Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GALIŪNŲ GODOS PDF Spausdinti El. paštas
NADRUVOS KRIVIS
1235

Kad jūs girdėtumėt,
Kaip tyliai kužda vėlės
Naktim prie mano romuvos
Iš medžio aprasojusių šakų! —
Nesykį jau šaukiau lakštingalom:
Nutilkite!

Bijau,
Gal nenugirstu kokio žodžio,
Tyram giesmių šaltiniui trykštant iš nakties.
Nubus aušra,
Nutils lakštingalos,
O man vienam teks viską išgiedot,
Ką prikuždėjo dvasios
Apie žygius ir pergales.

Aš pats stebiuos,
Kad, silpstant nuo senatvės klausai,
Vėlių balsus aiškiau girdžiu.
Čia kartais, lyg užtvinus Vyslos upė, liejasi
Į dausą nukeliavusiųjų krivių, rikių, karžygių kalba,
Ir aš meldžiu Ilgiau miegot aušras.

HERMANN VON SALZA
(KRYŽIUOČIŲ MAGISTRAS)
1237

Mes kalbame:
Tegul ateina Dievo karalystė —
O jos dar vis nėra.
Kokia mums gėda, Kristaus išrinktiesiem riteriam,

Kad žemėse
Tarp Nemuno ir Vyslos
Dar karaliauja velnias!

Jis paglemžė net mūsų Atpirkėjo karstą —
Visas šventas ir nešventas vietas.
Šiandieną velnio rankoj Jėzaus išminti takai,
Golgotos kalnas, minaretai, aisčių lygumos...

Jis kursto karalius mus guit iš savo miestų,
Sukietina pagonių širdis apžavais —
Mums lemta ugnimi, krauju ir vandeniu
Įkurti Dievo karalystę žemėje.

Sakau jums, mano broliai,
Kovūnai riteriai,
Jog Nemuno ir Vyslos paupiuos
Lengviau sužeisti velnią šventintu kardu,
Kaip kryžiumi.

INOCENTAS IV
1253

Man suteikta galia:
Valdovam duoti vainikus
Ir vėl atimt.
Šį rytmetį karališką vainiką aš daviau
Lutavijos valdovui Mindaugui —
Padėk, o Viešpatie,
Kad jį vertai nešiotų!

Gana jau išgamų sūnų —
Nuo vieno jų
Turėjau net iš Amžinojo Miesto bėgt,
Nuplėšti jo vainiką nuo galvos, iškeikt žemes —
Kodėl, dangaus ir žemės Valdove,
Tu pastatei mane
Karalių tėvu?

Nusvirdė galvą tiara,
Nuspaudė pirštą žiedas —
Įsmelkusioje nuo žegnonių mano rankoje
Ir dangiška, ir žemiška valdžia —
Kai reikia laiminti,
Nebegaliu pakelti jos
Ant miestų ir pasaulių.

Šį rytmetį
Vainiką išsiunčiau
Kilniam Lutavijos valdovui Mindaugui,
Ir stebuklingai visos mano jėgos grįžo.
Į šiaurę keldamas abi rankas,
Aš tris sykius palaiminau
Pašvaisčių žemę.

TRENIOTA
1264

Ne drebulėlė,
Kurią prakeikė Eglė —
Tu, mano motina, dievų duktė!
Liūdnai svyravus, bailiai drebėjus,
Vėl sutvirtėsi,
Kariūnų žeme,
Audros glėby.

Kai aš bučiuoju
Tave prieš miegą,
Ir žvaigždės ilsis mano plaukuos,
Jaučiuos karalius, apvainikuotas —
Ne tavo priešų —
Paties dangaus.

Ant šalto skliauto
Aušrinė gema,
O mano kūne gema aistra
Tave garbingai krauju pakrikštyt
Ir pasakyti:
Vandens gana.

Tave dar krikštys
Lietumi dienos,
Tave dar krikštys naktys rasa,
Bet kraujo krikštas atvers dau dangų
Šiame pasauly —
Atvers dausas . . .

Regiu iškylant Auksinį sostą
Nuo Prūsų žemės lig Dauguvos.
Girdžiu drebulę baimingai šlamant
Ir naują audrą
Iš miego bundant —
Nebok tu jos!

VAIŠVILKAS — MINDAUGO SŪNUS
1268

I
Geriau visai negimt
Ir saulės nematyt,
Negu užgimus nuolat žvelgti mirčiai į akis.
Mirtie, kodėl tapai tu mano giminės
Sesuo bei motina?

Tau lankantis pas mus,
Į širdį kalavijai lenda,
Ir broliai nebemyli brolio, sūnūs — tėvo.
Mirtie, kodėl esi tokia beširdė motina,
Tokia žiauri viešnia?

Net ragana labiau gailėtųsi
Raudojančios našlaitės,
Negu tu aisčių giminės gailies.
Mirtie, šiandieną palieku aš tau šaltų lavonų griaučius,
Garuojantį ant kalavijų kraują —
Ir išeinu maldauti Viešpatį
Pasigailėjimo.

II
Gili tamsa,
Tyli vienatvė,
Tiktai vilnis nerimsta Nemune,
Lakštingala netyli alksny —
Vilnis pasiilsės prieš audrą,
Lakštingala — prieš aušrą,
Bet, Viešpatie,
Ar kas aptildys mano nerimą?

Čia per švelni vieta
Vienuolio atgailai
Už savo tėvo, brolių, giminių kaltes,
Ir tu neišklausai maldos —
Man laikas bėgti ko toliausiai nuo lakštingalų,
Nuo alksnių, Nemuno vilnių
Į atšiauresnę naktį.

Yra tenai, Egėjo jūroje,
Smaili uola,
Lyg koks sustingęs Dievo pirštas
Nuo grasinimų žiauriem karaliam.
Uolos aukštybių amžinoj tyloj
Lengviau pasiekia eremitų maldos dangų,
Ir atgaila
Lengviau sušvelnina
Aukščiausio rūstį.

Tuojau man reikia būt
Ant Atoso viršūnės,
Kol dieviškoj ugny
Dar neliepsnoja Voruta.
Nusilpusiam nuo pasninkų ir nemigos
Gal man įmes koks gailestingas žvejas žuvį
Į elgetos pintinę,
Nuleistą mūrais virvele
Egėjo jūron.

III
Tai vėl esu,
Kur būti nenorėjau —
Pačioj klaikiausioje mirties akivaizdoj.
Kažin kokia baisi jėga
Mane vėl sugrąžino iš šventos kelionės.

Ar mano širdžiai
Eit su kruvinu kardu
Nuo Deltuvos į Nalšią, nuo pilies į pilį? —
Bet kaip galiu nusiramini maldoj,
Kai nužudyto tėvo nerami dvasia
Ieškot teisybės varo?

Nepaliesta liks Atoso viršūnė,
Nepabučiuotas Dievo kryžiaus medis,
Neperplaukta Egėjo jūra . . .
Mane tuoj persmeigs kalavijų kerštas —
Tuoj apkabins mirtis,
Ir kraujo jūroje
Per amžius
Plūduriuosiu skenduoliu.

TRAIDENIS
1270 - 1295

Dvidešimt penketas pavasarių
Be džiaugsmo,
Dvidešimt penketas žiemų
Be atilsio —
Ar tai ne didelė auka užrūstintiem dievam
Ir kalavijais priremtai prie marių žemei?

Koks džiaugsmas alpti sužeistam,
Koks poilsis klausyt ginklų žvangėjimo? —
Žiemom kariavome,
Pavasariais šventažolėm gesinome
Pūliuojančias žaizdas,
Tetervinam prie upių liaupsinant
Ievų žydėjimą.

Turėtų pagaliau atlyžt
Dievai užrūstinti —
Dvidešimt ir penki pavasariai
Krauju klestėjo . . .
Dvidešimt ir penki pavasariai,
Lyg kalavijai, buvo suremti į mano širdį,
Nuo išdavystės saugojant
Kiekvieną žemės žiupsnį.

VYTENIS
1295 - 1316

Neapkenčia ugnis vandens
Nei kardas kryžiaus —
Kam jūs apgaudinėjate mane,
Kad jie prie Dauguvos ir Priegliaus
Jau tapę broliai?

Baisus žmogau,
Kuris nešioji ant krūtinės Dievo kryžių
Ir ant apsiausto velnio kardą,
Tu gyvulišku siautuliu esi pranokęs
Pikčiausius šernus!

Sukandžiojai rankas net tų,
Kurie tave jaukino, glostė
Ir siundė ant manęs —
Pagalbos šauksmą nuo Rygos ligi Kernavės
Šiandieną atpūtė šiaurinis vėjas.

Tau niekad neatleis
Užpultos aisčių giminės —
Net Peipuso paežerės žvejai prakeiks.
Kentėsi be paguodos savo gėdą
Į mirtį nublokštų kartų keiksmažodžiuos.

Tu melavai,
Kad gali susijungt ugnis su vandeniu
Ir kryžius su kardu . ..

ALGIRDAS
l377

PASAULIUI
Ne auksinį vainiką dėvėt ant galvos,
Ne soste palaimiai ilsėtis —
Man rūpėjo kariaut,
Мan rūpėjo laimėt —
Aš skubėjau užtvenkt
Rytuose gyvą jūrą.

Nežinau, iš kokių paslaptingų gelmių
Naujos kiltys kasdieną išplūsta.
Jos, lyg bangos audroj,
Pamišimo naktim,
Pačios žūsta Salas nuskandina.

Mano žemė — sala tarp rūsčių vandenų,
Tarp atsibudusių vėtrų —
Nebėra jau kada
Besidžiaugti garbe:
Sosto perlais,
Vainiko rubinais . . .

Karalius ten jie tepa aliejais šventais,
Ir vienuoliai maldingai apgieda.
Aš gimiau valdovu,
Už kurį kovoje
Tesimels liūdnos pušys,
Kardui žaizdą atvėrus.

KRYŽIUOČIAMS

Krikšto reikia ir totoriui,
Ir kalmukui, ir kirgizui —
Tuščios stepės
Be malonės žiopčioja,
Lyg alpdamos be marių žuvys.

Koks tai troškulys —
Žmogus žmogaus net kraują geria,
Upių lūpos džiūsta . . .
Baltos kaukolės
Yra jiem sidabrinės taurės,
Melsvos gyslos — upės

Neškit jūs tenai kaušely krikštą:
Užgesinkit kūno ugnį
Dievo upių vandeniu!
Dūsta Džengiskano stepės,
Kaukolėm nusėtos,
Ir oazėse haremai,
Pridvelkti aistros.

AUDROMS

Kaip ąžuolas,
Šaknis plačiai suleidęs žemėn,
Juokauja su audrom,
Taip as nūnai,
Išplėtęs savo giminę
Po visą rytžemę,
Šaipaus iš debesies nuo stepių.

O debesys, o debesys —
Audrų sparnai,
Jūs šioj padangėje rytoj palūšite!
Šypsosis ąžuolas,
Šaknim apsikabinęs akmenis,
Iš jūsų gėdos.

Šypsosiuos aš,
Plačiai šaknis suleidęs žemėn,
Iš lūžusių sparnų,
Šypsosis mano sūnūs - dukterys
Karalių sostuose . . .

KARALIENEI

Liepsnelė prie ikonos —
Tu, mano karaliene, vėl meldies!
Po darbo ir kovų sumigo žmonės —
Nėra gyvos žvaigždės.

Jau nieks tavęs negundys —
Ilgoj maldoj neišblaškys.
Užvėrė net ir paskutinės žvaigždės
Nuvargusias akis.

Pily šventa ramybė —
Vaiduokliai slenka į menes .. .
Maldauk, kad Kristus ir jo motina
Taip rūsčiai nežiūrėtų į mane.

Maldauk, kad Aukso Orda
Rytoj pranyktų su rasa,
Ir sklistų tik iš mano karalystės
Saulėtekio šviesa.

Liepsnelė prie ikonos —
Visa padangė mirtinai tamsi.
Tu man vienintelė liepsnelė
Šioje nakty esi.

JUODIESIEM VANDENIM

Prie Mėlynųjų Vandenų
Juoduosius Vandenis laimėjau,
Ir išsipildė šimtametis sapnas
Pergalės trimito
Svaigiame aide.

Juodoji Jūra
Vakaro bangom
Kaip laumė marškomis mosuoja.
Šiandien ji žada Lietuvai išburti
Kelią į laimę,
Galią ir sapnus.

Kas nenorėtų
Pažadais tikėti,
Rankom apglėbęs jūrą ir stepes —
Mane vadinkit žalumų karalium,
Stepių galiūnu,
Marių viesulu . . .

Juodoji Jūra —
Paslaptinga laume,
Džiaukis šiandieną mano pergale.
Turi jau sesę — Baltiją laimingą —
Sveikink, didžiuokis
Gintaro lobiu.

MŪRAMS

Neatleisiu pats sau
Nė mirties valandoj,
Kad tiems mūrams buvau gailestingas.
Penkių jūrų ženkle,
Lyg daina prarajoj,
Mano pergalė dingo.

Juos tirpdžiau ugnimi,
Skandinau kraujuje,
Bet pilies piktos šaknys paliko.
Apgulos dienomis
Įlaužta buvo žemė,
Sutrankyti auksiniai vainikai.

Kuo ta žemė kalta,
Kuo tie mūrai kalti,
Jei man laimės žvaigždė užsimerkė! —
O dievai! Sapnavau,
Jog net mano šalis
Tos pilies tapo vergė.

Atsibudęs nirtau,
Šiurpų sapną prakeikiau,
Baisiame niršuly roviau plaukus —
Nuo pirmųjų gaidžių
Lig žvaigždynų migos
Nerimi mano aimanos plaukė.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai