Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TARP MIRTIES IR MITO PDF Spausdinti El. paštas


Žmonės vaidina gyvenimo dramą, ir tai mes vadiname istorija. Kiekvieną kartą, kai mes susiduriame su istoriniais įvykiais, iš tikrųjų susiduriame su žmogiškais veiksmais. Štai kodėl istorija neišsisemia įvykiuose, bet žmogiškojo gyvenimo sklaidoje. Juk savo etimologine prasme istorija yra nagrinėjimas, o ne pasakojimas. Domėtis istorija reiškia bandyti suvokti tam tikro laikotarpio žmonių galvojimą, jų viltis ir troškimus, jų meilę ir neapykantą. Kai kurie istorikai, kaip pvz. Collingwoodas, laiko istoriją praeities pergyvenimų atkūrimu mąstyme. Praeitis lyg ir "prisikelia", kai mes apmąstome praeities įvykius. Istorinis pažinimas sutampąs su žmonių pergyvenimų permąstymu. Ši istorijos samprata artima hegelizmui. Hėgelio reflektuojančioji istorija taip pat sutampa su josios apmąstymu. Kadangi apmąstymas yra proto veikla, o istorija — protas dialektiniame judesyje laike, tai tarp istorinio vyksmo ir istorinio pažinimo nėra rūšinio skirtumo. Vienas ir kitas yra tas pats protas, kurį Hėgelis kartais vadina pasaulio dvasia, o kartais absoliutine dvasia. Taip interpretuoti istoriją reiškia ne ką kita, kaip jai duoti panteistinį pobūdį.

Bet kodėl domimės praeitimi? Ką mums duoda istorinis pažinimas? Kadangi tai dalinai paklūsta anam imperatyvui, kurį senovės graikai pastatė žmogaus tikslu: pažink save. Sokratui atrodė, kad gyvenimas nebuvo vertas gyventi, jei jis liks nenagrinėtas. Kad praeitites nagrinėjimas turi bendro su savęs pažinimu, tai galime spręsti iš to vaidmens, kurį atlieka praeities dalykų atsiminimas mūsų asmenybės susiformavimui. Kas liktų iš mūsų, jei mes prarastumėme atmintį? Tennysonas Odisėjuje sako, kad "jis yra dalis viso to, ką sutiko". Tai galioja ir tautoms. Jos yra didele dalimi tai, ką sutiko amžių bėgyje. Aišku, jos yra kartu ir tai, kaip jos laikėsi sutiktosios tikrovės akivaizdoje. Kai mes žinome, ką jos "sutiko", ir kaip jos laikėsi akivaizdoje to, ką "sutiko", tai tuomet galime žinoti, kas jos yra.

Bet manau, kad tautos gali save tikrai pažinti tik tuomet, kai jos žvelgia į savo praeitį ne svajotojo, o gydytojo akimis. Štai kodėl man istorinis pažinimas turi daug panašumo su au-topsija. Gydytojai domisi lavonu, kad galėtų suvokti organizmo funkcionavimą bei vienos kūno dalies ryšius su kita. Mes irgi gilinamės į praeitį, kad suprastumėm josios veikimą bei sutrikimus. Kartu noriu pabrėžti, kad istorinis pažinimas neturi nieko bendro su praeities egzaltacija. Idealinė bei poetinė įvykių ir žmonių interpretacija nėra istorija, o mitas. Kurti mitus apie praeitį bei herojų kultą dar nereiškia ją pažinti. Mitinė dalykų bei įvykių sklaida turi tiek pat bendro su istorija, kiek gražūs sapnai su tikrove. Aišku, mes galime sustoti prie savo tautos praeities, kaip Hamletas prie savo numylėto juokdario kaukolės. Kaip kaukolė Hamletą, taip ir praeitis gali priversti mus susimąstyti. Bet turime nepamiršti, kad praeitis yra tik kaukuolė, kurioje nebėra gyvybės. Ar kau-kuolė beturi siekimų, planų, tikslo? Jų neturi ir praeitis. Praeitis yra mirtis be vilties bet kada prisikelti, ir garbinti praeitį reiškia garbinti mirtį. Štai kodėl praeities garbintojai yra Loto žmonos vaikai. Kaip Loto žmona, žvelgdama atgal, sustingo druskos stulpu, taip suakmenėja ir tie, kurie paskęsta praeities idolatrijoje. Ar ne keistai mus nuteikia žmonės, kurie begyvena tik praeitimi? Nebūtų galima sakyti, kad jie gyvena; jie tik egzistuoja praeityje, nes rytojus jiems atrodo mirtis. Kuomet didesnė tautinės bendruomenės dalis begyvena praeitimi, toji bendruomenė yra dalinai jau mirusi. Ji yra mirusi ateičiai, nes tik vakar bėra jos gyvenimo dalis.

Šį kartą kreipiu savo žvilgsnį į įvykius, kurių liudininkais buvome II pasaulinio karo metu. Tas laikotarpis svyravo tarp mirties ir mito, ir štai kodėl jis vertas ypatingo dėmesio. Kai kas mano, jog tauta išvysto visas savo galias, kai ji atsiranda pavojuje. Kadangi karas sudaro didžiausią pavojų, tai jo metu ji ir pasiekianti aukščiausią išsivystymo laipsnį. Nors su šituo teigimu nesinori pilnai sutikti, vis dėlto reikia pripažinti, kad karai išmėgina tautas. Jei taikos metais tautos išplėtoja savo kūrybines galias, tai savo dvasinį tvirtumą parodo mūšių bei pavojų metu. Žodžiu, taikoje tarpsta genijai, o herojus pagimdo karai. Nors mes tiesiogiai su nieku nekariavome, tačiau mūšio lauke išbuvome per visą II pasaulinį karą. Neabejoju, kad iš savo laikysenos karo metu mes galime daug ką pasakyti apie save.

Kaip mes išlaikėme egzaminus? Manau, kad mūsų tauta, aplamai paėmus, parodė daug tautinio subrendimo. Nevienas tautietis liks drąsos ir pasišventimo pavyzdžiu ateinančioms kartoms. Bet mūsų politiniai vadai, su mažomis išimtimis, nepasižymėjo didele politine išmintimi. Dar blogiau: pavojų metais likdavome visai be vadų. Jie pirmutiniai gelbėdavosi iš skęstančio laivo.

Tačiau tai nėra vadų kaip tam tikrų partijų atstovų ar asmenų kritika. Jokiu būdu. Mano supratimu, tautoms vadovauja ne partijos, o asmenybės. Šios mano pastabos liečia mūsų vadų politinę lpgiką, kuri yra dalinai visos mūsų tautos politinio galvojimo atspindys. Štai kodėl mano intencijoje šie mano pasisakymai yra nei daugiau, nei mažiau, kaip tautinė savikritika. Žinau, kad lietuviai nemėgsta kritikos. Jos nemėgo ir nemėgsta mūsų politiniai vadai. Tai yra nesubrendimo požymis. Subrendusios tautos apmoka opoziciją, t. y. kritiką; taikos metais Lietuvoje ji turėdavo tylėti, jei nenorėdavo sėdėti kalėjime.

Aišku, nekiekvienas žiūrės taip į dalykus, kaip aš darau. Gyvenimas atrodo vienaip, kai žvelgiame į jį per ašarotų pergyvenimų prizmę, o kai stebime kritišku žvilgsniu, jis atrodo kitaip. Ar nesakoma, kad gyvenimas yra komedija tiems, kurie galvoja, o kurie jaučia — jis atrodo tragedija. Nors gal būt negalima minties visai atskirti nuo jausmo, bet vis dėlto mėginsiu labiau vadovautis protu, o ne širdimi. Tai darau sąmoningai. Manau, kad mes turime per daug "širdies", o per maža kritiško proto.

II
Kai šiandien susipažįstame su istoriniu pažinimu, tai pastebime, jog jo horizontai nepaprastai pasistūmėjo praeitin. Istorikai kalba apie civilizacijas, kurios gimė ir mirė paskutiniųjų šešių tūkstančių metų laikotarpyje. Paleontologija suranda žmogaus pėdsakus, kurie yra gal vieno milijono metų senumo, nekalbant jau apie gyvybę, kurios pradžia siekia 700 ar 500 milijonus metų. Bet tuo metu, kai istorinio pažinimo horizontai beveik liejasi begalybėje, mūsų kasdienybės pasaulis apsiriboja ne ką daug didesniu už per rakto skylutę matomuoju plotu. Mes pajėgiame žvelgti iš savo kasdienybės į pasaulį, bet neįstengiame iš pasaulio pažvelgti į savo kasdienybę. Taip atsitinka ne tik su mumis, bet ir su kitomis tautomis. Kiekviena tauta žvelgia į save. Ar ji negeriau orientuotųsi padėtyje, jei save stebėtų iš pasaulinės perspektyvos?

Ką lietuvis galvojo 1939 spalio 10, kai Vilniaus atgavimą turėjome apmokėti sovietinių dalinių priėmimu? Suprasti tas lemtingas valandas reiškia ne ką kita, kaip suprasti tai, ko lietuvis tuomet nesuprato. O jis nesuprato labai daug. Jis nesuprato, kad laisvės dienos jau suskaitytos. Jis nesuprato, kad Vilnius buvo tas žaisliukas, kuriuo Stalinas norėjo mus užbovyti: jis nukreipė mūsų žvilgsnį į Kunigaikščių Miestą, kai savo raudonąjį "Trojos arklį" traukė į mūsų kraštą. Latvių ir estų net nemėgino užbovyti. Tai bandė daryti tik su suomiais. Bet jie gerai suprato, ką reiškia siūlomasis "žemių pasikeitimas". Nors jie rusų priespaudoj išbuvo trumpiau negu mes, bet jie geriau už mus pažinojo rusus. Svarbiausia, vadai labiau brangino savo tautos laisvę bei turėjo gilesnį istorinį atsakingumą. Kai 1939 lapkričio 30 rusai suomius užpuolė, tai jie kaip vienas išėjo ginti savo laisvės. Nors Laisvės Varpas skambėjo mums: "Tas laisvės nevertas, kas negina jos", bet jo garsą tegirdėjo tik Kalevalos palikuonys.

Kaip visą pasaulį, taip ir mus stebino suomių drąsa. Mes apie juos daug kalbėjome, bet nesimokėme iš jų. Apskritai, lietuvis yra iš prigimties linkęs kitus mokyti, ypač politikos, o ne iš kitų mokytis. O pasimokyti iš suomių tikrai vertėjo, ir sekančią vasarą turėjome puikią progą parodyti, jog mes nė kiek nemenkesni už juos.

Kai šiandien skleidžiame pereito karo kronikas, tai pastebime, kad rusų tolimesnę politiką Baltijos kraštuose lėmė didele dalimi įvykiai Vakaruose. Nors Sovietų Sąjunga buvo pasirašiusi nepuolimo paktą su Vokietija, tačiau ji niekada nepasitikėjo nacių lyderiais. Ypač rusus gąsdino žaibiški vokiečių žygiai Vakaruose. Štai kodėl jie taip sutampa su įvykiais Rytuose. 1940 gegužės 10 vokiečiai užpuolė Olandiją ir Belgiją. Gegužės 25 Molotovas pradėjo kaltinti mūsų vyriausybę sovietų karių "grobimu". Birželio 5, po Dunkerque Churchillis prisiekė: "Mes niekada nepasiduosime", o vokiečiai tą pačią dieną pradėjo savo masinę ofensyvą prieš prancūzus. Birželio 6 mūsų delegacija su Merkiu išvyko j Maskvą. Birželio 14 vokiečiai įžengė į Paryžių, o sekančią dieną rusų tankai riedėjo Vilniaus ir Kauno gatvėmis.

1940 birželio 15 yra mums tamsi diena. Tamsi dėl to, kad rusai vėl okupavo Lietuvą. Ji yra taip pat tamsi, kad mūsų vadai atsisakė ginti jos laisvę. Jie neturėjo to laisvės supratimo, kurį parodė suomių vadai. Jiems trūko taip pat drąsos mirčiai pažvelgti į akis, kurios tiek daug turėjo paprasti mūsų tautos vaikai, kaip tai parodė tolimesni įvykiai. Šiandien mums įrodinėja, kad negalėjome apsiginti, kad neapsimokėjo gintis, kad vardan tautos gyvybės išsaugojimo vadai atsisakė ginti laisvę.

Kad mes negalėjome apsiginti, tai nereikia jokių įrodinėjimų. Bet niekas to iš mūsų nereikalavo. Viena tik tereikėjo — laisvę ginti. Ją ginti nors savaitę, nors dieną, nors valandą. Kad laisvę turėjome ginti, tai diktavo istorinis atsakingumas ir politinė logika. Visų pirma turėjome ginti laisvę vardan istorinio atsakingumo ateinančioms kartoms. Juk mes turėjome Lietuvos kariuomenę. Turėjome generolų, pulkininkų ir karininkų. Turėjome ginklų. Beveik pusę valstybės biudžeto skirdavome gynybos reikalams. Svarbiausia, mes buvome laisva tauta. Ar visa tai neįpareigojo mūsų ginti laisvę? Antra, mes turėjome ginti laisvę dėl politinių išskaičiavimų, nes tik mūsų kova galėjo būti liudininku, kad mes laisvės neišsižadėjome, o ją praradome nelygioje kovoje. Jeigu anuomet būtume gynę savo laisvę, šiandien mums nereikėtų nei įrodinėjimų apie sovietinę melagystę, nei dejavimų, kad Vakarai mūsų nesupranta, nei Kersteno komitetų.

Kartu mane stebina vadų nepasitikėjimas savo tauta, kuriai jie buvo atsakingi už savo veiksmus. Kaip kitaip galime aiškinti, kodėl mūsų vyriausybė nealiarmavo tautos, kai jai buvo daromi spaudimai Maskvoje? Tiesa, kai kas nurodė motyvą: kadangi ji nenorėjo rūstinti rusų. Kokia tai politinė logika! Priešas graso mūsų tautą smaugti, tačiau vyriausybė to nesako tautai, nes bijo, kad ji šaukdama neužrūstintų smaugėjo. Tik paskutiniu momentu tauta sužino, kad raudonoji armija užima Lietuvą. Net ir tada ministras pirmininkas neišdrįso rusų okupacijos pavadinti tikru vardu, o tik kreipėsi į gyventojus ramiai laikytis. Taip man ir prisimena Šekspyro Bruto žodžiai, prieš nužudant Cezarį: "Linksmi ir žvalūs būkite bičiuliai, kad nematytų nieks iš jūsų veido, kas paslėpta yra giliai širdy; vaidinkit nesuklupdami, tiksliai, kaip mūsų Romos aktoriai geriausi".

Ar visa tai nerodo, kad mes neturėjome politiškai ir istoriškai galvojančių vadų? Kad sovietų okupacijos nepajėgėme interpretuoti politinėmis kategorijomis, tai matome taip pat iš pereinamosios vyriausybės laikysenos, iš pareiškimų kai kurių asmenų, kurie važiavo Lietuvai parvežti "Stalino saulės", ir iš diplomatų. Tik kai "liaudies seimas" pradėjo prašytis į Sovietų Sąjungą, t. y. šešioms savaitėms praėjus, kai raudonoji armija užėmė Lietuvą, mūsų atstovai pradėjo protestuoti prieš sovietų agresiją Berlyne, Romoje, Vašingtone, Londone ir kitur.

Kaip visa tai paaiškinti? Politinių vadų stoka. O jų mes neturėjome, kadangi gyvenome ne tikrove, o mitu. Mes kūrėme "Tas laisvės nevertas, kas negina jos" mitą, mes kūrėme "Mes be Vilniaus nenurimsim" mitą, mes kūrėme "vado" mitą, kuris pirmutinis šoko gelbėtis iš skęstančio laivo, mes kūrėme Lietuvos kariuomenės mitą, mes kūrėme Kunigaikščių Lietuvos mitą, kad nuslėptumėme savo vidutiniškumą, o nesirūpinome betarpiška tikrove ir jos neanalizavome terminais, kuriuos diktavo ano meto mūsų geografinė ir politinė situacija. Ko negaliu visai suprasti yra tai, kad kai kuriais tais mitais mes gyvename dar ir šiandien. Istorijos ratas pasisuko ketvirčiu šimtmečio pirmyn, o mes taip ir likome berželiais svyruonėliais dūmoti senas daineles. Laikas mums lyg ir neegzistuoja. Žinote, kam jis neegzistuoja? Vaikams ir visai seneliams.

III
Kai nelaukti įvykiai mėgina palaužti psichinę pusiausvyrą, tai tuomet žmoguje gimsta troškimų išsipildymo iliuzija, ir tai dažnai jį apsaugoja nuo nervinio pakrikimo. Ar mirčiai pasmerktas ligonis negyvena pagijimo viltimi? Ar pavojuje besirandantis žmogus nesigriebia "už šiaudo"? Kai tauta atsiranda pavojuje, ji taip pat viliasi stebuklingu išsigelbėjimu bei griebiasi už šiaudo, kurio vardas yra mitas. Tačiau mito nemaišykime su melu. Tarp mito ir melo yra esminis skirtumas. Melas pastato žmogų į tokią padėtį, kurioje jis aiškiai jaučiasi esąs konflikte su tikrove. Šitoji konflikto sąmonė neleidžia jam melo palaikyti tiesa, t. y. tikrove. Mitas irgi gimsta, kai žmogus sueina į konfliktą su tikrove. Bet mito žmogus neturi konflikto sąmonės. Jei melo žmogus mėgina paneigti tikrovę, tai mito žmogus stengiasi ją ignoruoti. Mitas yra bėgimas nuo tikrovės. Jei melo žmogus yra ligonis, kuris žino, kad jis toks yra, tai mito žmogus yra ligonis, kuris nežino, kad jis serga. Aišku, tai nereiškia, kad mito žmogus nesusiduria su sunkenybėmis, pavojais ar pralaimėjimais. Jis su jais susiduria, ir kartais — labai dažnai. Bet jis niekada jų nesuvokia kaip konflikto su tikrove, o tik kaip konfliktą su likimu. Štai kodėl mito žmogus yra tragiškas žmogus, skausminga asmenybė, kai tuo tarpu melo žmogus yra tik paprastas suvedžiotojas.

Pirmaisiais sovietinės okupacijos metais mes tiesiogiai susidūrėme su pavojumi. Tas pavojus įgavo dar didesnes dimensijas, kadangi buvome užsklęsti nuo pasaulio. Nors mūsų politiniai vadai nepajėgė šito pavojaus nusakyti konkrečiais terminais, mūsų tauta instinktyviai nuvokė rusų užmačias. Ypač nepriklausomoje Lietuvoje išaugusi karta pajautė laisvės netekimą. Nors ir šitoji karta turėjo savo iliuzijas ir savo mitus, bet ji taip pat turėjo dai nesukompromituotus idealus. Turiu mintyje tuos vyrus, kurie priklausė įvairioms pogrindžio grupėms, vėliau sujungtoms į Lietuvių Aktyvistų Frontą. Tačiau norėdami būti teisūs, turime pripažinti, kad mes pilnai supratome, kas yra raudonieji rusai, tik išvežimų metu, o galutinai mūsų akis atidarė Pravieniškių, Rainių miškelio ir Červynės žudynės. Sakoma, kad tik mirties akivaizdoje žmonės susidaro teisingą vaizdą apie žmones, įvykius ir daiktus. Atrodo, kad tai galioja ir tautoms.

Minėjau, kad tauta, kaip ir žmonės, pavojuje griebiasi už šiaudo. Kas buvo tas "šiaudas" pirmaisiais sovietinės okupacijos metais? Mūsų iliuzinės viltys vokiečių "išlaisvinimu". Kažkaip mes staiga užmiršome ne tik kryžiuočius ir kalavijuočius, ne tik Drang nach Osten filosofiją, bet ir Neumanną su Saasu. . . Ar to nepamiršo ir Lietuvių Aktyvistų Fronto vadai, kurie ruošė sukilimą?

Šiandien mėginame pateisinti sukilimą dėl trijų dalykų: pirma, jis atidengęs komunistinės propagandos melagystę, kad Lietuva savo noru įsijungusi į Sovietų Sąjungą; antra, jis atstatęs trumpam laikui suvereninę Lietuvos valstybę; ir trečia, jis perdavęs krašto administraciją į lietuvių rankas.

Ar galime sutikti su tokia sukilimo interpretacija? Kad mūsų sukilimo vadai turėjo panašius tikslus mintyje, kai organizavo sukilimą, tai nedrįstu užginčyti. Tie vyrai buvo per gryni idealistai, kad galėtumėme jų geromis intencijomis abejoti. Bet kaip gyvenime, taip ir politikoje, neužtenka gerų intencijų. Reikia taip pat bandyti pramatyti pasėkas. O kokios jos buvo? Nors pats Molotovas ir kai kurios užsienio radijo stotys užsiminė apie sukilimą, bet jis jokiu būdu nedemaskavo sovietų melagystės, ir pareitojo karo analuose jis yra visai ignoruojamas. Nepasiteisino sukilėlių viltys nė viduje. Jie išvadavo Kauną iš vienų okupantų ir greitai buvo priversti jį perduoti kitiems okupantams. Neabejoju taip pat, kad mūsų laikinoji vyriausybė norėjo atstatyti suvereninę valstybę. Tačiau jei kas manė, kad sudaryti ministrų kabinetą reiškia nepriklausomybės atstatymą tuo metu, kai per mūsų žemę milijonai vokiečių žygiavo visu išdidumu į Maskvą, tai tas turėjo tikrai savotišką nepriklausomybės idėją ir dar savotiškesnį nacių supratimą. Realiau skamba tretysis teigimas, nors irgi reikia nepamiršti, kad lietuviškoji administracija turėjo vykdyti iš vokiečių gautas direktyvas.
Štai kodėl 1941 metų sukilimas man atrodo griebimusi už "šiaudo", o tas šiaudas — tai mūsų mitas apie vokiečius, kuris jokiu būdu nesirėmė rimta ano meto politinės situacijos analize. Jei mes turėjome apgailėtiną komunizmo supratimą, tai mūsų sukilimas parodo, kad nacių visai nepažinojome.

IV
Kartą Dantė sakė žmogui: "Tu se' ombra ed ombra vedi". Tai ypač tinka vokiečių okupacijos laikotarpio lietuviui. Mes buvome šešėliai ir šešėlius matėme. Užėjus vokiečiams, mes žinojome, kas yra komunizmas. Mes žinojome, kad jis yra teroras. Deja, mes nesupratome tuomet, jog jis yra kartu pasaulinė jėga. Vokiečiams užėjus, mes pažinome nacizmą. Mes žinojome, kad jis yra pasaulinė jėga, bet nesupratome, jog jis yra taip pat teroras. Nors naciai nesiskaitė su mūsų tautinėmis aspiracijomis, vis tiek mes juos laikėme priešu nr. 2. Neretai tikėjomės jojo pergale rytuose, ir tai iki paskutinės dienos. O tai reiškia, kad mes analizavome dalykus širdimi, o ne protu. Tuo nereikia stebėtis: mes esame lyrikų tauta, o ne realistų. Mes žvelgiame į gyvenimą kaip literatai, o ne kaip politikai. Mes turime apsčiai jausmų, ašarų ir aimanavimų, o stokojame kritiško žvilgsnio, praktiško apskaičiavimo ir tikrovės pajautimo. Štai kodėl mes mieliau gyvename mitu, o ne tikrove.

Gyvenimas reiškia tautai savęs suradimą pasaulyje. O kas yra pasaulis? Tai vitalinių galimybių suma. Kitaip sakant, pasaulis yra daugiau tai, kas yra tautos galioje, o ne tai, kas nuo jos valios nepriklauso. Prie veiksmų, kurie rodė, jog mes buvome suradę save, reikia priskirti mūsų pogrindinę spaudą, mokyklų tinklo praplėtimą, SS legiono suboikotavimą ir Vietinės Rinktinės fiasco. Visa tai bylojo mūsų vitalinių galimybių realizavimą. Tik deja, kad toji realizmo dvasia nepajėgė užviešpatauti visų mūsų vitalinių jėgų pasaulio. Mitas gavo primatą tikrovės sąskaiton.


M. BALKUVIENĖ Galva su ašara

Rusams bėgant iš Lietuvos, kas iš mūsų galvojo, kad po keturių metų jie grįš atgal, ir tai šį kartą su amerikoniškais tankais, sunkvežimiais ir džypais? Kad mes turėjome realiai skaitytis su rusų sugrįžimu, tai aiškiai skelbė politiniai ir militariniai įvykiai. Jau 1942 lapkričio mėn. rusai pradėjo Stalingrado apsupimą, kuris baigėsi Paulaus armijos sunaikinimu. Nors Stalingradas nereiškė dar lietuvių tautai rusų sugrįžimo, bet jis buvo mums rimtu įspėjimu, kad karas krypsta kita linkme, negu skelbia Goeb-belsas. Keistu sutapimu, Stalingrado ofenzyvai vykstant, vokiečių buvo suimti ir išvežti trys mūsų politikai — J. Aleksa, K. Grinius ir M. Krupavičius, kurie privačiai pasisakydavo už santūrumą bolševikų atžvilgiu. Jie nujautė savo politiniu instinktu, kuo kvepia vokiečių pergalės Rytuose, nors ir klydo, kai tikėjosi, jog mes susilauksime pagalbos iš alijantų. Tačiau rusų sugrįžimą tikrai skelbė Kursko mūšis, kurį vokiečiai taip pralaimėjo, jog po jo nebepajėgė išvystyti jokios didesnės ofenzyvos. Su tuo mūšiu buvo taip. Nepavykus vokiečiams Charkove suruošti rusams "Stalingrado", Hitleris nutarė Kursko fronto išlindime sunaikinti keturias rusų armijas ir tuo vėl nustebinti pasaulį. Bet išėjo kitaip. 1943 liepos 5 vokiečiai pradėjo ofenzyvą, o rugpiūčio 5 Stalinas sveikino raudonąją armiją su Kursko pergale. Laimėdami šį mūšį, rusai žinojo, kad jie laimėjo iš tikrųjų karą. Šiandien su tuo sutinka ir vokiečių karo istorikai.

Po Kursko mūšio lietuvių tauta atsidūrė tarp artėjančios mirties ir augančio mito. Stalino grįžimas reiškė mums mirtį fizine, politine, tautine ir religine prasme. Bet kiek ši mirtis artėjo, tiek didėjo mitas, kad rusų jokiu būdu neprileis vokiečiai prie savo sienų, kad mes būsime kažkaip stebuklingai išgelbėti. Didelė tautos dalis abejojo rusų sugrįžimu iki paskutinio momento, o su ilgesne sovietų okupacija nesiskaitė net ir pats didžiausias pesimistas.

1944 liepos 12 ir 13 rusai užėmė Vilnių, o po keletos dienų visa Lietuva, išskyrus Žemaitiją, pateko į jų rankas. Net ir tada neišbudome, o sapnavome mitus toliau. Iš tų dienų įstrigo man į atmintį vienas įvykis. Vieną saulėtą rugpiūčio sekmadienį kai kurie į Vokietiją besiskubinantieji politikai ir Laisvės Armijos vanagų vadai suvažiavo į Kaltinėnų kleboniją. Suvažiavimo tikslas — ką daryti toliau. Partizanų vadai nematė jokios alternatyvos, kaip tik likti krašte ir kovoti su okupantu, kol jiems alijantai pasakys iš mūsų žemės išsikraustyti. Vienas iš dalyvių buvo tiek optimistiškas, jog jis išdėstė savo pažiūras apie pokarinę Lietuvą su penkiolika milijonų gyventojų. Pasakodamas man apie šį suvažiavimą, Kaltinėnų klebonas pridūrė: "Mane gąsdina ne tai, kad rusai vėl užims Lietuvą. Tai jau įvykęs faktas. Bet mane apima šiurpas, kai pagalvoju, jog mes likome be vadų. Mes beturime svajotojus". Neseniai teko patirti apie kitą partizanų suvažiavimą, jau rusams esant už 9 kilometrų. Ten buvę prieita nuomonės, kad jei rusų okupacija užtruktų ilgiau negu metus, tai partizanų pasilikimas būtų beprasmiškas. Deja, niekas nesitikėjo ilgesne okupacija.

Ką kas besakys ir beteigs šiuo klausimu, viena man aišku, kad antru pačiu kritiškiausiu mūsų tautai momentu mes nebeturėjome realiai galvojančių vadų. Dar blogiau — mes likome visai be vadų. Gal buvo vienas ar keli, kurie svajojo apie pokarinę Lietuvą su penkiolika milijonų gyventojų, bet beveik niekas nesiskaitė su sovietų okupacijos realumu. Bet aš noriu ypač tai pabrėžti, kad šis galvojimas nebuvo tik momento klaida, o tikėjimas pilna to žodžio prasme. Tai buvo mūsų tautos didysis mitas. Jokia kita iliuzija, joks kitas mitas nekainavo mūsų tautai taip brangiai, kaip iliuzija, kad vakariečiai mūsų nepamirš, kaip mitas apie sovietų okupacijos laikinumą. Turiu mintyje mūsų partizanus.

Kodėl mūsų vyrai išėjo kovoti su šimtą kartų galingesniu priešu? Kadangi jie, kaip visa tauta, tikėjo, kad sovietų okupacija bus laikinas dalykas. O kai sovietai užsitikrino pergalę iki Berlyno, jie tęsė kovą, nes tikėjo trečiu pasauliniu karu. Jie vieną mitą pakeitė kitu. Kai kas sako, kad mes buvome šio karo metu vienų vieni. Bet daugelis tautų buvo vienų vienos. Tačiau yra tikra, kad mūsų partizanai buvo vienų vieni. Jie buvo vieni, nes liko be vadų. Tie, kurie 1944 balandžio 29 VLIKo pareiškime skelbė apie "mūsų teises pasilikti Lietuvoje Tėvynės prisikėlimui", jau seniai buvojo Vokietijoje.

Nors mūsų partizanai su Jlijados herojais gali sakyti: "Net dienose, kurios ateis, mes būsime daina žmonėms, kurie tik bus", vis dėlto lieka atviras klausimas, ar pustrečio milijono tauta galėjo paaukoti keletą, o gal keliasdešimt tūkstančių savo vaikų už idealą, kurio realizavimo galimybė tesirėmė tikrovės iliuzine interpretacija? Ar tai nėra istorinė ironija? Lietuvis išėjo kovoti už laisvę, kai jis atsidūrė mūšio lauke, kur du jo priešai kovojo vienas prieš kitą, kai nebuvo jokio politinio išskaičiavimo, nes jo ginkluotas pasipriešinimas vienam okupantui reiškė pasaulio akyse kito okupanto palaikymą, kai jo politiniai vadai beveik in corpore bėgo nuo mirties, kai istorinis imperatyvas diktavo jam likti pasyviam. Mes labai dažnai kalbame apie mokymąsi iš istorijos. Žinote, kada tauta pasirodo išmokusi istorijos? Kada ji žino, kada gyventi ir kada mirti. Man atrodo, kad šiuo atžvilgiu esame menki istorijos žinovai ir kaip tik dėl to menki politikai.

Šiandien visa tai yra jau praeitis. Šitoji praeitis yra kai kam žemės sluoksnis, kai kam — ašaringi prisiminimai, kai kam — nemalonus sapnas, bet daugumai iš mūsų ir pasauliui ji yra jau istorija. Istorija — kaip nesugrąžinami įvykiai, istorija — kaip perspėjimas ateinančioms kartoms. Ši netolima praeitis rimtai įspėja, kad politika yra galimybių, o ne troškimų menas. Politika nemėgsta poezijos, nors politikai kartais ir rašo eiles. Politika nemėgsta mitų. Nieko nėra tragiškiau tautai, kaip tai, kai politikai savo mitus palaiko tikrove. Politika yra palyginama su šachmatų žaidimu. Teisingai. Politika yra žaidimas, kur žaidžiama istorinėmis figūromis ir kur politiniai ėjimai yra istoriniai ėjimai. Jeigu kas politikoje žaidžia iliuzinėmis figūromis, tai jo ėjimai yra iliuziniai, ir jo visa politika tėra tik iliuzija.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai