra giliai įžvelgęs pagrindinį egzistencijos ryšį su transcendencija ir radęs raktą šios problemos sprendimui. Išgyvenimas savęs kaip nebūtinos ir kitame besilaikančios būtybės yra esminė ir pagrindinė egzistencijos nuotaika, būtinai vedanti į transcendenciją. Rūpestis yra tik šio pagrindinio išgyvenimo tolimesnė išraiška. Ta prasme ir autorius sako: "žmogus egzistuoja rūpindamasis, nes jis egzistuoja pripuolamai" (103 psl.).

Tikrai laimingai autorius įžvelgia, kad rūpestis yra tik įvadas į skundą (113 psl.). Iš tikro, rūpintis žmogus gali, pergyvendamas nebūties grėsmę. Jis gali šią grėsmę stengtis pergalėti savo jėgomis, pasiryždamas herojiškai ją prisiimti. Jis čia tikrai, kaip autorius sako, yra herojiškas, bet dar ne religingas. Tuo tarpu skųstis žmogus gali, kai jis yra suvokęs ne tik gresiantį pavojų, bet ir išsigelbėjimo galimybę iš šio pavojaus, kada jis turi kam skųstis ir tikisi susilaukti iš jo pagalbos. Todėl autorius sako, kad ne baimė ir rūpestis, bet skundas savo esmėje yra aukščiausia ir intensyviausia egzistencinio mąstymo forma (108 psl.). Baimė ir rūpestis priveda žmogų prie transcendencijos, o skundu jis jau šią transcendenciją peržengia: "Kiekvienas skundas savo esme yra kreipimasis į anapus. Giliausia prasme žmogus skundžiasi Dievui. Egizistencijos skundas eina į transcendenciją" (111 psl.). Skunde jau apsireiškia ne Dievo ieškojimas, bet jo suradimas, jam atsidavimas, jam savo egzistencinių rūpesčių pavedimas: "Skųsdamasis Dievui, žmogus parodo, kad transcendencija ne tik apskritai yra, bet kad ji jam yra" (111 psl.). Taigi, skunde iš tikro žmogus jau yra religingas, jis jau yra suradęs Dievą, apsisprendęs už Jį ir suėjęs į santykius su Juo. Visai tat teisinga, kad religinis žmogaus nusiteikimas visu pirma apsireiškia skundu, kad skundas yra pirmykštė maldos forma. (112 psl.).

Šitomis tat trimis žmogaus egzistencijos nuotaikomis — baime, rūpesčiu ir skundu — autorius yra atskleidęs esminį egzistencijos ryšį su transcendencija. Transcendencija egzistencijai atsiskleidžia mąstymu. Tačiau šis mąstymas nėra teoretinis, bet egzistencinis, t. y., savo paties konkretaus buvimo mąstymas, savo likimo sprendimas, savo būties statymas. Šitokio mąstymo pavyzdys autoriui yra Šventraščio Jobas, kančios situacijoje. Ši kančios situacija ir sudaro autoriui progą pažvelgti į nemąstančią kasdienybę, mąstymo kilimą iš kančios, šito mąstymo virtimą į vieną didelį klausimą transcendencijai ir transcendencijos atsakymų įprasminimą nekaltos kančios ir žmogaus egzistencijos apskritai: "Egzistencija yra klausimas, atvertas transcendencijos akivaizdoje. Egzistencija prasmingai būna tada, kada ji yra atsakyta" (Plg. psl. 85).

Išnagrinėjęs egzistencinį mąstymą ir pagrindines egzistencines nuotaikas, autorius duoda plačią transcendencijos analizę, kuri yra puiki ir giliai pagrįsta žmogaus prigimtyje esančio religinio akto sklaida. Čia autorius atskleidžia religinio Dievo didybę, Jo skirtingumą ir nepriklausomumą nuo metafizinio Dievo: "Mūsų religija nėra atremta į išfilo-sofuotą Dievą", teisingai sako autorius (psl. 184). čia tat galutinai išryškėja esminis egzistencijos ryšys su transcendencija: "žmogus yra religinė būtybė esmėje. Egzistencija pati savyje yra vienas ištisas nuolatinis religinis aktas". Ypač įdomus ir teisingas yra natūralinės religijos esmės įžvelgimas. Natūralinėje religijoje žmogus garbina ne gamtos jėgas, bet transcendentinę galybę, apsireiškiančią šiose jėgose: "Gamtos gaivalai šiam žmogui buvo transcendencijos artumo ženklai" (psl. 199). Tai yra labai vertingas įžvelgimas, duodąs raktą gilesniam religijos pažinimui, nes pozityvistinės religijos teorijos kaip tik religijų kilmę veda iš gamtos gaivalų baimės ar kitų išorinių priežasčių, paneigdamos esminį religijos elementą — transcendencijos apsireiškimą. Baimė, gresiantys pavojai, laimės troškimas ir kitos psichologinės prežastys gali sudaryti tik sąlygas religijai žmoguje pabusti, tačiau ne iš šių sąlygų religija kyla, bet iš žmogaus esmės, kuri yra apspręsta transcendencijai.

Atskleidęs esminį egzistencijos ryšį su transcendencija, autorius iškelia egzistencijos negalią palaikyti ir atstatyti griūvančios savo būties: "Atsidūręs nebūties akivaizdoje, žmogus iš tikro pats sau pagelbėti negali" (64 psl.) Ir kitoje vietoje: "Noras bylinėtis su Dievu yra noras save sukurti savo paties pastangomis" (psl. 80). Visa modernioji kultūra ir yra toks noras sukurti save savo pastangomis, toks su Dievu bylinėjimasis, kuris tobuliausią savo išraišką kaip tik yra radęs ateisti-niama egzistencializme. Sartre pagrindiniam savo veikale "Būtis ir niekas" tvirtina, kad žmogaus egzistencija priklauso išimtinai ir absoliučiai tik nuo paties apsisprendimo. Šitame savęs suabsoliutinime Sartre mato aukščiausią humanizmą, kurį jis sutapatina su ateizmu. Tuo tarpu A. Maceina kaip tik teizme randa šį aukščiausiąjį humanizmą, o ateizme įžvelgia visokio humanizmo ir pačios žmogaus egzistencijos žlugimą: "Nužudyti Dievą savoje būtyje reiškia žlugti ir pačiam" (psl. 235). Visas gyvenimas savo žiauria tikrove patvirtina šios tezės teisingumą.

Ateistiškieji egzistencialistai pasaulį pergyvena kaip svetimą ir grėsmingą žmogui. A. Maceina supranta pasaulį kaip uždavinį, duotą žmogui, kuriame jis įvykdo savo egzistenciją: "Egzistencija yra vedama į pasaulį, kad šį įimtų į save" (psl. 135). Įimti pasaulį į save ir jį perkeisti ir yra tas didysis uždavinys, vykdomas krikščionybės.

Taigi, Maceina žymiai praplečia egzistencializmą, atskleidsdamas jame naujas nuotaikas, vedančias į transcendenciją ir įprasmindamas pačią egzistenciją pasaulyje. Tačiau šis praplėtimas dar nėra toks didelis, kad jis apimtų visą žmogaus buvimą, apsireiškiantį ypač krikščioniškoje egzistencijoje. Autorius nagrinėja žmogiškąjį buvimą kraštutinėse situacijose. Šiose gi situacijose apsireiškia sukrėstoji egzistencija, kuri nėra būdinga egzistencijai apskritai. Be baimės, rūpesčio ir skundo egzistencijoje dar būna džiaugsmo, laimės ir dieviškos palaimos situacijos. Šiose situacijose išnyksta baimė, rūpestis ir skundas, išnyksta nebūties grėsmė. Jei čia dar yra baimė, tai ji yra tik baimė būti Dievo atmestam, ir rūpestis būti Dievo išrinktam. Bet būna ir tokių situacijų, kur ir šis rūpestis ir baimė visai išnyksta, ir kur šventieji pergyvena tikrą Dievo išrinkimą. Iš šio religinio pergyvenimo teoretiniame mąstyme iškilo predestinacijos problema, kuri, kaip ir visi gilesni religiniai išgyvenimai, nesiduoda racionalizuojama.

Nors autorius ir duoda teistinio egzistencializmo apmatus, tačiau ne visur jam pavyksta išlaikyti gryną egzistencinį mąstymą, dažnai jis virsta teoretiniu. Ypač šis teoretinis autoriaus galvojimas žymus blogio problemos sprendime. Blogis yra nebūtis, sako autorius ir nori tai ypatingai pabrėžti (psl. 217) Ši tezė jau yra teoretinė ir neturi atramos egzistenciniame mąstyme. Egzistenciniame mąstyme mes su blogiu susitinkame ne kaip su nebūtimi, bet kaip su realia jėga, su kuria mes turime grumtis asmeniniame gyvenime ir kuris milžiniška savo galybe apsireiškia istoriniame vyksme. Blogio realumas ir galybė pasirodo dažnai didesnė už gėrio, todėl priskirti gėrį būčiai, o blogį nebūčiai neseka iš pačių dalykų esmės, bet iš šalia dalykų esančio teoretinio mąstymo. Krikščionių filosofai priskyrė blogį nebūčiai, norėdami teoretiškai išspręsti teodicėjos problemą, pateisinti Dievą blogio akivaizdoje. Tačiau A. Maceina teisingai įžiūrėjo, kad blogio problemos sprendimas nėra teoretinis, bet egzistencinis: "Teorinis blogio problemos sprendimas mums yra amžinai uždarytas. Tačiau mes galime prie blogio prieiti egzistenciškai. Mūsų tad nusistatymas jo atžvilgiu, mūsų reagavimas į jį, mūsų jo priėmimas ir bus egzistencinis jo sprendimas. Jo sprendimas iš tikro yra mūsų apsisprendimas jo atžvilgiu" (psl. 218-219). Tačiau mes čia dar turime pridurti, kad blogio problemos nėra vien sub-jektyviniame mūsų apsisprendime jo atžvilgiu, bet ir objektyvioje vertybių sąrangoje: Mūsų apsisprendime už gėrį. Tokį sprendimą duoda pats Dievas, sugrąžindamas Jobo turtus dvigubai. Taip daro ir Jobas, pasitikėdamas Dievu kančioje ir šią kančią   iškęsdamas pagal Dievo valią.

Vis tai yra apsisprendimai už gėrį. Todėl autoriaus 219 psl. suminėti asmenys ne visi blogio problemą išsprendžia; išsprendžia vyras, apsi-vilkdamas misionieriaus sutana ir iškeliaudamas į Afriką, nes jis apsisprendžia už gėrį. Tuo tarpu Jobo žmona, patardama vyrui prakeikti Dievą, ir gyvenimo smūgių ištikta mergaitė, nušokdama j upę, blogio problemos neišsprendžia, nes apsisprendžia už blogį.
Laikant blogį nebūtimi, sunku pateisinti ir kančios troškimą šventųjų gyvenime: "Kančios troškimas ir džiaugsmas kęsti yra vienas iš būdingiausių šventos asmenybės ženklų", sako autorius (224 psl.), ir visai pagrįstai klausia, kaip galima trokšti blogio, kaip galima džiaugtis nebūtimi? Ir nors autorius bando įrodyti, kad kaip tik šiame nu-būtinime yra kančios vertė, nes čia suvokiamas absoliučios Būties reikalingumas, tačiau šventųjų gyvenime toks aiškinimas nepasiteisina, šventieji ir yra tie, kurie yra pergyvenę absoliučią savo priklausomybę nuo Dievo, visišką Jame laikymąsi, todėl kančia, kaip absoliučios Būties reikalingumo išryškintoja, jų gyvenime netenka prasmės. Kančią šventieji pergyveno kaip pozityvinę vertybę, kaip Dievo dovaną, kaip Jo meilės ir išminties apsireiškimą jų gyvenime, nors kame šis pozityvumas yra, lieka mūsų protui paslaptis, kaip ir visa šventojo egzistencija. Kančios, kaip ir blogio problemos apskritai, sprendimas yra egzisten-ciškai-religinis ir savo pilną sprendimą ras tik ekschatalogijoje.

Sunku yra prileisti, kad nebūties grėsmė būtų ontoliginė ta prasme, kurią jai teikia egzistencialistai — kad būtis atsidurtų prieš nebūtį ir krikščionis ją nugalėtų tik psichologiškai, tikėdamas Dievo pažadu, kur ris būtį palaiko nuolatiniu tvėrimu (creatio cintinua). Nebūties grėsmė teizme gali būti suprasta tik kaip nebūtinos būties laikymasis absoliučioje Būtyje ir priklausomumas nuo jos. Taip ją supranta A. Maceina, nes jis tvirtina, kad net ir filosofiškai yra aišku, kad žmogus būna ir anapus (psl. 9). Bet tada nebūties grėsmė teizme nėra nugalima tik psichologiškai, bet ir ontologiškai: nebūtina būtis juk laikosi absoliučioje Būtyje esmiškai kaip savo pagrinde, ji išnyktų tada, kada išnyktų tas pagrindas, kuriame ji laikosi. Kol šis jos pagrindas būna, būna ir ji būtinai, nors šis būtinumas nėra išvidinis, t. y. paeinantis iš jos pačios, bet išorinis, t. y. paeinantis iš absoliučios Būties. Tai aišku ir iš tvėrimo sąvokos. Būties palaikymas glūdi jos tvėrime ir yra vienas ir tas pats dalykas, vienkartinis Dievo veiksmas, tik mes jį pergyvename kaip ištęstą laike (creatio continua), nes mūsų gyvenimas vyksta laiko kategorijoje. Todėl kūrybinis aktas negali liautis, jei jis yra prasidėjęs, t. y. būtis negali išnykti, kol yra jos buvimo pagrindas. Dėl šios priežasties nepasitvirtina A. Maceinos teigimas: "Gali Dievas ir būti, bet jeigu žmogus yra mirtingas iš esmės, jeigu jis sunyksta visas, Dievo egzistencija čia nieko neišsprendžia ir nieko nepadeda" (psl. 175). Sielos nemirtingumas plaukia tik iš Dievo egzistencijos, yra grynai religinė tiesa. Teizme būtis negali visai išnykti, gali keistis tik jos buvimo būdai. Šia prasme gali pasikeisti laikinasis žmogaus buvimo būdas į amžinąjį ir tuo būdu žemiškasis žmogaus buvimas "išnykti". Todėl tikra nebūties grėsmė gali būti tik ten, kur neigiama absoliutinė Būtis ir visa būtis suvedama į žemiškąjį buvimo būdą, kaip daro ateistinis egzistecia-lizmas.

Maceina, laikydadamasis egzistencinio mąstymo ribose, sukeičia būties buvimo būdus su pačiu buvimu: "Būtis čia yra tai, kuo ir kaip žmogus šioje tikrovėje būna" (psl. 9). Tai, ką čia Maceina vadina būtimi, tikrumoje yra tik būties buvimo būdai: būtis tik gali būti ar nebūti, joje nėra laipsnių. Tai, kas čia laipsniuojama, priklauso ne būties, bet vertės sričiai. Būtis gali būti įvairiai, tačiau šis įvairumas liečia ne jos buvimą, bet jos vertumą: dvasinė būtis yra vertingesnė už medžiaginę, organinė už neorganinę, tačiau buvimo atžvilgiu dvasinė būtis nebūna "daugiau" už medžiaginę, ar organinė už neorganinę, jos visos būna arba nebūna, skirtumas čia yra ne jų buvime, bet vertingume. Šį skirtumą daro ir Maceina, nes kalbėdamas apie daugiau ir mažiau, stipriau ir silpniau buvimą, pabrėžia, kad šiuos posakius reikia suprasti ne kiekybine-matematine, bet kokybine-metaf izine prasme (mano pa.br. A. B.) psl. 10). Tą skirtumą tarp būties ir vertės jis daro ir tolimesniuose svarstymuose, kalbėdamas apie "grynąjį buvimą" ir būties "turinį", tačiau principinio būties ir vertės skirtingumo, atrodo, nepripažįsta, todėl šiuos dalykus dažnai painioja. Tai ypač žymu, autoriui kalbant apie prasmę. Prasmė priklauso ne būties, bet vertės sričiai, prasminga yra tik tai, kas yra vertinga. Ir nors autorius aiškiai sako, kad "buvimas pats savyje nėra jokia vertybė" ir kad "vertybė yra tik šio buvimo turinys"  (psl. 165), tačiau vienur vertingumą veda iš prasmes (psl. 168), kitur prasmę iš vertės (psl. 169), neatremia prasmės į vertybes ir prasmę aptaria grynai formališkai: "Prasmė yra tam tikro uždavinio vykdymas pačiu mūsų buvimu" (psl. 166).

Nežiūrint to, kaip matome, A. Maceina duoda tikrus teistinio egzistencializmo pamatus, išryškina esminį egzistencijos ryšį su transcendencija ir tuo būdu išsprendžia teistinio egzistencializmo problemą. Čia padarytos pastabos liečia ne tiek "Jobo dramą", kiek egzistencializmą apskritai, kuris susitelkęs tik ties žemiškuoju žmogaus buvimu ir tik kraštutinėse situacijose, išleidęs iš akių amžinąją žmogaus esmę ir vertybių kosmą, yra per siauras pilnai žmogaus egzistencijai atskleisti. A. Maceinai teko sunkiai grumtis su šiuo egzistencializmo siaurumu ir už-daromumu, reikėjo jį praplėsti, atskleidžiant pačiame buvime naujas nuotaikas, atremiant savo teigimus net į teoretinį mąstymą ir būtyje esančią vertybių sąrangą. Ir tik gilus ir kritiškas jo protas, intuityvinis įžvelgimas, aukšta filosofinė kultūra, sistematingumas ir metodingu-mas problemų pastatyme ir jų išvystyme padėjo nugalėti visas sunkenybes, pralaužti egzistencinį imanentizmą ir atskleisti egzistencijoje transcendenciją, šiuo atžvilgiu "Jobo drama" didžiosiose žmonijos grumtynėse—apsisprendime už Dievą — mūsų literatūroje užima pačią vertingiausią vietą.
Dr. A. Baltinis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai