RYTAS
I.
Žingsnio
nežengiu,
neinu niekur —
neįsisupdama,
neapsigaubdama
tavo artuma —
II.
Medžiai
kelia rankas
į saulę —
į sotų
šviesos
avilį -
(Ji geresnė,
saugesnė —
negu namai).
SŪKURĮ
Aš pamačiau tave —
ir kiekvienas medis
atspindi man
tavo grožį.
Žolė,
kiekviena kalva,
džiaugsmingas
žemės iškilimas
šaukia,
sveikina mane,
savo seserį.
Ir šviesa, kuri krinta
dienai baigiantis
Iš langų į gatvę, —
yra dieviškoji aukso
šviesa.
Šį rytą
buvau trapi ir nepastebima.
Dabar
net ir jūra manęs nesutalpintų
KAIP SAULĖ
Kaip saulė
ugnies ašmenimis
išdeginai
manyje
žymes praeidamas
Kaip saulę —
tolstantį
šiandien tave palydžiu
(Šviesos apakinta —)
Raudoną
paskutinį
spindulį raškydama.
SVETIMASIS
Ko tu žiūri,
O taip liūdnai
iš už mano akių,
Svetimšali,
nelaimingasai?
Saulė maudos naktį,
nuskandinusi šviesą. —
Kada tą rožę
perlamutro
nuraškys?
Ne, jau niekad daugiau tavęs
nebeieškosiu
Giesme. —
Gėlės sterblėj,
ar plunksnos spinduly rainam
dainuojančios
Įaugusios
ta gyvsidabrio bite, rasa
žvynuos žolės. —
Ne, jau niekad daugiau tavęs
nebemylėsiu.
Nuo tiek daug grožio širdis išdžiūtų.
VASARAI BAIGIANTIS
Kas surišo mane su rugpiūčio
mėlyne?
Kas pastatė žole stovėti?
Kas išbudino nokstančio vaisiaus
jėgą —
Ak, kas leido širdin įsikeroti
vėlyvai rožei?
Taip plačiai, taip giliai
kas leido kvapu ją užsikariauti.
Jog nebeliko vietos svirplio dejonei —
Ne, nė ploniausiam skundui svirplio
nebepaliko —
|