Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DR. KAZYS GRINIUS PDF Spausdinti El. paštas
Gimimo šimtmečio sukaktis

DR. KAZYS GRINIUS
Dail. A. Staneika (aliejus)

1866 gruodžio 17, tai yra prieš šimtą metų Salemos kaime, Marijampolės aps. vidutinio ūkininko šeimoje gimė kūdikis, kuris, atlikęs 83 metų žemiškąją kelionę, tikrai nenuėjo į kapus "be likusio ženklo, kad žmogumi buvęs". Kazys Grinius bundančioje lietuvių tautoje ir atkurtoje Lietuvos valstybėje paliko gilius savo darbo pėdsakus. Kaip skriaudžiamos ir kenčiančios tautos vaikas, jis iki dugno išgėrė kartybių taurę, kuri buvo skirta jo žmogiškai misijai. Jo pelenais paverstas kūnas yra laikinai priglaustas Čikagos lietuvių Tautinėse kapinėse ir laukia dienos, kada po visų trėmimų galės amžiams įsisiurbti į gimtąją žemę.

 1.
Apie dr. Kazį Grinių būtų galima daug parašyti kaip apie valstybės vyrą, kaip apie medicinos ir sveikatos apsaugos veikėją, kaip apie tautinio susipratimo žadintoją ir kovotoją už tautos ir žmogaus laisvę.

Jis — Steigiamojo ir visų kitų demokratinio Lietuvos periodo seimų narys. Valstybės reikalus svarstė uoliai ir visu rimtumu. Kalbėjo nedaug, bet įtikinančiai ir visų buvo pagarbiai išklausomas. Demagoginės ir partiškai suktos priemonės, politikų dažnai naudojamos, jam buvo svetimos.

Jis — koalicinės vyriausybės pirmininkas (1920,VI,19 - 1922.II.1), esant seime krikščionių demokratų daugumai. Jaunutė valstybė dar pilna išorės pavojų. Dar tebevyksta kovos su įsibrovėliais. Jam tenka pirmininkauti prie bendro stalo vyrams, ką tik tapusiems ministrams, kurie buvo taip aštriai susiskirstę pasaulėžiūros ir politinių ideologijų atžvilgiais. Buvo įvairių, dažnu atveju viena kitai labai priešingų nuomonių į gyventojų švietimą, į socialinę santvarką, į valstybės ūkį, į religijos santykius su valstybe. Kiekvienas svarbesnis valstybinių reikalų kompleksas buvo smarkioje ideologijų įtakoje. Pasaulinio karo sukrėstos Europos, su revoliucijomis Rusijoje ir Vokietijoje, idėjos turėjo, be abejo, stipriai paveikti ir ano meto Lietuvos žmones, kuriems buvo pavesta statyti jaunos valstybės pamatus. Tat tik gilus bendro reikalo supratimas ir tik didelis juos jungiančiojo autoritetas galėjo pakreipti tokį idėjų įvairumą pozityvaus darbo linkme.

Jis — Lietuvos respublikos prezidentas, išrinktas 1926 teisėtų tautos atstovų seime. Tiesa, trumpas tai buvo laikotarpis, nes vos už šešių mėnsių perversmas privertė jį iš pareigų atsistatydinti. Valdžią, bet ne teisę ir garbę laimėję, perversmo dalyviai ir jų suokalbininkai aiškinosi, kad jie tuomi apsaugojo kraštą nuo suirutės ir bolševikinės revoliucijos pavojaus. Buvo tai ilgai pūliuojanti mūsų politinė žaizda. Nedera ją atnaujinti, prisimenant Kazį Grinių, kuris prieš dvidešimt metų, būdamas benamių stovykloje Vokietijoje, prašė visus lietuvius paskelbti vieni kitiems amnestiją. Turime žiūrėti į ateitį, bet ne į praeities vingiuotus kelius, kuriais taip lengva vėl nubristi į nesantaiką.

2
Medicina buvo Kazio Griniaus profesija. Tai buvo jo pragyvenimo šaltinis, išskyrus laikotarpius, kai jis buvo valstybės tarnyboje. Bet pačią praktiką, paskirų ligonių gydymą, jis metė jau nuo 1922. Priverstas pasitraukti nuo valstybės prezidento pareigų ir iš viso nuo bet kokio politinio darbo, jis tapo visos tautos gydytoju. Į tą darbą įsitraukė, žinoma, savanoriškai, jautriai sielodamasis dėl tautos sveikatingumo.

Sveikatos reikalai tada buvo tikrai blogi. Įvairios šiltinės ir epidemijos pakirsdavo kasmet tūkstančius gyvybių. Džiova buvo jau nuo seno viena iš didžiausių nelaimių Lietuvoje. Ligoninės buvo tik didesniuose miestuose, o ir tos pačios ankštos, su pasenusiais įrengimais ir blogu aprūpinimu. Nemokamo gydymo beveik nebuvo, gi žmonės, karo suvarginti, daugumoj gyveno dideliame skurde. Šitokia padėtis buvo itin skaudi jautriam gydytojui ir visuomenininkui, koks buvo K. Grinius. Ir dėl to metėsi visur ten, kur reikėjo sergančiam žmogui padėti, skurde gyvenančios motinos kūdikį gelbėti, džiovininkui viltį suteikti ar kovoti su epidemijomis.

Ilgas yra K. Griniaus darbų sąrašas sveikatos apsaugos srityje. Užteks tik paminėti stambesnius, reikšmingesnius.

Sveikatos klausimais pradėjo rašyti dar būdamas medicinos studentu. Pirmasis jo straipsnis "Ūkininke" pasirodė 1890. Bet reguliarus ir sistemiškas darbas prasidėjo nuo 1909; kai jis įvedė ir pradėjo redaguoti sveikatos priedą "Lietuvos Ūkininko" savaitraštyje. Beveik vienas jis tą priedą ir prirašydavo. I pas. karas darbą nuo 1915 nutraukė, bet, vos tik grįžęs Lietuvon, nuo 1920 jis ir vėl tęsė darbą medicinos klausimais "Lietuvos Ūkininke".

Įsidėmėtinos K. Griniaus mintys, parašytos 1909, pradedant redaguoti "Sveikatos" priedą: "Norint laisvę įgyti, reikės dar ilgai kovoti ir kovoti. Priešininkų daug, o mūsų, palyginti, maža. Taigi, turime stengtis darbą už du atlikti, bet tam reikia sveikatos".

Tačiau jo, kaip socialinės medicinos veikėjo, darbas pilnai išsiplėtė tik nepriklausomoje Lietuvoje. Čia jis pradėjo veikti organizuotu mastu. Jo žodis jau daugiau taikomas savivaldybėms, valdžios įstaigoms ir visuomenei, bet ne atskiram, bėdą turinčiam, pacientui. Pradėjo naują, iki šiol svetimųjų valdomajame krašte nepraktikuotą akciją: reikia apsaugoti žmones nuo ligų. Tai nemažiau svarbu, kaip ir pats gydymas. Tuo reikalu jis taip 1922 lapkričio 24 Pirmojo seimo posėdyje kalbėjo: "Vadovautis senais rusų įstatymais Lietuvoj nepridera. Ten, jei rublis skirtas medicinos ir sanitarijos reikalams, tai 95 kapeikos eina gydymui, receptams rašyti, o 5 kapeikos eina socialinei medicinai, t. y. kovai su sanitarinėmis netvarkomis, suirutėmis, kurios yra svarbiausios. Dabar socialinės medicinos ar higienos visai kitokia kryptis: saugojami maži kūdikiai nuo ligų, nėščios ir gimdančios moterys nuo užsikrėtimo ir įgijimo chroninių ligų. Amerika prie to pilnai perėjo, o kitos valstybės tą pavyzdį seka".

Dr. V. Tercijonas apie K. Griniaus plunksnos darbus medicinos srityje taip 1947 rašė "Mūsų kalendoriuje": "Minties aiškumu, kalbos grynumu, mokėjimu pasakyti trumpai ir suprantamai, kas būtinai reikalinga žinoti mažai išsilavinusiam skaitytojui, temų įvairumu d-ro Griniaus medicinos raštai ilgai pasilieka pavyzdžiu visiems mūsų medicinos žinių populiarintojams. Jo raštai, skleisdami sveikas ir teisingas medicinos žinias, pabrėždami prietarų niekingumą, atidengia medicinos darbininkams naujus kelius į liaudį. Jo paskleisti raštai, kurių esama per 200, mūsų populiarinimo literatūroje iki šiol neturi sau lygaus pavyzdžio ir neranda uolesnių pasekėjų dirbti toje kryptyje".

Pas retą mūsų tautos veikėją skelbiamos mintys raštuose ir kalbose taip atitiko jų vykdymą praktikoje, kaip pas Kazį Grinių. Jis ne tik rašė ar sakė, bet ir darė taip, kaip rašė ir sakė. Imkime pavyzdžiu kad ir socialinės medicinos sritį.

K. Grinius — Draugijos Kovai su Tuberkulioze pirmininkas nuo 1924 iki bolševikų okupacijos. Svarbi tai buvo organizacija. Beveik vienintelė Lietuvos džiovininkų viltis. Buvo sustiprėjusi ir išaugusi iki tokio laipsnio, kad metinis biudžetas siekdavo iki pusantro milijono litų. Turėjo džiovininkams tris sanatorijas, dispanserius ir vasaros kolonijas. Verstis draugijai reikėjo iš ligonių ir retai pasitaikiusių aukų, nes iš valstybės gaudavo metams vos 18.000 litų, tai yra, berods, dvigubai mažiau, negu balerina Niemčinova Kauno valstybiniame teatre. Gi pagalbos į tą draugiją kreipėsi tūkstančiai džiovos paliestų žmonių.

Buvo ir kita draugija, kuriai K. Grinius paskyrė ilgų metų darbą. Daug neturtingų motinų liko tai draugijai ilgiems laikams dėkingos. Tai — Pieno Lašo draugija. Kūdikiai gaudavo nemokamai iš tos draugijos maistą, gydymą ir priežiūrą. Dieniniai lopšeliai — prieglaudos buvo vietos, kur motinos priglausdavo kūdikius, kai išeidavo į darbą. K. Grinius buvo Pieno Lašo draugijos pirmininku nuo pat įsteigimo 1923 iki ją bolševikai 1940 uždarė.

Pagaliau, K. Grinius— ir Kauno miesto sveikatos skyriaus vedėjas. Dirbdamas ten per trylika metų, sėkmingai aptvarkė sanitarijos, higienos ir gydymo reikalus.

3
Bet K. Griniaus vardas nepateko į didžiųjų mūsų tautos vyrų tarpą tik dėl to, kad jis buvo geras, savo žmonėms pasiaukojantis gydytojas. Ir ne vien todėl, kad jis buvo savo kraštui ir valstybei atsidavęs politikas. Jo vardas ir nuopelnai jau buvo žinomi daug anksčiau. Mūsų tautos istorijos puslapiuose K. Grinius užims didesnę vietą kaip tautinio susipratimo žadintojas, kovotojas su caro priespauda, laisvės idėjų skleidėjas, žmonių švietėjas ir kultūrininkas. Jis yra didelis kaip varpininkas, kaip žmogus, kuris dalijosi su dr. Vincu Kudirka ta pačia darbo našta, tais pačiais mūsų tautos rūpesčiais ir tais pačiais pavojais. Tik—dideli idealistai galėjo stoti į tokių veikėjų eiles. Jie negalėjo laukti nei visuomeninės garbės, nei socialinio prestižo, nei materialinio atpildo, nei pagaliau gyvenamosios vietos pastovumo. Socialinio prestižo vietoje jie girdėjo paniekinantį litvomano vardą. Visuomeninės garbės vietoje susilaukė pravardžiavimo "cicilikais", "parmazonais" ir pan. Materialinio atlyginimo vietoje buvo nuolatinis pinigų aukojimas, skriaudžiant save ir savo šeimą. Pastovaus įsikūrimo vietoje — areštai, kalėjimai ir ištrėmimai. Toks buvo anuo metu kelias tų, kurie turėjo drąsos stoti prieš Rusijos galybę, siekdami savo krašto žmonėms laisvės ir geresnio gyvenimo. Ir tokių pirmųjų tarpe buvo Kazys Grinius.

Su "Varpu" jis neatskiriamai susirišo nuo pat susirinkimo 1888 pas Petrą Kriaučiūną Marijampolėje, kur buvo nutarta leisti naująjį laikraštį. Tada jis buvo 22 m. jaunuolis, pirmo kurso Maskvos univ. studentas. Netrukus pradėjo ir rašyti į visus varpininkų leidinius. Kai tik "baigė studijas, buvo išrinktas į varpininkų komitetą. Nuo tada ir prasidėjo jo platus, atsakingas ir kartu pavojingas visuomeninis darbas. Nuo tada Kazys Grinius įstojo į tą pačią gretą, kurioje buvo dr. Vincas Kudirka ir kiti veikliausi varpininkai. Varpininkų komitetuose jis dirbo per dvylika metų, iki buvo susiorganizuota į Lietuvių Demokratų Partiją.

Darbo buvo daug, užsimojimai platūs, o pavojus patekti dėl to veikimo į kalėjimą ar būti ištremtam — kasdien. Reikėjo kovoti prieš carų Rusijos imperialistinius interesus, prieš žandarmeriją ir kolonistus valdininkus. Reikėjo taip pat kovoti prieš dvarponius — lenkintojus ir su jais dažnai ėjusius senuosius konservatyvius kunigus.

Buvo dar visa eilė ir kitų darbų bei rūpesčių tautinėje veikloje. Kur tik Kazys ir Joana (bolševikų nužudyta Rusijoje 1918) Griniai gyveno — Marijampolėje, Pilviškiuose, Kudirkos Naumiestyje ar Vilniuje — jų namai buvo vieta, kur rinkdavosi pasitarti vietos lietuvių veikėjai, knygnešiai, lietuviškos spaudos darbuotojai. Jie buvo įvairūs savo išsimokslinimu, socialine padėtimi ir pasaulėžiūra. Bet tiek inteligentas, tiek ūkininkas ar miesto darbininkas — visi jie jautėsi Grinių namuose kaip lygūs žmonės. Juos visus jungė šeimininkų paprastumas ir kuklumas.

K. Grinius — chorų ir vaidinimų organizatorius. Jis — "Sietyno" ir "Šviesos" draugijų centrinė veikimo ašis. Šviesiečiai buvo Suvalkijoje taip išvystę savo veikimą, kad turėjo 18 skyrių ir iki 1500 narių. Už veiklą su "Šviesos" draugija K. Grinius buvo net du kartus areštuotas ir kalinamas Marijampolės ir Suvalkų Kalvarijos kalėjimuose.

Tokie yra K. Griniaus veiklos anais carų Rusijos valdymo laikais bruožai. Duota buvo daug, o kas gauta? Ir ko galėjo tikėtis sau ar savo šeimai lietuvis, kovodamas už savo tautos laisvę ir žmonių gerovę? Ištrėmimo, kalėjimo ar net mirties. Perėjo tuos kelius ir K. Grinius. Keturis kartus kalintas, tris kartus ištremtas ir daug kartų kratytas ir tardytas. Tai tik carų Rusijos laikais. Trėmimai ir tardymai juk nesiliovė būti jo palydovais net ir gyvenimo saulėlydyje.

Buvo gydytojas, buvo ministras pirmininkas ir net valstybės prezidentas, bet visą amžių gyveno kukliai, gal, kukliau net negu vidutinis valdininkas. Ir jokio turto nesukrovė, nežiūrint to, kad nepuotaudavo ir šiaip pinigų privatiems reikalams nešvaistė. Dr. A. Garmus, artimai jį pažinęs carų laikais, taip rašo: "Pats daktaras vilkėjo labai kukliai. Kai kada net jo švarkas būdavo lopytas, o sulopydavo žmona. Namuose jokios prabangos nebuvo: paprastos lietuviškos kėdės, paprastos lovos. Jokių pokylių nekeldavo ir kortomis nelošdavo, kaip tai buvo įprasta vad. inteligentų valdininkų namuose. Pati daktarienė Joana nebijojo jokio juodo darbo. Ji pati virė, valė kambarius, pati baltinius skalbė. Ji pati atlikdavo visus namų ruošos darbus" ("Nemunas" 1950 nr. 2).

4
Kas ima atidžiau žvelgti į Kazio Griniaus gyvenimo našiausią laikotarpį, kai jis dirbo varpininkų eilėse prieš I pas. karą, tas neišvengiamai turi susidurti su pasaulėžiūros klausimu, taip ryškiai skyrusiu ano meto inteligentiją ir vis giliau besismelkusiu, stiprėjant apšvietimui, ir į visą tautą. Yra sakoma, kad su "Varpu" prasidėjo mūsų tautos ideologinis ir pasaulėžiūrinis diferenciavimasis. Vos po kelerių metų bendro darbo nutrūko ir varpininkų vienybė su kunigais. Naujos idėjos, kurios vėliau buvo ir Bažnyčios aprobuotos, ano meto dvasiškijai buvo paneigimas Dievo mokslo. Bedievio vardas buvo lengvai segamas kiekvienam, kuris nesutiko su Bažnyčios pažiūromis net ir grynai pasaulietiškuose reikaluose. Nuo to kentėjo ir Vincas Kudirka, ir Kazys Grinius, ir kiti ano laikotarpio varpininkai. Nuo to, be abejo, turėjo nukentėti ir bendras tautinis darbas.

Varpininkai, jų tarpe ir Kazys Grinius, buvo savo gyvenamosios epochos vaikai.
Universitetuose jie atrado idėjas, kurios jau pilna srove raižė Vakarų Europos ir Amerikos kraštus. Racionalizmas ir pozityvizmas, savo kovingumu jau beaprimstąs ir pereinąs į nuosaikesnį filosofinių problemų sprendimą Vakaruose, Rusijos imperijos šviesuomenei buvo paskutinis filosofijos žodis.

Daugely įsišaknijusi nuomonė, kad varpininkai buvę net kovingi ateistai. Deja, asmuo, kuris stengiasi tą laikotarpį pažinti iš pačių šaltinių, šiuo atveju iš varpininkų leidinių — "Varpo", "Ūkininko" ir kt., vargiai atras įrodymų, kad jie "puolė kunigą už tai, kad jis buvo kunigas ir skleidė Dievo mokslą". Bent šio straipsnio autoriui jų iki šiol nepavyko surasti, nors jo ieškojimas dėl amžiaus jau nėra sudrumstas nei "Tėvynės Sargo" polemikos su "Varpu", nei seimo rinkimų įkarščių ar 1926 metų perversmo asmeniškais prisiminimais.

Nesutarimų tarp ano meto kunigų ir varpininkų priežastys buvo kur kas platesnės, negu vien pasaulėžiūra. Tas gal mažiausiai juos skyrė, nes varpininkų tarpe dauguma greičiausiai buvo tikintieji. Gal, ir su tam tikra kritika, gal ir ne visai sutampantieji su Bažnyčios mokslu, bet ir ne ateistai. Jei tada inteligentas praktikuojantis katalikas buvo retenybė, tai to priežastimi nebūtinai turėjo būti racionalizmas ar pozityvizmas, nes nėra įrodymų, bent lietuvių literatūroje, kad daug kas iš ano laikotarpio lietuvių akademikų būtų užsiėmęs filosofinėmis studijomis. Teisingas yra dr. Juozo Girniaus tvirtinimas: "Visi kaltinamieji -izmai vienaip ar antraip atspindi ne tik atitinkamus laiko rūpesčius, bet ir krikščionių atitinkamas kaltes, liekant jiems abejingais" (Aidai, 1964 nr. 6). Ir varpininkams taip dažnai priskiriamas pozityvizmas vargiai ar turi ką bendro su ta filosofine doktrina, apimančia ir Auguste Comte metafiziką. Jei varpininkų veikloje pozityvus bruožas ir sudaro būdingą savybę, tai jį greičiau reikia suprasti kaip konstruktyvų darbą, reikalingą visuomenės bei tautos realiam gyvenimui. Abstrakti, net metafizikon perkelta tėvynės sąvoka, kaip jakobinų la patrie, varpininkams buvo svetima. Tai galima aiškiai pažinti iš V. Kudirkos, K. Griniaus, P. Višinskio ir kitų žymiųjų ano laikotarpio veikėjų raštų ir darbų.

Taigi, būtų gal per daug paviršutiniška tvirtinti, kad bedievybė buvo Kazio Griniaus ir kitų varpininkų nesutarimų ir nesantaikos su kunigais priežastimi. Žinoma, yra valia tikėti ar netikėti. Ir tai neturėtų būti mastas, vertinant asmenybės integralumą ar atliktus darbus. Reikia arčiau pažinti varpininkų siekimus ir jų pažiūras į valstybės valdymo formą, į socialinę santvarką, į sąžinės laisvę ir į valstybės santykius su religijomis.

Pirmiausia, varpininkai, siekdami savo kraštui ir atskiram žmogui laisvės, turėjo kovoti su esama rusų valdžia, su autarkiniu carų režimu. Tai buvo jų svarbiausias siekimas. Gi sulenkėję senesnieji kunigai ir jų aukštesnioji hierarchija tokiam tautiniam, iš liaudies kilusiam, judėjimui nepritarė, net su juo kovojo.

Toliau, Kazys Grinius, kaip ir kiti varpininkai, buvo demokratas. Jis tikėjo, kad valstybės valdžia turi kilti iš tautos, kad visi žmonės prieš įstatymus turi būti lygūs. Tuo tarpu anot dr. Juozo Girniaus: "Šiandien cituojame H. Bergsono žodžius apie demokratijos evangelinę kilmę, bet vos prieš šimtą metų daugumai katalikų demokratija atrodė 'politine bedievybe' (prieš valdžią iš Dievo skelbiančią valdžią iš tautos), sąžinės laisvė — 'maru' ir 'pamišimu' " (Aidai, 1965 nr. 6).

Ir, pagaliau, Kazys Grinius, kaip ir kiti varpininkai, buvo pažiūros, kad nei visuomenė, nei valstybė neturi prievartos teisių į žmogaus religinius įsitikinimus. Jie rašė ir veikė už sąžinės laisvę. O tuo metu Lietuvoje tai buvo daugelio laikoma įžūliu, visuomenę tvirkinančiu siekimu.

Laiko tėkmėje daug kas keičiasi. Keičiasi žmonių kartos, gimsta ir miršta idėjos. Mes jau esame toli nuėję nuo to, kas Kaziui Griniui ir jo bendralaikiams buvo sunkia kliūtim, siekiant šviesesnio rytojaus tautai ir žmogui. Išnyko ar baigia nykti neapykantos dėl skirtingo dvasinio pasaulio užtvaros, taip sunkiai mus kadaise skyrusios. Ir tame laiko srovės tekėjime Kazys Grinius darosi mums vis šviesesnis.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai