Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PROF. VLADAS JURGUTIS PDF Spausdinti El. paštas
Lietuvos Banko organizatorius ir valdytojas
V. Jurgutis visą savo nepaprasta atmintimi, gabumais, kietu darbu ir didžiuliais valios resursais įsigytą žinių lobyną galėjo išskleisti, kai jis 1922.IX.28 Lietuvos respublikos prezidento buvo paskirtas suorganizuotino Lietuvos Banko valdytoju, o 1925 rudenį ir Lietuvos universiteto dėstytoju.

Atsistodamas Lietuvos Banko priešaky, Jurgutis tuo pačiu įsipareigojo sukurti įstaigą, kurios uždavinys buvo: 1. įgyvendinti pastovią bei patvarią pinigų sistemą, 2. reguliuoti pinigų apyvartą krašte, ir 3. savais kreditais ugdyti krašto ūkio augimą. Tai pirmiausia reiškė — įgyvendinti savąjį pinigą litą tuo laiku, kai žmonių akyse buvo sugriautas bet koks pasitikėjimas didelių kaimyninių valstybių pinigais — rusišku rubliu ir vokiška marke. Drauge tai reiškė — galutinai atsipalaiduoti nuo Vokietijos ekonominės priklausomybės ir sukurti Lietuvos politiniam savarankiškumui bazę.  Pačio V. Jurgučio pasakojimu, net jaunos valstybės tarnautojai, gavę pirmąsias algas litais, skubėdavo iš pradžių juos pakeisti į dar apyvartoj ėjusias vokiškas markes, pavadintas auksinais. Griežtai ribodamas litų emisiją ir kaupdamas jam paremti kiek didesnį aukso rezervą, bankas išgyvendino vokiškos markės pėdsakus ir parodė, kad litas nori pasilikti patvariai pastoviu jaunos respublikos pinigu.

Lietuva, pasirinkdama auksu pagrįstą pinigų sistemą ir pavesdama jos tvarkymą centriniam bankui, įstatymais suteiktų galių ribose nepriklausomam nuo bendrojo valstybės administracinio aparato, faktiškai vykdė tuometinę sveikų pinigų tarptautinę tradiciją — atskirti centrinį banką nuo politinės įtakos ir krašto viešųjų finansų administracijos. V. Jurgutis, pastatytas banko su tokiais uždaviniais priešaky, rado pirmą kartą savo gyvenime tinkamą veiklos lauką ir galėjo pritaikyti tuos klasinės ekonomikos principus, kuriuos jam buvo įskiepiję Mūncheno universiteto profesoriai ir jo paties plati lektūra. Tuomet ekonomikoj vyravo  mintis,  kad tvirto bei pastovaus  santykio palaikymas tarp krašto piniginio vieneto ir tarptautinės vertės mato — aukso yra tas inkaras, kuriuo turi bazuotis visa centrinio banko pinigo bei kredito politika ir atitinkamai tvarkomi krašto finansai. Tuos principus V. Jurgutis, padedamas svarbiausia J. Paknio, stengėsi pravesti ir praktinėj banko veikloj. Jie atsispindi ir V. Jurgučio, kaip valdytojo kalbose, pasakytose metiniuose banko akcininkų susirinkimuose: "Svarbiausiu iš visų uždavinių praėjusių metų sąlygose", išsireiškė valdytojas 1924 m. susirinkime, "be abejojimo, turėjo būti įgyvendinimas pastovios bei patvarios valiutos. Jis buvo padėtas visos mūsų bankinės politikos pa-grindan, jis ėjo raudonu siūlu per visus banko valdybos darbus", nors "toksai banko vadovybės nusistatymas sudarė nemaža kredito sunkenybių . . . Apsaugoti kraštą nuo dar didesnės finansinės nelaimės (turima vokiškos markės žlugimas galvoj) bus galima, jei krašto gyventojai visiškai pasitikės litu". Tam tikslui laikytas 100 proc. notų padengimas auksu bei juo pagrįstomis valiutomis. "Toks banko vadovybės nusistatymas sukėlė sunkumų kreditų rinkoj ir iššaukė balsus už laisvesnę notų emisiją" . . . Čia valdytojas stabteli ir pareiškia savo kaip ekonomisto įsitikinimą: "Ne paleistų banknotų kiekis, o tik kietas darbas gamina kapitalą ir krašto turtus". Panašiai, tik labiau detalizuodamas, Jurgutis išsireiškė ir paskutinėj savo, kaip valdytojo, kalboj 1929.IV.27 akcininkų susirinkime: bankas su savo notų emisija negaminąs kapitalo, o tik suteikiąs priemonių esamo kapitalo apyvartai ir tą apyvartą palengvinąs. Tačiau pripažino, kad tarp tų dviejų dydžių, t. y. tarp kapitalo kiekio ir pinigų apyvartos, turįs būti išlaikytas reikiamas santykis, norint išvengti defliacijos ar infliacijos. Pasiekti tos pusiausvyros bankas teturįs vieną priemonę — vykdyti selektyvinę kredito politiką, kuri drauge esanti ir praktinė notų emisijos priemonė. Ir tuojau eina prie tos kredito politikos pobūdžio paaiškinimo: kiek galint suteikti pilniau ir prieinamai pigesnį kreditą toms mūsų ūkio šakoms, kuriose esą sukoncentruotos mūsų ūkinio gyvenimo gamybinės jėgos, kur kaupiasi mūsų augantis turtas ir kapitalas. Tos gamybinės jėgos glūdinčios mūsų pramonėj ir pirmiausia eksporto prekyboj. Sutraukdamas savo kaip centrinio bankininko credo, V. Jurgutis išsireiškia su W. Churchillio kalboms būdingu lakoniškumu: "Reikės daugelio metų, sunkaus darbo ir didelio taupumo, kad pajėgtume pasivyti tautas, kurios yra už mus daugiau pažengę, kad sukurtume didesnius kapitalus ir sugebėtume tinkamiau jų apyvartą tvarkyti".

Iš V. Jurgučio pasisakymų galime pastebėti, kad jis, nors ir darydamas eilinius bankinės politikos sprendimus, visados turėdavo prieš akis ir mūsų tautos ateities kelio viziją. Jis buvo tikrai plačių interesų asmenybė. Mėgo ir meną. Toji meilė menui pasireiškė konkrečiai ir naujų Lietuvos Banko rūmų statyboj. Kertinis akmuo padėtas 1925.111.24, o šventinimo apeigoms atlikti buvo pakviestas prel. J. Maironis. Statybą projektavo ir jos išpildymui vadovavo arch. prof. M. Songaila ir inž. F. Vizbaras. Rūmuose buvo sujungtos klasikinio stiliaus solidumo tradicijos, simboliškai turėjusios vaizduoti Lietuvos pinigo lito patvarumą, ir tautinio meno kūrybiniai pasireiškimai. Rūmų fasadui papuošti buvo pakviestas skulptorius - dailininkas K. Šklėrius, kurs 1927-28 nulipdė kompoziciją, vaizduojančią Lietuvos darbo, gausos ir saugumo simbolines figūras. Viduje didinga operacijų salė ir banko vadovybės kambariai išpuošti tuometinių Lietuvos dailininkų kūriniais. Rūmai galutinai baigti 1929. Jie buvo vienas gražiausių pastatų visame Pabaltijy.

Pastatydino Lietuvos Bankui rūmus, bet pats jais nebesinaudojo. Kai 1929 vyriausybė be jo sutikimo įtraukė į banko vadovybę kai kuriuos direktorius, V. Jurgutis rugpiūčio 6 įteikė Lietuvos prezidentui atsistatydinimo iš valdytojo pareigų raštą, kurį tik po trijų mėnesių prezidentas nenoriai priėmė. Tas epizodas tarp kitko vaizduoja vieną iš V. Jurgučio asmenybės bruožų: didelį pareigingumą ir atsidavimą vadovaujamam darbui ar įstaigai, kurios šeimininku jis norėjo būti ir bendradarbius pasirinkti pagal jų pasiruošimą, o ne ideologinį ar politinį nusistatymą. Čia prisimena jo žodžiai iš 1960.X.3 laiško: "Jaunatvėje nežiūrėdavau idėjinės atmosferos barometro . . . Tiesa, mėgdavau gyvenime plaukti prieš vėją, nors, rodos, audrų pats ir neieškojau, nors jos vis kažkaip mane užklupdavo . ..".

Iš banko vadovybės pasitraukė, bet Jurgučio užbrėžta pinigo politikos linija raudonu siūlu tęsėsi per pasilikusį ilgametį valdytojo pavaduotoją J. Paknį, kurs 1939 buvo paskirtas ir banko valdytoju. Mat, tarp V. Jurgučio ir J. Paknio, kurs 1922-26 buvo tik vienas iš banko direktorių, o 1926-29 ir jo pavaduotoju, išsivystė neatskiriama profesinė bičiulystė ir tarpusavio pasitikėjimas. Todėl ir V. Jurgučiui pasitraukus iš valdytojo pareigų, pagrindinė banko politikos kryptis buvo aptariama neoficialiuose Jurgučio - Paknio "posėdžiuose" vieno ar antro bute. Jiedu buvo skirtingų ideologijų ir priešingų būdų: Paknys — įkūnyta dvasios pusiausvyra ir ramybė, mažakalbis, visados blaivus, formaliai socialdemokratas; Jurgutis — kunkuliuojanti enciklopedija, gražiakalbis, su giliom krikščioniškom tradicijomis, nevengęs ir "burnelės". Jurgutis paklaustas, kaip jis apibūdintų savo 1948 mirusį draugą, 1960.1.10 laiške apie Paknį rašė: "Tai buvo gentleman kilniausia to žodžio prasme . . . Platesnei visuomenei jį tinkamai įvertinti nelengva. Jis savo darbais yra kur kas daugiau nuveikęs, negu gali atrodyti toliau stovinčiam asmeniui. . . Galima sakyti, kad asmeninio gyvenimo jisai visai neturėjo. Tai būta vyro nenuilstamo darbštumo, didelių gabumų, plačios ne tik ekonominės, bet ir istorinės bei literatūrinės erudicijos. Nuo intelektualinių privalumų neatsilikdavo jo valios bei jausmų savybės. Buvo tai žmogus didelio objektingumo savo sprendimuose, didelio teisingumo savo užsimojimuose, didelio sąžiningumo savo darbuose. Banke jam teko sunkiausia darbo našta: ūkio reikalai ir provincijos skyriams vadovavimas. Didingas jo statybinių vargų paminklas yra Banko rūmai Kaune. Didelis yra jo nuopelnas tame, kad mūsų senoji valiuta buvo išlaikyta pastovi. . . Kadrus parinkdamas ir ugdydamas, jis niekuomet nežiūrėjo žmonių įsitikinimų, bet tik jų sugebėjimų, jų darbų. Šioje srityje jis turėjo tiesiog nepaprastų gabumų. Čia jam padėdavo jo švelnus, su visais mokantis sugyventi būdas, kurį gražiai išreiškė viduramžių kapinių paminklų įrašas: Vir bonus, pacificus".

Jurgutis įsiamžino kaip profesorius
Viename iš laiškų V. Jurgutis apie save rašė: "Nemėgau jokių žaidimų. Liko knygos. Skaičiau žymiausius pasaulio rašytojus išminčius". Vėliau rašydamas citavo Dantę: "Mokslas yra mūsų sielos tobulumo viršūnė, moksle glūdi mūsų aukščiausia laimė". V. Jurgučio palinkimą į mokslą buvo pastebėję ir jo mokytojai. Ne veltui dar 1910 jam buvo pasiūlyta ruoštis profesūrai. Pasiūlymo nepriėmė vien dėl to, kad jau tada pajuto didesnį palinkimą į ekonomiką, nekaip į teologiją. Jau I pasaulinio karo metu vienerius metus dėstė Saratovo kunigų seminarijoj, o grįžęs į Lietuvą trumpai profesoriavo Kauno kunigų seminarijoj. Tačiau tikrasis Jurgučio noras mokinti įsikūnijo, kai jis 1925 buvo pakviestas Lietuvos universiteto Teisės fakulteto finansų katedros ekstraordinariniu profesoriumi. Iš pradžių dėstė pinigų bei bankų ir socialinės politikos kursus. Nuo 1930 jis perėmė finansų mokslo dėstymą ir atsisakė nuo socialinės politikos kurso. Tuojau suorganizavo pagarsėjusį finansų mokslo seminarą, o kiek vėliau ir pinigų bei kredito seminarą.

Kaip žinia, reikalo verčiamas Jurgutis nevengė valstybinio    vadovaujamo darbo:  buvo kurį laiką seimo nariu, užsienio reikalų ministru, banko valdytoju, valstybės tarybos nariu. Tačiau tikru savo gyvenimo pašaukimo išsipildymu laikė darbą su Lietuvos akademiniu jaunimu. Atėjęs į universitetą, iš jo nepasitraukė, kol 1943 pavasarį nacių buvo įkalintas. Tad jaunimo mokymui paskyrė ne tik savo neįprastais gabumais bei kietu darbu sukauptą žinių lobyną, bet ir pačią gražiausią savo gyvenimo dalį. Pačio profesoriaus žodžiais tariant, per mokymą žmogus įsiamžina, neišnyksta kaip dūmas išblaškomas vėjų, nepraeina pro šį pasaulį "sicut mutina pecora" — kaip nebyliai gyvuliai (romėnų istoriko Saliustijaus žodžiai, cituoti 1958 Jurgučio laiške). Nors Jurgutis pripažino, kad mokymas ir mokslo kūryba yra sunkus darbas, "tačiau laimingi tie, kurie gali tokį darbą dirbti. Tą laimę tik tuomet gerai pradedi suprasti, kada jau pats nebepajėgi nieko produktingo bedirbti" (iš 1960 metų laiško).

Toji laimė pirmiausia kyla iš to, kad mokymas, būdamas susijęs su knyga, yra drauge ir nuolatinis savo dvasinių jėgų plėtojimas. Mokai, kaip suprasti įvairius gyvenimo reiškinius, bet tuo pačiu ir patsai mokaisi. Tokios satisfakcijos Jurgutis negalėjo justi, būdamas banko valdytoju. Antra, pasišventęs visa savo siela tiesos ieškojimui, Jurgutis juto, kad tuo būdu jis prisideda prie jaunų, imlių protų formavimo bei kūrybingų asmenybių ugdymo. Į auditoriją atvykdavo su nepaprastu punktualumu. Dar prieš skambutį palikdavo profesoriumą ir palengva skindavosi sau kelią per studentų kleginčią minią, išsiliejusią iš visų Teisės fakulteto auditorijų įprastinei tarp paskaitų pertraukai. Pasigirdus skambučiui, Jurgutis jau pasirodydavo katedroje. Toks jo punktualumas laiku sutraukdavo ir studentus į sausakimšai pripildytą didžiausią Teisės fakulteto auditoriją.

Pradėdamas paskaitą, trumpai primindavo praeito karto dėstymą. Studentų akys, pilnos jaunatviškos energijos, neraginamos nukrypdavo katedros linkui. Nuo pat pirmų paskaitos žodžių užsimegzdavo gyvas kontaktas tarp profesoriaus ir jo klausytojų. Studentai nejučiomis įsitraukdavo į gyvą dėstomų mokslinių minčių sekimą. Sugebėdamas auditoriją užburti savo paskaitomis, Jurgutis patį mokymo procesą paversdavo iš vienašmenio monologo į daugialypį minčių dialogą. Studentai pastebėdavo, kad jis veikiai pajusdavo tą spontaniškai susikurian-čią tarp kalbėtojo ir klausytojų atmosferą. Profesoriaus stambokas veidas bematant paraudonuodavo, jo nedidelės akys žybčiodavo viską veriančiais žvilgsniais, ir galėdavai savaime pastebėti, koks entuziazmas ir pasitenkinimas trykšdavo iš jo vidaus. Jurgutis buvo iš tikro didelis profesorius ir geras kalbėtojas. Turėjo neabejotinų įgimtų pedagoginių palinkimų bei gabumų. Tačiau be kieto darbo pastangų ir dideli gabumai neneša daug vaisiaus.

 Norint suprasti Jurgučio kaip dėstytojo pasisekimą, reikia pirmiausia atsiminti, kad jis visados būdavo gerai paruošęs savo dėstomą dalyką. Turėjo Mūncheno universitete puikių profesorių, iš kurių įsigijo ne tik mokomų dalykų pagrindus, bet ir pažino efektyvaus dėstymo metodus, ypač iš L. Brentano. Jo paskaitų užrašai niekados nebūdavo pageltę. Tai rodydavo, kad jis nuolatos juos atnaujindavo ir gilindavo naujomis idėjomis, kylančiomis iš plačios lektūros ir gyvenimo patyrimo. Pasiskyręs mokslui, jokių materialinių turtų nekrovė, nors tam galimybių turėjo. Tačiau jo ekonominė biblioteka buvo pati turtingiausia visoje Lietuvoje. Ji nuolatos būdavo praturtinama naujomis knygomis, pasirodančiomis Vakarų pasaulio kalbomis. Prenumeruodavo visą eilę mokslinių žurnalų, kurių naujausiomis mintimis iliustruodavo savo paskaitas.

Jurgutis ypač mėgo idėjų istoriją, kaip praeities galingiausių protų palikimą. Kad ir sausiausią finansų mokslo ar pinigų bei kredito dalyką dėstydamas, jį paįvairindavo gausiais parinktais gyvenimo ar istorijos pavyzdžiais. Parodydamas gilų dėstomo dalyko pažinimą, jis drauge pažadindavo akademinio jaunimo vaizduotę ir užinteresuodavo jaunus protus siekti juo aukštesnio mokslo. O norint sukelti entuziazmą mokslui, reikia ir pačiam mokytojui ne tik savo dalyką pažinti, bet ir jį pamilti. Ir iš tikro, klausydamas Jurgučio paskaitų, galėjai pastebėti, kad jo mintys būdavo ne tik protiniais argumentais pagrįstos, bet ir giliai pergyventos, atseit, persunktos iš širdies plaukiančiomis emocijomis. Šioj vietoj būtų pravartu prisiminti jo vėlyvesnį pasisakymą apie save: "Neturėjau palinkimo į grynąją ekonomiką, nes mano protas sunkiai virškino abstraktines mintis, ypač matematines formules" (iš 1962 laiško). Nežiūrint to, Jurgutis buvo Lietuvos ekonomistų pažiba, nes, anot J. Schumpeter, galima būti pirmos eilės ekonomistu, nesant geru teoretiku, ir atvirkščiai, būti geru teoretiku, o blogu ekonomistu (History of Economic Analysis, p. 205).

Pagaliau, tas, kas savo gyvenimą paskiria mokymui, turi nuoširdžiai pamilti mokomąjį jaunimą ir jį pažinti. Yra profesorių, kurie pasišvenčia mokslui, o ne mokymui. Jų svarbiausias veiklos laukas yra laboratorija ir biblioteka. Jų tyrinėjimo ir galvojimo rezultatai panūdo išradimų ar knygų pavidalu. Tokie mokslininkai yra dažniausiai prasti dėstytojai. Juk patsai mokymas yra daugiau menas, o ne mokslas. Jurgutis pasiskyrė mokslui ir auditorijai. Galima būtų sakyti, kad sujungė savyje mokslininko ir mokytojo kelius. O vis dėlto Jurgutis pirmenybę atidavė ne grynajam mokslui, bet mokymui. Jis savo kūrybingiausią gyvenimo dalį ir daugiausia laiko skyrė ne knygų rašymui, o paskaitoms paruošti. Paskaitas ruošdamas, turėdavo prieš akis auditoriją, t. y. dvasinio maisto ieškantį jaunimą, o ne mokslininkus. Todėl jo paskaitas jaunimas ir suprasdavo ir mėgdavo. Akademiniam jaunimui, o ne grynajam ekonomikos mokslui buvo skirti ir visi didieji V. Jurgučio veikalai, būtent: Finansų mokslo pagrindai (1938), Pinigai (1938), Bankai (1940). Jie susidarė svarbiausia iš profesoriaus skaitytų kursų. Tai stambūs veikalai, resp. 490, 357 ir 582 psl. Kitą jo rašytinį palikimą sudaro: "Ekonomikos mokslo pagrindai" (paskaitos aukštuose karininkų kursuose, rankraščio teisėmis, 200 psl.); "Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos finansai" (rankraštis, įsigytas Mokslų akademijos Ekonomikos instituto Vilniuje, 246 psl.); "Mokslinio darbo sistematika ir ekonomikos metodika" (nebaigtas rankraštis, 179 psl.). Smulkesni raštai, pasirodę brošiūromis ar žurnaluose: "Socializmas ir krikščionybė" (1920); "T. Masaryko ekonominių minčių pagrindai"; "J. J. Rousseau pažiūros į Lietuvos 18-jo a. ūkį" (1932); "Tomo iš Akvino ekonominių minčių pagrindai" (atspaudas iš Židinio 1933); "Akademinis jaunimas ir ekonominis gyvenimas" (1933); "Moteris ir ekonomika" (Židinys, 1936); "Naujosios srovės bankų politikoje".

Įdomu būdavo stebėti prof. V. Jurgutį, kai jis susitikdavo su kiekvienu studentu individualiai egzaminų metu. Egzaminams būdavo taikoma ta pati programa, pagal kurią profesorius skaitydavo savo kursus. Tad jiems pasirengti nebuvo sunkumų, jei studentai turėdavo lankytų paskaitų užrašus. Ypač daug studentų susidarydavo finansų mokslo egzaminams, nes šis kursas buvo privalomas ir teisininkams ir ekonomistams. Todėl egzaminų sesijos tęsdavosi dvi ar tris dienas — nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Į egzaminų sesiją profesorius žiūrėdavo kaip į savos rūšies akademinę šventę, per kurią jis paprastai išlaikydavo labai pakilią ir studentams palankią nuotaiką. Studento žinioms patikrinti skirdavo apie pusvalandį laiko. Išsivystydavo tarp studento ir profesoriaus pokalbis, kurio metu profesorius stengdavosi sušvelninti paprastai įtemptą studento nuotaiką. Profesorius taip sugestyviai formuluodavo klausimus, jog tuo pačiu jis užvesdavo studentą ir į atsakymų kelią.

Prof. V. Jurgutis į egzaminus žiūrėdavo ne tik kaip į žinių patikrinimo priemonę. Per juos jis sueidavo į gyvą kontaktą su kiekvienu savo klausytoju: visus juos pažindavo, įvertindavo ir reikėdavo stebėtis, kaip jis juos visus ateity atsimindavo.

Žymiai intymesni kontaktai susidarydavo tarp profesoriaus ir jo seminarų dalyvių. Jis vadovavo dviems seminarams — Finansų mokslo ir Pinigų bei kredito. Į kiekvieną seminarą priimdavo gana ribotą skaičių studentų — apie dvidešimtį. Todėl kandidatus atrinkdavo specialių patikrinimų keliu. Laikui bėgant dalis priimtųjų atkrisdavo, o pasilikusieji tikrai pasišvęsdavo mokslo darbui. Jurgutis ypač džiaugdavosi, kai seminaras susidarydavo iš įvairių ideologinių grupių studentų. Reikėdavo parengti vieną pagrindinį darbą profesoriaus duotąja tema ir keletą mažesnių rašinių. Ne vienas seminaristas, pradėjęs ruošti pasiimtąjį darbą ir sutikęs sunkumų, įpuldavo į desperaciją. Tokiu atveju Jurgutis ateidavo seminaristui į pagalbą. Jis pasikviesdavo studentą į savo privatinę biblioteką, nurodydavo reikiamų knygų sutiktoms problemoms nušviesti, svarbiausia, savais sugestyviais patarimais atstatydavo studento pasitikėjimą savomis jėgomis. Tuo būdu Jurgutis yra laimėjęs Lietuvos mokslui ne vieną jaunuolį.

Ilgainiui tuose seminaruose rašomų darbų apimtis ir kokybė taip išaugo, jog jie būdavo užskaitomi diplominiais darbais ir spausdinami akademinio lygio ekonomikos žurnale. Dėl jų seminare kildavo labai gyvos mokslinės diskusijos. Tokiu atveju galėdavai iš jo veido išraiškos ir gyvų akių žvilgsnių susidaryti įspūdį, su kokiu vidiniu pasitenkinimu Jurgutis stebėdavo jo akivaizdoje vykstantį jaunųjų mokslinį kūrybinį pasireiškimą. Baigiamajame žodyje profesorius, įvertindamas studento darbą, tuo pačiu paberdavo visą eilę ir naujų minčių iškilusiais klausimais. Pats Jurgutis, prisiminęs tuos laikus, su dideliu kuklumu 1959 taip rašė: "Jei buvo čia kas gero nuveikta, tai didžiausioje dalyje Jūsų, mano brangūs mokiniai — draugai. Kokių vyrų buvo mano dviejų seminarų sąstatas! . . . Rašyti darbai, spausdinti "Ekonomikoje" ir niekur nespausdinti, tai tikri mokslo veikalai. Niekas nebruko kitam savo ideologijos, savo tikybos, kiekvienas laisvai reiškė žodžiu ir raštu savo mintis. Jūs galėjot būti bet kurios ir didelės tautos pažiba". Kitame laiške prisimena, kad "vieną kartą savaitėje 5-6 valandas padėdavau savo studentams naudotis turtingiausia Lietuvoje mano ekonomine biblioteka. Tą visą dariau niekieno neatlyginamas, bet vien mylėdamas mano studentus be tautybės, tikybos ar politinių pažiūrų skirtumo . . .".

Mylėdamas savo studentus, profesorius susidarydavo progų, kad galėtų su jais ir laisvai pabendrauti. 1939 pavasarį, pasibaigus mokslo metams, "Pažangos" rūmų restorane Kaune Jurgutis iš savų lėšų surengė seminarų dalyviams puikias vaišes. 1940 pavasarį paskyrė specialią dieną savo seminaristams: aprodė Vilniaus miesto meno įžymybes, su dideliu pergyvenimu aiškindamas jų istoriją, o po to Gedimino gatvės puošniame restorane suruošė jiems pilną vakarienę. Tas profesoriaus prisirišimas prie savų studentų ypač sustiprėjo tada, kai jis pajuto, kad Lietuva jau gyvena savos laisvės pakasynų išvakarėse.

1958 pavasarį Čikagą pasiekė Jurgučio laiškas, adresuotas jo mokiniams. Nuo to laiko jo buvę studentai ir bendradarbiai suorganizavo jam visą eilę siuntinių. Su ne vienu iš jų užsimezgė ir labai intensyvūs korespondenciniai ryšiai. Viename iš tokių laiškų šitaip Jurgutis išsireiškė: "Mano mokiniai pasklido nuo šiaurės iki pietų, nuo vakarų iki rytų. Visi jie mane prisimena. Jie tebėra mano liguistos senatvės pasididžiavimas ir paguoda. Jie niekuomet nebuvo budelių, bet visuomet kankinių pusėje.. . Nežinau, ar yra visame pasaulyje toks profesorius, kuris galėtų pasididžiuoti tokia mokinių meile ir tokiu prisirišimu. Juo labiau, kad niekuo nesijaučiu tokios meilės užsitarnavęs".

Taip, V. Jurgutis mirė, bet jis, tariant V. Mačernio žodžiais, nesutirps mirty (Poezija, 138). Į amžino poilsio vietą atsigulė be prideramos pagarbos. Tačiau jo palikimo niekas nepajėgs išrauti iš jo gausių mokinių širdžių. Su romėnų Horacijumi jis galėtų pasakyti: Exegi monumentum aere perrennius — pasistačiau paminklą, kurio rūdys nesuės.

Mykolo Vaitkaus atsiminimų knygos: Mistiniame sode, 1957, Su Minija i Baltiją, 1962, Baltijos Gražuolė, 1963, šiaurės žvaigžde, 1965, Per Giedrą ir Audrą, 1965.

Steponas Kairys: Lietuva Budo, 1957.

Stasys Yla: žmones ir žvėrys Dievų  Miške, 1951.

Prof. V. Jurgučio laiškai, rašyti 1958-65 metais J. E. Pažemenams ir P. E. Vainauskams.

J. Vaišnoras: Prof. Vladą Jurgutj palydėjus (Liaudies Ūkis, 1966 nr. 2).

A. Rimka: Lito Pirmasis Dešimtmetis (Tautos Ūkis, 1932 nr. 10).

Lietuvos Atstovybės Londone "Economic and General Bulletin" 1931-40 (iš šių pastarųjų leidinių paimtos V. Jurgučio, kaip Lietuvos Banko valdytojo, kalbų ištraukos) .
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai