Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JAV IR BALTIJOS RESPUBLIKŲ SANTYKIAI A. TARULIO VEIKALE PDF Spausdinti El. paštas
Albert N. Tarulis. AMERICAN-BALTIC RELATIONS 1918 - 1922: THE STRUGGLE OVER RECOGNITION (The Catholic University of America Press, Washington, D. O, 1965).

Praėjusių metų rudenį Amerikos Katalikų Universitetas išleido stambų Alberto N. Tarulio veikalą, kurio autoriui, deja, nebeteko pamatyti. Tai pomirtinis kruopščioj o Tarulio veikalas, žymiai praturtinąs dar vis negausią anglų kalba literatūrą apie Lietuvą. Stambus tai mokslinis darbas ir surinktos medžiagos apimtimi, ir savo kiekybe — 386 puslapiai su autoriaus įžanginiu žodžiu, dviem žemėlapiais, vardynu ir aštuonių puslapių bibliografija. 1959 Notre Dame universitetas buvo išleidęs kitą vertingą Tarulio knygą — apie Sovietų politiką Baltijos valstybių atžvilgiu (Soviet Policy Toward the Baltic States).

Naujame Tarulio veikale randame 22 skyrius, kurių kiekvienas gausiai paremtas rinktiniais šaltiniais tiek išdėstomiems faktams patvirtinti, tiek autoriaus nuomonei ar įvykių analizei išryškinti. Labai plačiai panaudota valstybiniuose archyvuose (National Archives) laikoma medžiaga, liečianti autoriaus nagrinėjamą klausimą — Baltijos valstybių (Lietuvos, Latvijos ir Estijos) ir jų draugų kovą laimėti Jungtinių Valstybių pilną pripažinimą. Nors nagrinėjama JAV pasaulinio karo ir pokario metu vesta politika visų trijų respublikų atžvilgiu, bet Lietuvai tenka daug apsčiau vietos, negu jos kaimynėms.

Pats pirmasis skyrius pirmuoju sakiniu patraukliai pasako, kad I pas. karo sūkuriuose trys Baltijos tautos iškėlė seniai rusenusį troškimą sukurti savo atskirus politinius, ūkinius ir kultūrinius vienetus. Tas trotkimas, autoriaus teigimu, negalėjęs būti nežinomas tuometiniam JAV prezidentui Woodrowui Wilsonui, pagarsėjusiam visų tautų laisvo apsisprendimo teisės principo paskelbimu. Tai liudija lietuvių, latvių ir estų amerikiečių rezoliucijos, prašymai ir įvairūs pareiškimai, išlikę Wilsono oficialiame susirašinėjime, kuris yra išsaugotas Kongreso bibliotekoje ir valstybiniuose krašto archyvuose (p. 1-2).

Autorius chronologiškai apžvelgia lietuvių, estų ir latvių pastangas tiek JAV, tiek įvairiose sostinėse, tiek ir jų gimtiniuose kraštuose visų trijų respublikų egzistencijos teisei ir laisvei ginti. Pirmiausia autorius pamini JAV lietuvių konferenciją, įvykusią 1914 rugsėjo 21-22, kurioje reikalauta autonomijos "Lietuvos ir Latvijos federacijai" ir Lietuvai teisės dalyvauti taikos konferencijoje, nors tada karas buvo vos prasidėjęs (p. 2). Po to sekė naujos konferencijos, nauji atsišaukimai, prašymai. Nuo 1916 lietuviai pradėjo sąmoningai reikalauti ne autonomijos, bet pilnos nepriklausomybės (p. 3). Visos pastangos buvo dedamos trijų tarpsnių sąvartoje: karo metais,.

Versalio taikos konferencijoje ir jau nepriklausomybę išsikovojus. Tolydžio kontaktuoti ir prašymais apversti Kongresas, Baltieji Rūmai ir Valstybės departamentas.

Autorius nurodo ir nagrinėja priežastis ir kliūtis, dėl kurių JAV ilgai nenorėjo pripažinti atsisteigusios Lietuvos ir nepriklausomai gyventi išėjusių Latvijos ir Estijos respublikų, nepaisant prezidento Wilsono iškilmingų pareiškimų apie tautų teisę į laisvę. Autorius, remdamasis šaltinių gausa, drąsiai teigia, kad prezidento Wilsono politika, kaip ją vykdė valstybės departamentas, išpažino "vieningos ir neskaldomos Rusijos" principą ir buvo visiškai nepalanki trijų Baltijos respublikų nepriklausomybei. Ir pats Wilsonas buvęs labai palankus rusams, kurie jam atrodę "didingi, nuostabūs, meilūs, draugiški, patikimi, geraširdžiai, atsidavę taikai, draugiški..." ( p. 28). Valstybės sekretorius Robertas Lansingas didžiai vertinęs Rusijos įnašą pergalei prieš vokiečius (p. 35). Visi rusai — caristiniai, demokratiniai ir komunistiniai — be jokios išimties priešinosi Baltijos valstybių nepriklausomybei bei jų "atsiskyrimui" nuo Rusijos. "Nedalomoji" Rusija Vašingtone turėjo labai uolų savo gynėją ir aršų Baltijos tautų laisvės teisių neigėją ambasadoriaus Boriso Bachmetevo asmenyje. Tarulis tą uolų Rusijos interesų gynėją, kurs tikrai buvęs įtakingas valstybės departamente, vadina net "pilkąja eminencija". Rusijos "nedalomumo" gynėjai visur vartojo įvairiausius argumentus, pradedant ūkiniais ir baigiant saugumo bei strateginiais. Nekomunistiniai rusai Paryžiuje įtikinėjo taikos konferenciją, kad Lietuvos tapimas nepriklausoma valstybe išstatytų pa-vojun Maskvą, Ukrainą ir visą vidurio Rusiją, net ir Murmanską (p. 61).

JAV lietuvių prašymai pripažinti Lietuvos nepriklausomybę jau po 1918 Vasario 16 akto vis susilaukdavo neigiamo atsakymo. Buvo didelis laimėjimas, kai Wilsonas 1918 gegužės 3 priėmė JAV lietuvių delegaciją, bet savo kalboje Wilsonas buvęs atsargus, neįsipareigojęs (p. 83). Po to sekė nauji kreipimaisi į valstybės departamentą; mėginta "pravesti" dr. Joną Šliupą oficialiu diplomatiniu atstovu (p. 85), bet į tai valstybės departamentas visai neatsakė. Lietuvių ir kitų baltiečių veikla nedavė ramybės rusų ambasadoriui Bach-metevui, kuris pakartotinai rašė memorandumus ir vis prašė užtikrinimo, kad JAV nepripažins Baltijos valstybių. 1918 spalio 5 d. Lansingas užtikrino Bachmetevą, kad JAV tikslai Rusijos atžvilgiu palieka nepasikeitę, kad jos ir toliau nori padėti Rusijai, "kaip ir anksčiau" (p. 89). Tačiau ir po to Bachmetevas vis siuntė memorandumus, reaguodamas į didesnius "pasijudinimus" Baltijos kraštų naudai. Tuo pat metu Paryžiuje Rusijos interesus labai uoliai gynė ambasadorius Maklakovas.

Iš Tarulio veikalo paaiški, kad labai mažai veikta visų trijų tautų drauge. Būta net skundų vienų prieš kitus. Pavyzdžiui, Latvių Tautinė Lyga Amerikoje 1919 sausio 21 rašė valstybės departamentui, kad Lietuva norinti užimti latvių apgyventą teritoriją. Apie tai New York Times įdėjo du laiškus (vasario 16 ir 23). Žinoma, netylėjo ir lietuviai — tų metų balandžio 8 jie įteikė raštą Wilsonui dėl Latvijos pretenzijų į Mažeikius (p. 138-139). Beje, vėliau Tarulis pažymi, kad Lietuvos skundėjas, atstovavęs New Yorke latvių interesams, Karlis Ozols, buvo aiškiai prorusiškas, buvęs aukštas Rusijos susisiekimo ministerijos pareigūnas (p. 167). Tas pats Ozols kartą dėstė, kad Latvijos ir Rusijos santykiai galėtų būti tokio pat pobūdžio, kaip tuometiniai Anglijos santykiai su Indija. Jis ir savo atsiminimus paskelbė rusiškai. Bene pirmas bendras didesnis trijų tautų žygis Vašingtone buvo padarytas 1919 birželio 5 valstybės departamente (p. 188). Estija keliais atvejais gynė visų trijų respublikų interesus: 1919 rudenį estai sutiko derėtis su bolševikais dėl taikos, jeigu Maskva sustabdys puolimus prieš Latviją ir Lietuvą (p. 247). Tų metų rugsėjo 17 Pskove nutrūko derybos, nes estai pareikalavo bendrų derybų, kuriose dalyvautų taip pat Latvija ir Lietuva (p. 248).

Taikos konferencijoje Baltijos valstybės negalėjo laimėti pripažinimo dėl karo laimėtojų nevieningumo. Italai nesidomėjo baltie-čiais. Lloyd George įspėjo savo kolegas, kad "neišdalyta" Rusija ilgainiui taps pavojumi visai Europai (p. 55). Wilsonas laikėsi savo nusistatymo, kurį uoliai vykdė Lansingas ir jo patikėtiniai. O Cle-menceau irgi nerodė išsamaus ryžto.

Nemaža laimėta, kai valstybės departamentas nutarė paskirti JAV komisionierių "Baltijos provincijoms", kuriam pavesta tyrinėti prekybos galimybes, plėsti JAV įtaką Pabaltijy ir informuoti apie Rusiją (p. 207). Pirmasis ko-misionierius paskirtas rugpiūčio 26. Juo buvo John A. Gade, laivyno atsargos karininkas. Prieš tokį nutarimą tuojau užprotestavo Bachmetevas, bet jis buvo nuramintas, pasakant, kad komisionie-rius vykstąs tokiu adresu: Ryga, Latvija, Rusija (p. 211). Beje, Gade atvyko į Rygą, kai Anglija jau buvo pripažinusi de facto visas tris Baltijos respublikas (p. 235). Lietuva Anglijos de facto pripažinimą gavo 1919 rugsėjo 25. Ir dėl to Amerikai protestą reiškė Bachmetevas, bet Lansingas spalio 11 jį galėjo nuraminti, nes prieš kelias dienas jis buvo pareiškęs, kad JAV "dabartinėse sąlygose" nepripažįsta Baltijos valstybių. Savo neigiamą nusistatymą Lansingas pakartojo JAV lietuviams spalio 15, gindamas Rusijos integralumą (p. 239). 1919 lapkričio 13 (?) JAV taikos komisija Paryžiuje paskelbė, kad JAV "nenori daryti jokio žings nio, kuris galėtų būti aiškinamas kišimusi į Rusijos vidaus politiką" ar kad "jos nesutiks pripažinti, net ir laikinai, nepsiklausomybės jokiai senosios Rusijos imperijos daliai" (p. 259). Bet čia pastebėtina, kad tokio nusistatymo Amerika netaikė Suomijai ir Lenkijai, nors ir jos buvo Rusijos imperijos ribose.

Aliantų premjerų konferencijoje 1919 gruodžio 12-13 Amerikai atstovavo jos ambasadorius Londone John Davis. Anglijos užsienio reikalų ministras lordas Balfouras ten sakėsi esąs nejaukioje padėtyje, kad aliantai pripažįsta Suomiją ir Lenkiją, bet nepripažįsta Baltijos valstybių. Prancūzų Clemen-caų priešinosi minčiai, kad įvyktų taika tarp Baltijos respublikų ir bolševikų. Prieš tai Estija buvo painformavusi aliantus, kad ji eis į taikos derybas su bolševikais, drauge pažymėdama, kad anglai atsisako teikti jai paramą, o Prancūzija reikalauja už įvairius reikmenis sumokėti auksu ar daiktais (p. 251). Lansingas lapkričio 21 buvo pavedęs komisionieriui Gade Rygoje pranešti Latvijos užsienio reikalų ministerijai "asmeniškai ir neformaliai", kad JAV nepataria eiti į kompromisus su bolševikais (p. 258), tačiau neteikdamas jokio pažado padėti. Estai padarė išvadas — gruodžio 31 jie pradėjo paliaubas su Rusija (p-263).

Tai tik keletas "vaizdelių" iš Tarulio knygos apie baltiečių pastangas laimėti nepriklausomai gyventi teisės pripažinimą. Akivaizdžiai matyti visų trijų tautų ryžtas laužtis net ir pro "uždarytas duris". Lietuva nutarė siųsti savo misiją į JAV ir atsiklausė Vašingtono. Valstybės sekretorius Lansingas 1919 rugpiūčio 22 pranešė per taikos komisiją Paryžiuje, kad "Lietuvos misijos siuntimas Vašingto-nan turėtų būti neskatinamas šiuo metu, kol nebus išspręstas taikos sutarties ratifikavimas" (p. 291). Tačiau Lietuvos misija (Jonas Vileišis, Povilas žadeikis ir Jonas žilius) vis dėlto vyko — ir pasiekė New Yorką tų metų gruodžio 18. Jie prisistatė valstybės departamentui raštu 1920 sausio 5. Tiesa, atsakymo į tai negavo, bet jie gynė Lietuvos teises ir neturėdami oficialaus statuso (p. 292). Panašiai elgėsi estai ir latviai.

Lietuvių didis ryžtas atsispindi ir pastangose organizuoti lietuvių amerikiečių karių legioną. Įdomus amerikiečio kapitono William N. Swarthout vaidmuo. Valstybės departamentui jį rekomendavo senatorius Thomas J. Walsh iš Montanos, užtikrindamas, kad Amerikoje sutelkti savanoriai nekovos prieš lenkus (p. 275). Nekreipdamas dėmesio nei į valstybės departamento neigiamą nusistatymą, nei į Bachmetevo protestą, kapitonas Swarthout ėmėsi žygio telkti savanorius amerikiečius ginti Lietuvos suverenumui. Savanorių netrūkę, bet nebuvę pinigų transportui. Todėl tik 19 karininkų atvyko į Lietuvą 1919 metų gale (p. 276).

Vyriausybės sluoksniuose Baltijos valstybių atžvilgiu vis pūtė žvarbūs vėjai, žemesnio rango pareigūnų gretose netrūko palankumo, bet jų žodžio neklausyta. Už Baltijos nepriklausomybę pasisakydavo taikos konferencijos Amerikos komisijos nariai prof. Morison ir Lord, kai kurie atstovai užsienyje. Daugiausia draugų buvo Kongrese — ir atstovų rūmuose ir senate. Netrūko palankių balsų ir įtakingoje spaudoje. 1920 sausio 25 New York Times smerkė "nedalinamos Rusijos" gynimą ir nuo Rusijos atsiskyrusių valstybių nepripažinimo principą (p. 282). Valstybės sekretoriui Lansingui rezignavus iš pareigų 1920 vasario 10, New York Times jau sekančią dieną (vasario 11) paskelbė vedamąjį, kuriame pasakyta, kad Lansingo politika atstūmė žmones, kurie būtų kovoję prieš bolševikus (p. 290). Vėliau savo atsiminimuose Lansingas prisipažino nepritaręs laisvo apsisprendimo principui.

Lansingą pakeitė Bainbridge Colby, įžymus advokatas, bet neturėjęs jokios patirties diplomatijoje (p. 295). Jis atėjo į valstybės departamentą 1920 vasario 25 ir tuojau turėjo atsakyti į aliantų sausio 20 siūlymą pripažinti "Rusijos kaimyninių valstybių nepriklausomybę". Bachmetevas nesnaudė. Jis kovo 22 pateikė naują memorandumą apie "atstatytą Rusiją su teise į visą valstybinę teritoriją", apie "Rusijos teritorinio integralumo ir valstybinės vienybės išsaugojimą" (p. 299). Kovo 24 Colby telegrama Amerikos atstovui Helsinkyje pranešė, kad JAV nepripažįsta Estijos, Latvijos, Lietuvos. Ukrainos, Gruzijos, Azerbeidžano ir Armėnijos (p. 298).

Tačiau Colby padarė ir staigmeną — balandžio 3 jis sutiko priimti Lietuvos misijos vadovą Joną Vileišį, žinoma, kaip privatų asmenį. Birželio 18 Colby pavedė naujam JAV komisionieriui Rygoje pranešti lietuviams, kaip "savo asmeninę nuomonę", kad Lietuvos bendradarbiavimas su bolševikais prieš lenkus paliktų nepalankiausią įspūdį. Lietuva į tai per Londoną pranešė, kad bolševikų Rusijos ir Lenkijos kare ji liksianti visiškai neutrali (p. 303).

Komisionierius Young liepos 23 rekomendavo valstybės departamentui pripažinti visas tris Baltijos respublikas de facto. Tačiau rugpiūčio 2 Colby pranešė JAV ambasadoriams bei atstovams Londone, Paryžiuje, Romoje ir Varšuvoje, kad JAV ir toliau yra prieš "Rusijos suskaldymą" ir prieš Baltijos valstybių pripažinimą (p. 308). Tuojau po to sekė naujas lietuvių prašymas valstybės sekretoriui Colby — pripažinti Lietuvą, atsižvelgiant į tai, kad Lietuva tvarkosi pagal konstituciją, kad ją pripažįsta Sovietų Sąjunga ir Lenkija (p. 308). Bet ir po to, rodos, kitą dieną Colby savo notoje Italijos ambasadoriui pareiškia, kad JAV draugystė Rusijos atžvilgiu palieka nepajudinta ir todėl JAV nepripažįsta Baltijos valstybių (p. 309). Rugpiūčio 23 einąs valstybės sekretoriaus pareigas Norman H. Davis parašė Jonui Vileišiui, tituluodamas jį "Esquire", kad JAV tebesilaiko savo ankstesnių pareiškimų JAV lietuvių tarybai — pati Rusija turi spręsti savo gyventojų likimą (p. 310). Prieš tokį pareiškimą tuojau protestavo visos trys Baltijos valstybės. Vėliau Colby savo atsiminimuose parašė, kad JAV buvo apsisprendusios nedalyvauti "Rusijos išdraskyme" revoliucijos ir karo žiočių akivaizdoje (p. 313).

Tokia politika pasiliko iki Wilsono kadencijos galo. 1921 kovo 4 atėjo naujas prezidentas, respublikonas Warren Hardingas ir naujas valstybės sekretorius Charles E. Hughes. Bet esminės užsienio politikos vėjai nesikeitė.

Pasikeitė ir Lietuvos misijos sudėtis. Joną Vileišį pakeitė Voldemaras Čarneckis. Valstybės sekretorius Hughes priėmė čarneckį birželio 22. Netrukus čarneckiui teko labai maloni pareiga — liepos 20 jis jau dėkojo už JAV nutarimą įsteigti konsulatą Kaune (p. 343). Pirmuoju JAV konsulu Lietuvai paskirtas Clement S. Edwards, karjeros konsulas, tuo metu buvęs Paryžiuje. Tačiau pranešime apie nutarimą įsteigti konsulatą buvo įsakmiai pažymėta, kad tai nėra susiję su nepriklausomybės pripažinimu (p. 342). Konsulatas pagaliau buvo įsteigtas lapkričio 9.

Komisionierius YounR, atlydėjęs pirmąjį konsulą | Kuuną, tuojau parašė valstybės departamentui, kad Lietuva labai deklima už padarytą žyg|, tačiau jl nori artimų ir nuolatinių santykių (p. 352). Young vėl rekomendavo sutelkti pilną pripažinimą. Oruodžlo 6 Young (spėjo, kad nepripažinimo politika pakenks Amerikos prekybiniams interesams. 1922 balandžio 6 Young vėl patarė pripažinti Baltijos valstybes, nurodydamas, kad visos trys respublikos puikiai tvarkosi, kad jų vyriausybės yra sudarytos laisvų rinkimų būdu (p. 353). Bet — valstybės departamente vis tas pats drungnumas, jei ne šaltumas ... Nežiūrint, kad 1921 gegužės 30 prezidentas Hardingas ir valstybės sekretorius Hughes buvo priėmę didžiulę JAV lietuvių delegaciją, kuri tada įteikė milijono amerikiečių parašais sutvirtintą peticiją pripažinti Lietuvą de jure (p. 345). Už Baltijos valstybių pripažinimą atskiru memorandumu buvo aiškiai pasisakęs Herbertas Hooveris, tuometinis JAV prekybos ministras (p. 344).

Bet kova tęsėsi ir tęsėsi; kovotojai nepavargo. Atstovų Rūmuose Baltijos valstybes gina Illinois atstovas Adolph J. Sabatt ir Massa-chusetts atstovas James A. Galvin, Senate — senatorius Henry Cabot Lodge, kuris dar 1918 rugpiūčio mėnesį viešai pasisakė už lietuvių ir latvių teisę į nepriklausomą gyvenimą (p. 27).

Bet ironiškas sutapimas — Baltijos pripažinimo bylos laimėjimo galimybės staiga sutvirtėja, Borisui Bachmetevui 1922 balandžio 28 pranešus valstybės departamentui, kad jis atsistatydina nuo birželio 30. Po to netrukus valstybės sekretorius Charles E. Hughes neabejoja dėl Estijos ir Latvijos pripažinimo, bet Lietuvos atveju jis panoro papildomų žinių apie jos santykius su Lenkija (p. 355). JAV komisionierius Young iš Rygos vėl siuntė teigiamą žodį.

1922 liepos 22 Hughes duoda palankų atsakymą 29 amerikiečiams intelektualams, kurie su Princetono universiteto profesorium Haroldu H. Benderių buvo paprašę valstybės sekretorių suteikti Baltijos valstybėms pilną pripažinimą "tautinio teisingumo, tarptautinės taikos ir teisingumo, demokratinių idealų pasaulyje ugdymo vardan" (p. 356). 1922 liepos 24 Hughes raštu painformavo prezidentą Hardingą, išdėstydamas savo įsitikinimą, kad "jau atėjo laikas" pripažinti Baltijos valstybes. Hardingas tą siūlymą patvirtino tą pačią dieną. Liepos 25 Hughes pavedė JAV komisionieriui Young painformuoti tuo pat metu liepos 28 Estijos, Latvijos ir Lietuvos užsienio reikalų ministerijas, kad Jungtinės Amerikos Valstybės suteikia joms "pilną pripažinimą" (p. 357).

Tuo užsibaigė beveik aštuonerius metus trukusi kova, jei jos pradžia laikyti JAV lietuvių 1914 konferenciją. JAV konsulas Edwards iš Kauno pranešė apie didžiules lietuvių džiaugsmo ir padėkos demonstracijas, kuriose prie JAV konsulato tą pačią dieną susirinko 20.000 žmonių. Konsulas su pasitenkinimu rašė, kad užsienio reikalų ministras prof. Vladas Jurgutis apie pripažinimą tuojau pranešė Steigiamajam seimui, kuris po to pertraukė posėdžius. Jis taip pat rašė, kad visos krautuvės tuojau buvo uždarytos, o kariuomenė iškilmingai pagerbusi JAV vėliavą (p. 358). Pripažinimas sutiktas su dideliu pasitenkinimu ir Jungtinėse Valstybėse. Masiniai amerikiečių lietuvių susirinkimai įvykę Filadelfijoje ir New Yorke (p. 359). Žinoma, jų buvo daugybė, bet autorius pasitenkina paminėjęs tik du miestus. Pripažinimą sveikino ir dienraštis New York Times, liepos 29 vedamajame pasakydamas, kad Baltijos respublikų pripažinimas buvo vienas esminių, jei ne pats svarbiausias Wilsono vyriausybės vestos politikos pakeitimų. Voldemaras Čarneckis tapo pirmuoju JAV pripažintu oficialiu Lietuvos atstovu charge d'affaires titulu, o Evan E. Young — pirmuoju JAV ministru Baltijos valstybėms su rezidencija Rygoje. Tuo pasibaigė, kaip sako Tarulis, Baltijos valstybių kovų dėl pripažinimo odisėja (p. 359).

Paskutiniame veikalo skyriuje Tarulis labai šiltai kalba apie trijų valstybių pasiektus laimėjimus įvairiose srityse, nežiūrint nepaprastų pavojų ir nepaisant labai mažos paramos iš svetur. JAV pripažinimas 1922 metais daugiau buvo prestižo, o ne išlikimo — būti ar nebūti — reikalas.

Paskutiniai šeši veikalo puslapiai yra paskirti naujai kovai, šiuo atveju autorius labai kondensuotai ir santūriai išdėsto JAV tvirtą nusistatymą nepripažinti prievartinio Baltijos respublikų įjungimo į Sovietų Sąjungą. Autorius rašo, kad 1940 liepos 23 paskelbtas valstybės sekretoriaus pareigas ėjusio Sumner Welles pareiškimas dėl okupacijos nepripažinimo buvo netiesioginis atsakymas į Sovietų Sąjungos liepos 20 protestą prieš JAV padarytą "aukso sulaikymą", kurį Sovietų valstybinis bankas "įsigijęs" iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos bankų (p. 365). Svietų protestas lietė prezidento Roosevelto 1940 liepos 15 d. pasirašytą potvarkį, kuris "užšaldė" Baltijos valstybių bankų auksą, depozituotą Jungtinėse Valstybėse. Gaila, kad Tarulis neduoda ištisai Welles pareiškimo, kuris turi nepaprastai didelės svarbos visų trijų respublikų byloje. Taip pat gal netikslu, kad Welles pareiškimas datuojamas liepos 21, o ne 23 diena, kada jis oficialiai paskelbtas. Ligi šiol visuose oficialiuose pareiškimuose visur buvo kalbama apie liepos 23 dienos datą. Galima sutikti su Ta-ruliu, kad pareiškimas buvo paruoštas liepos 21, bet jis buvo paskelbtas liepos 23. Atrodo, kad paskelbimo data buvo parinkta sąmoningai, nes vadinami "liaudies seimai" tariamąjį "prisijungimo" prašymą priėmė liepos 21 dieną.

Kaip anksčiau Bachmetevas, taip dabar Konstantinas Umanskis varsto valstybės departamento duris, gindamas "nedalinamos" Rusijos interesus. Jau 1940 liepos 27 Umanskis aplanko Wellesa ir reikalauja dviejų dalykų: 1. Pabaltijo aukso ir 2. pasiaiškinimo dėl liepos 23 pareiškimo. Pasikalbėjimas iš tikrųjų lietęs tik vieną klausimą — liepos 23 pareiškimą. Welles atsisakė kalbėtis tuo klausimu, nes tai ne jo, o JAV vyriausybės nusistatymas. Jis pasiūlęs sovietų ambasadoriui tokią išeitį: laikykim šį klausimą tokiu, dėl kurio mes susitarėm nesutikti... (p. 365). Rugpiūčio 9, kai Maskvoje jau buvo įvykę paskutiniai apgaulės režisūros aktai, kuriais   Sovietų   Sąjunga   "priėmė" trijų respublikų "prisijungimo prašymus", valstybės departamentas oficialia nota atsakė į sovietų liepos 20 notą dėl aukso. Valstybės departamentas ja griežtai atmetė Sovietų pretenzijas į trijų respublikų auksą, kurio pareikalauta tokiu metu, kai "pasidarė aišku, kad tų kraštų vyriausybėms ir tautoms veiklos laisvę išplėšė užsienio kariuomenės, atėjusios į jų teritorijas jėga arba jėgos grasinimu". Sovietų reikalavimas atmetamas pažymint, kad JAV valdžia privalo atsižvelgti į specialią Baltijos kraštų padėtį (p. 366). Nežiūrint šios notos griežtumo ir aiškumo, rugpiūčio 15 Umanskis vėl ateina pas Welles su pranešimu, kad jam pavesta perimti Baltijos valstybių atstovybių ir konsulatų nuosavybę ir archyvus. Jis "apgailestavo', kad JAV neįvertina Baltijos kraštų padėties, nes jie "savo noru" sugrįžę į "didžiąją valstybę", kuriai jie istoriškai visada priklausę ... Umanskis tada atkreipęs pasek-retorio Welles dėmesį į 1922 JAV pripažinimo dokumentą, kuriame buvę padaryta atitinkamų rezervų, nepritariant Rusijos teritorijų atskyrimui (ten pat.). Po to prasidėjęs naujas "dialogas" dėl tų "rezervų". Pasitarime dalyvavęs aukštas valstybės departamento pareigūnas, Loy Hendersonas, paaiškino ponui Umanskiui, kad JAV "rezervai" dėl Rusijos teritorijų "neatskyrimo" jokiu būdu netaikytini Baltijos valstybių atveju, nes jas sudarė visai skirtingos tautos ir jos pastoviai išsilaikė ilgą laiką (p. 367).

Po to Sovietų reikalavimai Baltijos valstybių atžvilgiu kiek aprimo. Jie atnaujinti 1941 sausio 8 Umanskio vizitu, praėjus maždaug pustrečio mėnesio po to, kai prezidentas Franklin D. Rooseveltas priėmė JAV lietuvių delegaciją (1940 spalio 15), kuria jis užtikrino, kad "Lietuvos nepriklausomybė nėra prarasta, o tik laikinai atidėta į šalį. Ateis laikas, kai Lietuva vėl bus laisva..." (p. 368). Sausio 8 Umanskis dėstė Wellesui užsienio reikalų ministro Molotovo note verbale. Molotovas negalįs į-sivaizduoti abiejų kraštų tvarkingų santykių, neišsprendus Baltijos kraštų problemos. Jis drįso teigti, kad JAV visada laukusios Baltijos respublikų "grįžimo" į Sovietų Sąjungą kaip pageidaujamo dalyko. Welles atsisakė leistis į diskusijas tokiu klausimu ir patarė tai atidėti kelioms dienoms. Umanskis neatvėso. Jis vėl vargino Wellesa vasario 27. Šį kartą Welles Rusijos interesų gynėjui pareiškė, kad tokio klausimo negalima svarstyti, nepriminus pagrindinio JAV politikos principo, kurio ji tolydžio laikosi nuo 1931 metų: nepripažinti teritorinių laimėjimų, pasiektų jėga. Po to Welles priminė Umanskiui, kad pati Sovietų Sąjunga pripažino Baltijos tris valstybes nepriklausomomis dar anksčiau, negu JAV, ir kad ji tokiomis jas pripažino per daugelį metų. Taigi, JAV nusistatymas tuo klausimu visai sutapo su Sovietų nusistatymu, kuris tik prieš kelis mėnesius pasikeitęs (p. 369). Po šio paaiškinimo ponas Umanskis daugiau nebekėlęs Baltijos respublikų okupacijos pripažinimo. Bet tai nebuvo galas sovietų kėslams karo ir pokario metais išgauti prievartinio inkorporavimo teisinį pripažinimą. Tarulis tvirtai pabrėžia, kad JAV "atsisakė būti pajudinamos iš savo pozicijos, netaip kaip kai kurie jų sąjungininkai ir neutralieji, pasirodę esą mažiau atsparūs Sovietų spaudimui" (p. 370).

Savo veikalą Albertas Tarulis baigia visai logišku teigimu: "Iš tikrųjų yra padrąsinantis dalykas, kad kraštas, kuris taip ilgai atsisakė pripažinti Baltijos valstybių nepriklausomybę, dabar įrodė esąs jos tvirčiausias gynėjas. Jeigu ne šis nepajudinamas nusistatymas antrojo pasaulinio karo metu ir po jo, Baltijos problema jau seniai būtų nustojusi egzistavusi" (p. 370).

Su šiuo Tarulio teigimu ir būtų galima užbaigti šią apžvalgą. Apskritai, tai rimtas ir nepaprastai svarbus veikalas, tikrai patarnausiąs Baltijos valstybių reikalui. Jei autorius dar būtų gyvas, galėtumėm prašyti jį antrą laidą dar kiek papildyti, pavyzdžiui, pridėti kai kuriuos dokumentus ištisai (Pabaltijo pripažinimo, 1940 okupacijos pasmerkimo ir nepripažinimo, Amerikos lietuvių delegacijos spalio 15 pareiškimo ir t.t.). JAV suteikto Baltijos valstybėms pripažinimo data paprastai buvo laikoma ne liepos 25, kaip rašo Tarulis, bet liepos 28, tai yra, toji diena, kurią trims valstybėms pranešta, kad jos pripažįstamos. Yra keletas smulkių neaiškumų. 118 puslapyje rašoma, kad Lietuvos žydai (Lithuanian Jews) 1918 lapkričio 18 prašė valstybės departamentą nepalikti Lietuvos neapsaugotos nuo bolševikų, bet neaišku, ar tai buvo Amerikoje gyvenančių Lietuvos žydų ar Lietuvoje gyvenusių žydų prašymas. Lygiai neaiškiai 368 puslapy parašyta apie spalio 15 žygį pas Rooseveltą — pasakyta, kad lankėsi "Lithuanian Delegation", nepažymint, kad tai buvo Amerikos lietuvių delegacija. Būtų buvę naudinga bent vienu kitu sakiniu paryškinti, kokiu būdu I pas. karo metu susikūrė Amerikos lietuvių politiniai organai. Tiesa, visa tai galima rasti autoriaus bibliografijoje minimuose šaltiniuose (pavyzdžiui, apie Amerikos lietuvių pastangas išgauti Lietuvai de jure pripažinimą išsamiai duodama Kosto R. Jurgėlos disertacijoje apie JAV ir Lietuvos santykių užmezgimą, kuri, deja, nėra išvydusi spaudos pasaulio), bet tai būtų tikę ir Tarulio veikale paminėti.

Autorius savo įžanginiame žodyje dėkoja Amerikos filosofinei draugijai, "dosniai suteikusiai" lėšų tyrinėjimui, kelionėms, žemėlapiams nubraižyti ir techninei paramai, šiltai autorius dėkoja ir savo žmonai, kuri praleidusi daug dienų valstybiniuose archyvuose ir prie rašomosios mašinėlės. O mums visiems tenka šviesiai atminti Albertą Tarulį už jo didį triūsą, jo didžią meile Lietuvai, jo mokslines pastangas ir jo pagarbą Jungtinėms Valstybėms, tam "Baltijos valstybių nepriklausomybės tvirčiausiam gynėjui".

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai