Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VAIČAITIS IR URBONAS PDF Spausdinti El. paštas
Abu šie dailininkai šiuo metu kreipia į save dėmesį. Neseniai mus iš Australijos pasiekė ten pereitų metu gale išleistas A. Vaičaičio lino raižinių leidinys. Gi L. Urbonas yra pats iš Australijos atvykęs į JAV ir surengęs čia eilę parodų, ši išorinė aplinkybė ir yra tas pagrindas, dėl ko čia imamės juos    abu drauge prisiminti, šiaip jie yra skirtingo nusiteikimo dailininkai ir neturi vienas su antru nieko bendra.

1.
Adolfas Vaičaitis yra vidurinės kartos dailininkas, spėjęs Lietuvoje išeiti mokslus ir pradėti savo kūrybinį reiškimąsi. Gimęs 1915 šiaurės Lietuvoje — Šiaulių aps. Joniškio apylinkėje. Vidurinį mokslą ėjo Joniškyje ir Šiauliuose. Kauno meno mokykloje baigė A. Galdiko vedamą grafikos klasę 1939. Baigiamasis jo darbas buvo atžymėtas pirmąja premija. Trumpai mokytojavo Jurbarko gimnazijoje, o vėliau, 1941-44, dirbo Valstybinėje leidykloje kaip meno redaktorius. Todėl neatsitiktinai jis pirmiausia ir pasireiškė kaip knygų iliustratorius. Be gausaus įnašo periodinėj spaudoj, dar Lietuvoje jis iliustravo dr. J. Balio "Lietuviškas pasakas" (antras leidimas Čikagoj 1951) ir L. Dovydėno "Lapino vestuves". Vokietijoj jis iliustravo J. Aisčio poezijos rinktinę "Pilnatis" (1948) ir J. Kaupo pasakų knygą "Daktaras Kripštukas pragare" (1948); jo pieštomis vinjetėmis papuoštas ir stambusis Vokietijoj išleistas mūsų grožinės kūrybos almanachas "Tremties metai" (1947). Galima kelti klausimą, ar, pavyzdžiui, J. Aisčio "Pilnaties" realistinis (nors ir stilizuotas) iliustravimas atitiko šio poeto intymiąją lyriką. Tačiau J. Kaupo "Daktaro Kripštuko pragare" iliustracijos yra neabejojamai pavykusios: jos ne tik iliustruoja autoriaus pasakų pasauli, bet liudija ir paties dailininko kūrybinį savitumo laimėjimą. Tai liudija ir Vokietijoj 1948 išleistas septynių litografijų leidinys.

A. Vaičaitis

Dabar turime rankose naują dvylikos spalvotų lino raižinių leidinį Linoprints. Šio puošnaus leidinio autorius atspaude tik 35 numeruotus egzempliorius. Išleista Melbourne 1966. Trumpą įvadinį žodį angliškai parašė V. Jakutis. Visi darbai sukurti 1965 metais, kuriais dailininkas atšventė savo 50-tąjį gimtadienį šia prasme galima leidinį laikyti ir sukaktiniu.

Kokį A. Vaičaitį regime iš šio naujo leidinio po beveik dvidešimtmečio? Pakitusį ir tačiau drauge tos pačios dvasios.

Savo ankstyvojoj kūryboj A. Vaičaitis laikėsi aiškiai realistinės krypties. Dabar ir jis yra pasukęs į abstraktinį savo temų traktavimą, nors ir neprieina ligi kraštutinio abstraktizmo. Tačiau iš esmės A. Vaičaičio žvilgis išliko tas pats. Pavadintume jį poetinės nuotaikos žvilgiu.

Ir savo ankstesniuose realistiniuose darbuose A. Vaičaitis buvo savitas mūsuose nedažnai sutinkamu šiltu giedrumu, einančiu ligi humoriško šypsnio, bet niekada ligi paniekos sarkazmo. Toks pats jis yra ir savo naujuose raižiniuose. Kai daugelis dabarties dailininkų imasi perteikti šiandieninio žmogaus netikrumą ir sąmyšį, tai A. Vaičaitis savo kūryboj skelbia giedrą gyvybės džiaugsmą. Tai liudija jau pačios A. Vaičaičio raižinių temos: Jaunystė, Gyvastingumas, Pagoniškas šokis, Pora, Scenoje, Sportininkas ir kt. Visais savo vartojamais įvaizdžiais jis imasi išreikšti gyvybės skleidimąsi nuo "trapios pradžios" ligi pačių intensyviųjų jos apraiškų, kaip šokis, sportas ar lyties trauka, šį džiau-gimąsi visomis gyvybės apraiškomis atitinka ir šiltos raudonos spalvos dominavimas naujuosiuose jo raižiniuose (7 raižiniai žėri ta spalva).

Toks pat jis yra išlikęs ir savo forminiu charakteriu. Tai elegancija, pasiekiama disciplina. Kaip savo įvadiniame žodyje pastebi V. Jakutis, savo ankstesnėse litografijose A. Vaičaitis įmantriai žaidė grakščia linija. Bet ir dabar A. Vaičaičio raižiniai lieka žaismingai gracingi — laisvu mostu sukurti, bet sukurti rankos, kurios spontaniškumą laimi atitinkama savitvarda. Taip, kaip laisviausiai šoka tas, kuris labiausiai jautrus šoklo disciplinai. Gal ir neatsitiktinai iškilo šokio įvaizdis, nes iš tiesų A. Vaičaičio raižiniai savo išieškotu ritmu primena šokį. Gyvybe džiaugimuisi natūralu savo išraiškos ieškoti šokyje.

Pasukimas į abstraktinę išraišką Įgalino A. Vaičaitį Savičiau išreikšti gyvenimu džiaugimąsi. Tačiau gyvenimas nėra tik džiaugsmas ir tik šokis. Tai ir palieka dailininkui naujų galimybių plotą ateičiai.

2.
Leonas Urbonas yra dešimčia metų jaunesnis, bet taip pat jau pakeliui į vidurinę kartą. Pradėjo reikštis būdamas emigravęs į Australiją. Ligi šiolei jį čia, JAV, tik iš vardo žinojome.

L. Urbonas gimė 1925 Dusetų apylinkėj, taigi — rytų aukštaitis. Mokydamasis Zarasų gimnazijoj, jis žavėjosi Herbačiausku, bandė skaityti graikų filosofus, buvo suorganizavęs akrobatų būrelį. 1945 pradėjo meno mokytis Hanau DP stovykloj pas J. Kaminską. 1946-48 studijavo Stuttgarto valstybinėj dailės akademijoj, kur jo pagrindiniu profesoriumi buvo Willi Baumeister. 1948 emigravo Australijon, porai metų vėl buvo atvykęs Vokietijon ir Šveicarijon, 1953 grįžo Australijon Iš pradžių kūrybiniam darbui atsidėjo tik laisvalaikiu, o nuo 1965 visą laiką skiria meno kūrybai. Apie 1962 perėjo iš figūrinio vaizdavimo į abstrakčias formas. Jo darbai priskiriami abstrakčiam surrealizmui. Australijoj gavo premijų, tarp jų aukso medalis (ir $1500) už tekstilės medžiagos rašto projektą (Fabric Fashion Award) 1965. Nuo 1964 kasmet suruošia individualines parodas Mac-quarie galerijoj Sydney. Individualinių parodų surengė ir Melbourne, Canberroj. Pernai atvykęs surengti savo parodų JAV, rodė savo darbus Čiurlionio Galerijoj Čikagoj ir Quantas galerijoj New Yorke, šiemet — develando Gallery International. Numato surengti parodų ir kituose miestuose.

Veržlusis dailininkas pats išdėstė savo kūrybos "paslaptis" tiek straipsniuose, tiek įvairiuose interviu. Pagrindinė paslaptis ta, kad dailininkas pasitiki  improvizacine pasąmonės galia: "Ko gi reikėtų varžytis, jeigu neturi sau jokios idėjos prieš akis? Kuri tai, ką nori. Su nieku nelygini, ir nėra įtampos nei konflikto. Kada eini į savo kūrybą kaip nežinomą šalį, tai kiekvienas posūkis stebina ir džiugina. Kiekvieną atsitiktinumą gali paversti į naują atradimą" (Laiškai Lietuviams, 1966, 455). Pagal tokį nusistatymą atitinkamas ir metodas, kurį A. Kurauskas taip nusakė: "Leonas Urbonas, norėdamas perduoti jausmų sūkurį, tapo žaibiškais mostais, nesinaudodamas konvencionaliais simboliais ir jokiomis regimos tikrovės užuominomis, bet operuoja tokiomis plastinėmis formomis, kurias diktuoja akimirksnį tesitęsiąs vidinis stovis" (Draugas) . Ši charakteristika visiškai atitinka, ką ir pats L. Urbonas vėliau paliudijo: "Kiekvienas kūrybinis impulsas yra žmogaus to momento dvasinio stovio išdava. Jo veiksmas irgi yra to momento pajėgumo supratimo rezultatas. Kuo arčiau susiglaudžia šie du pagrindiniai kūrybos faktoriai, kuo mažesnis laiko tarpas tarp impulso ir veiksmo, tuo didesnė harmonija atsispindi pačiame darbe" (Laiškai Lietuviams, id., 452-455).

Toks pasitikėjimas pasąmoniniu įkvėpimu, be abejo, padeda žmogui pasitikėti ir savimi pačiu. O toks "žaibiškų mostų" metodas dailininkui užtikrina neribotą vaisingumą: tik imki ir kurki! Tačiau, kada imamasi eksperimentavimą perkelti iš mokslų į meninę kūrybą, noroms nenoroms tenka atsidurti bent prieš vieną nepatogų klausimą. Kai mokslininkui nepasiseka kuris nors eksperimentas, jis pats tai patiria. Bet kas dailininką apsaugos nuo pagundos leisti apyvarton visus gausius eksperimentiškai sukurtus paveikslus? Jei pasąmonei ir priskirtume kūrybinį vaidmenį, vargu kas galėtų jai patikėti ir kritinį vaidmenį.

Ir L. Urbonas stovi prieš klausimą, ar atsispirs pagundai per daug pasitikėti savimi ir lieti paveikslą po paveikslo (pernai jis sukūrė apie 200 paveikslų!). Kai kurie šiek tiek bravūriški dailininko pareiškimai spaudoj apie savo kūrybos laisvumą bei lengvumą, liudija tokios pagundos realumą. "Lengvumas" nesunkiai išvirsta ir pigumu. Kūryba visada yra buvusi sunki. Vargiai ir pasąmone pasitikėjimas gali ją palengvinti. Tikro pasąmoninio įkvėpimo atvejai yra labai reti, todėl ir vargiai įmanoma juos dėti "žaibiškų mostų" metodo pagrindam Džiaugiamės su L. Urbonu, kad jam pasisekė laimėti dėmesio. Tačiau drauge jam linkime išvengti gresiančio pavojaus, neprarandant pasitikėjimo savo kūrybiniu pajėgumu, bet gal mažiau pasitikint pasąmonės "žaibais".
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai