Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVOS KRIKŠČIONINIMAS VYTAUTO DIDŽIOJO POLITIKOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VIKTORAS GIDŽIŪNAS   
Krikščioniškieji kaimyniniai kraštai darė įtakos pagoniškai Lietuvai. Jau nuo Mindaugo laikų į Lietuvą veržėsi Rytų ir Vakarų kultūra. Dar prieš Mindaugą lietuvių gimines lankė krikščioniškųjų tautų pirkliai, kurie Nemuno ir Dauguvos upėmis plaukdavo į Rytus. Dauguvos upės žiotyse XII a. gale susikūrė vokiečių pirklių kolonija, davusi pradžią Rygos arkivyskupijai, kurią dažnai užpuldavo pagonys. Dėl to krikščionims ginti, o vėliau ir pagonims į krikščionybę versti buvo įkurtas Livonijos kalavijuočių ordinas. Prūsų krikštyti su kitais misininkais buvo atvykę Prahos arkivyskupas šv. .Albertas ir šv. Brunonas, bet jie abu buvo prūsų nužudyti. Tik Kristijonui pavyko apkrikštyti šiek iek prūsų ir įkurti vyskupiją. Jis krikščionims ginti įsteigė militarinį ordiną, bet, kadangi tas buvo nepajėgus, dėl to 1230 m. buvo pakviestas Vokiečių kryžiuočių ordinas, vėliau susijungęs su Livonijos kalavijuočiais. Ilgainiui Livoniją pavergė kalavijuočiai, o Prūsus — kryžiuočiai. Lietuviai, pamatę savo kaimynų likimą, Mindaugui vadovaujant, sukūrę stiprią valstybę, puolimus atlaikė.

Į Lietuvą misininkai pranciškonai ir domininkonai pradėjo lankytis XIII a. viduryje. Jie veikė Lietuvoje Mindaugo krikšto metu. Pranciškonas Henrikas Liuksenburgietis (1251-1263) buvo Kuršo vyskupas. Jis ir Ozelio vyskupas Henrikas, dominikonas, popiežiaus Inocento IV 1251 m. liepos 7 d. buvo paskirti Mindaugo globėjais. Ryšium su Mindaugo krikštu ir vyskupijos įsteigimu dokumentuose dar minimi Konrado, Tomo, Henriko, Adolfo ir kitų pranciškonų vardai.

Mindaugą nužudžius (1263-1296), nors pranciškonai buvo iš Lietuvos pasitraukę, jie retkarčiais vykdavo siunčiami Rygos arkivyskupo ir miestiečių, kai reikėdavo pagalbos prieš Livonijos kalavijuočių ordiną. Ypatingi ryšiai tarp rygiečių ir Vytenio bei Gedimino buvo užmegzti Rygos arkivyskupu tapus pranciškonui Fridrikui iš Pernsteino (1304-1340). Tada buvo sudaryta sutartis, kad lietuviai rygiečius ir jų arkivyskupą gins nuo Livoniįos ordino ir priims katalikų tikėjimą.

Padarius šią sutartį, Vytenis įkurdino pranciškonus Naugarduke, o kai Vokiečių ordino kariuomenė sudegino jų bažnyčią, tai Gediminas ją atstatė ir dar naujai įkurdino domininkonus ir pranciškonus Vilniuje. Šių vienuolių, rygiečių ir arkivyskupo patariamas, Gediminas parašė ir savo laiškus popiežiui, Vakarų Europos miestams ir vienuoliams ir pats žadėjo apsikrikštyti. Jei paskui jis atsisakė krikštytis, tai jis padarė dėl Vokiečių ordino machinacijų, stačiatikių pasipriešinimo ir savo pagoniškų, nors ir indiferentiškų, pažiūrų. Tačiau Gediminas, kviesdamas dvasininkus, pirklius ir amatininkus ir suteikdamas jiems pilną laisvę, Vakarų Europos kultūrai ir katalikų tikėjimui plačiai atidarė vartus į Lietuvą.

Jo Vilniuje įkurdinti pranciškonai, pasilikę Vilniuje, aptarnavo čia įsikūrusius vokiečius katalikus ir, reikalui esant patarnaudavo ne tik Gediminui, bet ir Algirdui ir Kęstučiui, rašydami lotyniškus laiškus ir gautuosius išversdami. Jų vienuolyne yra gyvenęs būsimasis Vilniaus vyskupas Andrius ir Petras Filargi iš Kandijos, būsimasis Pizos susirinkimo išrinktas popiežius Aleksandras V.Spėjama, kad jie auklėjo ir kunigaikščių vaikus, tuo būdu paruošdami būsimuosius valdovus atsivertimui ir galutiniam Lietuvos posūkiui į Katalikų Bažnyčią.

1. Krikščionys Kęstučio šeimoje
Prieš pradedant nagrinėti Lietuvos krikščioninimą Vytauto politikoje, pravartu pažvelgti, kokioje šeimoje jis gimė, augo ir buvo išauklėtas. Jo tėvai Kęstutis ir Birutė buvo pagonys, dėl to ir savo vaikus auklėjo pagonių tikėjime. Kęstutis visą gyvenimą kovojo su Vokiečių ir Livonijos ordinais ir Lenkijos karalium Kazimieru, norinčiais užgrobti Lietuvą ir joje įvesti katalikų tikėjimą. Pasižadėjęs krikštytis, jis nakties metu pabėgo, nes suprato, kad Lietuva, tokiose aplinkybėse priėmusi krikštą, praras savo nepriklausomybę. Tos pačios politikos laikėsi ir Algirdas. Kai, derantis dėl krikšto, delegacija nepriėmė Algirdo sąlygų, tai jis pasakė: "Ne mano tikėjimo jie trokšta, bet siekia žemių, dėl to pasilieku pagoniu".

Nežiūrint to, Kęstučio vaikai jau linko į krikščionybę. Vyriausias sūnus vadinosi krikščionišku vardu — Patrikas, bet neatrodo, kad jis būtų krikš-tijęsis. Tiesa, jis, 1364 m. Vokiečių ordinui puolant Gardino žemę, bijodamas neatlaikysiąs puolimo, pasikvietęs ordino maršalą deryboms, jį vaišino, dėl to Kęstutis jį pašalinęs iš Gardino.
Antrasis Kęstučio sūnus buvo Vaidotas. Jis 1362 m. buvo Vokiečių ordino puolamos Kauno pilies įgulos vadas. Kai pilis buvo sugriauta, jis dar bandė prasiveržti pro priešo eiles, bet buvo paimtas į nelaisvę ir išvarytas į Prūsus. Kaip ilgai jis ten išbuvo, nežinia. Vytautas viename dokumente mini, kad Vaidotas su Tautvilą buvo Naugarduko kunigaikščiai. Ar jis buvo apsikrikštijęs, nežinia.

Trečiasis Kęstučio sūnus buvo Butautas, kuris su palydovais 1365 m. pabėgo pas Vokiečių ordiną ir, Karaliaučiuje priimdamas krikštą, gavo Henriko vardą. Apsikrikštijęs jis taip atsidavė ordinui, kad vadovavo žygyje į Lietuvą ordino kariuomenei, kuri naikino Vilniaus ir Ukmergės apylinkes ir, sudeginusi Kernavės ir Maišiogalos pilis, su grobiu ir belaisviais grįžo į Prūsus. Vėliau Butautas buvo imperatoriaus Karolio IV palydovu. Jis mirė 1380 m. ir buvo palaidotas Šv. Tomo bažnyčioje Prahoje.

Ketvirtasis Kęstučio sūnus buvo Tautvilą. Kai Vytautas, 1382 m. pabėgęs iš Kriavo kalėjimo, nuvyko į Mozūriją, tai su juo pabėgo ir Tautvilą, nes Jogaila iš jo buvo atėmęs Naugarduką. Būdamas Mozūrijoje, Tautvilą apsikrikštijo ir gavo Konrado vardą. Pabėgdamas antrą kartą pas kryžiuočius, Vytautas jį ir jo žmoną atidavė įkaitais. Kai Vytautas su kryžiuočiais 1390 m. puolė Vilnių, tai Tautvilą žuvo kovoje.

Vėliausiai istorijos arenoje pasirodė Kęstučio sūnus Žygimantas. Jis turėjo būti Vytauto įpėdinis, nes 1384 m. birželio 14 d. Vytauto sutartyje su Vokiečių ordinu sakoma, kad, Vytautui mirus ir nepalikus įpėdinių, Lietuva tektų Žygimantui, jei jis apsikrikštytų. Jis apsikrikštijo būdamas pas vokiečių ordiną Vytauto įkaitu (1390-1398). Iš tikro jis 1432 m., išvijęs Švitrigailą, tapo didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, bet dėl politinio nepastovumo ir žiaurumo 1440 m. kovo 20 d. buvo sąmokslininkų nužudytas.

Istorijos šaltiniai mini tris Kęstučio dukteris: Miklausą, kuri, 1375 m. ištekėdama už Tverės kunigakščio Jono Mykolo, priėmė stačiatikių krikštą; Danutę, kuri, ištekėdama prieš 1382 m. už Mozūrijos kunigaikščio Jonušo, priėmė katalikų krikštą; Ringailę, kurią Vytautas 1390 m. buvo atidavęs įkaitu Vokiečių ordinui, — ji, ištekėdama už kito Mozūrų kunigaikščio, taip pat priėmė krikštą.

Žymiausias Kęstučio sūnus Vytautas gimė apie 1350 m., nes, mirdamas 1430 m., buvo sulaukęs 80 metų amžiaus. Jis augo tarp brolių ir seserų, pagonybei indiferentiškų, vėliau priėmusių katalikų arba stačiatikių krikštą. Vytautas supra to, kad Lietuvai buvo atėjęs laikas krikštytis, r pats, politinių aplinkybių verčiamas, k net tris kartus.

Vytautas buvo du kartus vedęs. Pirmoji žmona buvo Sudimantaitė, Eišiškių kunigaikštytė Ona Jis ją vedė 1370 m. Ji jam padėjo pabėgti iš Kriavc kalėjimo ir per abu pabėgimus su juo gyveno Vokiečių ordino jam pavestose valdyti pilyse. Krikštą ji priėmė 1384 m. pas Vokiečių ordiną ai 1387 m. per Lietuvos krikštą. Mirė 1418 m. liepos 31 d. Tais pačiais metais Vytautas vedė Julijoną, Alšėnų kunigaikščio Jono Algimantaičio dukterį, artimą Onos giminaitę, dėl to Vilniaus vyskupas Petras atsisakė juos sutuokti, bet 141S m. juos Gardine sutuokė Breslavo vyskupas Jonas Krapilda. Vytautas mylėjo abi savo žmonas ir prieš mirtį 1430 m. spalio 21 d. Vilniaus vyskupui padarė užrašus, kad melstųsi už jo žmonų Onos ir Julijonos sielas.

Su pirmąja žmona jis turėjo dukterį Sofiją, kuri, ištekėdama už Maskvos kunigaikščio Vasy-liaus, tapo stačiatike. Antrą kartą būdamas pas Vokiečių ordiną, Vytautas ją išleido marčia į Maskvą, tikėdamas turėti draugiškus santykius su žentu, bet jo viltys nepasitvirtino, nes jo Rytų politika kryžiavosi su žento. Tik mirdamas, 1425 m., žentas pavedė Vytauto globai žmoną, sosto įpėdinį ir visą Maskvos kunigaikštiją.

Tokia buvo Kęstučio šeima. Jei tautiniu atžvilgiu ji buvo vieninga, tai religiniu atžvilgiu joje kryžiavosi gamtos kultas ir Kristus, ir tai Rytų ar Vakarų Bažnyčioje garbinamas. Vytautas, sekdamas tėvo politika, stengėsi, kad visos lietuvių ir rusų žemės priklausytų Lietuvai, dėl to, nugalėjęs Vokiečių ordiną, išvadavo Žemaičius ir Sūduvą ir toliausia į Rytus nukėlė Lietuvos sienas. Jam, kaip valstybininkui, turėjo tarnauti krikščionybė, dėl to jis ją priėmė, gerbė ir rėmė.

2. Vytauto vaidmuo atnaujintame Lietuvos krikšte
Vilniuje 1377 m. pavasarį mirus paskutiniam didžiajam Lietuvos kunigaikščiui pagoniui Algirdui, jo sūnus Jogaila, sunkių aplinkybių verčiamas, ėmė galvoti apie geresnius santykius su krikščionimis ir apie kitados Mindaugo pradėto Romos katalikų tikėjimo įvedimo Lietuvoje atnaujinimą. Jis ėmė ieškoti ryšių su Vakarų Europa. Spėjama, kad, motinai Julijonai patarus, jis siuntė su palydovais savo brolį Skirgailą užmegzti ryšių su Vakarų Europos krikščionimis. Net sutartimis su Vokiečių ordinu 1382 m. Jogaila su Skirgaila buvo pažadėjęs priimti krikštą ir savo pavaldinius per ketverius metus apkrikštyti. Bet, kai 1383 m. vasarą, susitikus Dubysos žiočių saloje, reikėjo sutartis patvirtinti, o magistras su palydovais ir dviem vyskupais, atplaukęs iki Skirsnemunės, dėl Nemuno seklumo į sutartą vietą negalėjo atvykti, tai Jogaila pas magistrą į Skirsnemunę nevyko ir jam prašomų arklių nesiuntė. Jei su magistru vyko ir vyskupai, tai turbūt buvo tikima, sutartis patvirtinus, pradėti Lietuvos krikš-:: Manoma, kad nuo sutarčių su ordinu tvirtinimo Jogailą atkalbėjo jo motina Julijona. Mat ji, kaip stačiatikė, tada planavo suartinti Lietuvą su Maskva Jogailos vedybomis su Maskvos kunigakščio Dimitro Doniečio dukterim Sofija, kad tuo būdu įvyktų taika ir Lietuva priimtų Bizantijos krikštą.

Si aplinkybė išgelbėjo iš Kriavo kalėjimo pas Vokiečių ordiną atbėgusį Vytautą, nes, Jogailai nepatvirtinus sutarčių, ordinas jam 1383 m. liepos 30 d. paskelbė karą. Vytautas ordinui tada buvo naudingas, nes jis su ordino pagalba vedė kovą dėl Jogailos atimtos tėviškės — Trakų kunigaikštijos. Kai Vytautas 1383 m. spalio 21 d. Tapiau miestelyje priėmė krikštą, tai ordino magistras lėnininko teisėmis jam pavedė valdyti Naujojo Marienburgo pilį prie Nemuno, netoli Dubysos. Krikšto metu Vytautas gavo Vygando vardą. Šiuo vardu jis pasirašinėjo ir savo dokumentus, kol grįžo į Lietuvą.

Krikštas ir padarytieji užrašai Vokiečių ordinui padėjo Vytautui iškilti. Vytautui su ordinu Nemuno krantuose statant naujas pilis ir vis labiau įsigalint, Jogaila buvo priverstas kviesti jį į Lietuvą ir atiduoti bent dalį jo tėviškės, Gardino kunigaikštiją su kitomis stačiatikių žemėmis, nes Trakus valdė jo brolis Skirgaila. Po ilgų svyravimų Vytautas sutiko grįžti, bet, gavęs valdyti čiatikių gyvenamą kraštą, kaip pats prisipažįsta, buvo Jogailos verčiamas krikštytis ir apsikrikštijo stačiatikių krikštu, gaudamas Aleksandro vardą.

Vytautas, nors ir negavęs Trakų, pritarė Jogailos vedyboms su Jadvyga, Lenkijos karūnos priėmimui, Lietuvos su Lenkija sujungimui ir Lietuvos krikštui, nes pats dalyvavo Kriave, kai Jogaila 1385 m. rugpjūčio 14 d. surašė savo pažadus karalienei Elzbietai, Jadvygos motinai. Jis kartu su kitais kunigaikščiais prie šio dokumento prikabino ir savo antspaudą. Vytautas kartu su Jogailos broliais 1386 m. žiemą lydėjo Jogailą į Krokuvą. Jogaila su gausia palyda vasario 2 d. atvyko į Krokuvą ir aplankė Jadvygą. Kitą dieną Vytautas ir Skirgaila įteikė Jadvygai Jogailos dovanas: auksą, sidabrą, gemas ir drabužius. Vasario 14 d. Jogaila buvo pakrikštytas Vladislovo vardu.
Tą pačią dieną krikštą priėmė ir kiti Jogailą at-lydėjusieji kunigaikščiai ir didikai. Jų tarpe ir Vytautas, kaip Dlugošas rašo, buvo pakrikštytas Aleksandru, ir prideda, kad kiti Lietuvos kunigaikščiai, Jogailos broliai, kurie buvo krikštyti graikų krikštu, persikrikštyti nesutiko. Vytautas, tada valdęs stačiatikių kraštus, atrodo, rado vidurinę išeitį: pasilikęs jų krikšte gautą Aleksandro vardą, atnaujindamas krikšto pažadus ar persikrikštydamas, sugrįžo į katalikų tikėjimą, kad pilnomis kataliko valdovo teisėmis paskui galėtų valdyti krikštą priėmusią Lietuvą. Čia taip pat iškyla politinis Vytauto įžvalgumas. Po krikšto vasario 18 d. Jogaila buvo sutuoktas su Jadvyga, o kovo 4 d. karūnuotas Lenkijos karalium.

Jogaila po karūnacijos visus metus užtruko Lenkijoje ir tik 1387 m. pradžioje atvyko į Vilnių krikštyti Lietuvos. Kaip prieš metus Krokuvoje buvo pakrikštyti Lietuvos kunigaikščiai, taip dabar Lietuvos sostinėje turėjo būti krikštijami bajorai. Mat jų krikštas išreiškė visos Lietuvos prisijungimą prie Romos Katalikų Bažnyčios tikėjimo, kuris nuo Mindaugo laikų tai vienur, tai kitur reiškėsi, ir net pačių pagonių kunigaikščių dvaruose buvo toleruojami krikščionys.

Vytautas Lietuvos krikštui ne tik pritarė, bet ir aktyviai jame dalyvavo, nes matė, kad Lietuvai jau buvo atėjęs laikas krikštytis. Jis su kitais Lietuvos kunigaikščiais dalyvavo Jogailos sušauktame susirinkime Vilniaus pilyje, kur buvo paskelbta, kad Lietuvoje turi būti įvestas visiems privalomas katalikų tikėjimas. Dalyvavo ir tada, kai Jogaila aiškino reikalą krikštytis sukviestiems Lietuvos didikams, bajorams, miestiečiams ir Vilniaus apylinkių gyventojams. Matyt, ir pats ragino juos krikštytis, nes dalyvavo Vilniaus vyskupijos įsteigimo ir apdovanojimo aktuose ir priėmusiems krikštą bajorams privilegijų suteikime. Ne veltui mūsų istorikai jį stato šalia Jogailos ir teigia, kad ir jis aiškino katalikų tikėjimo tiesas, nors tuometiniai šaltiniai aiškiai to nepasako. Vytautas negalėjo likti nuošaliai, kai vyko toks svarbus Lietuvos gyvenime įvykis.

Iš kitos pusės, taip ir reikėjo, kad krikštui vadovautų didysis Lietuvos kunigaikštis, tuo metu jau ir Lenkijos karalius Jogaila. Vytautu jis nepasitikėjo ir stengėsi jį nuo Lietuvos reikalų nustumti į šalį, pavesdamas Lietuvą valdyti savo broliui Skirgailai. Be to, lenkai, rašydami to meto kronikas, norėjo iškelti Lietuvos krikšte Lenkijos karaliaus nuopelnus, kad jų karalius apkrikštijo Lietuvą. Vytautas tada jiems buvo tik nereikšmingas sritinis Gardino kunigaikštis, dėl to jo veiksmus nutylėjo. Iš tikro Vytautas, kaip Gardino ir Brastos kunigaikštis, 1388 m. Vilniaus katedrai ir vyskupui užrašė žemių Brastos, Drohičyno ir Dubno apskrityse, nors lenkai, paskelbę šį dokumentą, tai neigia.

Krikščionybės plitimą Lietuvoje labai trukdė Vytauto ir Jogailos nesantaika ir karai. Jogaila, netesėdamas žodžio, skriaudė Vytautą. Kai Vytautas grįžo iš Vokiečių ordino, tai jis jam negrąžino Trakų, nes juos buvo atidavęs savo broliui Skirgailai. Jis žadėjo Trakus sugrąžinti, kai Skirgaila atgaus Polocką, bet, ir atgavus Polocką, Trakai nebuvo grąžinti. Negana to, Jogaila Skirgailą paskyrė savo vietininku, sau pasilikdamas Vilnių, kur su lenkų įgula atsiuntė lenką Moskoževskį. Dėl to Lietuvoje kilo nepasitenkinimas, ir nuskriaustasis Vytautas pradėjo veikti.

Jis vėl atnaujino santykius su Vokiečių ordinu, nusiuntė jam įkaitais žmoną, seserį, dukterį ir brolius ir nauju aktu 1390 m. sausio 19 d. pasižadėjo vykdyti 1384 m. sutartį. Su savo šalininkais ir ordino kariuomene Vytautas 1390 m. puolė Vilnių, bet jo nepaėmė. Tada jis darė pakartotinius puolimus ir įsitvirtino Nemuno krantų pilyse nuo Gardino iki Kauno. Jogailos nepasisekimai kovoje su Vytautu kėlė nepasitenkinimą lenkuose. Tada buvo sumanyta grąžinti Vytautą ir paskirti jį didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Vytautui buvo gaila nuo karų kenčiančios Lietuvos ir trukdomo krikščioninimo darbo. Dėl to jis 1392 m. birželio gale, sudeginęs Rittersverderį, Naująjį Gardiną ir Metėną, grįžo į Lietuvą ir Astravos sutartimi susitaikė su Jogaila.

Dabar, šalia valstybinių pareigų, Vytauto laukė ir Lietuvos krikščioninimo misija. Jis turėjo stiprinti Vilniaus vyskupijos administraciją, kurti ir aprūpinti naujas parapijas ir vienuolynus. Rūpindamasis katalikų tikėjimo platinimu, po Astravos taikos su Jogaila, 1392 m. rugpjūčio 5 d., Vytautas įsakė savo vaivadoms ir tėvūnams, kad jie gerbtų vyskupą ir jo kunigus ir jiems padėtų, besilankantiems lietuvių ir rusų krikšto reikalais. 1395 m. vasario 2 d. jis padidino užrašus katedrai ir kapitulai, užrašydamas visiems laikams pilnomis teisėmis dešimtinę iš Tudeniškių kaimo prie Medninkų ir kasmet po statinę medaus iš kunigaikščio dvaro; pridėjo dar Kazėnų, Hanovičių ir Volčios kaimus su žmonėmis Chorockovskio apskrityje.

Vytautas įvertino ir pirmąjį Vilniaus vyskupą Andrių Vasylių, kuris nuo pirmųjų į Lietuvą atvykimo dienų darbavosi vadovaudamas Lietuvos krikštui ir toliau nenuilsdamas rūpinosi lietuvių krikščioninimu. Dėl to Vytautas kartu su Jogaila 1397 m. gegužės 20 d. iki vyskupo gyvos galvos užrašė jam metinę kalėdinę duoklę: 200 markių iš valstybės iždo ir 10 statinių medaus iš Vilniaus pilies. Jam mirus, Vilniaus kapitula, pagal tų laikų įstatymus, palaidojusi vysk. Andrių, Vytautui Jogailai pritariant, 1398 m. gruodžio 1 d. antruoju Vilniaus vyskupu išrinko Jokūbą Plichtą, pranciškoną, buvusį Krokuvos lektorių, tuometinį Lie tuvos pranciškonų vikarijos vikarą, tos pačios tautybės ir mokantį lietuviškai. Vytautas ir tolia didino užrašus Vilniaus kapitulos kanauninkams Jis 1399 m. balandžio 3 d. užrašė kapitulai Berezinsko žemę prie Strašinovo, kuri buvo dovanota kunigaikščiui Juriovui.

Suprato Vytautas vyskupo ir katedros tarnų nepatogumus dėl jiems užrašytų žemių nuotolio, dėl to tolimų žemių užrašus pakeitė į artimesnius. Taip jis 1407 m. birželio 11 d. Jarinico kaimą Drohicino apskrityje pakeitė į artimesn Lubaro kaimą Lydos apskrityje su gyventojai ir dar pridėjo Rykonto ežerą Trakų apskrityje su trimis žvejais — Minteika, Zanu, Breidu ir jų įpėdiniais. Kai vysk. Mikalojus ir kapitula dėl didelio nuotolio sugrąžino Jogailos užrašytą Viechotnicą Volkovsko apskrityje, tai Vytautas pakeitė ir dar padidino buvusius užrašus, dovanodamas vyskupui ir kapitulai savo paveldėtus Mileikovo ir Moronykaičių kaimus Kriavo apskrityje, ir pridėjo Blusos paveldėjimą į Svislosčiaus upę Svislosčiaus apskrityje su visomis teisėmis, kurias turėjo kunigaikščio Dručkio sūnūs, taip pat ir 30 pūdų medaus iš tų pačių Dručkio sūnų ir vieną statinę medaus Meikonio seniau įprastą duoti Blušai. Vilniaus vyskupui Mikalojui ir jo įpėdiniams Vytautas 1412 m. gegužės 31 d. pilnomis teisėmis užrašė Ubarčiaus apskritį Brastos vaivadijoje. Vilniaus katedrai ir jos kapitulai 1415 m. balandžio 22 d. užrašė Kamieničių apskritį. Pagaliau prieš savo mirtį 1430 m. spalio 21 d. Trakuose Vilniaus vyskupui Motiejui ir jo įpėdiniams užrašė visą Ihumeno apskritį, kurios pajamas įsakė išdalyti psalmių kalbėtojams, Šv. Mikalojaus altoriaus altaristui, kur palaidota jo žmona Ona ir kur jis pats sau palaidojimo vietą išsirinko, o likusią dalį paskirti vyskupo stalui ir kanauninkams, kad melstųsi už jo ir jo žmonų Onos ir Julijonos sielas.

Vytautui viešpataujant, sudegė ir Jogailos statytoji Vilniaus katedra. Pagal senuosius autorius, ji sudegusi 1399 m., o pagal naujuosius — P. Rėklaitį (Keturi Vilniaus katedros paveikslai, žr. Aidai. 1956, 17 p.) ir S. Sužiedėlį (Lietuvių Enciklopedija, XV, 229 p.), ji sudegusi 1419 m. Klaida atsiradusi iš senos Napierskio klaidos. Tai įrodė J. Fijalek (Teksty Opiso\ve \Vilna. žr. Ateneum Wilenskie, į 1923, 507 p.). Sudegusią katedrą Vytautas taip pat pasirūpino atstatyti.

Vytautas Kašubą — Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas. Iškaltas iš švino plokščių reljefinis medalionas. Diametras 24 inčiai. 1975 m. Kultūros židinyje New Yorke.

Vytautas ne tik rūpinosi Vilniaus vyskupą, katedrą ir kapitulą gerai materialiai aprūpinti, bet taip pat stengėsi Vilniaus vyskupiją ir jos \yskupą plačiai išgarsinti. Mat Vokiečių ordinas Vakarų Europoje vis dar tebeskelbė, kad Lietuva tebėra pagoniška. Jis norėjo, kad Lietuvos Bažnyčia būtų žinoma ir atstovaujama ir jos katalikiškumas garsinamas. Į Vilnių atvykstantiems svečiams ir keliautojams jis rodė pilies rajone savo paties atstatytą gotikos stiliaus katedrą ir joje vykstančias pamaldas bei procesijas. 1420 m. siuntė Vilniaus vyskupą Petrą į Gniezno bažnytinės provincijos sinodą. Jame vyskupas, matyt, atskleidė Vytauto uolumą, rūpestingumą ir dosnumą, nes sinodas padėkojo Vytautui už dosnumą katedrai ir kitoms bažnyčioms ir prašė, kad jis ir ateityje rūpintųsi katedra, kad jos aprūpinimas prilygtų kitų katedrų aprūpinimui ir tuo būdu sudarytų sąlygas ir parūpintų teises, prilygstančias kitų bazilikų teisėms. Vadinasi, čia vysk. Petras per sinodą siekia, kad Vytauto pastangomis Vilniaus katedra būtų pakelta bazilika.

Vytautas Kašubą — Didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas. Iškaltas iš švino plokščių reljefinis medalionas. Diametras — 24 inčiai. 1975 m. Kultūros Židinyje New Yorke.

Taip pat ir kilus nesusipratimams tarp vyskupų ir kaimynų dėl vyskupui dovanotų žemių ribų ar teisių, pats Vytautas darydavo sprendimus ir išlygindavo nesusipratimus. Taip jis išsprendė usikivirčijusio vyskupo su Vigaila bylą dėl medžioklės teisių Golemo laukuose, juos padalydamas pusiau. Kilus panašiam nesusipratimui tarp Vilniaus vyskupo ir kunigaikščio Giedraičio dėl žvejybos Ošeito ežere, Vytautas ežerą padalijo pusiau.

Negana to, Vytautas padėdavo vyskupams ir dvasiniuose reikaluose pas popiežių. Jam prašant, popiežius Martynas V. Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčiai suteikė trejų metų atlaidus. Popiežius Martynas V išklausė Vytauto prašymą, kai iš Žemaičių vyskupijos į Vilnių atkeltą vysk. Motiejų atleistų nuo pareigos vykti į Pavios-Sienos susirinkimą, nes jis buvo labai reikalingas vyskupijoje. Bendrai Vytauto santykiai su Vilniaus vyskupais, pradedant Andrium, baigiant Motiejum (1388-1430) buvo labai šilti ir draugiški. Paskutinysis stipriai rėmė Vytauto politiką ir norą karūnuotis Lietuvos karalium. Jis Vytautą paruošė mirčiai ir palaidojo jo pasirinktoje vietoje.

Šalia Vytauto užrašų katedrai, vyskupams ir kapitulai jam priskiriama daugelio Vilniaus vyskupijos parapijų ir vienuolynų įkūrimas ir aprūpinimas. Jogaila, tik formaliai pravedęs krikštą, pastatęs katedrą ir kelias parapijų bažnyčias ir parūpinęs vyskupą, išvyko į Lenkiją ir retai kada atvykdavo. Tolimesnį Lietuvos krikščioninimo darbą reikėjo tęsti Vytautui. Jis per visą savo valdymo laiką yra pastatęs Vilniaus ir Žemaičių vyskupijose tiek bažnyčių, kiek jų Lietuvoje niekas nėra pastatęs. S. Sužiedėlis jam priskiria 35 bažnyčias. Vilniuje jam priskiriama katedros po 1419 m. gaisro atstatymas ir Šv. Onos bažnyčios žemutinėje pilyje pastatymas. Vilniaus arkivyskupijos 1939 m. katalogo žiniomis, Vytautas pastatė ir užrašais aprūpino šias bažnyčias: Naujųjų Trakų Aplankymo, Volkovisko Šv. Vincento, Breslaujos Mergelės Marijos Gimimo, Gardino Marijos Dangun Ėmimo, Gniozdės Šv. Agnietės ir Sv. Antano, Eišiškių Marijos Dangun Ėmimo, Švenčionių Visų Šventųjų. Vilniaus vyskupijos išleistas dokumentų rinkinys Vytautui priskiria dar Uų bažnyčių fundaciją: Naugarduko, Dubingių Sv. Jurgio, Daugų Dievo Apvaizdos. Vyskupų re-lacijose randame, kad Vytauto fundacijos yra Brastos ir Melninko parapijų bažnyčios. Lietuvos bažnytinės provincijos 1940 m. elenchus nurodo, kad dabartinėse Kauno arkivyskupijos Kaišiadorių ir Panevėžio vyskupijose, anuomet Vilniaus vyskupijos teritorijoje, Vytauto pastatytos ir aprūpintos yra dabartinė Kauno katedra, Darsūniškio Mergelės Marijos, Kernavės Marijos Dangun Ėmimo, Perlojos Mergelės Marijos ir Šv. Pranciškaus ir Utenos Marijos Dangun Ėmimo parapijų bažnyčios.

Sekdamas Vytenio ir Gedimino pavyzdžiu, Vytautas įkūrė Vilniaus vyskupijoje kelis pranciškonų vienuolynus: Kauno Marijos Dangun Ėmimo, Drohičyno Švč. Trejybės ir Lydos Šv. Kryžiaus. Šį paskutinį Vytauto įsakymu įkūręs pirmasis vysk. Andrius. Be to, Vytautas Brastoje įkurdino augustinijonus, Senuosiuose Trakuose benediktinus. Vytauto žmona Ona norėjo Lietuvoje įkurdinti ir seserų benediktinių vienuolyną. Ji 1415 m. vasario 13 d. iš Konstancos susirinkime esančio, Pizos susirinkimo paklusnybės pop. Jono XXIII, buvo gavusi leidimą, bet dėl nežinomų priežasčių savo sumanymo neįvykdė.
Vytautas prisidėjo ir prie garsių Marijos šventovių Lietuvoje atsiradimo. Jis savo krikšto metu iš Bizantijos imperatoriaus Manuelio II Paleologo gautą paveikslą padovanojo savo pastatytai Naujųjų Trakų bažnyčiai. Paveikslas dabar yra tos bažnyčios didžiajame altoriuje; jis pirmasis Lietuvoje pradėjo garsėti malonėmis, ir į jį Vilniaus jėzuitai pradėjo ruošti garsiąsias maldininkų keliones.

3. Pirmieji bandymai krikštyti Žemaičius
Pastovesni Žemaičių ryšiai su Vakarų Europos krikščionimis prasidėjo XIII a., kai prie Dauguvos žiočių įsikūrė vokiečių pirklių kolonija, kuri davė pagrindą įkurti Rygos vyskupiją ir Livonijos kalavijuočių ordiną. Krikščionybė Žemaičius daugiau palietė Mindaugui priėmus krikštą. Atrodo, kad Mindaugo krikštui pritarė nemaža Žemaičių didikų, kurie su juo priėmė krikštą. Kitaip Mindaugas nebūtų galėjęs Žemaičiuose dovanoti vysk. Kristijonui žemių ir jose jį apgyvendinti. Tačiau, kiek tada Žemaičiuose krikščionybė buvo išplitusi, žinių neturime. Tik aišku, kad, Mindaugui mirus, ji greitai išnyko.

Neįstengė nė Vokiečių ordinas prievarta jų apkrikštyti, nors kelis kartus jie jam Vytauto buvo atiduoti. Ordinas nepajėgė nei jų užvaldyti, nei apkrikštyti, nors jų ryšiai su krikščionimis šiek tiek juos supažindino su Kristaus mokslu ir darė šiokios tokios įtakos. Protarpiais ir Vytautas, atgavęs Žemaičius, taip pat nesistengė jų apkrikštyti, nors yra žinių, kad jis šį tą bandė, nes krikšto reikalu yra davęs įsakymų apskričių valdytojams ir suteikęs plačių teisių misininkams.

Marijos Andziulaitytės-Ruginienės teigimu, 1401-1404 Jogaila Vytautui pasiuntęs Jeronimą Prahietį, premonstratiečių ordino vienuolį, kuris, Vytautui leidus, 3 metus darbavosi Žemaičiuose. Jeronimui skelbiant naujos religijos mokslą, pradžioje žemaičiai susidomėję jo klausė ir net padėjo jam mušti žalčius, kirsti šventuosius miškus ir užgesinti šventąją ugnį. Bet paskui jiems pagailo senosios religijos. Tada susirinko daug moterų, kurios, nuvykusios pas Vytautą, verkė ir aimanavo, maldaudamos, kad jis neleistų naikinti jų religijos. Vyrai taip pat reikalavo to paties, gąsdindami palikti kraštą ir tėvų namus. Tada Vytautas, pabūgęs, kad tikrai jų neprarastų, atšaukė savo įsakymą apskričių valdytojams ir liepė Jeronimui nutraukti misijas.

Po Žalgirio mūšio 1410 m. liepos 10 d. pergalės Vytautui ir Jogailai nepavyko įveikti tvirtų Vokiečių ordino pilių, dėl to jie negalėjo jam padiktuoti taikos sąlygų. Torūnės taikos sutartimi 1411 m. vasario 1 d. Žemaičius jie atgavo tik iki savo gyvos galvos, o po jų mirties jie turėjo vėl tekti Vokiečių ordinui. Toje sutartyje buvo įrašyta sąlyga, kad Vytautas ir Jogaila turi apkrikštyti visus savo valdomų žemių pagonis ir pastatyti jiems bažnyčių. Pilna prasme pagonys Lietuvoje buvo tik žemaičiai. Juos reikėjo Vytautui ir Jogailai apkrikštyti. Tai daryti juos vertė ir politinės aplinkybės dėl to, kad ordinas, ištraukęs iš archyvų senus popiežių, imperatorių ir pačių Lietuvos valdovų Žemaičių dovanojimo raštus, dabar tarptautinio teismo keliu stengėsi atgauti Žemaičius, kad ir po Vytauto ir Jogailos mirties. Torūnės taikos sutartimi krikščionių tikėjimo įvedimas galėjo atimti ordinui teisę užimti Žemaičius. Be to, krikštas galėjo neatskiriamai Žemaičius pririšti prie krikščioniškos Lietuvos, nuo kurios nei ordinas, nei jo vyskupai jų nepajėgtų atplėšti.

Žemaičių vadai ir bajorai žinojo šias aplinkybes, todėl nesipriešino krikščionybės įvedimui, ypač kad ji žadėjo jiems laisvę ir galėjo būti apsauga nuo kryžiuočių vergijos. Nors žinių šaltiniuose nerandame, bet reikia manyti, kad Žemaičiuose misininkai jau darbavosi nuo 1409 m., dar prieš Vytauto ir Jogailos 1413 m. rudenį surengtą krikšto ekspediciją. Taip misininkų raginami žemaičiai pradėjo linkti į krikščionybę.

Pagaliau 1413 m. rudenį Vytautas ir Jogaila išvyko Žemaičių krikštyti. Jei tikėtume J. Dlugošo ir M. Valančiaus praplėstu pasakojimu, atrodytų, kad jie pirmiausia aplankė garsiąsias pagonių šventyklas, jas sunaikino ir apkrikštijo pagonis. Paskui jau pradėtą Kristaus mokslo skelbimą paliko tęsti kunigams ir vietinei valdžiai.

Valdovai kartu su kunigais, vienuoliais ir kariais savo kelionę pradėjo iš Kauno. Čia, sėdę į laivus, nuplaukė iki Dubysos, o Dubysa plaukdami, pasiekė Aukaimio kalną prie Betygalos, kur buvusi garsi šventykla ir gyvenęs žymiausias kunigas.

Sušaukus plačios apylinkės žmones, valdovai pareiškė, kad jie čia atvyko panaikinti senosios religijos ir įvesti krikščioniškosios. Tada buvo užgesinta amžinoji ugnis, sugriautas aukuras ir iškirstas šventasis miškas, o kunigai ir vienuoliai pradėjo žmones mokyti katalikų tikėjimo. Kadangi nedaug kunigų mokėjo lietuviškai, tai jų pamokslai buvo verčiami. Dlugošo teigimu, kaip prieš 25 metus Vilniuje, taip ir dabar Žemaičiuose Jogaila mokė pagonis "Tėve mūsų" ir "Tikiu į Dievą" ir ragino krikštytis. Tuos, kurie krikštijosi, apdovanojo pinigais, drabužiais ir privilegijomis. Kiti autoriai tvirtina, kad tai daręs ir Vytautas.

Žemaičiai pradžioje tik stebėjo, kaip valdovų įsakymu buvo naikinama visa, kas šventa, ir laukė pasireikšiančios dievų bausmės. Jos nesulaukdami, įsitikino, kad pagonių dievai netikri, jei nesugeba apsiginti. Tada jie pasiuntė pas karalių pasiuntinį, kuris visų vardu pareiškė, jog jie išpažįsta krikščionių Dievą, kaip galingesnį už senuosius dievus. Karalius, išklausęs jo pranešimą, jį gausiai apdovanojo. Tada žemaičiai atidžiau pradėjo klausytis skelbiamo Kristaus mokslo. Šiek tiek supažindinti su tikėjimo tiesomis, nors ir nenoromis, žemaičiai sutiko krikštytis.

Apie šią 1413 m. Vytauto ir Jogailos ekspediciją Žemaičių krikštyti pirmaeiliai šaltiniai mums mažai ką pasako. Jie neduoda pilno krikšto vaizdo, nes nenurodo nei vietų, nei krikštą priėmu-siųjų skaičiaus, nei kur jie buvo krikštijami. Tiesa, Dlugošas lakoniškai pamini, kad Jogaila tuomet pastatęs Medininkų katedrą ir kelias k bažnyčias, bet, kur tos bažnyčios pastatytos, nutyli. Z. Ivinskis, remdamasis J. Fijaleku, mano, kad tos bažnyčios buvo pastatytos apskričių miestuose: Medininkuose, Raseiniuose, Kražiuose, Viduklėje ir Ariogaloje. Keista, kad J. Dlugošas Jogailai priskiria vėlesnius Vytauto darbus, kaip katedros pastatymą ir vyskupijos įkūrimą. Jis. matyt, nenorėdamas priskirti Vytautui Žemaičių krikšto nuopelnų, vyskupijos įkūrimą ir katedros pastatymą iš 1417 m. atkelia į 1413 m., visus Žemaičių krikšto nuopelnus priskirdamas Lenkijos karaliui Jogailai.

Šioje Žemaičių krikšto išvykoje valdovai daug ko nuveikti negalėjo, nes ji tęsėsi vos vieną savaitę (nuo lapkričio 12 iki 17 d.). Žemaičiai tik skubiai, truputį pamokyti, buvo pakrikštyti. Nežiūrint to, oficialiai jie jau buvo laikomi priėmę krikštą ir įsijungę į Katalikų Bažnyčią. Tai daug padėjo laimėti bylą prieš Vokiečių ordiną, kai ji atsidūrė Konstancos susirinkime.

4. Žemaičių byla Konstancos susirinkime
Kova dėl Žemaičių su Vokiečių ordinu To-rūnės taikos sutartimi nesibaigė, bet ji dabar buvo daugiau vedama diplomatiniame forume. Ordinas norėjo užsitikrinti, kad Žemaičiai po Vytauto ir Jogailos mirties tektų jam. Popiežiaus Jono XXIII legatui tarpininkaujant, Žemaičių byla buvo atiduota visuotiniam Bažnyčios susirinkimui Konstancoje (1414-1418). Abi pusės, pasiduodamos Konstancos susirinkimui, tikėjosi apginti savo aspiracijas, dėl to siuntė gabių žmonių delegacijas. Jogailos delegacija turėjo veikti lenkų ir lietuvių vardu.

Vokiečių ordinas jautėsi saugus, nes manė, kad, tik parodęs popiežių, imperatorių ir pačių Lietuvos kunigaikščių Žemaičių dovanojimo raštus, laimės savo bylą. Vytautas ir Jogaila tai pramatė ir iš anksto išdėstė popiežiui Jonui XXIII, kad tie kraštai ne ordino, bet jų pastangomis be prievartos priėmė krikštą, dėl to prašė panaikinti tas ordinui krikšto pretekstu suteiktas privilegijas, nes jos yra naujų karų priežastimi. Jonui XXIII atrodė, kad Lietuvos valdovų prašymas teisingas, ir jis 1415 m. sausio 17 d. visas tas dovanojimų privilegijas panaikino.

Tiesa, popiežių ordinui buvo pavesta krikštyti lietuvius ir žemaičius ir sugrąžinti stačiatikius. Dėl to Vytautas ir Jogaila patys ir per savo delegaciją stengėsi iškelti savo darbus, kad jie Lietuvoje ir Žemaičiuose įvedė krikščionybę, o Rusijoje stengiasi sugrąžinti stačiatikius. Jų pastangos nebuvo veltui, nes Jonas XXIII 1415 m. vasario 2 d. paskyrė juos Pskovo ir Naugardo vikarais. Tačiau susirinkimas rūpinosi daugiau bažnytiniais reikalais, kaip politinėmis bylomis. Kai susirinkimas, norėdamas panaikinti Vakarų schizmą, pareikalavo, kad atsistatydintų visi trys popiežiai, tai Jonas XXIII pabėjo iš Konstancos. Tas jo pasitraukimas buvo didelis nuostolis Žemaičių bylai.

Padėtį pataisė Vytauto atsiųsta 60 žemaičių delegacija. Iš tikro geriausiai savo padėtį ir troškimus susirinkimui išdėstė patys žemaičiai, atvykę į Konstancą. Juos susirinkimui 1415 m. lapkričio 4 d. įvadine kalba pristatė lenkų delegacijos na-rys Andrius Laskaris, Poznanės vyskupas. Jis iškėlė Lietuvos kunigaikščių nuopelnus Bažnyčiai ir pridėjo, kad ir šie atvykę žemaičiai yra jų pakrikštyti ir jų prašymus reikėtų patenkinti.

Delegacija turėjo įrodyti, kad Vytautas ir Jogaila rūpinasi Žemaičių krikštu, kad daug jų jau apkrikštijo ir pastatė kelias bažnyčias, ko ordinas, kelis kartus juos valdydamas nepadarė. Ji turėjo prašyti, kad susirinkimas neatiduotų jų ordinui, bet paliktų Vytauto valdžioje, o taip pat, kad Žemaičiams krikštyti ir vyskupijai įsteigti pasiųstų Lvovo ir Vilniaus vyskupus, kad jie laisvi, kaip ir kiti krikščionys, galėtų garbinti Dievą.

Delegacija savo uždavinį atliko viešoje susirinkimo sesijoje 1416 m. vasario 6 d. Buvo perskaitytas jos skundas ir prašymai. Vokiečių ordino atstovas atsakė į visus delegacijos klausimus, kaltindamas už viską Jogailą, Vytautą ir pačius žemaičius. Tačiau susirinkimas nesiryžo nei Vo-)c}eč}ų ordinui, nei Vytautui Žemaičių atiduoti. Jis išklausė jų prašymą krikšto reikalu. Pasiuntė Lvovo arkivyskupą ir Vilniaus vyskupą Žemaičių krikštyti, pašventinti katedros ir vyskupo ir įkurti Žemaičių vyskupiją.

5. Žemaičių krikštas ir vyskupijos įsteigimas
Konstancos susirinkimas tiek pasitarnavo Žemaičiams, kad jis, išklausęs jų delegacijos prašymą, jiems krikštyti, katedrai ir vyskupui pašventinti, vyskupijai ir kapitulai kanoniškai įkurti paskyrė Lvovo arkivyskupą Joną ir Vilniaus vyskupą Petrą. Vokiečių ordinas tuoj protestavo prieš šių vyskupų siuntimą Žemaičių krikštyti. Jis norėjo, kad Žemaičiuose katalikų tikėjimą įvestų jo valdomų žemių vyskupai, kad Žemaičių vyskupija būtų įjungta į Rygos arkivyskupiją. Bet susirinkimas į jo protestą neatsižvelgė ir paskyrė tuos, kurių delegacija prašė.

Zenonas Ivinskis taikliai pastebi, kad "Konstancoje pirmą kartą įvyko viešosios nuomonės persilaužimas buvusių pagonių naudai, kurie anksčiau buvo laikomi rytų 'saracėnais' Gausiame susirinkime aukštieji Bažnyčios hierarchai pamatė, jog Rytų Europoje kryžiuočių jau nebuvo galima laikyti vieninteliais misininkais ir kovotojais už krikščionybę. Konstancos dalyvius pavyko įtikinti, jog Vytautas ir Jogaila jau atstovauja krikščionims tose srityse, kur pagonybė jau ėmė nykti prieš ordino valią. Dėl to išrinktas naujas popiežius Martynas V paskyrė juos Livonijos vyskupų globėjais ir Pskovo ir Naugardo apaštališkais vikarais.

Vilniaus vyskupas Petras, nelaukdamas Lvovo arkivyskupo atvykimo, jau 1416 m. rudenį su savo kunigais pradėjo žemaičius krikštyti. Dėl to Jogaila 1417 m. sausio 2 d. susirinkimui pranešė, kad jau apie 2000 vienų bajorų pakrikštyta. Tų metų vasarą žemaičius krikštijo abu Konstancos susirinkimo delegatai. Pakeliui, kur jie vyko, pagonys būriais prašė suteikti krikštą. Per tris mėnesius delegatai apkrikštijo daugiau kaip du trečdalius pagonių. Kadangi Žemaičių krikšto metu daug darbavosi Vilniaus kapitulos prepositas, Trakų klebonas Motiejus, dėl to Vytautas 1417 m. spalio 23 d. raštu pasiūlė jį Žemaičių vyskupu ir pranešė, kad jau pastatė katedrą ir žada vyskupą ir katedrą aprūpinti užrašais.

Abu delegatai, atlikę savo misiją, 1417 m. spalio 24 d. iš Naujųjų Trakų Konstancos susirinkimui parašė išsamų pranešimą. Jie rašė, kad, Vytautui leidžiant ir pritariant, jie įėjo į Žemaičių žemę ir buvo su pagarba sutikti žmonių, kuriuos, trokštančius krikštytis, jie nuplovė gaivinančiu krikšto vandeniu, o tokių buvo daugelis tūkstančių vyrų, moterų ir vaikų. Kadangi šiame krašte nebuvo didelių miestų vyskupo katedrai ir rezidencijai, dėl to Vytautas parinko patogią vietą Medininkų apskrityje; ją pavadino Medininkais. Čia jo pastatytą bažnyčią delegatai konsekravo ir pavadino Švč. Trejybės, Dievo Gimdytojos ir Šv. Aleksandro vardu. Medininkams delegatai suteikė teises miesto, kuriame turės gyventi vyskupas. Prie katedros įsteigė kapitulą, kurios išlaikymui Vytautas padarė užrašus. Visa tai sutvarkę, delegatai naujos vyskupijos ganytoju konsekravo Vytauto rekomenduotą Trakų kleboną Motiejų, Vilniaus kapitulos prepozitą, ir jam suteikė visas vyskupiškas galias. Tada Vytautas vyskupo išlaikymui iš didžiojo Lietuvos kunigaikščio iždo paskyrė atitinkamą pinigų sumą, kol jis galės didesnius pastovius užrašus padaryti.

Kadangi Jogaila, Vytautui pavedęs rūpintis Žemaičių krikštu, pats neatvyko ir delegatai viską darė Vytauto globoje, dėl to pirmame pranešime susirinkimui jie niekur nepaminėjo Jogailos, o visur kėlė tik Vytauto nuopelnus; paskui jie parašė kitą pranešimą, iškeldami ir karaliaus Jogailos nuopelnus, adresuotą ne tik susirinkimui, bet ir būsimajam popiežiui. Konstancoje, ką tik likvidavus Vakarų Bažnyčios schizmą ir išrinkus popiežių, su pasitenkinimu ir džiaugsmu buvo išklausytas delegatų atlikto darbo pranešimas, kuris susirinkime 1418 m. vasario 1 d. buvo perskaitytas.

Jau 1413 m. buvo pradėtos statyti parapinės bažnyčios; pasak Z. Ivinskio, buvo pastatytos 8: Viduklės, Kaltinėnų, Kelmės, Raseinių, Luokės, Ariogalos, Veliuonos ir Kražių. Ilgainiui parapijų skaičius didėjo. Reikia pastebėti, kad Vytauto pastangomis įkurtoji Medininkų-Žemaičių vyskupija buvo žymiai mažesnė už Vilniaus vyskupiją. Jai priklausė visa Žemaitija, o vėliau dar ir dalis
Suvalkijos, Virbalio dekanatas. Jos ribos buvo nuo Nevėžio iki Baltijos jūros, tarp Prūsų ir Livonijos.

6. Bažnytinės administracijos sutvarkymas
Apkrikštijęs Žemaičius, pastatęs katedrą : parapijų bažnyčias, viską sutvarkęs, kas vyskupi ir vyskupijai reikalinga, Vytautas dar turėjo žemaičius apginti nuo įjungimo į Prūsijos-Livonijo bažnytinę provinciją, o vyskupą — nuo paklusnybės Rygos arkivyskupui. Tiesa, dar prieš Mindaugo krikštą Žemaitija, nors ir nekrikštyta, 123 m. popiežiaus legato Vilhelmo iš Modenos buvi įjungta į Žemgalos vyskupiją, vėliau, 1251 m., Kuršo vyskupiją. Po Mindaugo krikšto, įkūrus Lietuvos vyskupiją, jos vyskupas Kristijonas, kuriam Mindaugas užrašė žemių Žemaitijoje, Rygos arkivyskupo Alberto buvo prisiekdintas kaip jo pa valdinys, dėl to jo vyskupija turėjo priklausyt Rygos arkivyskupijai. Tai patyręs, Mindaugas pasiskundė popiežiui, ir popiežius Inocentas IV 1254 m. rugsėjo 3 d. tą priesaiką panaikino ir Lietuvą paėmė į savo globą, kaip šv. Petro nuosavybę. Nežiūrint to, kad, Jogailai ir Vytautui 1386 m. krikštijantis, popiežius Urbonas VI popiežiaus Inocento IV Lietuvos priėmimą į šv. Petro nuosavybę iš naujo patvirtino, Livonijos vyskupai vis tiek dabar reiškė savo pretenzijas į Žemaičių vyskupiją.

Pirmasis iš Livonijos vyskupų buvo Kuršo vyskupas, kuris 1420 m. kovo 27 d. prašė generalinį Vokiečių ordino magistrą dėti pastangas, kad Žemaičių vyskupija būtų prijungta prie Kuršo vyskupijos. Rygos arkivyskupas lygia dalimi reiškė savo pretenzijas, kad Žemaičių vyskupija būtų įjungta į jo valdomą bažnytinę provinciją, nors Rygos arkivyskupui dar popiežius Inocentas IV atėmė teises į Lietuvos vyskupijas. Vytautas negalėjo su tuo sutikti, dėl to jis skundėsi popiežiui. Popiežius Martynas V 1421 m. gegužės 11 d. specialiu raštu Rygos arkivyskupui griežčiausiai uždraudė Žemaičius ir lietuvius skriausti ir atidavė juos Lvovo arkivyskupo, Vilniaus ir Medininkų vyskupų globai, tuo tik netiesiogiai pasakydamas, kad Žemaičių ir Vilniaus vyskupijos yra nepriklausomos. Tuo buvo baigtas kivirčas su Livonijos vyskupais.

Taip pavyko Vytautui apsaugoti Žemaičių vyskupijos nepriklausomybę nuo Rygos arkivyskupo jurisdikcijos. Nuo pirmojo Vytauto apsilankymo Žemaičiuose krikšto reikalu praėjo 8 metai. Tai jau rodo, kad Žemaičių krikščioninimas buvo nelengvas darbas. Jis buvo surištas su Vytauto politika. Pasiremdamas Žemaičių krikštu, Vytautas puolė Vokiečių ordiną Konstancoje. Vakarų Europos forume jis kovojo dėl savo ir Lietuvos garbės. Svarbiausia tai, kad Žemaičių krikštas buvo sujungtas su galutiniu jų išvadavimu iš Livonijos vyskupų jurisdikcijos, o netiesiogiai ir nuo Vokiečių ordino įtakos.

Gerą nuotaiką po krikšto dar buvo sugadinęs Žemaičių sukilimas. Mat bajorams, priėmusiems krikštą, buvo suteiktos tos pačios privilegijos ir teisės, kaip ir aukštaičių krikšto metu, vėliau patvirtintos dar Horodlės suvažiavimo aktais. Jie gavo daugiau teisių į savo nuosavybę; galėjo laisvai savo dvarus valdyti, parduoti arba kitiems perleisti su visu turtu ir gyventojais. Dvarams priklausą žmonės, tuo nepatenkinti, sukilo. Prie jų prisidėjo ir uolesni seno tikėjimo gerbėjai, priešingi katalikų tikėjimo įvedimui. Sukilimas prasidėjo Raseinių apskrityje ir greitai išsiplėtė Ariogalos, Kražių, Medininkų ir kitose apskrityse. Daugiausia sukilėliai degino dvarus ir žudė jų savininkus. Įsiveržė net į Klaipėdą ir sudegino Liepoją Vokiečių ordino teritorijoje, dėl to Vytautas 1418 m. sausio 11 d. atsiprašė Vokiečių ordino magistrą ir pažadėjo atlyginti padarytus nuostolius. Vytautas net du kartus malšino sukilimą ir mirtimi nubaudė 60 sukilimo vadų. Žemaičiai labai nusiminė. Dėl to, kai vysk. Motiejus apie tai pranešė popiežiui, tai popiežius Martynas V 1421 m. rugsėjo 11 d. juos ramino ir žadėjo užtarti ir globoti.

Vytauto mintyse gana anksti pradėjo bręsti dideli bažnytinės politikos planai, atpalaiduoti didžiosios Lietuvos kunigaikštystės Bažnyčią nuo rimų kraštų metropolitų valdžios, kuo visais laikais rūpinosi visų kraštų valdovai. Tuoj po Vorsklos pralaimėjimo (1399) Vytautas rūpinosi pietinės Lietuvos dalies, kur daugiausia gyveno stačiatikiai, grąžinimu į Romos Bažnyčios vienybę. Jis sumanė įkurti Vladimiro vyskupiją, kuri apimtų Lucko, Drohičino ir Brastos žemes. Bonifacas IX tam pritarė ir paskyrė Vytauto rekomenduotą Grigalių Bučkovskį, Lucko domininkonų prijorą, Vladimiro vyskupu. Paskirtasis vyskupas pritarė Vytauto planams, bet dėl šios vyskupijos kilo nesusipratimų su lenkais, kurie norėjo šeimininkauti Volynijos krašte; dėl to vyskupo rezi-denzija po kelerių metų 1428 m. buvo perkelta į Lucką, ir pati vyskupija buvo priskirta prie Lvovo irkivyskupijos. Nežiūrint to, Vytautas ir toliau rūpinosi vyskupijos gerove. Jis 1428 m. prie Lucko catedros įkūrė kapitulą ir ją aprūpino reikalingais įžrašais.

Įkūrus ir apgynus nuo Livonijos episkopato kėslų Žemaičių vyskupiją, Vytautui vėl parūpo Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimas iš Vilniaus, Žemaičių, Vladimiro ir Kamienco vyskupijų. Reikia priminti, kad Kamienco katedrą pastatė taip pat Vytautas ir jo prezentuotą kandidatą Paulių iš Bojančycų pop. Martynas V paskyrė vyskupu, kurį Vytautas apdovanojo užrašais. Visi šių vyskupijų vyskupai Vytautui pritarė ir rėmė jo politiką. Kai Lvovo arkivyskupas Vladimiro vyskupą ėmė lenkti į savo jurisdikciją, tai Vytautas 1418 m. vasario 3 d. skundėsi pop. Martynui V ir prašė arkivyskupą sudrausti, nes esą negera, kad svetimo krašto arkivyskupui priklausytų jo įkurta ir aprūpinta Vladimiro vyskupija. Tame pačiame laiške jis užsiminė popiežiui, kad jis žada įkurti Lietuvos metropoliją. Tačiau Vytauto planams už akių užbėgo lenkai.

Į Gniezno metropoliją jau buvo įjungta Vilniaus vyskupija, o Lvovo arkivyskupas, greitai palenkęs į savo valdžią Vladimiro vyskupiją, tikėjosi gauti ir Žemaičių vyskupiją, nes jis buvo prisidėjęs prie jos įkūrimo ir pop. Martynas V jam buvo pavedęs Žemaičius globoti. Nors paskui Žemaičius globoti paėmė popiežius, bet netrukus ir jų vyskupija buvo įjungta į Gniezno bažnytinę provinciją. Lenkams prieštaraujant, popiežius nedrįso pritarti Vytauto sumanymui įkurti Lietuvos metropoliją. Ji buvo įkurta tik Nepriklausomoje Lietuvoje 1926 m.

Nors Vytautas ir neįstengė įkurti Lietuvos metropolijos, bet bažnytinį Lietuvos gyvenimą sugebėjo išlaikyti savo rankose per gerus santykius su vyskupais. Jis prezentavo kandidatais į vyskupus sau patikimus asmenis. Taip ketvirtas Vilniaus vyskupas Petras (1414-1453) ir Motiejus, Žemaičių vyskupas (1417-1421), vėliau Vilniaus vyskupas (1422-1453), buvo paskirti Vytautui rekomenduojant.

Vytautas vyskupus gerbė, priėmė juos į kunigaikščio tarybą, kurioje jie buvo sekretoriais, rūpinosi krikšto reikalais, dalyvavo suvažiavimuose ir seimuose, leido jiems įeiti į didikų tarpą ir iškilti aukščiau už kitus. Ypač Vytautui buvo palankus Vilniaus vyskupas Motiejus, karštai užstojęs Vytautą ir rėmęs jo pastangas tapti Lietuvos karalium. Jis buvo ir prie jo mirties patalo, aprūpino jį šv Sakramentais, užmerkė jam akis, nulydėjo į Vilniaus katedrą ir palaidojo jo pasirinktoje vietoje šalia jo žmonos Onos.

7. Baigiamosios mintys
Spręsti apie Vytauto nusistatymą katalikų tikėjimo atžvilgiu neįmanoma, nes tai slaptas jo sąžinės dalykas, kurio jis niekam, išskyrus nuodėmklausį, nepasisakė, dėl to apie tai visi šaltiniai tyli. Atrodo, kad krikštą iš Vokiečių ordino ir stačiatikių jis priėmė aplinkybių verčiamas, neturėdamas pasirinkimo. Vengdamas tėvo Kęstučio likimo, jis pabėgo iš Kriavo pilies kalėjimo ir nuvyko pas Vokiečių ordiną, kai jo svainis atsisakė jam padėti. Nuvyko tuo metu, kai Vokiečių ordinas tikėjosi iš Jogailos gauti Žemaitiją ir pakrikštyti Lietuvą, dėl to jis galėjo būti išduotas Jogailai, nuo kurio pabėgo. Su Jogaila nesusitarus, ordinas Vytautui pažadėjo padėti atgauti tėviškę, Trakų kunigaikštiją, bet tik jam priėmus krikštą, dėl to po pirmojo žygio į Lietuvą prieš Jogailą jį pakrikštijo.

Jogailos pažadais patikėjęs, sudeginęs Nemuno krantuose jam pavestas valdyti ordino pilis, Vytautas grįžo į Lietuvą, bet Jogaila netesėjo savo žodžio, negrąžino jo tėviškės Trakų, o, neišduodamas nė rašto, pavedė jam valdyti Gardino kunigaikštiją ir Palenkės stačiatikių gyvenamas sritis, turbūt su sąlyga, kad jis priimtų stačiatikių krikštą. Tai pasako pats Vytautas savo memoriale, kad Jogaila jį vertęs priimti stačiatikių krikštą.

Krikštas Krokuvoje, ar tik krikšto įžadų atnaujinimas, jau buvo laisvas ir nuoširdus Vytauto apsisprendimas, nes jis jau seniai buvo įsitikinęs, kad Lietuvos krikštui jau buvo pribrendęs laikas ir reikalas. Žinoma, jis į krikštą žiūrėjo politiko akimis. Matė, kad krikštas atims Vokiečių ordinui misiją užgrobti ir krikštyti Lietuvą. Tas vėliau ir įvyko. Be to, jis matė, kad Lietuva, priimdama Romos katalikų tikėjimą, apsisaugos nuo lietuvių dvasiai svetimos stačiatikystės, o kartu ir surusė-jimo. Vytautui bent pradžioje atrodė, kad patogiau katalikų tikėjimą priimti iš lenkų, dėl to jis pritarė Jogailos vestuvėms su Jadvyga ir išrinkimui Lenkijos karalium. Lietuvos sulenkėjimo pavojaus jis tuo tarpu nematė, kol nepanoro karūnuotis Lietuvos karalium. Iš kitos pusės, garbūt jis manė, kad Lenkija yra geras partneris prieš ilgametį Lietuvos priešą Vokiečių ordiną; tai ir realizavosi Žalgirio mūšyje ir vėliau iki Melno taikos. Kas įvyko po jo mirties, jau atsakingi kiti
Lietuvos kunigaikščiai ir politikos vadai. Lietuvą jis paliko aukščiausiame galybės laipsnyje, su gerai sutvarkytomis Vilniaus ir Žemaičių vyskupijomis.

Šaltiniai ir literatūra
Codex Babiniwski, rankraščio kopija. Žemaičių vyskupijos ir parapijų įkūrimo ir kitų kurijos dokumentų rinkinys 1619 m. Babinovskio iš originalų nurašytas, kurį prel. P. Jatulis iš gautų foto kopijų Romoje 1961 m. perrašė.
Codex Diplomaticus Ecclesiae Cathedralis necmtm cesis Vilnensis, iSl. J. Fijalek ir Wl. Semkowicz, t L, Ki 1932-1948.
Codex epistolaris saeduli XV, iSl. A. Levvicki, L I Krokuva, 1888 - 1894, persp. Varšuva, 1965.
Codex epistolaris Vitoldi Magni Ducis Lithuaniae 1430), išl. A. Prochaska, Krokuva, 1882, persp. Varšuva,
Die Berichte der Generalprokuratoren des Deut Ordens an der Kurie, išl. K. Forstreuter, P. von Wormit H. Koeppen, Gottinger. 1960-1966.
Joannis Dtugossi Historiae Polonicae, t. III-IV, lib. Krokuva, 1876-1877.
J. Kurczewski, Košciot zamkoivy czyli Katedra Wtle t. II, šaltiniai, Vilnius, 1910.
Liv. - Esth - Curlandisches Urkundenbuch, išl. Fr. Bunge ir kt. t. IV-VI, Reval, 1859-1873, t. VII, Ryga-Ma 1881, persp. Scientia Vergai Aaalan, 1971-1974.
Relationes Status Dioecesium in Magno Ducatu MA niae, išl. kolektyvas, redagavo P. Rabikauskas, S.J. t Roma, 1971pl978.
Scriptores rerum Prussicarum, t. I-VI, Leipzig. II 1874, persp. Minerva GMBH, Frankfurt am Main, 1966-1)
M. K. Wolonczewskis, Žemajtiu Wiskupistey d. 1 Vilnius, 1948. Nauja laida — Motiejus Valančius, Žemm Vyskupystė, Raštai, T. II, Vilnius, 1972.
M. Andziulaitytė-Ruginienė, Žemaičių christianizaa pradžia, Kaunas, 1937.
A. Alekna, Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, Kaunas, 19
Polska i Litwa w dziejovoym stosunku, kolektyvinis d bas, Varšuva, 1914.
Jogaila, kolektyvinis darbas, red. A. Šapoka, Kaunas, 191
P. Penkauskas, Vytauto D. nuopelnai dvasinės kultui srityje, žr. Atheneum, II, 1931, Nr. 1.
S. Sužiedėlis, Vytautas Didysis ir Lietuvos christianiz cija, žr. Tiesos Kelias (straipsniai), 1930, 442-484.
P. Šležas, Kęstučio šeima, atspaudas iš Mūsų Žinyno 193
Vytautas Didysis, kolektyvinis darbas, red. P. Šležą Kaunas, 1930.
J. Wolff, Rod Gediminą, Krokuva, 1886.
J. Totoraitis, Vytautas katalikas, Marijampolė, 1930.







 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai