Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KELYJE Į ČERVENĘ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė N. N.   
Čia duodama ištrauka iš tos skaudžios epopėjos, kada Stalino vardu keli tūkstančiai žmonių buvo varomi į mirties vietą už Červenės, šį vaizdą pateikia lietuvis, kuris pats buvo varomas toje mirties kolonoje, tačiau kuriam pasisekė išvengti žudikų smūgio, šių šiurpių atsiminimų autorius taip sako: "Matyt aš daug mačiau Červenės žudynėse. Esu vienas iš tų laimingųjų, išlikusių gyventi dar šiame pasaulyje".
Red.

Enkavedistai ėjo iš šono arba jojo raiti. Kai pavargdavo, jiems buvo siunčiamos mašinos. Taip jie pasikeisdavo: paeina kiek kilometrų, paskui sėda į mašinas, o jų vietą užima kiti. Jie turėjo ir šunų, kuriuos gabeno sunkvežimiuose, tačiau jų nevartojo, ligi mus nuvarė į Červenę.

Pirma auka iš senelių buvo majoras Apulskis iš Telšių, dar caro armijos karininkas. Už Minsko kokiame penktame ar šeštame kilometre jis pasisakė, kad esąs pavargęs ir negalįs toliau eiti. Buvo senas žmogus. Išgirdau, kad jam labai mandagiai atsakė: "Tai gerai. Eik čia, šok per griovį ir eik į mišką": Vos tik jis peršoko per griovį, rusai davė šūvį jam į pakaušį, ir žmogus krito.

Tokių atsitikimų kelyje pasitaikydavo labai dažnai. Kas tik nepajėgė eitit, tą vietoje šaudė.
Prisimenu, kaip vienas lenkų karininkas ėjo kartu su žmona. Jis buvo visus metus sėdėjęs kalėjime, labai nusilpęs ir nepajėgė toliau žygiuoti. Su juo atsiliko ir jo žmona. Vienas enkavedistų prisiartino ir jai pasakė: "Aš jums patariu nesilikti". Ji tarė: "Nesitrauksiu nuo vyro ir neisiu tolyn". Kolonai kiek pasistūmus, tuojau abu juos vietoje nušovė.

Paskui atėjo eilė vienam senukui. Jis gal buvo gudas iš Lenkijos — žmogus aukštas, pilno kūno sudėjimo, visas sušilęs ir suprakaitavęs, nes diena buvo karšta. Jis nepajėgė toliau žengti, pradėjo verkti ir dejuoti: "Dieve mano, Dieve mano, ką reikia daryti?"

Mes jį guodėm, vedėm paėmę už pažastų. Bet jis visai nusilpo. Enkavedistai jį pagriebė už apikaklės, metė į griovį ir pradėjo šaudyti, tačiau taip nesėkmingai, kad paleido bene aštuonis šūvius. O senelis labai rėkė tuo metu. Galop jis nutilo.

Tada buvo paimta viena moteris.   Neteko man pasiteirauti, kas ji tokia buvo. Kalbėjau su ja rusiškai ir lenkiškai. Ji turėjo vaikiuką, kokių ketverių ar penkerių metų. Mažytis čia prašė gerti, čia valgyti, bet, žinoma, niekas jam to negalėjo duoti. Paėmė jį motina nešti, nors pati buvo prakaituota, visa suplukusi. O buvo gražiai apsirengusi — prisimenu, kaip šiandien: tamsiai mėlynas kostiumėlis — žakietukas ir sijonėlis. Iš rūbų spėjau, kad ji galėjo būti Lenkijos gudė, bet ne iš rusų, nes paskui, būdamas Gudijoje, niekur nemačiau tokiais rūbais apsirengusios moters. Ji galėjo būti truputį per trisdešimt metų ir neseniai suimta — kalėjimo dar neišvarginta.

Kai ji pavargo, berniukas iškrito jai iš rankų. Enkavedistai paėmė ją ir išvedė iš kolonos. Aš nudžiugau. Tariau sau, kad jie vis dėlto pasigailės tos moters su kūdikiu. Nė nepagalvojau, kad galėtų įvykti tokių scenų, kokią vėliau pamačiau.

Moterį pastatė į karklyną, o vaikiuką — priešais ją. Priėjo du enkavedistai, užsidėję guminius apsiaustus. Išgirdau, kad vienas sako antram: "Nagi tau įsako NKVD viršininkas". Matyt, jam buvo duotas įsakymas, kad ją nušautų, o tas atsikalbinėjo. Tada jis paėmė revolverį, užsikišo už skverno, prisiartino per kokius keturis metrus ir atkišo ginklą į moterį. Tas kūdikis buvo mažas, bet suprato, ir sušuko tokiu siaubingu balsu:
— Mama!
Atsisukęs jis griebė motiną į glėbį, apsikabino ją. Enkavedistas šovė motinai čia į kaktą, čia į krūtinę. Ji krito — kartu su savo sūneliu. Apsikabinęs jis gulėjo ant kritusios motinos. Tada priėjo enkavedistas, paėmė vaikui už apikak-liuko, paleido du šūvius į pakaušį ir paliko, užmetęs ant motinos.
Šios scenos niekados nepamiršiu savo gyvenime.

Vėliau, maždaug po dviejų savaičių, kai grįžom ištrūkę iš žudynių, radom toje pačioje pozoje begulinčią motiną ir vaiką. Tik lavonas jau buvo susmukęs. Tebebuvo ir kiti, tarp jų ir majoras Apulskis. Bet jį pažinti buvo galima tik iš drabužių, nes veidas jau buvo pajuodavęs.

Toje kolonoje iš šešių ar septynių tūkstančių žmonių septintadalis galėjo būti moterys. Taigi buvo daugel moterų, vaikų — ir gana mažų vaikų. Daugelis moterų pradėjo nusilpti, nes buvo nevalgiusios ir negėrusios — niekas nedavė. Pirmosios pradėjo silpnėti nėščios. Todėl visas jas, kurias tik enkavedistai galėjo pastebėti, iš kolonos išrinko. Viso jų buvo šešiolika. Joms įsakė pereiti per griovį, sustatė pievoj prie karklyno ir čia iš kulkosvaidžio visas sušaudė. O tai buvo jaunos moterys, kokių dvidešimt, dvidešimt penkerių ar trisdešimt metų.

Ir taip jas paliko pakelėje. Kolona nužygiavo toliau.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai