| |
|
|
|
Aloyzas Baronas: ŽVAIGŽDĖS IR VĖJAI. |
 |
 |
 |
|
Parašė Jonas Brazaitis
|
Aloyzas Baronas: ŽVAIGŽDĖS IR VĖJAI. Novelės. Išleido Venta. 240 p.
Naujosios lietuvių literatūros meisteriai Grušas, Vaičiulaitis, Jankus ir liūdno atminimo Cvirka kiekvienas sukūrė savo novelės charakterį. Laimėti naujas pozicijas, reiškia—ateiti su kuo visai nauju, nepakartojamu. Ant tokio bandymų kelio yra atsistojęs A. Baronas.
Aloyzas Baronas ilgai jieškojo savęs. Pradžioje jis pasireiškė kaip eilių rašytojas. Tik gana vėlai, tremtyje, pasirodė jo nežymūs beletristiniai dalykai. Amerikoje jis dviejuose novelių konkursuose laimėjo premijas, ir tai jam padėjo "susidaryti vardą", dar neišleidus knygos. Išėjęs rinkinys "žvaigždes ir vėjai" duoda progos kritiškiau į tuos darbus pažiūrėti ir pajieškoti, kas čia yra nauja ir autoriui charakteringa, kas pasiekta, kas tobulintina, nuo ko visai nusikratytina.
Didžiausias knygos minusas yra tas, kad autorius per maža atrinko. Atranka tų pačių dalykų, aišku, nebūtų pakėlusi, bet būtų davusi jiems ryškiau iškilti, o priekabiems kritikams atėmusi progą atrasti perdaug blogų dalykų. "Pavėlavimas", "Išdavimas", "Srovė", "Priežastis", "Didžioji dovana" ir dar keletas su nedidelėmis korektūromis sudarytų tą didžiąją A. Barono dovaną mūsų jaunajai kartai ir iš viso beletristikai, kuri naujais talentais negausi, nes ir pats laikas jiems išaugti ir subręsti nepalankus.
A. Barono novelių tematika įvairi, bet daugiausia veiksmas sukasi apie praėjusio karo, okupacijų metus, tremties dienas. Personažai — daugiausia jaunimas. Gyvenimas ir žmonės imami ne iš fantazijos, bet iš realaus gyvenimo. Gerą dalį užima meilė. Kartais ji nelaiminga ir priveda prie išdavimo, kaip "Srovėje", kartais neištikima, baigiasi savižudybe ("Pirštinės"), kartais nesuprasta ("Mėlynas švarkas") ir t. t. "Paskutiniam žvilgsny" ji baigiasi laimingai, o "Vaškinės lėlės" Liucija nueina su svetimais kareiviais. Asmenys daugiausia vyrai. Jų gana daug. Vadinami jie paprastai tik vardais, o kartais dar paprasčiau — tik įvardžiais "jis" ir "ji". Tad paskaičius visas noveles, nelengva net išskirti. Keletui duota "tikresni" vardai, kaip "Bailys" ar "Valkata". Tačiau ir autoriui svarbiausia kol kas ne žmonės vaizduoti, ne charakterius kurti, ne psichologines problemas spręsti, o parodyti, į kokias idėjų, laikų, sąlygų, įstatymų painiavas šių dienų žmogus yra patekęs. Jo žmonės susitinka su tokiais klausimais, kurie yra įstatymų ribose ir teismo kompetencijoje ("Pavėlavimas", "Išdavimas", "Vagis"). Savo sprendimuose ir galvosenoj jie yra teisingi, bet eina prieš įstatymus. Jie pasielgia taip, kaip nusprendžia, ir jų likimas aiškus: arba jie sušaudomi arba teisiami. Tik tie išvengia įstatymų neteisybės, kurie žūsta. Kartais žūsta atsitiktinai arba tik dėl to, kad autoriui reikalingas toks novelės užbaigimas. Nužudyti herojų nesunku, bet tuo nei problema neišsprendžiama, nei tezė neįrodoma.
Teisingo sprendimo, priežasties ar meilės jieškojimas ir yra pagrindinis ir charakteringas A. Barono novelės bruožas. Jo personažai savo sprendimuose taip įklimpsta, taip susipainioja, kad nejučia įvelia j tuos samprotavimus ir skaitytoją, kuris taip pat jau linksta prie tų klaidingų, sakysim, neįprastų sprendimų. Toliau reiktų vengti trafareto, novelę pradedant, ir moralų jos pabaigoje. Banali pradžia: vienas galvoja, galvoja, ateina kitas, abu pasikalba, dėl ko nesutaria, ir vienas kuris pradeda savo "istoriją". Geresnėse novelėse A. Baronas to išvengė, — čia jis sudaro ir gerą fabulą ir užmezga stiprią intrygą. Jei atomazga ir silpnesnė, tai ją atperka lyrinė nuotaika.
Nepaprastai sunkus ir neramus A. Barono gyvenamasis laikotarpis. Jo akivaizdoje viskas buvo sugriauta, idealai nuvertinti, paminti, neteisybė viešpatauja, smurtas laimi ir valdo. Tas fonas ir jame veikią žmonės pavaizduoti nėra lengvas dalykas. Dėl to ir Baronui ne visada pasiseka tas uždavinys be priekaištų atlikti: čia jis schematiškai sutvarko veikėjų elgesį ir įvykius, kad pateisintų pasiimtą tezę ("Geras žmogus", "Bailys"), čia per lengva ranka atsikrato veikėjo ("Bėgiai", "Pirštinės", "Pasitikėjimas"; net "Srovėj", kur Algis nelemtingai paskandinamas šuliny). Gal tai atsitinka dėl to, kad autorius per lengvai nori įvykdyti novelės "atomazgą"; o gal iš tikrųjų tuose dalykuose, kurie rašyti pradžioje. Vėlesnieji, daugiau išgyventi, išstudijuoti, labiau psichologiškai ir logiškai pagrįsti, su didesniu literatūriniu įgudimu parašyti, to staigumo nebeturi ir rodo rašytojo rimtą pažangą.
Neaiškus pasaulis, klaidus gyvenimas, sukti įstatymai ir neteisingi visokių valdžių reikalavimai ir potvarkiai — dėl to ir A. Barono veikėjai, norėdami viską išsiaiškinti, daug kalba, ginčijasi, filosofuoja. Laimė, kad jo kalba graži, stilius poetingas, — skaitytojui nekelia nuobodulio. Gausumas minčių, jų originalumas — nėra minusas, bet novelėje reikia vengti perkrovimo. Kur surandama stipresne intryga, kur plačiau atskleidžiami veikėjų vidaus pergyvenimai ir sudaroma turiningesnė fabula, tos novelės rodo gražų A. Barono beletristo talentą ("Pavėlavimas", "Išdavimas"). Daug šilumos ir jausmo prideda tokios lyrinės vietos, kaip "Pavėlavimo" gale už lango dainuojančių beržų vaizdas. Ir tas Vytauto noras juos perkelti ant nuteistojo Lapinsko kapo.
Pakanka paskaityti bet kurią pasitaikiusią Barono novelę, kad pamatytume jo stiliaus puošnumą. Štai ištrauka iš "Srovės":
"Jį lydi saulė. Lapai, kaip dienos, krinta žemėn ir saules laidoje atrodo dar geltonesni. Stačiai degantys, kaip rudenio laukais beklaidžiojančios liepsneles, žmogus mina šias liepsneles į purvą, prisimindamas, kad šitokiais rude-niais jis išvažiuodavo tuo pačiu vieškeliu pro beržus, kaip jo lagaminas, ligi pačių viršūnių aptaškytus juodais taškais, kur kranksėdavo varnos. Jų kranksėjimas jam visada primindavo mirtį, ir atrodė, kad ne šalna, ateidavusi kas rudenį, balta, kaip jo tėvo galva, bet šis beprotiškas varnų kranksėjimas barstė lapus." (123). Puikių palyginimų gausybe:
"Prietema, kaip motina, ji tam-sion skaron baigia įsupti, ir jam taip gera".
"Prie vartų stovi lietaus išprausti šermukšniai, vis stipriai tebelaiką savo šakose, kaip rankose, raudonas uogas".
"žmogus stovi pakelėje, kaip užmiršta žagrė, tikėdamas, kad jo niekas nemato".
"Rudenio vėjas, kaip šuo, puola jam drabužius ir plaukus".
"Stasė uždare duris. Durų trinktelėjimas, rodos, jos širdį uždare į nedegamąją spintą ir raktus įmetė į ežerą."
Kaip stiliaus puošmenomis, taip autorius mėgsta žaisti ir aforizmais. Jų gausumu kadaise yra pasižymėjęs savo kūrybos pradžioje J. Grušas. A. Baronas randa jų gražių, naujų, reikšmingų. Bet netaupymas ir neat-rinkimas gali juos nupiginti. To reikėtų vengti. Žinia, pamažu viskas nusistovės, susiformuos, įgaus saiką ir savikritiką. Jau ir dabar galima pasidžiaugti, kad mūsų beletristika nesibaigia Jurgiu Jankum, o susilaukė jaunos, kūrybingos jėgos.
Jonas Brazaitis
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
